Teatro stebuklas

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Teatras – reiškinys, žinomas nuo gilios senovės. Pirmieji aktorių pasirodymai scenoje vyko Senovės Graikijoje, tačiau dar pirmykštėse gentyse buvo priimta susirinkti aplink laužą ir, apsisiautus žvėrių kailiais, vaizduoti mamutų medžioklę.
Laikui bėgant teatras smarkiai keitėsi, bet liko su juo susijęs nepaprastas stebuklo, atgyjančio scenoje, jausmas. Atėjęs į teatrą žmogus pasijunta šio stebuklo dalimi ir jau pirkdamas bilietus iš anksto pradeda mėgautis juo, įsijaučia tarsi vaikas.
Jis ateina į teatrą, sėdasi į kėdę, jaučia publiką, užpildančią salę. Lėtai gęsta šviesos, salėje auga maloni įtampa laukiant, kada pakils uždanga ir aktoriai išeis į sceną.
Kartu kyla ypatingas jausmas, tarsi šią akimirką atsitrauki nuo visų kasdienių problemų, rūpesčių ir pasineri į kitą gyvenimą. Kas tas ypatingas, nuostabus jausmas, apimantis žmogų teatre?
Atsakymas. Yra toks reiškinys, vadinamas aplinkos poveikiu žmogui. Tam tikru laipsniu jis pasireiškia ir gyvūnams. Žmogų labai veikia aplinka, kurią gali sudaryti ir vienas, ir tūkstantis žmonių.
Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus priima aplinkinių įtaką. Jei tai jam svarbus asmuo, tada užtenka ir vieno, čia svarbi kokybė. Jei bus milijonas žmonių, jie veiks savo kiekybe. Bet kuriuo atveju žmogus bus veikiamas aplinkos.
Vaikai mums daro nedidelį poveikį, bet suaugusieji gali paveikti, ir kuo jie mums reikšmingesni, tuo didesnis bus poveikis. Čia įsipina baimė, pavydas, garbės bei valdžios troškimas.
Ir ateidami į teatrą mes jau iš anksto ruošiamės dirbtinės aplinkos, siekiančios atskleisti kokį nors ypatingą įvykį, poveikiui. Galbūt jis nebus labai realus, bet turės kokį nors ryšį su žmogaus gyvenimu.
Jis dažnai pateikiamas egzaltuota forma, kaip nepaprastai stipri meilė, neapykanta, baimė, neviltis, koks nors ryškus istorinis įvykis. Visa tai išorinėmis poveikio priemonėmis specialiai išdidinama ir pateikiama žiūrovui.
Tai papildo muzika, kuri gerokai sustiprina įspūdį. Žmogui, suprantančiam operą, tai pats galingiausias poveikio instrumentas.
Žmogui patinka būti veikiamam spektaklio, nes jame mato savo gyvenimo atspindį. Galbūt jis pats ir nepatyrė tokių išgyvenimų, bet gali juos įsivaizduoti.
Mėgstame teatrą, nes jis gali priminti patirtus išgyvenimus. Tai gali būti net tragiški įvykiai, bet grimzdami praeitin jie pasaldinami, todėl mums malonu į juos žiūrėti. Mes išgyvename kartu su aktoriais ir perpildyti jausmų netgi verkiame kartu su jais.
Mes net pasiruošę už tai sumokėti! Labai keista: išgyvename baimę, jaudulį, net verkiame – ir visa tai už savo pinigus. Taip yra dėl to, kad žmogus šiuos išgyvenimus suvokia pagražintai. Jam aišku, kad tai nėra realūs ir gyvenimiški potyriai, o tik spektaklio įspūdžiai. Todėl jam ir patinka.
Teatras suteikia galimybę vis iš naujo patirti tokius pojūčius, kurie dabar atrodo malonūs ir saldūs. Tai patvirtina, kad visi patirti gyvenimo įvykiai, net patys tragiškiausi, galiausiai tampa gražesni. Jie ištaisomi taip, kad mes sutinkame su tuo, kad turėjome pereiti visas šias būsenas. Juk tai mūsų gyvenimas, jame visko turi būti.
Tai rodo, kad gyvenime nėra nieko atsitiktinio, kiekvienas įvykis – likimo, skirto mums iš aukščiau, dalis, ir turime visa tai patirti. Galų gale sutiksime, kad visi išgyvenimai buvo siųsti teisingai, jie buvo mums būtini, ir todėl, supratę jų naudą, pateisinsime kiekvieną žingsnį savo kelyje.

Iš 2014 m. gegužės 22 d. 379-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>