Pateikti sausio, 2015 mėn. įrašai.


Slaptosios kabalisto praktikos

Dvasinis darbas, Kabala, Klausimai ir atsakymai

Klausimas. Kodėl kabala vadinama slaptuoju mokslu? Koks slaptasis kabalisto darbas?
Atsakymas. Praktinis kabalisto darbas slypi tame, kad jis tarsi liftu gali kilti ir leistis savo egoizmo ar altruizmo pakopomis.
Jis gali leistis nuo nulinio, cokolinio, aukšto žemyn – į egoizmą, o paskui pakilti atgal į nulinį ir palaipsniui kilti į viršų 125 pakopomis.
Tuo tarpu jame taip pat vyksta įvairiausi vidiniai pokyčiai. Kabalistas turi galimybę pakilti iš vaiko lygmens į jaunuolio lygmenį, į suaugusiojo ar senolio, o paskui palaipsniui nusileisti atgal į kiekvieną iš šių lygių iki pat žemiausio.
Kildami arba leisdamiesi kabalistiniais laipteliais, galime pakeisti savyje įvairiausius parametrus, savybes, išrinkti ir sujungti jas savyje. Tuo mes tarsi programuojame, suderiname save ir kiekvieną kartą matome pasaulį tuo pjūviu ir stiliumi, į kurį specialiai save nukreipėme. Tai ir yra slaptosios kabalisto praktikos.
Būdami šio pasaulio rėmuose, mes galime keliauti laike, erdvėje, pasauliuose laiko ašimi, galime atsidurti dinozaurų epochoje ir stebėti visas šias būsenas tarpusavyje.
Didis kabalistas Baal Sulamas savo darbuose aprašė Žemės sukūrimo istoriją ir visus jos formavimosi laikotarpius. Bet jis tai galėjo padaryti ne todėl, kad tyrinėjo geologiją, o todėl, kad matė visas šias būsenas.
Jam nebuvo sudėtinga įsigilinti į jas, tarsi pro žiūronus, mikroskopą ar teleskopą, ir su savo asmeniniais vidiniais instrumentais teisingai suderinti save, kad pamatytų ir suvoktų bet kurį laikotarpį.
Čia ir slypi slaptosiomis vadinamos kabalistinės praktikos. Iš tikrųjų, jos nėra slaptos, bet kabalistas negali jų perteikti kitiems. Jis gali tik pats tuo naudotis, kadangi jos yra jo vidinės savybės. Išmokti praplėsti savo vidinio matymo diapazoną gali kiekvienas, jei sistemingai, rimtai studijuos kabalą ir pats taps kabalistu.
Tada, tinkamai nukreipęs save, jis galės išeiti iš savęs ir keliauti aukščiau mūsų pasaulio – visose visatos sistemose. Juk mūsų pasaulis – pats mažiausias, menkiausias ir pilkiausias, pasak kabalos, egzistuojantis tik mūsų neištaisytame suvokime, tik mūsų vaizduotėje.

Iš 2014 m. spalio 22 d. TV programos „Trumposios istorijos“ 2 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus, kuris nepasiduoda

Pažvelgti į save iš Kūrėjo lygmens

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Komentarų nėra

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Dvasinis darbas, Kabala, Platinimas

Kongresas Sankt Peterburge. 2-oji įžanginė pamoka
Kabalos mokslas veikia grynai fizinių dėsnių srityje. Nėra jame jokių įmantrybių, mistikų ar religijų. Mes tyrinėjame patį pagrindinį kūrinijos dėsnį – Aukštesniosios jėgos, aukščiausios energijos pasireiškimą. Aukščiausios, nes ji pagal savo kategoriją pati aukščiausia, apimanti visas kitas jėgas.
Kaip bet kurie kiti mokslai siekia atskleisti gamtos savybes, taip ir kabala siekia atskleisti, tiktai pagrindinę gamtos savybę – šią universalią jėgą.
Mes tiriame, kokiu būdu ji pasireiškė mūsų pasaulyje, kaip kabalistai sugebėjo ją atskleisti suprasdami,  kad pasaulis susiskaldęs ir turi būti sujungtas pasiekiant visišką harmoniją. Siekdami pasaulio harmonijos jie ėmė suvokti, kad mūsų pasauliui trūksta vienijančios jėgos.
Pirmasis žmogus, atskleidęs šią jėgą prieš 5774 metus, buvo Adomas, kuris suvokė, kad pasaulis egzistuoja dėl vienos vienintelės jėgos, kuri jungia visus kūrinijos elementus.
Kitas didis kabalistas buvo Abraomas. Jis atskleidė ne tik Aukštesniąją jėgą ir jos reiškimąsi, kaip tai padarė Adomas ir paskui jį ėjusių dvidešimties kartų mokiniai, bet ir judėjimą, Gamtos vystymąsi. Abraomas suprato evoliucijos priežastį, vedančią į tai, kad žmogus privalo atskleisti Aukštesniąją jėgą, jos pasireiškimą savyje, tapti panašus į ją, kitaip tariant, pakilti į aukštesnįjį suvokimo ir vystymosi lygmenį.
Visi negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos lygmenys ir, svarbiausia, žmogus, egzistuojantis trijų pirmųjų jos formų viduje, nukreipti į tai, kad atvestų žmoniją prie būtinybės panorėti susivienyti, veikiant dvejoms priešingoms jėgoms.
Viena jų – egoistinė, neigiama jėga tolina žmones vieną nuo kito. Antra – altruistinė, teigiama jėga gali jiems padėti ir visus suvienyti.
Kai abi jėgos keičiantis lygmenims vis labiau pasireiškia , žmogus pradeda dirbti. Jis sujungia jas savyje, varijuoja jomis, suvokia jų abipusiškumą. Egzistuodamas tarp šių jėgų, žmogus valdo jas kaip dvejas vadeles, formuodamas save ir kildamas vis aukščiau, kol visiškai realizuoja šias abi jėgas savyje.
Čia glūdi žmogaus vystymosi uždavinys, jo evoliucija. Būtent tai atskleidė Abraomas ir todėl jo metodika – evoliucinė. Jos atsiskleidimą sąlygojo krizė, kurią žmonija patyrė Senovės Babilone.
Vėlesnės kabalistų kartos vis labiau išryškindavo dvasinius uždavinius. Visų pirma buvo atskleistas vieno žmonijos noro sudužimas į didžiulį kiekį asmeninių norų, kuriuos  kiekvienas mūsų turime, ir parodyta, kaip juos jungti tarpusavyje.
Dabar mes to dar nejaučiame, nematome kiekvieno žmogaus vidinio noro, kokiu būdu galima jį panaudoti, kokioje kombinacijoje, kaip pamatyti tą matricą, kurioje susijungiame papildydami vienas kitą. Kiekvienas iš mūsų labai daugialypis ir kiekviena mūsų daugialypio charakterio, savybių, skonių briauna turi atrasti tikslią vietą tarp kitų.
Gaunasi n-matė sistema, kur kiekvienas papildo absoliučiai visus ir niekas negali būti šios sistemos išorėje. Ir tik tada, kai absoliučiai visos atskiros egoistinės dalelės pradeda judėti viena kitos link ir jungtis, jos pradeda ieškoti savęs šioje sistemoje.
Judėdamos viena kitos link jos su vargu atranda save, pasinaudodamos bendra Aukštesniąja jėga. Būtent dėl to mes į ją ir kreipiamės – kad ji aukščiau mūsų atliktų šiuos judesius. Mes norime suartėti, bet nežinome kaip. Veikiant Aukštesniajai jėgai imame tai suvokti ir suprasti. O iš mūsų reikalaujama tik noro, kurį galime sugeneruoti kartu, vienas su kitu, rodydami pavyzdį, kiek mes norime šio suartėjimo ir vienybės.
Išskyrus norą siekti vienybės, mums nieko daugiau nereikia. Kitą darbo pusę atlieka Aukštesnioji jėga, todėl ji vadinama „pusė monetos“: pusę turiu įnešti aš, pusę – ji. Iš manęs reikalaujama tik siekio ir noro, ir kad jie būtų kažkiek teisingi. O teisingi jie bus, jei aš laikysiuos komutacijos dėsnių grupėje. Tada sužadinsime vienybės jėgą ir ji užbaigs darbą, suklijuos ir pasireikš mumyse.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d. įžanginės 2-sios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslo esmė

