Klausimas. Būna tokių neįprastų sapnų, kurie tarsi siunčia mums kažkokį pranešimą. Ar yra galimybė iššifruoti sapną?
Atsakymas. Aš niekada nesureikšmindavau savo sapnų ir nebandžiau prisiminti, kas prisisapnavo naktį.
Yra du žmonių tipai. Vieni susimąsto apie gyvenimo prasmę, o kiti tiesiog gyvena ir tiek. Jų nejaudina, dėl ko mes gyvename, koks gyvenimo tikslas: nugyveno savo laiką ir numirė, tarsi be to daugiau nieko nebūtų. Tokiems žmonėms itin svarbu, kas jiems nutiks rytoj, poryt, po dešimtmečio – juk jie aklos lemties rankose.
Todėl jie tikisi, kad bent kažką sužinoję apie savo ateitį, įstengs apsisaugoti nuo smūgių, pakeisti savo likimą. Bet dar klausimas, ar tai įmanoma. Juk jeigu neįmanoma, tai geriau nežinoti savo ateities. Kam jau dabar nerimauti dėl nelaimių, kurios nutiks man po trejų metų?
Jeigu man išpranašaus kažką gero, tada – sutinku. Tačiau aš juk nevaldau savo likimo ir man gali išpranašauti bet ką. Paprastai ilgainiui gyvenimas netampa geresnis.
Tik kabalistai turi instrumentus savo likimui pakeisti. Todėl jiems nereikia pranašiškų sapnų, jų aiškinimo. Juk jie kas akimirką aiškinasi, kaip teisingiau realizuoti savo gyvenimą, dėl kokio tikslo ir pačiu geriausiu, trumpiausiu keliu. Todėl jų lemtis yra jų rankose ir jiems nesvarbu, ką sapnavo.
Įsivaizduok, kad dabar tau parodys visą tavo gyvenimo knygą, surašytą tarsi dienoraštis. Ir tu galėsi perskaityti, kas tau nutiks šiandien, rytoj, poryt. Ar tai būtų gerai?
Komentaras. Žinoma! Juk dabar gyvename visiškoje nežinomybėje, neaišku, kas atsitiks rytoj.
Atsakymas. Nežinomybė – geriausia. Juk tavo dienoraštyje bus parašyta: antradienį tave apšauks, trečiadienį – atleis iš darbo, ketvirtadienį susilaužysi koją, penktadienį tavo sūnus kažką iškrės mokykloje. Visas mūsų gyvenimas susideda iš tokių įvykių.
Tai kam tai žinoti iš anksto? Kaip šiandien gyventum, žinodamas apie tuos visus nemalonumus, kurie įvyks po savaitės, mėnesio, metų? Tu nusimintum dėl tokio beviltiškumo. Todėl neverta mums atskleisti ateities.
Visai kas kita, jeigu šiame dienoraštyje galėsi pakeisti įrašus, pats jį parašyti. Štai to moko mus kabalos mokslas. Čia slypi tikrasis visų mūsų sapnų įminimas.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 497-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Automatizmas ar sąmoningumas?

