Greitai kiekvienas norės turėti atskirą planetą

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Ekonomika ir pinigai

Apie pinigus ir ekonomiką šios srities Nobelio premijos laureatai parašė daugybę knygų. Tačiau, nepaisant to, jie nuolat klysta.
Galimybė užsidirbti iš ryšių su kitais žmonėmis, parduoti ir pirkti, užmegzti su jais ypatingus santykius padarė žmogų žmogumi. Iki tol žmonės veikė tik jėga. Šiandien net senyvo amžiaus, silpnas žmogus, turintis pinigų, yra piramidės viršuje.
Jeigu aš neturiu pinigų, vadinasi, negaliu gauti maisto, sukurti šeimos, turėti namų. Už pinigus aš nusiperku valdžią ir garbę – visas komunikacijos priemones, viskas priklauso tik nuo pinigų sumos. Pinigai – tai priemonė, išpildanti bet kokį mano norą.
Kai ko aš negaliu nusipirkti, pavyzdžiui, išminties ar kokių kitų savybių, kurios man nėra įgimtos. Tačiau jas aš galiu gauti už pinigus, pirkdamas žmones, kurie šias savybes turi. Pavyzdžiui, aš galiu nusipirkti žmogų, kuris parašys knygą, ir aš ją išleisiu savo vardu.
Dar visai neseniai pinigai buvo nepakeičiami. Tačiau 20-ojo amžiaus viduryje atsirado žmonių bendruomenės, kurios niekino turtą. Tie žmonės norėjo būti laimingi dėl kitų dalykų – laimingi savo viduje.
Ir nors egoizmas trokšta užpildymo, daugelis šiandien nesutinka gyventi pastovioje įtampoje. Vargšas nelaimingas todėl, kad neturi pinigų, o turtingas – todėl, kad be pinigų irgi daugiau nieko neturi. Tai ne pinigų problema, tai visuomenės, skiepijančios tokias vertybes, bėda.
Kai žmogus turi galimybę viską gauti, jam dingsta noras. Tuo atžvilgiu vargšai yra laimingesni. Jeigu aš turiu poreikį, kurį galiu užpildyti pastangomis, jeigu jis stumia mane pirmyn, jeigu dirbdamas dėl jo nujaučiu malonumą, kuris man šviečia iš tolo, aš laimingas.
Puikus tokio poreikio pavyzdys – įsimylėjėlių troškimas susitikti. Tai nušviečia visą jų gyvenimą, jie laukia susitikimo ir pasiruošę dėl jo nugalėti bet kokius sunkumus.
Jeigu mes galėtume egzistuoti nepriklausomai nuo aplinkos, tarkim, negyvenamoje saloje, ir auklėti vaikus taip, kaip mums norisi, mokytume juos paprasto gyvenimo būdo. Tada jie gyventų be įtampos, krizių ir tragedijų.
Šiandien pasaulis išgyvena ekonominę krizę. Iš tikrųjų tai ideologinė krizė: mes sukūrėme dirbtinius norus, kurių nesugebame išpildyti. Su mūsų užmojais greitai kiekvienas užsimanys atskiros planetos. Tačiau ir tada nenurims, nes pradės pavydėti kaimynui, kurio planeta didesnė.
Atėjo laikas išsiaiškinti, kaip išnaudoti užpildymo, pinigų jėgą. Viena vertus, reikia žmogų auklėti taip, kad jo poreikiai būtų normos ribose, kad galėtume juos patenkinti. Kita vertus, reikia pagalvoti, kaip organizuoti ekonomiką, galinčią pagaminti viską, kas reikalinga normaliam gyvenimui, ir auklėjimo sistemą, kuri išmokytų žmogų racionalumo ir užpildytų jo laisvalaikį.
Taigi naujoje ekonomikoje žmonės kurs „pinigus“, ne tik įgyvendinančius racionalius, subalansuotus norus, bet ir aukštesnius, dvasinius norus, kurie juose atsiskleis. Taip jie tobulės.

Iš 62-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

„Protinga ekonomika“ – tik iliuzija?

Protingo vartojimo valstybė

Augimo ekonomikos galas

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>