Ieškotojų karta

Ką žmogui duoda kabala?

Komentarų nėra

Anapurnos žiedas: ar galima susigyventi su gamta?

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Nelaimė atsitiko su šimtais turistų, nusprendusių aplankyti Himalajuose esantį „Anapurnos žiedą“ – tapybiškiausią turistinį maršrutą Nepale.
Šiuo metų laiku oras ten paprastai būdavo palankus svečiams, tačiau šįmet spalis paruošė siurprizą – cikloną, sniego pūgas bei griūtis. Šimtai žmonių tapo sniego belaisviais, daugelis patyrė traumų, 40 žuvo.
Šis įvykis daugelio sielose sukėlė ne tik širdgėlą, bet ir bejėgiškumo prieš tokius kataklizmus jausmą. Žmonėms ir vėl teko pripažinti, kad jie yra maži prieš savo neva užkariautą gamtą.
Kokias išvadas galima padaryti po šio įvykio? Ar dar kartą pakelti rankas, sakant: „Nieko nepadarysi, pasitaiko“, ar vis dėlto galima iš šios tragedijos pasimokyti?
Atsakymas. Mums norisi pažinti, išstudijuoti gamtą, suartėti su ja. Viena vertus, statomės sau dirbtinus būstus, stengdamiesi pabėgti, apsisaugoti nuo jos agresyvaus poveikio, nuo nepatogumų, negandų ir kataklizmų, kita vertus, reikia suprasti, kad visa tai priklauso tik nuo mūsų elgesio, nuo mūsų būsenos.
Vienas iš pavyzdžių – Nojus, slėpęsis laive. Kitas pavyzdys – Lotas, bėgęs iš naikinamų Sodomos ir Gomoros miestų. Per visą istoriją gamta ne kartą buvo užgriuvusi mus. Atsiminkime Pompėjos žūtį arba baisias epidemijas.
Be karų bei kitų žmogiškosios pakopos ydų, patiriame smūgių būtent per negyvąjį, augalinį ir gyvūninį gamtos lygmenis. Visus juos sukelia tai, kad apskritai neatliekame savo užduoties visos gamtos atžvilgiu, nesusilyginame, nesusigyvename su ja.
Jeigu nuolatos siektume didesnės pusiausvyros, norėtume būti artimesni gamtai, jeigu stengtumės teisingiau megzti santykius tarpusavyje aukštesnėje sisteminės hierarchijos pakopoje, tai atitinkamai gautume pozityvių atgarsių iš žemesniųjų gamtos lygmenų.
Šio ryšio nematome, jis nėra mums aiškus. Jį reikia atskleisti ir studijuoti kabalos mokslo rėmuose. Moderniame kontekste mechanizmas labai paprastas: radę pusiausvyrą žmogaus pakopoje, mes projektuojame ją žemyn visiems kitiems lygmenims: gyvūniniam, augaliniam ir negyvajam.
Tada neturėsime jokių problemų. Net plėšrieji žvėrys nepuls, jeigu prie jų prieisime. Žmogus, likęs vienas vandenyno viduryje, sugrįš gyvas ir sveikas.
Viskas priklauso nuo to, kaip gerai mes sutariame tarpusavyje, pačioje aukščiausioje, Žmogaus, pakopoje. Kurdami teisingus žmogiškuosius tarpusavio santykius, valdome visus kitus gamtos lygmenis.
Klausimas. Šį ryšį labai sunku suprasti. Audros ir žemės drebėjimai atrodo tokie grėsmingi ir visai nepriklausomi nuo mūsų…
Atsakymas. Nepamirškime, kad kalbame apie bendrą pasaulio sistemą. Atrodo, kaip galima palyginti save su milžiniškais visatos procesais, su žvaigždžių energija, su mūsų Saulės sistema? Tačiau kabalos mokslas detaliai nagrinėja ir aiškina Žemės, Saulės, Mėnulio, planetų ir kitų detalių sąveiką. Jis parodo, kaip mes valdome įvairius procesus ir kaip jie veikia mus, susietus nenutrūkstamais tarpusavio ryšiais.
Mūsų pareiga – tai suprasti. Net jeigu mums kartais atrodo, kad viskas yra mūsų rankose ir galime apsiginti nuo stichinių nelaimių, – tai netiesa. Atvirkščiai, vystydamiesi tampame vis opesni, jautresni, vis silpnesni prieš jas.
Tobuliname techniką ir technologijas, kuriame sau vis naujus apvalkalus, vis labiau modernizuojame aptarnavimo ir apsaugos sistemas, o kartu didėja tikimybė, kad jų veikimas gali sutrikti, kad ateis laikas, kai nebegalėsime jų kontroliuoti.
Kelyje mūsų tyko pačios netikėčiausios katastrofos, tarp jų ir technologinės, tokios kaip Černobylio ar Fukušimos. Kitas pavyzdys: mažytis blyksnis Saulėje gresia žmonijai nesuskaičiuojamomis nelaimėmis, net išnykimu nuo Žemės paviršiaus.
Apskritai, bet koks gamtos mechanizmas, bet koks procesas, bet koks gamtos dalių kompleksas yra subtiliai pusiausviras, ar tai būtų Himalajų kalnagūbris, ar dalelių dalijimasis branduoliniuose atominės elektrinės reaktoriuose, kurie, alegoriškai sakant, paleidžia atominę bombą, kaitindami ją ant silpnos ugnies. Tol, kol neįvyksta, kas nenumatyta…
Šios žmogaus sukurtos grėsmės papildo stichines nelaimes, kurios gali įvykti bet kur ir bet kada.
Todėl svarbu suprasti: viskas vyksta ne atsitiktinai, ne staiga. Jeigu gamta yra bendra sistema, tai visos ir visų lygmenų jos dalys veikia viena kitą. Kadangi žmogus yra pasaulio centras, tai jis sistemą veikia stipriau nei visi kiti faktoriai: negyvasis, augalinis ir gyvūninis. Kas bevyktų, viskas vyksta tik dėl žmogaus.
Klausimas. Žmogus iš tikro laiko save pasaulio bamba, visatos centru – sąmoningai ar nesąmoningai. Tačiau staiga gamta smogia mirtiną antausį – tokį, kaip Nepale. Tada pasirodo, kad tai mes nuo jos priklausome, o ne ji nuo mūsų…
Atsakymas. Teisingai, tačiau šią nelaimę sukėlėme mes. Atsitiktinumų nebūna. Netikėtumas – tai dar nesuvoktas dėsningumas. Mes – visų pasaulio įvykių priežastis.
Žmogaus giminės raida dalijasi į kelis etapus. Mums gairės šiame kelyje: Adomas, Abraomas, Mozė, Rašbi ir Ari. Tai štai, nuo Ari laikų, o tiksliau, mūsų dienomis, prasidėjo ypatinga istorijos epocha. Tarytum vaikas, kuris jau užaugo ir gali atsakyti už savo veiksmus, mes, žmonija, galime kontroliuoti visus procesus ir lemti savo būsimą būseną.