Pasaulio širdis

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Klausimas. Mūsų eros pradžioje žmonės ėmė labiau išmanyti magiją ir burtus. Nemažai žmonių ir šiais laikais tiki panašiais dalykais arba juos aktyviai neigia, o tai irgi liudija domėjimąsi šia tema.
Koks kabalos mokslo požiūris į šį klausimą? Ar kabala gali išjudinti gerąsias, teigiamas jėgas, kad gyvenimas pagerėtų?
Atsakymas. Pirmiausia verta pažymėti, kad jei ne kabala, nebūtų šiuolaikinio burtų ir antgamtiškų reiškinių išmanymo. Šios žinios pasemtos iš kabalos tyrinėjimų, kuriuose kalbama apie norų – žmogaus sielos jėgų – naudojimą.
O dabar – apie esmę. Mes visi esame tarpusavyje susiję, bet šis ryšys – blogas. Iš esmės, jis ir yra mūsų egoizmas. To pasekmė – žmonių tarpusavio santykių sistema yra veikiama mūsų blogųjų jėgų: kiekvienas siekia asmeninės naudos ir visiškai nesirūpina bendra visuma, stengiasi išnaudoti viską aplink save.
Žmogus nekaltas, kad iš prigimties yra egoistas, bet jis kaltas dėl to, kad nesinaudoja kabalos mokslu. Ta kaltė krenta ant žydų – būtent mes nepritaikome kabalos, nors su ja tarpusavio ryšių tinklą galime paversti iš blogo geru.
Iš esmės, tai ir yra pozityvus „antgamtinių jėgų“ naudojimas, kurio moko kabalos mokslas – blogų mūsų tarpusavio santykių taisymas į gerus. Mes patys nepajėgiame jų pakeisti, nes ši sistema nėra mumyse. Šiandien ji verčia žmones blogai elgtis vienus su kitais.
Kad priverstume ją pasikeisti, kad pakeistume mūsų santykius į gerus, turime išjudinti ypatingą jėgą. Ji dar vadinama „Aukštesniąja jėga“, „Kūrėju“, „Dievu“ arba „Gamta“. Mūsų sukeltas jos veikimas kabalos moksle apibrėžiamas kaip „Šviesa“.
Pasakyta: „Sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį“. Kitaip tariant, tarp mūsų viešpatauja egoizmas, bet galime pasitelkti sistemą, taisančią mūsų santykius. Ši Šviesos jėgų sistema nusileidžia į mūsų egoistinę sistemą ir pagerina ją, dėl to tarp mūsų atsiranda tinkamų tarpusavio santykių tinklas.
Būtent šitaip reikia naudotis kabalos mokslu ir Tora, kurios esmė – meilės artimui kaip sau pačiam principas, t. y. sukurti geranorišką ryšį tarp visų žmonių.

Iš 2015 m. sausio 18 d. 503-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mistika, o kur mokslas?

Stebuklų pasaulyje nebūna!

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Klausimas. Kaip gamta mus vysto per sapnus?
Atsakymas. Budri būsena vadinasi „diena“. Sapnuodami išeiname iš ankstesnės budrios būsenos ir galime užmegzti ryšį su kita aktyvia būsena. Sapnas – tai „mažoji būsena“ (VAK pakopos), per kurią savo ankstesnę budrią būseną galiu susieti su būsima.
Panašiai, kaip automobilyje su mechanine pavarų dėže visada reikia perjungti pavarą į neutralią padėtį perjungiant iš pirmosios į antrąją, ir iš antrosios į trečiąją ir t.t. Tarp jų visada yra neutralioji padėtis – tai ir yra sapnas.
Tik nusileidus į neutralią padėtį galima pakilti į antrąją. Po to vėl nusileisti iš antrosios į neutraliąją ir pakilti iki trečiosios. Niekaip kitaip nepereisi iš vienos būsenos į kitą – tik per sapną.
Taigi, tampa aišku, kodėl sapnas toks svarbus ir užima reikšmingą laiko dalį – net 8 valandas. Jei jau mūsų prigimtis egoistinė, t. y. visi mūsų prigimtiniai ketinimai nukreipti į naudą sau, tai verta išpildyti savo kūno reikalavimus. Rambam rašo, kad žmogus turėtų miegoti pakankamai laiko.
Jeigu gyvename materialiame pasaulyje, tai privalome elgtis normaliai, ir sapnas tampa paprastu fiziologiniu procesu. Jeigu žmogus jau yra ant dvasinės pakopos ir veikia dėl davimo, tai kyla klausimas: kas jam yra sapnas?
Kabalisto sapnai taip pat gali būti dieną patirtų materialių įvykių pasekmė. Bet kadangi dienos metu jis siekia naujos dvasinės būsenos, tai sapno metu gali dvasiškai pakilti arba bent jau atlikti tam būtinus išsiaiškinimus.
Kabala sapnus traktuoja kaip dienos tęsinį – budrios būsenos tęsinį. Tai fiziologiškai būtina būsena tiek žmonėms, esantiems tik šio materialaus pasaulio rėmuose, tiek ir tiems, kurie yra aukštesniajame pasaulyje, ant dvasinių pakopų.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 496-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur atkeliauja sapnai?

