Teatras ne linksmina, o auklėja

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Kodėl žmogus jausmais pasijungia prie aktorių scenoje ir susitapatina su tam tikrais herojais?
Atsakymas. Pjesė visada orientuota į tam tikrą publiką, laikmetį. Šiandien nežiūrėsime Senovės Graikijoje pastatytos pjesės. Istorijoje buvo klasikinių kūrinių, kurie išgyveno per amžius, tačiau tokių vienetai.
Pjesė turi sužadinti žmoguje dalyvio jausmą. Tai ne futbolas, kurioje sergama tik už vieną komandą. Teatro spektaklis turi įtraukti žmogų visą. Joje visada yra teigiamų ir neigiamų herojų, vieni žiūrovai geriau jaučia aktorius vyrus, kiti – moteris. Tačiau apskritai visa pjesė skirta tam, kad žiūrovo širdyje sužadintų simpatiją vienam kuriam iš herojų ir neapykantą jo priešams.
Žiūrovas susitapatina su herojumi, nes tokiu būdu vertina veiksmo spektaklyje teisingumą, sėkmės laipsnį. Jis tarytum gyvena tuo pačiu metu ir dalyvauja veiksme, jausdamas kartu su herojumi.
Teatre svarbiausia – jo lavinamoji vertė. Pjesė turi būti parašyta ir pastatyta su tikslu auklėti žiūrovą, pateikti jam gerų pavyzdžių, atkreipti dėmesį į tinkamą tikslą, tarytum veidrodyje parodyti jį patį, pademonstruoti tikro herojaus įvaizdį. Žiūrovas iš pjesės herojų mokosi, kaip sūnus iš tėvo. Tokiu atveju teatras auklės.
Jeigu pjesė skirta tik maloniam laiko praleidimui, ji nieko neduoda. Deja, būtent klasikinėse pjesėse, tokiose kaip Čechovo, Šekspyro, aš nematau auklėjamojo potencialo. Jos jau seniai virto pagrindinio herojaus, bandančio išgarsėti savo unikalumu, benefisu.
Auklėjamoji pjesė specialiai rašoma, turint tikslą pakelti žmogų į aukštesnę pakopą. Ji skirta duoti žmogui stiprią, gilią, gerą, teisingą psichologinę pamoką. Po spektaklio žmogui neturi prireikti paaiškinimų. Jeigu jų reikia, vadinasi, pjesė neatliko savo vaidmens.
Net jeigu jis ne viską suprato iš to, kas vyko scenoje – tai nesvarbu. Svarbiausia, kad jam įspūdį kėlė ir jaudino teisingi auklėjantys pavyzdžiai: žmogus gavo teisingą gėrio ir blogio, teigiamų savybių, kurių reikia siekti, ir neigiamų, kurių reikia vengti, pajutimą.
Teatro jėga – aplinkos įtaka žmogui. Per dvi valandas nuo scenos galima taip galingai paveikti žiūrovų salę, kad bus užkariauti visi žiūrovų jausmai. Be to, žiūrovai perima įspūdį vienas iš kito.
Kaip sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės, dar prieš žiūrovui įeinat į salę ir sėdant į savo vietą. Žmogų veikia ypatinga teatro aplinka, prieš spektaklį skambanti muzika.
Neseniai lankiausi garsioje „La Scala“ operoje Milane ir atkreipiau dėmesį, kad pastatas buvo labai paprastas, ir svarbiausias dėmesys šiame pasaulinio garso teatre skiriamas pačiam pastatymui.
Esu matęs ir kitų teatrų, kuriuose aktoriai su teatriniais kostiumas sutinka žiūrovą jau fojė, kviesdami eiti į salę. Tokio sutikimo tikslas – paruošti žmogų, padaryti jam įspūdį, kad jis jau nuo pirmos akimirkos įsijungtų į spektaklį.
Ne be reikalo muzikinė simfonija prasideda preliudija, uvertiūra – tai pažadina žmoguje jausmus. Juk galutinis scenaristo, režisieriaus tikslas – paveikti žmones, sukelti juose būtent tokius išgyvenimus, kokių nori režisierius, kad salė reikiamose vietose juoktųsi ar verktų, plotų ar apmirtų visiškoje tyloje.
Žiūrovas ateina į teatrą būtent tam, kad išgyventų visa tai, sudarydamas netiesioginę sutartį su režisieriumi. Jeigu mokėtume teisingai pasinaudoti visa šia sistema, tai galėtume padaryti gerą įtaką žmogui.

Iš 2014 m. gegužės 22 d. 379-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Teatro stebuklas

Gyvenimas – tai teatras

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.