Iš 2014 m. spalio 21 d. 447 – ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Paklusnumas gamtai – priverstinai!

Žemės klimatas keičiasi

Komentarų nėra

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Los Andželo kongresas, 3-ioji pamoka
Jei nori tyrinėti Aukštesniąją jėgą, – teigia kabalos mokslas, – turi susikurti tinkamą instrumentą. Mokslininkai taip pat sukuria matavimo prietaisus: mikroskopus, teleskopus, dalelių greitintuvus ir kt. Bet tai tinka tik fizinei materijai. Kaipgi mums tyrinėti Jėgą, veikiančią mumyse, mūsų prigimtyje?
Tam kabalistai rekomenduoja sukurti struktūrą iš dešimties žmonių (minjan), kurie stengiasi tobulai susivienyti. Savo aplinkoje pagal galimybes jie generuoja Šviesos savybę, stengdamiesi sudaryti vieną visumą, pakylančią virš jų egoizmo.
Tokioje struktūroje jau glūdi dvi jėgos: mūsų įgimta egoistinė jėga ir bendroji davimo jėga, t. y. Kūrėjas. Išskaičiavimas čia paprastas: kiek įveiksime priešiškumo jėgą vienijimosi jėga, tiek atitiksime Aukštesniąją Šviesą, būsime panašūs į ją.
Jeigu davimo savybė nors vienu procentu bus didesnė, tokiu dydžiu būsime panašūs į Šviesą ir jausime ją. Jausime tą procentą, kuriuo noras duoti viršys norą gauti.
Jei stengiamės, sutelkiame jėgas, nors nepajėgiame įveikti savo egoistinių norų, bet pradedame pastebėti, kur trūksta, kokie dar esame silpni, kodėl mums nepavyksta. Tada mumyse gimsta riksmas, prašymas, malda, kad Šviesa padėtų. Tegu suteikia mums jėgų – ir mes susivienysime. Juk aišku, kad mes neturime vienijimosi jėgos. Ji ateina tik iš Šviesos.
Taip ir judame pirmyn: Šviesa veikia mus taip, kaip Jos prašome, nugalime savo norą gauti, įgyjame didesnį norą duoti, dar stipriau tarpusavyje vienijamės – dar ir dar kartą… Apie tai sakoma: „Grašis prie grašio, štai ir visas auksinas“.
O po to ateina laikas, kai iš tikrųjų galime susivienyti. Ir tada kiekvienas jaučia, kaip išnyksta bendrame tarpusavio ryšyje. Daugiau nebėra „manęs“ ir „draugų“ – visi susilieja į vieną visumą. Ir šiuo momentu, šioje „kartu“ būsenoje, pajuntame prisipildymą, Aukštesniąją Šviesą, Kūrėją, esantį mumyse.
Tada galime Jį tyrinėti. Kitaip tariant, sukūrėme ir įjungėme prietaisą, vadinamą „grupe“, „dešimtuku“, „minjan” – dabar galime judėti pirmyn, įvairiais būdais vienydamiesi ir taip vis labiau formuodami save. O Kūrėjas priklausomai nuo mūsų ryšio kaskart vis labiau atsiskleis.
Suprantama, kad dėl Šviesos poveikio mumyse prabus vis gilesni egoizmo sluoksniai. Patirsime pasipriešinimą, kritimus, įvairias kliūtis – tai leis mums su vis didesne jėga kreiptis į Aukštesniąją Šviesą, kad ji ateitų ir suteiktų jėgų pamatyti mūsų ydas ir būdus joms ištaisyti.
Toks kelias – 125 pakopos, kuriomis kildami galiausiai pasiekiame savybių panašumo su Kūrėju lygmenį. Šiame kelyje atrandame, kokia svarbi mums jaudulio savybė. Juk tik neišsenkantis nerimas – „ar sugebėsiu duoti?“ – stumia mus pirmyn.