Klausimas. Kas yra sapnai? Apie tai prikurta daugybė mitų ir pasakų, šis reiškinys jaudino žmoniją per visą jos istoriją. Dar senovės romėnai ir graikai bandė iššifruoti sapnus, tačiau iki šiol šis reiškinys lieka paslaptimi.
Trečdalį gyvenimo žmogus pramiega ir visą tą laiką regi sapnus, nors daugumos jų nepamena. Taip mūsų smegenys apdoroja ir sutvarko visą dienos metu gautą informaciją.
Tačiau yra sapnų, kurie tarsi perduoda ypatingą žinią, atveria ateitį. Iš kur atkeliauja sapnai?
Atsakymas. Apie sapnus pasakojama netgi Biblijoje: Jokūbo sapnas, faraono ir jo ministrų sapnai. Sapnas – natūralus reiškinys, tačiau kartais laikome sapnus kažkuo nerimtu, nerealiomis svajomis.
Kabalos mokslas teigia, kad sapne smegenys apibendrina per dieną gautą informaciją ir būtent tai suvokiame kaip sapną. Šie duomenys, savotiški fluidai, atsirandantys smegenyse jau be ryšio su realia materija, įgyja ypatingas formas ir tada matome neįprastus vaizdus: žmones, gyvūnus, keistus įvykius.
Visa tai vyksta dėl to, kad sapnas, skirtingai nuo realybės, neturi materialaus pagrindo, mat viskas vyksta tarsi ore, be ryšio su mūsų konkrečiais norais. Be to, sapne gali atsiskleisti tie troškimai, kuriuos norėtume įgyvendinti, bet nesugebame, kankinančios mus baimės, kurių nesugebame atsikratyti, visokiausios fantazijos, patirti malonūs ir nemalonūs įspūdžiai.
Tarp jų yra tokių, kuriuos norėtume pamiršti. Ir galbūt tikrame gyvenime mums tai pavyko, bet pasąmonėje jie tebegyvena mumyse.
Todėl miegant, atitrūkstant nuo realaus pasaulio, kada mūsų neveikia supanti aplinka, visos tos baimės ir išgyvenimai atsibunda ir atgyja sapne.
Sapnai gali daug papasakoti apie žmogų: apie jo vidinę būseną, norus, mintis, visokiausius planus, baimes, kliūtis. Kada žmogus užhipnotizuotas, galima jį ištirti ir gauti apie jį daug informacijos. Tokios būsenos žmogus praranda savikontrolę ir atsiveria tyrimui.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 496-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų smegenų kuriami paveikslai

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Žmogus miega – darbas vyksta

