Anapurnos žiedas: ar galima susigyventi su gamta?

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Nelaimė atsitiko su šimtais turistų, nusprendusių aplankyti Himalajuose esantį „Anapurnos žiedą“ – tapybiškiausią turistinį maršrutą Nepale.
Šiuo metų laiku oras ten paprastai būdavo palankus svečiams, tačiau šįmet spalis paruošė siurprizą – cikloną, sniego pūgas bei griūtis. Šimtai žmonių tapo sniego belaisviais, daugelis patyrė traumų, 40 žuvo.
Šis įvykis daugelio sielose sukėlė ne tik širdgėlą, bet ir bejėgiškumo prieš tokius kataklizmus jausmą. Žmonėms ir vėl teko pripažinti, kad jie yra maži prieš savo neva užkariautą gamtą.
Kokias išvadas galima padaryti po šio įvykio? Ar dar kartą pakelti rankas, sakant: „Nieko nepadarysi, pasitaiko“, ar vis dėlto galima iš šios tragedijos pasimokyti?
Atsakymas. Mums norisi pažinti, išstudijuoti gamtą, suartėti su ja. Viena vertus, statomės sau dirbtinus būstus, stengdamiesi pabėgti, apsisaugoti nuo jos agresyvaus poveikio, nuo nepatogumų, negandų ir kataklizmų, kita vertus, reikia suprasti, kad visa tai priklauso tik nuo mūsų elgesio, nuo mūsų būsenos.
Vienas iš pavyzdžių – Nojus, slėpęsis laive. Kitas pavyzdys – Lotas, bėgęs iš naikinamų Sodomos ir Gomoros miestų. Per visą istoriją gamta ne kartą buvo užgriuvusi mus. Atsiminkime Pompėjos žūtį arba baisias epidemijas.
Be karų bei kitų žmogiškosios pakopos ydų, patiriame smūgių būtent per negyvąjį, augalinį ir gyvūninį gamtos lygmenis. Visus juos sukelia tai, kad apskritai neatliekame savo užduoties visos gamtos atžvilgiu, nesusilyginame, nesusigyvename su ja.
Jeigu nuolatos siektume didesnės pusiausvyros, norėtume būti artimesni gamtai, jeigu stengtumės teisingiau megzti santykius tarpusavyje aukštesnėje sisteminės hierarchijos pakopoje, tai atitinkamai gautume pozityvių atgarsių iš žemesniųjų gamtos lygmenų.
Šio ryšio nematome, jis nėra mums aiškus. Jį reikia atskleisti ir studijuoti kabalos mokslo rėmuose. Moderniame kontekste mechanizmas labai paprastas: radę pusiausvyrą žmogaus pakopoje, mes projektuojame ją žemyn visiems kitiems lygmenims: gyvūniniam, augaliniam ir negyvajam.
Tada neturėsime jokių problemų. Net plėšrieji žvėrys nepuls, jeigu prie jų prieisime. Žmogus, likęs vienas vandenyno viduryje, sugrįš gyvas ir sveikas.
Viskas priklauso nuo to, kaip gerai mes sutariame tarpusavyje, pačioje aukščiausioje, Žmogaus, pakopoje. Kurdami teisingus žmogiškuosius tarpusavio santykius, valdome visus kitus gamtos lygmenis.
Klausimas. Šį ryšį labai sunku suprasti. Audros ir žemės drebėjimai atrodo tokie grėsmingi ir visai nepriklausomi nuo mūsų…
Atsakymas. Nepamirškime, kad kalbame apie bendrą pasaulio sistemą. Atrodo, kaip galima palyginti save su milžiniškais visatos procesais, su žvaigždžių energija, su mūsų Saulės sistema? Tačiau kabalos mokslas detaliai nagrinėja ir aiškina Žemės, Saulės, Mėnulio, planetų ir kitų detalių sąveiką. Jis parodo, kaip mes valdome įvairius procesus ir kaip jie veikia mus, susietus nenutrūkstamais tarpusavio ryšiais.
Mūsų pareiga – tai suprasti. Net jeigu mums kartais atrodo, kad viskas yra mūsų rankose ir galime apsiginti nuo stichinių nelaimių, – tai netiesa. Atvirkščiai, vystydamiesi tampame vis opesni, jautresni, vis silpnesni prieš jas.
Tobuliname techniką ir technologijas, kuriame sau vis naujus apvalkalus, vis labiau modernizuojame aptarnavimo ir apsaugos sistemas, o kartu didėja tikimybė, kad jų veikimas gali sutrikti, kad ateis laikas, kai nebegalėsime jų kontroliuoti.
Kelyje mūsų tyko pačios netikėčiausios katastrofos, tarp jų ir technologinės, tokios kaip Černobylio ar Fukušimos. Kitas pavyzdys: mažytis blyksnis Saulėje gresia žmonijai nesuskaičiuojamomis nelaimėmis, net išnykimu nuo Žemės paviršiaus.
Apskritai, bet koks gamtos mechanizmas, bet koks procesas, bet koks gamtos dalių kompleksas yra subtiliai pusiausviras, ar tai būtų Himalajų kalnagūbris, ar dalelių dalijimasis branduoliniuose atominės elektrinės reaktoriuose, kurie, alegoriškai sakant, paleidžia atominę bombą, kaitindami ją ant silpnos ugnies. Tol, kol neįvyksta, kas nenumatyta…
Šios žmogaus sukurtos grėsmės papildo stichines nelaimes, kurios gali įvykti bet kur ir bet kada.
Todėl svarbu suprasti: viskas vyksta ne atsitiktinai, ne staiga. Jeigu gamta yra bendra sistema, tai visos ir visų lygmenų jos dalys veikia viena kitą. Kadangi žmogus yra pasaulio centras, tai jis sistemą veikia stipriau nei visi kiti faktoriai: negyvasis, augalinis ir gyvūninis. Kas bevyktų, viskas vyksta tik dėl žmogaus.
Klausimas. Žmogus iš tikro laiko save pasaulio bamba, visatos centru – sąmoningai ar nesąmoningai. Tačiau staiga gamta smogia mirtiną antausį – tokį, kaip Nepale. Tada pasirodo, kad tai mes nuo jos priklausome, o ne ji nuo mūsų…
Atsakymas. Teisingai, tačiau šią nelaimę sukėlėme mes. Atsitiktinumų nebūna. Netikėtumas – tai dar nesuvoktas dėsningumas. Mes – visų pasaulio įvykių priežastis.
Žmogaus giminės raida dalijasi į kelis etapus. Mums gairės šiame kelyje: Adomas, Abraomas, Mozė, Rašbi ir Ari. Tai štai, nuo Ari laikų, o tiksliau, mūsų dienomis, prasidėjo ypatinga istorijos epocha. Tarytum vaikas, kuris jau užaugo ir gali atsakyti už savo veiksmus, mes, žmonija, galime kontroliuoti visus procesus ir lemti savo būsimą būseną.

Iš 2014 m. spalio 21 d. 447 – ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Paklusnumas gamtai – priverstinai!

Žemės klimatas keičiasi

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>