Iš 3-iosios Los Andželo kongreso pamokos, 2014 m. spalio 31 d.

Komentarų nėra

Teatro stebuklas

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Teatras – reiškinys, žinomas nuo gilios senovės. Pirmieji aktorių pasirodymai scenoje vyko Senovės Graikijoje, tačiau dar pirmykštėse gentyse buvo priimta susirinkti aplink laužą ir, apsisiautus žvėrių kailiais, vaizduoti mamutų medžioklę.
Laikui bėgant teatras smarkiai keitėsi, bet liko su juo susijęs nepaprastas stebuklo, atgyjančio scenoje, jausmas. Atėjęs į teatrą žmogus pasijunta šio stebuklo dalimi ir jau pirkdamas bilietus iš anksto pradeda mėgautis juo, įsijaučia tarsi vaikas.
Jis ateina į teatrą, sėdasi į kėdę, jaučia publiką, užpildančią salę. Lėtai gęsta šviesos, salėje auga maloni įtampa laukiant, kada pakils uždanga ir aktoriai išeis į sceną.
Kartu kyla ypatingas jausmas, tarsi šią akimirką atsitrauki nuo visų kasdienių problemų, rūpesčių ir pasineri į kitą gyvenimą. Kas tas ypatingas, nuostabus jausmas, apimantis žmogų teatre?
Atsakymas. Yra toks reiškinys, vadinamas aplinkos poveikiu žmogui. Tam tikru laipsniu jis pasireiškia ir gyvūnams. Žmogų labai veikia aplinka, kurią gali sudaryti ir vienas, ir tūkstantis žmonių.
Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus priima aplinkinių įtaką. Jei tai jam svarbus asmuo, tada užtenka ir vieno, čia svarbi kokybė. Jei bus milijonas žmonių, jie veiks savo kiekybe. Bet kuriuo atveju žmogus bus veikiamas aplinkos.
Vaikai mums daro nedidelį poveikį, bet suaugusieji gali paveikti, ir kuo jie mums reikšmingesni, tuo didesnis bus poveikis. Čia įsipina baimė, pavydas, garbės bei valdžios troškimas.
Ir ateidami į teatrą mes jau iš anksto ruošiamės dirbtinės aplinkos, siekiančios atskleisti kokį nors ypatingą įvykį, poveikiui. Galbūt jis nebus labai realus, bet turės kokį nors ryšį su žmogaus gyvenimu.
Jis dažnai pateikiamas egzaltuota forma, kaip nepaprastai stipri meilė, neapykanta, baimė, neviltis, koks nors ryškus istorinis įvykis. Visa tai išorinėmis poveikio priemonėmis specialiai išdidinama ir pateikiama žiūrovui.
Tai papildo muzika, kuri gerokai sustiprina įspūdį. Žmogui, suprantančiam operą, tai pats galingiausias poveikio instrumentas.
Žmogui patinka būti veikiamam spektaklio, nes jame mato savo gyvenimo atspindį. Galbūt jis pats ir nepatyrė tokių išgyvenimų, bet gali juos įsivaizduoti.
Mėgstame teatrą, nes jis gali priminti patirtus išgyvenimus. Tai gali būti net tragiški įvykiai, bet grimzdami praeitin jie pasaldinami, todėl mums malonu į juos žiūrėti. Mes išgyvename kartu su aktoriais ir perpildyti jausmų netgi verkiame kartu su jais.
Mes net pasiruošę už tai sumokėti! Labai keista: išgyvename baimę, jaudulį, net verkiame – ir visa tai už savo pinigus. Taip yra dėl to, kad žmogus šiuos išgyvenimus suvokia pagražintai. Jam aišku, kad tai nėra realūs ir gyvenimiški potyriai, o tik spektaklio įspūdžiai. Todėl jam ir patinka.
Teatras suteikia galimybę vis iš naujo patirti tokius pojūčius, kurie dabar atrodo malonūs ir saldūs. Tai patvirtina, kad visi patirti gyvenimo įvykiai, net patys tragiškiausi, galiausiai tampa gražesni. Jie ištaisomi taip, kad mes sutinkame su tuo, kad turėjome pereiti visas šias būsenas. Juk tai mūsų gyvenimas, jame visko turi būti.
Tai rodo, kad gyvenime nėra nieko atsitiktinio, kiekvienas įvykis – likimo, skirto mums iš aukščiau, dalis, ir turime visa tai patirti. Galų gale sutiksime, kad visi išgyvenimai buvo siųsti teisingai, jie buvo mums būtini, ir todėl, supratę jų naudą, pateisinsime kiekvieną žingsnį savo kelyje.