Klausimas. Kaip integralioji sistema padės man susitvarkyti su baimėmis? Kol kas mane gąsdina tai, kad mano piniginė tuščia.
Atsakymas. Pirmiausia, svarbu sukurti tinkamus ryšius su artimaisiais. Po to – su tolimesne aplinka. Žmogus priklauso nuo aplinkos. Visa tai, kas yra jo bute, jis gavo iš visuomenės.
Kiekvienas individas priklauso nuo visuomenės ir negali nuo jos atsijungti. Taigi, pamąstykime, kaip mes galėtume pririšti save prie visuomenės, kad kiekvienas jaustųsi patogiai ir kartu būtų jai įsipareigojęs. Tada pasitikėsime labiau.
Tarp pinigų ir egoizmo turime įdiegti reikalavimą atsižvelgti į vienas kito norus. Kitaip mes – kaip vėžinis auglys bendrame organizme – tiesiog vienas kitą sunaikinsime.
Visa tai reikia išaiškinti palaipsniui, remiantis mokslininkų ir žiniasklaidos įrodymais, kad žmogus galėtų tai įsisavinti. Mes kalbame apie jausmus, apie tai, kas žmogų graužia, ko negalima neutralizuoti pinigais: apie baimę, netikrumą, nepasitikėjimą.
Klausimas. Kodėl visuomenė man kaip asmenybei gali duoti šilumą ir pasitikėjimą, kurių pats negaliu pasiekti?
Atsakymas. Pasitikėjimą, šilumą, meilę, malonius pojūčius gauname iš išorės, tai priklauso tik nuo aplinkos ir niekada nuo tavęs paties, tavo vidinio pojūčio. Mes galime tave paveikti taip, kad pajusi visą jausmų paletę nuo vieno kraštutinumo iki kito. Mes užpildysime visus tavo materialius ir kūniškus norus optimaliu vartotojo krepšeliu ir visus žmogiškuosius siekius, esančius aukščiau jo. Ko gi dar?
Kad jaustųsi gerai, žmogus turi išmokti laikyti save vidinėje pusiausvyroje, harmonijoje. Ar gali jis būti visiškai sveikas? Taip. Dėl teigiamos vibracijos, kurią sukuria visuomenė. Ir tai reali būsena, ne iliuzija ir ne hipnozė.

Iš 2012 m. rugsėjo 3 d. 66-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Mūsų laimės paslaptis

Kongresas Sankt Peterburge. Antroji pamoka
Klausimas. Savo dvasiniame darbe negaliu sujungti Kūrėjo su grupe. Ką man daryti?
Atsakymas. O kas man suteikė šią grupę? Kas mane į ją atvedė, organizavo? Kas valdo visus žmones, kurie sėdi prieš mane?
Dešimtuke, išskyrus mane, devyni žmonės ir visi pasiruošę susivienyti su manimi. Kas jiems visiems vadovauja, atrenka, paruošia, stumia vienytis tarpusavyje? Kokia jėga tai daro, jei ne Kūrėjas? Nėra jokios kitos jėgos. Man tereikia atskleisti, kaip Jis tai daro, kaip visus mus vedžioja, judindamas siūlus tarsi lėlininkas, ir taip surenka mus kartu.
O kur aš pats? Kas iš mūsų turi valios laisvę, kaip ji pasireiškia? Kokiame būtent vidiniame judesyje?
Tada pradedu galvoti, žvelgti į kitus ir suprasti, kad Kūrėjas padarė viską ir suteikė mums galimybę padidinti norą tarpusavio ryšyje, kad atskleistume Jį. Kad iš besislepiančio lėlininko Jis virstų matomu – tuo, kas užpildys tarp mūsų visas tuščias erdves ir mes staiga visomis savo jėgomis, savybėmis ir ketinimais, norais ir mintimis imsime papildyti vienas kitą taip, kad susiformuos tobula sistema, kurioje viskas idealiai tinka vienas kitam.
Todėl, išskyrus galimybę idealiai susijungti, siekti vienybės, visą kitą padarė Kūrėjas. O mums tereikia mėginti judėti idealaus susivienijimo link. Ir tai taip pat atliks Jis, bet turime stengtis to siekti.
Mes nežinome, nesuprantame, nejaučiame. Tik norime, kad tai įvyktų – Jam padedant.

