Mes gyvename gamtos „burbule“ – negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje gamtoje. Jam tarpininkaujant užtikriname savo egzistavimą. Ir aplinka tai „transliuoja“, rikiuoja mums tiksliai tas sąlygas, kurios reikalingos mūsų vystymuisi.
Šiame kelyje mes nuolat keičiamės. Tačiau reikia suprasti: Didžiuoju sprogimu prasidėjęs procesas tęsiasi iki šiol ir per visą šį laikotarpį bendra vystymosi jėga veda mus pirmyn į tikslą, į visišką pusiausvyrą.
Proceso eigoje žemėje vystėsi negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, o paskui – žmonių giminė. Ir tam tikru istoriniu momentu, nori to ar ne, žmonija privalo paimti į savo rankas „vadeles“, t. y. valdymo instrumentus, kad teisingai įsilietų į vystymąsi.
Nuo tos akimirkos ir toliau mes dalyvaujame šiame procese jau ne taip, kaip anksčiau. Iki suvokdami situaciją vystėmės instinktyviai, panašiai kaip negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta: joje taip pat netrūksta nelaimių, problemų ir sudėtingų aplinkybių, joje vyksta katastrofos.
Tačiau kuo labiau vystomės ir esame susiję su procesu, sąmoningai ir išmintingai dalyvaudami jame, tuo daugiau turime problemų. Juk dabar jos lemia tai, ar priimame šią prielaidą, ar vystomės kartu su gamta. Jei taip, tai mums gerai, o jei ne, mums blogai – pagal mūsų išsivystymo lygį.
Adomas buvo pirmasis žmogus, atskleidęs bendrąjį evoliucijos procesą, kurį mes turime pereiti, be to, ne tik gyvūniniame, žemiškajame lygmenyje, bet ir Žmogaus pakopoje. Pradedant nuo Adomo, kuris gyveno prieš 5775 metus, mes perėjome prie naujos fazės. Integruojamės į gamtą ir pagal panašumą su ja galime iškviesti į save, o taip pat į visą kompleksą negyvąjį, augalinį ir gyvūninį lygį, gerą, malonų, greitą, lengvą vystymąsi.
Apskritai, natūraliam vystymuisi būdingi labai griežti etapai. Jie panašūs į sunkų gimdymą, susiję su spaudimu, problemomis ir saugumu, jie lydimi dramatiškų gamtos reiškinių. Milijonus metų žemės rutulys vėso, kietėjo ir vėl šilo, plyšdamas nuo magmos spaudimo.
Keitėsi geologinės epochos, kito žemės gamta, išmirdavo vienos rūšys ir atsirasdavo kitos, pakaitomis atšaldavo ir atšildavo, ir štai mes pasiekėme dabartinę būseną, kuri nėra galutinė. Mes taip pat toliau vystomės, be to, greičiau nei ankstesnėse epochose.
Apskritai, visa tai buvo nulemta bendrosios gamtos jėgos, kurią giliai tyrinėja kabalos mokslas. Joje sąvokos „Dievas“ ir „Gamta“ identiškos – kalbama apie jėgą, kuri turi tikslią bendrą programą, į kurią turime integruotis, laipsniškai suvokdami ir pažindami ją. Jungtis į ją mums reikia apgalvotai ir sąmoningai, rodant vis gilesnį ir brandesnį dalyvavimą. Ir ši integracija taip pat aprašyta šiame moksle.
Grįžkime prie Adomo, kuris pirmasis atskleidė šią programą ir suprato, kad gamta siekia pusiausvyros. Tai reiškia, kad mes subalansuojame save su negyvąja, augaline ir gyvūnine gamta, o taip pat pasiekiame tarpusavio pusiausvyrą Žmogaus lygmenyje.
Formuojame taip, kad galiausiai kiekvienas žmogus žemėje pajaustų: nėra atskirties tarp jų ir viso to, kas yra išorėje. Tai ir vadinasi „vystytis sąmoningai“: aš suvokiu, suprantu, jaučiu, kad visa gamta – vieninga sistema. Ir su šia sistema aš esu harmonijoje, abipusėje meilėje, homeostazėje, medžiagų, minčių ir troškimų mainuose.
Tokiu būdu galiausiai aš turiu anuliuoti bet kokią atskirtį tarp to, ką jaučiu dabar kaip savąjį Aš, ir to, ką jaučiu išorėje. Mano oda daugiau neskiria manęs nuo supančio pasaulio. Aš suvokiu ir suprantu, kad viskas priklauso vienai sistemai, viskas – mano esmė.
Tokia Žmogaus, Adomo, pakopa. Mūsų kūnai priklauso gyvūniniam pasauliui, o esme, esybe, mes priklausome Žmogaus pakopai, kuri yra aukščiau. Ir jos ypatybė yra ta, kad joje matome, suvokiame pasaulį kaip vieną visumą.
Šiame vieningame pasaulyje mes atskleidžiame vieningą Gamtos jėgą, kuri valdo visus, ir susitapatiname, susiliejame su ja. Visi, kas bandė suvokti Gamtą kaip visumos pusiausvyrą, atskleidė ir suvokė procesą iki būtent šios galutinės būsenos – kai mes įsitraukiame į viską apimančią Gamtos jėgą.
Tokia paskutinė „stotelė“ mūsų vystymosi kelyje. Kas bus paskui, nežinome. Tačiau yra ir kažkoks tolimesnis etapas…

Iš 2014 m. spalio 21 d. 447-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Žemės klimatas keičiasi

Gamta neišmokys blogo

Paklusnumas gamtai – priverstinai!