Iš 2014 m. gegužės 22 d. 379-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Ebolos šaknis

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Pranešimas. Nerimą keliančios antraštės žiniasklaidoje praneša apie rimtą Ebolos viruso epidemiją, žaibiškai plintančią keliuose židiniuose Afrikos teritorijoje. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis šiuo metu suskaičiuota 4500 mirties atvejų, taip pat apie 9000 sergančiųjų ir užsikrėtusiųjų.
PSA vidinis dokumentas liudija, kad bandymai sustabdyti pandemiją žlugo. Dėl to sunerimęs visas pasaulis. Nejučia prisimeni įvairiausius Holivudo filmus, tarp kurių ir „Virusas“, pastatytas beveik prieš 20 metų, – jo siužetas kaip tik apie Ebolos karštligės epidemiją.
Iš tikrųjų pirmasis Ebolos viruso protrūkis užregistruotas 1976 metais, iki 2013 metų nuo šios ligos mirė apie 1700 žmonių. Taigi pats virusas nėra naujas, bet laikui bėgant jis mutuoja, o mirtingumo koeficientas tampa labai didelis.
Ebolos virusas perduodamas per organizmo skysčius tiesioginio kontakto su sergančiuoju metu. Pirminiai simptomai – aukšta temperatūra, galvos skausmas, svaigimas ir kiti požymiai, būdingi sergant gripu.
Laikui bėgant simptomai aštrėja: prasideda vidinis ir išorinis kraujavimas, taip pat atsiranda kai kurie kiti būdingi požymiai.  Palaipsniui kūnas ima fatališkai kraujuoti, iš čia kilo antrasis ligos pavadinimas – hemoraginė krštligė. Inkubacinis ligos periodas – nuo 2 iki 21 dienos, tai palyginti netrumpas laikotarpis.
Tuo metu JTO jau paskelbė apie epidemijos keliamą grėsmę taikai ir saugumui.
Klausimas. Kas gi sukėlė tokią epidemiją, netikėtai užklupusią ir aukas, ir mokslininkus, jei žiūrėsime per Gamtos dėsnių ir tikslingai joje vykstančių procesų prizmę?
Atsakymas. Pažvelkime į šį reiškinį iš kabalos mokslo pozicijų. Esame griežtoje gamtos sistemoje, kurioje mūsų sukeliamas disbalansas, ypač paskutiniaisiais metais, išprovokuoja tokio pobūdžio reiškinius.
Žinoma, epidemijos kildavo ir anksčiau. Kai kurios tiesiog „nušluodavo“ gyventojus. Vis dėlto virusai ir bakterijos, ląstelės ir organai – tai tos pačios sistemos elementai. Mums atrodo, kad Afrika toli, kad mes su tuo nesusiję, bet iš tiesų mes visi esame vienos sistemos dalis.
Todėl tikroji medicina turėtų ištirti bendrą sistemą ir išsiaiškinti, kaip atkurti jos pusiausvyrą. Juk mes sistemingai joje sukeliame pokyčius ir nuolat pažeidžiame pusiausvyrą, dėl to sutrinka posistemės ir geri santykiai, atsiranda nauji, deformuoti ryšiai, gimdantys klaidingas, netinkamas ląstelės.
Mums norėtųsi iš savo gyvenimo pašalinti kenksmingus mikrobus. O mikrobams žmogaus kūnas – tiesiog gyvenamoji aplinka. Mes jiems – „biologinis rezervuaras“, kuriame galima gyventi ir daugintis.
Žmonės rytais išgeria buteliuką jogurto su dešimtimis milijardų naudingų bakterijų ir net nesusimąsto, kad jų organizmas – tai nepalyginamai didesnio „nuolatinių gyventojų“ skaičiaus „namai“.
Taigi išeina, kad gyvename milžiniškoje sistemoje, kurioje atstumai ne tokie ir svarbūs ir nė vienas kūnas nėra izoliuotas nuo kitų. Tai gigantiškas organizmas, kuriame pilna įvairių padarų – ir naudingų, ir kenksmingų mūsų sveikatai.
Ši sistema nuolat balansuoja, lygindama svyravimus, o mūsų užduotis – atvesti ją į tikrąją pusiausvyrą. Tokią, kurioje naudingiems, draugiškiems mikrobams suteikiama galimybė išlaikyti pusiausvyrą su kenksmingais, ligas sukeliančiais mikroorganizmais.
Ir atvirkščiai – jei suardome pusiausvyrą, net ir „draugų“ naudai, jie patys tampa „priešais“. Kad subalansuotų „persvarą“, jiems dalį savęs tenka paversti priešingybe.
Pavyzdžiui, ne kartą kova su plėšrūnais ir kenkėjais padarė dar didesnę žalą, nes sugriovėme bendros ekosistemos pusiausvyrą. Praėjusio amžiaus penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje Kinijoje imta kovoti su kenkėjais, taip pat ir su žvirbliais, naikinusiais derlių.
Per kokius metus buvo sunaikinti keli milijonai paukščių, dėl to priviso vikšrų ir skėrių, o derliaus taip sumažėjo, kad šalyje kilo badas, nusinešęs dešimtis milijonų gyvybių.
Taigi nėra nei „gerų“, nei „blogų“ mikrobų arba virusų. Mūsų sveikata priklauso nuo jų tarpusavio pusiausvyros.
Be to, mes esame viršutinėje negyvosios, augmeninės, gyvūninės ir žmogiškosios gamtos piramidės pakopoje. Mūsų problema ta, kaip šioje viršūnėje tarp savęs sukurti pusiausvyrą. Po to ši pusiausvyra iš viršutinės pakopos pagal hierarchiją leisis žemyn į visus likusius lygmenis ir atkurs ten visus ryšius. Būtent taip – visa sistema susireguliuoja iš viršaus į apačią.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmonių. Nenoriu būti pranašu arba moralistu, bet jei mes, visuomenė, tarpusavyje stengtumės palaikyti pusiausvyrą, jei socialinei aplinkai suteiktume truputį daugiau pusiausvyros, šiek tiek daugiau šilumos, artumo, tarpusavio pagalbos, tai teigiamai paveiktų ir žemesniuosius bendrosios hierarchijos lygmenis iki pat negyvosos gamtos, įskaitant sausumos bei vandens fauną, florą ir pačią planetą su jos ugnikalniais, uraganais, potvyniais ir kitais kataklizmais. Mums padedant, pasaulis pagaliau nurimtų.
Juk žmogus užima viršutinę evoliucijos pakopą. Ir būtent jo socialiniai, žmogiškieji santykiai šiais laikais sukelia milžinišką disbalansą.
Šiuo požiūriu problemos esmė – ne Ebola ar kitos mums gresiančios nelaimės. Daug ligų, siautėjusių Viduramžiais, tarsi išnyko, bet iš tiesų – ne.
Jei mes ir toliau aštrinsime socialinius disbalansus, naikinsime visus gerus tarpusavio ryšius ir visiškai atsisakysime vienybės, pusiausvyros, papildymo, tai dėl šių „pastangų“ sugrįš pamirštos ligos ir negalavimai. Dabartinis apsisaugojimas nuo jų nėra šimtaprocentinė panacėja ir vieną kartą paaiškės, kad vaistų nėra.
Juk tęsiame savo klaidingą vystymąsi ir jau aišku, kad tai mus įtraukia į užsitęsusią, nesibaigiančią krizę. To pasekmė – mūsų prišauktos problemos, ligos ir kitos disbalanso apraiškos, bet jau kitame lygmenyje, kitame rate. Todėl nebepadės ankstesnės priemonės bei medikamentai.
Atėjo laikas gerokai pamąstyti ir suvokti: vienintelis vaistas, galintis visus mus apginti ir apsaugoti, – žmonių visuomenės pusiausvyra. Tik šis sisteminis pozityvas viršutinėje, mums pavaldžioje pakopoje, gali garantuoti mūsų sveikatą.

Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Antibiotikai nebegydo

Ebolos šaknys: mano sveikata ne mano rankose

Ebolos šaknis: izoliacija nepadės

Komentarų nėra

Tiesa apie tris pasaulines religijas, II dalis

Kabala ir religija

Judaizmas, kadaise rėmęsis principu mylėti artimą kaip patį save, nereikalavo žmogui jokio išorinio spaudimo. Kas norėjo, galėjo jungtis prie jo, o kas nenorėjo – nesijungė.
Iš istorinių dokumentų matyti, kad pranašų laikais, 8-7 amžiuje prieš mūsų erą, iki pat Šventyklos sugriovimo, labai daug pasaulio tautų atstovų ėjo mokytis pas žydus ir tuo stiprino judaizmą. Kai kurie iš jų tapo didžiais žydų tautos išminčiais, ir tokių buvo nemažai, įskaitant įžymųjį išminčių ir kabalistą Rabį Akivą.
Tačiau judaizmas negalėjo plačiai paplisti po pasaulį, nes tai įmanoma tik pasitelkus jėgą. Iš esmės visa žmonija – tai egoistai, kuriuos galima papirkti pinigais arba užkariauti jėga, grėsmėmis. Viena iš dviejų: arba privilioti saldainiu, arba priversti mušant lazda.
Judaizme nebuvo nei saldainio, nei lazdos – tai pasyvus mokymas. Juo domėdavosi tas, kuris savyje jautė šios idėjos trauką, siekė vienybės, meilės artimui.
Kalbame apie anų laikų judaizmą, kuris rėmėsi pagrindiniu Toros įstatymu – mylėti savo artimą kaip patį save. Todėl judaizmas ir nepaplito plačiai po pasaulį. Prie jo prisišliejo tik tie, kas norėjo.
Krikščionybė elgėsi kitaip, nes manė, kad visas pasaulis turi tapti krikščioniškas. Daugeliu atvejų atrandant naujas žemes, užkariaujant valstybes, užmezgant ryšius, be prekybinių interesų ir praturtėjimo buvo siekiama platinti savo religiją. Todėl Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos ir Anglijos bažnyčios itin palaikė kolonistų žygius.
Judaizmas veikė kitaip – iš viso neišėjo iš savo ribų, tik priėmė visus, kas norėjo jungtis, be jokios prievartos ir papirkinėjimo. Tarp kitko, judaizme taip yra iki šiol. Norintieji priimti judaizmą pagal tradiciją iš pradžių visaip atkalbinėjami nuo šio žingsnio.
Tuo tarpu krikščionybė, lyginant su judaizmu, buvo platinama labai progresyviais metodais: su kryžiuočių kalavijais ir misionierių įkalbinėjimais bei įtikinėjimais, kokia tai puiki ir didinga religija. Žmones pavergdavo krikščioniškų šventyklų turtai – auksiniai papuošimai ir šventųjų paveikslai, pasakojimai apie stebuklus.
Visų Europos miestų centruose stūksojo bažnyčios – patys aukščiausi ir gražiausi apylinkės pastatai. Netgi dabar bažnyčios išsiskiria iš kitų statinių, o senaisiais laikais jos stovėjo visai tarp lūšnų, todėl paprastiems žmonėms krikščionybė buvo labai patraukli ir plačiai paplito.
Tačiau besiplėsdama krikščionybė nusilpo, nes tarp atskirų srovių kilo ginčų. Nuo Renesanso ir Švietimo epochos pradžios krikščionybė vis labiau užleidžia savo pozicijas.
Jei anksčiau netikinčiuosius skelbdavo eretikais ir sodindavo į kalėjimus arba degindavo ant laužų, prieš 300–400 metų nustojo. Šiais laikais sunku net įsivaizduoti ką nors panašaus, ir nors Europoje bei Amerikoje vis dar saugomos krikščioniškosios tradicijos, jos yra labiau kultūros nei tikėjimo dalis.
Matome, kad mūsų laikais už judaizmą ir krikščionybę vis populiaresnis tampa islamas. Tai sąlyginai jauna ir pati agresyviausia iš visų religijų, savo tikslu laikanti šariato valdžios išplėtimą visam pasauliui. Jos adeptams nesvarbu, kada tai pavyks – dabar ar po tūkstančio metų. Svarbiausia, kad jie dirba, šį darbą laikydami šventu, skelbdami tikėjimą Alachu, vieninteliu Dievu.
Iš tikrųjų, judaizmo požiūriu islamas nėra stabmeldystė, nes skelbia esant vieną aukštesniąją jėgą. Tik apie ją pasakoja ne pranašas Mozė, o pranašas Mahometas – kitas Kūrėjo pasiuntinys.
Islamas grindžiamas tikėjimu viena aukštesniąja jėga, be kurios daugiau nieko nėra, kuri valdo visą žmoniją, aukštindama žmogų. Tačiau amžiams bėgant islamas patyrė didelių pokyčių.
Mūsų laikais islamo pozicijos stiprėja, jis išgyvena tokį aktyvų periodą, kokį judaizmas ir krikščionybė patyrė per pirmuosius du tūkstančius savo egzistavimo metų. Suprantama, kad su dabartiniais ištekliais, ryšio priemonėmis, ginklais, islamas gali kur kas aktyviau plėstis nei krikščionybė prieš du tūkstančius metų arba judaizmas, apskritai buvęs pasyvus.
Todėl matome, kaip islamas vis smarkiau plečiasi – labai intensyvia ir grėsminga forma. Man šią temą teko svarstyti akademiniuose ir vyriausybiniuose Europos sluoksniuose, jie šiuo klausimu pripažino visišką savo bejėgiškumą. Kalbėjau su kelių miestų merais Europos šalyse ir universitetų profesoriais, kurie skundėsi, kad jų rankos surištos.
Europiečiai savo demokratiškais įstatymais patys susirišo rankas, o dabar turi būti lojalūs islamo fundamentalizmui. Tuo tarpu musulmonai elgiasi su europiečiais pagal islamo įstatymus, tarp kitko, ne pagal pirminio islamo, kuris buvo minkštas ir aukštino meilę, vienybę, žmogiškąsias vertybes – o pagal šiuolaikinio, radikaliojo.
Taip išeina, kad demokratiniai principai trukdo Europos valdžiai sustabdyti radikaliojo islamo, kaip pavojingo judėjimo, gresiančio sugriauti stabilumą Europoje, plitimą. O islamui plėstis niekas netrukdo. Jo šalininkai į Europą atvyksta ne žudyti žmonių, o tik paversti visų musulmonais.
Jei Izraelio žydai sutiktų tapti musulmonais, pripažintų islamo įstatymus, tą pačią akimirką arabams taptų saviškiais ir taip išspręstų arabų ir izraeliečių konfliktą…
Taigi, demokratiški įstatymai Europą paverčia visiškai atvira musulmonams, leidžia jiems elgtis taip, kaip nori. Niekas neturi teisės kėsintis į jų laisvę ir teises. O tuo tarpu krikščionis, o juo labiau žydas, vengia eiti į specialiuosius musulmonų apgyvendintus rajonus.