Iš 2014 m. rugsėjo 19 d. antrosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Daugialypis Šviesos poveikis

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimi

Dvasinis vystymasis susideda iš dviejų etapų. Pirmajame etape žmogus dar nesugeba susieti savęs su Kūrėju, ir Šviesa jį kol kas mažai apšviečia. Antrajame etape, Šviesos veikiamas, jis ima jausti tam tikrą ryšį su Kūrėju.
Žmogus pats nesupranta, iš kur tas ryšys, bet pradeda jį pastebėti. Panašiai būna gyvenime, kai nekreipiame dėmesio į kokį nors žmogų, bet staiga jis tampa svarbus, imame galvoti apie jį.
Taip atsitinka ir su Kūrėju. Tuomet žmogus pradeda vertinti savo būsenas, tikrinti, ar yra ten nors menkas ryšys su Kūrėju, ar suteiks tai Jam malonumo, ar sukels atgarsį?
Kaip ir bet koks vystymasis, šie pokyčiai vyksta dėl grąžinančios į šaltinį Šviesos poveikio. Žmogus ima domėtis, ar jo veiksmai bei mintys susiję su Kūrėju, kaip tai atrodo Kūrėjui, ar Jis džiaugiasi.
Taip pat svarbu, ką jis įsivaizduoja kaip „Kūrėją“, ar tapatina Kūrėją su davimo savybe, meile, kuri atsiskleidžia tautoje.
Iš 19-ojo „Šamati“ straipsnio: „O savo egoistiniam norui jis turi pasakyti: „Aš jau nusprendžiau negauti jokio malonumo dėl tavęs, juk tavo noras atskiria mane nuo Kūrėjo, dėl skirtingų savybių atsiranda atotrūkis ir nutolimas nuo Kūrėjo.“
Tai ir lemia, į kurią pusę linksta žmogus. Kuo svarbesnė jam Kūrėjo gaunama nauda, tuo mažiau dėmesio skiria savo asmeninei naudai. Asmeninis jo malonumas – teikti džiaugsmą Kūrėjui. Tai tampa pačiu svarbiausiu laimėjimu.

Iš 2014 m. lapkričio 11 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės įstatymas

Automatizmas ar sąmoningumas?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Kongresas Los Andžele, 4-oji pamoka
Kabalos knygų skaitymo metu mes galime pritraukti aukštesnę Šviesą, grąžinančią prie šaltinio. Todėl svarbu kiekvieną pamokos sekundę saugoti teisingą ketinimą atsimenant, ką noriu gauti iš kiekvieno perskaityto žodžio.
Gali būti, kad iš viso nesuprantu nei šių žodžių, nei pačios temos. Atėjau į pamoką ir išgirdau, kad reikia atsiversti kažkokią knygą. Atsiverčiu ją, skaitau ir nieko nesuprantu, juk ten parašyti man visiškai nauji dalykai. Tačiau tai nesvarbu, aš galvoju tik apie savo ketinimą: apie tai, ko noriu pasiekti sėdėdamas ir mokydamasis.
„Mokyme apie dešimt sfirot“, 155 paragrafe, Baal Sulamas rašo, kad kabalistai skirdavo savo knygas netgi žmonėms, kurie kol kas nėra pasiekę dvasinių pakopų ir nesupranta, apie ką jose rašoma. Tačiau būtent dėl to, kad skaito nesuprantamus tekstus, ir ne tam, kad suprastų, o tam, kad iš jų gautų Šviesos, jie tobulėja.
Pasakyta: „Ne gudragalvis mokosi“. Pamokos metu svarbu apsispręsti, kad ne žinių siekiu. „Sužinoti“ – reiškia susivienyti, pakilti į tam tikrą pakopą, o „Mokyme apie dešimt sfirot“ kalbama apie tokias aukščiausias pakopas, kurias aš dar negreit pažinsiu.
Bet aš reikalauju prie šaltinio grąžinančios Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri paveiktų mane ir ištaisytų, pakylėtų, išvalytų. Aš prašau, kad ji atskirtų manyje norus, kuriuos galima ištaisyti, nuo tų, kurių negalima, kad man būtų aišku, su kuriais dirbti.
Juk yra tokių minčių ir norų, kuriuos man verta atskirti ir neliesti. Kitus, atvirkščiai, reikia žadinti ir atskleisti, panaudojant juos ryšio su grupe ir Kūrėju mezgimui.
Man taip pat reikia sužinoti, kuo galiu padėti grupei: ne savo norams, o draugų norams. Todėl kreipiuosi į Kūrėją ir prašau jėgos būtent šiems norams, kad praleisčiau į grupę Šviesą, grąžinančią prie šaltinio .

