Gyvenimas – tai teatras

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Kodėl žmonės mėgsta prisiminti ankstesnius įvykius, net jei jie buvo tragiški?
Atsakymas. Jeigu tai įvyko praeityje, tai nesuvokiama kaip fizinis veiksmas, lieka tik jausminiai išgyvenimai. Be to, žmogui atsiranda galimybė suprasti, kas įvyko, ir giliai tai pajusti.
Žmonės mėgsta skaityti apsakymus, klausytis dainų, primenančių buvusius išbandymus, dalytis prisiminimais apie savo patirtį Stalino koncentracijos stovyklose, iš kurių jiems pavyko kažkokiu stebuklingu būdu išsigelbėti.
Jie atsimena savo nelaimingą meilę, išsiskyrimą su mylimuoju ir visas įmanomas gyvenimo dramas. Nes vėliau skausmas nurimsta, juk taip sutvarkytas mūsų gyvenimas. Visas gyvenimas – tai teatras. Toks supratimas ateina gyvenimo pabaigoje, mes su tuo sutinkame, todėl į gyvenimą žiūrime kaip į spektaklį.
Suprasdami, kad tai, kas nutiko praeityje, turėjo įvykti, mes nustojame išgyventi. Spektaklis baigiasi, nuleidžiama uždanga ir mūsų gyvenimas baigiasi.
Todėl teatras gali mus daug ko išmokyti. Jeigu tai tikrai geras pastatymas, mes pasiruošę užmokėti didelius pinigus už bilietus ir iš anksto ruošiamės teatrui kaip ypatingam renginiui.
Per dvi valandas, kol tęsiasi spektaklis, prieš mūsų akis prabėga dalis gyvenimo kartu su išvadomis apie jo įvykius. Mes matome gyvenimiškas situacijas, iš kurių galime mokytis ir daryti išvadas, įsivaizduojame esantys jo herojai. Teatras turi labai didelį auklėjamąjį potencialą, klausimas tik tas, kaip tinkamai juo pasinaudoti.

Iš 2014 m. gegužės 22 d. 379-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Šešėlių teatras

Amžinybė už užsklandos

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>