Iš 2014 m. rugpjūčio 31 d. 428-ojo pokalbio apie gyvenimą

Komentarų nėra

Rezonansas su bendra sistema

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Viena vertus, yra pasakyta, kad aš džiaugiuosi nusidėjėliais, kurie atsiskleidžia manyje, ir tai – geras ženklas. Kita vertus, jei susilaukiame problemų – tai išduoda mūsų darbo trūkumus.
Kaip suderinti šį dualumą? Problemos, kurias gauname, yra ir gero, ir blogo darbo rezultatas? Ar mūsų darbas turėtų būti vertinamas kažkaip kitaip?
Atsakymas. Į šį klausimą negalima atsakyti vienareikšmiškai.
Dalykas tas, kad mes esame didelėje sistemoje ir tikrai negalime pasakyti, kad teisingai elgiantis viskas susitvarkys  ir nieko man nenutiks. Priešingai, kai elgiamės teisingai, tai pasiruošiame bet kokiam pasistūmėjimui.
Mūsų judėjimas pirmyn vyksta trimis linijomis: kairiąja, dešiniąja ir viduriniąja. Vidurinioji linija neegzistuoja, mes ją pasirenkame iš optimalausio kairiosios ir dešiniosios linijų derinio. Todėl, ką begautume, turime tai vertinti kaip teisingą veiksmą iš aukščiau.
Juk sistema visada reaguoja pačiu optimaliausiu būdu, nukreipdama save būsimos būsenos link. Bet sistema atsižvelgia tik į bendrą būseną, o ne į kažkieno asmeninę: tavo ar mano.
Todėl negalima sakyti, kad jei tu viename žingsnyje pasielgei teisingai, tai kitas tavo žingsnis bus rožėmis klotas. Kodėl staiga tave užklumpa problemos? O kam jas dar siųsti, jei ne tau, juk tu teisingai esi paruoštas. Jei tu toks sveikas, teisingas, tau užkraunama dar 10 tonų. Sakykim, šalia tavęs – silpnas egoistas. Kiek jis, vargšas, pakeltų?
Todėl bet kokiomis aplinkybėmis mums reikia turėti ketinimą ne dėl savęs – dėl Kūrėjo, nekreipiant dėmesio į tai, kas mums suteikiama, – turime dėkoti už gėrį ir blogį vienodai. Tai ir yra mūsų užduotis.
Nereikia manyti, kad jei mums kilo sunki problema, tai mes būtinai elgėmės neteisingai. Galbūt priešingai, – dėl to, kad pasielgei teisingai, kad esi rimtas ir atsakingas, ant tavęs užgriuvo kalnas, nes būtent tu gali tempti jį pirmyn.
Todėl nereikia vienpusiškai į tai reaguoti, neva gaunu užmokestį už tai, ką padarau neteisingai. Tai matyti visuose pavyzdžiuose, aprašytuose Toroje. Juk mes nuolatos veikiame, judėdami išsitaisymo link. Geriausia klausyti, ką pataria kabalistai: užsimerkti ir eiti pirmyn, viską laiminant. Tai, kas vyksta su tavimi kiekvieną akimirką, bendros sistemos suteikta tau, kad pačiu geriausiu būdu judėtum pirmyn. O tu pabandyk pasiekti rezonansą su šia sistema.