Iš 2014 m. lapkričio 1 d. 4-os kongreso Los Andžele pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Pokalbis su kurčiu…

Iš kurių knygų gauname daugiau Šviesos?

Klausimas. Kodėl žmogus jausmais pasijungia prie aktorių scenoje ir susitapatina su tam tikrais herojais?
Atsakymas. Pjesė visada orientuota į tam tikrą publiką, laikmetį. Šiandien nežiūrėsime Senovės Graikijoje pastatytos pjesės. Istorijoje buvo klasikinių kūrinių, kurie išgyveno per amžius, tačiau tokių vienetai.
Pjesė turi sužadinti žmoguje dalyvio jausmą. Tai ne futbolas, kurioje sergama tik už vieną komandą. Teatro spektaklis turi įtraukti žmogų visą. Joje visada yra teigiamų ir neigiamų herojų, vieni žiūrovai geriau jaučia aktorius vyrus, kiti – moteris. Tačiau apskritai visa pjesė skirta tam, kad žiūrovo širdyje sužadintų simpatiją vienam kuriam iš herojų ir neapykantą jo priešams.
Žiūrovas susitapatina su herojumi, nes tokiu būdu vertina veiksmo spektaklyje teisingumą, sėkmės laipsnį. Jis tarytum gyvena tuo pačiu metu ir dalyvauja veiksme, jausdamas kartu su herojumi.
Teatre svarbiausia – jo lavinamoji vertė. Pjesė turi būti parašyta ir pastatyta su tikslu auklėti žiūrovą, pateikti jam gerų pavyzdžių, atkreipti dėmesį į tinkamą tikslą, tarytum veidrodyje parodyti jį patį, pademonstruoti tikro herojaus įvaizdį. Žiūrovas iš pjesės herojų mokosi, kaip sūnus iš tėvo. Tokiu atveju teatras auklės.
Jeigu pjesė skirta tik maloniam laiko praleidimui, ji nieko neduoda. Deja, būtent klasikinėse pjesėse, tokiose kaip Čechovo, Šekspyro, aš nematau auklėjamojo potencialo. Jos jau seniai virto pagrindinio herojaus, bandančio išgarsėti savo unikalumu, benefisu.
Auklėjamoji pjesė specialiai rašoma, turint tikslą pakelti žmogų į aukštesnę pakopą. Ji skirta duoti žmogui stiprią, gilią, gerą, teisingą psichologinę pamoką. Po spektaklio žmogui neturi prireikti paaiškinimų. Jeigu jų reikia, vadinasi, pjesė neatliko savo vaidmens.
Net jeigu jis ne viską suprato iš to, kas vyko scenoje – tai nesvarbu. Svarbiausia, kad jam įspūdį kėlė ir jaudino teisingi auklėjantys pavyzdžiai: žmogus gavo teisingą gėrio ir blogio, teigiamų savybių, kurių reikia siekti, ir neigiamų, kurių reikia vengti, pajutimą.
Teatro jėga – aplinkos įtaka žmogui. Per dvi valandas nuo scenos galima taip galingai paveikti žiūrovų salę, kad bus užkariauti visi žiūrovų jausmai. Be to, žiūrovai perima įspūdį vienas iš kito.
Kaip sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės, dar prieš žiūrovui įeinat į salę ir sėdant į savo vietą. Žmogų veikia ypatinga teatro aplinka, prieš spektaklį skambanti muzika.
Neseniai lankiausi garsioje „La Scala“ operoje Milane ir atkreipiau dėmesį, kad pastatas buvo labai paprastas, ir svarbiausias dėmesys šiame pasaulinio garso teatre skiriamas pačiam pastatymui.
Esu matęs ir kitų teatrų, kuriuose aktoriai su teatriniais kostiumas sutinka žiūrovą jau fojė, kviesdami eiti į salę. Tokio sutikimo tikslas – paruošti žmogų, padaryti jam įspūdį, kad jis jau nuo pirmos akimirkos įsijungtų į spektaklį.
Ne be reikalo muzikinė simfonija prasideda preliudija, uvertiūra – tai pažadina žmoguje jausmus. Juk galutinis scenaristo, režisieriaus tikslas – paveikti žmones, sukelti juose būtent tokius išgyvenimus, kokių nori režisierius, kad salė reikiamose vietose juoktųsi ar verktų, plotų ar apmirtų visiškoje tyloje.
Žiūrovas ateina į teatrą būtent tam, kad išgyventų visa tai, sudarydamas netiesioginę sutartį su režisieriumi. Jeigu mokėtume teisingai pasinaudoti visa šia sistema, tai galėtume padaryti gerą įtaką žmogui.

Iš 2014 m. gegužės 22 d. 379-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Teatro stebuklas

Gyvenimas – tai teatras

Klausimas. Kodėl manoma, kad nusikaltimas prieš žmogų yra dar blogiau nei nusikaltimas prieš Kūrėją? Vadinasi,  žmogus negali užmegzti ryšio su Kūrėju, jei nesutaria su jį supančiais žmonėmis?
Atsakymas. Negali kreiptis į Kūrėją, jei šiame pasaulyje yra žmonių, kuriems tu pakenkei. Kūrėjui galima duoti tik per žmones pagal dėsnį: „Nuo meilės kūriniams prieinama prie meilės Kūrėjui“.
Juk Kūrėjas yra paslėptas ir atskleisti Jį galima tik duodant žmonėms. Todėl  kabalos mokslas vadinamas slaptuoju mokslu. Jis mus moko, kaip iš tikrųjų duoti žmonėms, kad per juos atskleistume Kūrėją. Jei mes to nežinome, tai niekada negalėsime savo davimu suteikti naudos žmonėms, o tai reiškia – negalėsime duoti ir Kūrėjui. Vadinasi,  nugyvensime savo gyvenimą taip ir nepasiekę jokių teisingų rezultatų.
Klausimas. Sakykime, įžeidžiau draugą ir noriu su juo susitaikyti. Ar pakanka tik atsiprašyti, kaip tai priimta prieš Teismo dieną (Jom Kipur)?
Atsakymas. Žinoma, nepakanka, jei tu prašai draugo atleidimo tik dėl to, kad panaikintum kaltę prieš Kūrėją Teismo dieną. Esi pasiruošęs dovanoti draugui bet kokias dovanas, kad tik įgytum jo atleidimą ir pasiteisintum prieš Kūrėją.
Na tegul būna bent taip, juk iš „lo lišma“ ateinama į „lišma“. O iš tikrųjų susitaikyti su draugu – tai reiškia jį pamilti. Kitaip tariant, sumažinti savo norus ir būti pasiruošusiam iš tikrųjų padaryti viską dėl jo. Tai ketinimo širdyje ištaisymas, kai nelieka jokios naudos  sau – nesvarbu, kas su manimi nutiks.
Tokio  išsitaisymo, kuris vadinamas tikruoju davimu, reikalaujama iš mūsų, ir išmokyti jo gali tik kabalos mokslas.
Taigi, galima sakyti, kad Teismo dienos esmė – tai rezultatų apibendrinimas, išsiaiškinant, kiek galiu save anuliuoti, kad po šios dienos pradėčiau siekti davimo ir meilės artimui. O per meilę žmonėms pasieksiu meilę Kūrėjui. Teismo diena – tai savęs teisimo diena.

Iš 2014 m. rugsėjo 30 d. 438-jo pokalbio apie naująjį gyvenimą