Iš 2014 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Automatizmas ar sąmoningumas?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Panašus į Šviesą

Komentarų nėra

Automatizmas ar sąmoningumas?

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Suprantame, kad mūsų vystymosi procesas tampa vis efektyvesnis, tačiau kartu ir griežtesnis (gerąja to žodžio prasme). Kaip prie to pridėti džiaugsmą ir dėkingumą, kad tai būtų ne tik žodžiuose? Iš kur gauti įkvėpimo, nežiūrint į tai, kad įvykiai nebūtinai malonūs?
Atsakymas. Džiaugsmas gimsta iš supratimo, kad visa ateina iš Kūrėjo, viskas – dėl mūsų tolimesnio vystymosi, kad kartu su grupe suformuotume vieną bendrą kūną, vadinamą siela. Juk, bet kuriuo atveju žmonija juda pirmyn – tik nesąmoningai, o mes judame pirmyn sąmoningai. Čia slypi didžiulis skirtumas.
Įsivaizduokite kūną, kuris veikia automatiškai, nes kiekvieną akimirką jį perkelia į naujas sąlygas, ir protą, kuris veikia ne automatiškai, o sąmoningai, reaguodamas, analizuodamas ir spręsdamas, kaip veikti.
Pažvelkite į žmones aplink save, kaip jie kovoja už savo egzistavimą, nesąmoningai vykdydami kūrimo programą. Be to, vykdo ją lėčiausiu lygiu. Jų darbo taktai nedideli, riboti, labai ilgai trunka, kol juose kažkas įvyksta. Tačiau mūsų laikais šis dažnis didėja.
O mums suteikta visiškai kita – sąmoningo dalyvavimo keičiant save – sistema. Svarbiausia, įsijungti į tai, juk mes įveikiame visokias problemas, o jas įveikti mums žymiai sunkiau nei paprastiems žmonėms, nes problemos matomos mums kaip beprasmės, nereikalingos kliūtys, atrodo, kad geriausiai būtų užsiimti kažkuo kitu.
Paprastas žmogus žino, kad toks yra gyvenimas ir nieko negali padaryti. O mums tai nėra gyvenimas, kaip ir visa, kas yra šiame pasaulyje. Bet, kita vertus, mums suteikta galimybė žvelgti į tai iš aukštesnio lygmens, suprantant, kad mūsų pasaulis suteiktas dėl to, kad įjungtume savo ketinimą: atlieku šiuos veiksmus, įveikiu kliūtis, bet su ketinimu taip įeiti į aukštesniąją būseną, aukštesniąją sistemą.
Daugelį metų kabalistai sunkiai vargo, užsidirbdami duonos kąsnį. Baal Sulamas dirbo statybose. Bnei Brake iki šiol išliko pastatas, kurio statyme jis dalyvavo. Rabašas tiesė kelius, paskui siuvo batus, pakeitė daug profesijų, kol gyvenimo pabaigoje pradėjo dirbti įstaigos tarnautoju.
Kabalistų gyvenimas buvo labai sunkus, bet jie nuo to nebėgo. Svarbiausia, kad jie ir toliau galėjo sąmoningai dirbti Kūrėjui, judėti link Jo, tarp kitko, padedant ir šioms baisioms būsenoms.

Iš 2014 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Švitras egoizmui – balzamas širdžiai

Komentarų nėra

Ebolos šaknis: izoliacija nepadės

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija, Sveikata

Klausimas. Jūs sakote, kad mes šiandien atstovaujame vienam organizmui. Vadinasi, visuomenės nelaimės pasklinda kiekvienam individui, nes jis – visumos dalis?
Atsakymas. Taip. Šiandien reikalingas bendras skaičiavimas. Juk mes jau sujungėme visą žemės rutulį, visus kontinentus, visas civilizacijas, visas šalis ir tautas į vieną, planetinę civilizacijos sistemą. Ir todėl pavieniui nė vienas negalės joje ką nors ištaisyti. Priešingai, visi sprendimai turi būti kompleksiški.
Mes jau matome ir artimiausiais metais pamatysime dar aiškiau, kaip įvairios gamtinės nelaimės paveiks visus. Rytų medicinoje atsižvelgiama į tai, kas būtent žmoguje sukelia ligą.
Šiandien prie šito prisideda bendrojo pobūdžio negalavimai, kurie daro įtaką visiems be išimties. Dėl to ir gydymas turi būti visa apimantis, holistinis, o ne fragmentiškas.
Tik pastaraisiais metais pradėjome suprasti, kad žmonija yra viena visuma. Mes apėmėme visą žemės rutulį, sureguliavome pačius įvairiausius tarpusavio ryšius, tapome priklausomi vieni nuo kitų ir visa tai – mūsų nedalomos vienybės išoriniai ženklai. Štai kodėl disbalansas vienoje vietoje atsispindi visiems.
Anksčiau indėnams nerūpėjo, kas vyksta Europoje. Jie nė žinoti nenorėjo apie jos egzistavimą. Taip pat Australijos aborigenai ir daugelis kitų. Kinai ilgą laiką buvo užsidarę nuo pasaulio, japonai apskritai neįsileisdavo svetimšalių.
Bet šiandien viskas pasikeitė. Visi mes – viena visuma, persismelkusi tarpusavio ryšių siūlais. Vidinė žmonių visuomenės evoliucija tarsi išaudė, supynė bendrą antklodę visiems ir ja apgaubė visą žemę.
Ir todėl niekas negalės daugiau atsiriboti nuo pasaulio, kad susikurtų laimę vienoje atskiroje šalyje ar kaime. Izoliacija nepadės, ji nepasiekiama. Niekas nepabėgs į savo asmeninę salą vandenyno viduryje.
Juk sistema neatsižvelgia į mūsų vaikiškus bandymus pasislėpti savo kiaute. Sisteminės jėgos ir dėsniai prasiskverbia pro bet kokias sienas ir užtvaras, sujungdama visus į vieną visumą. Nesvarbu, kiek atsiribosi, kiek atsiskirsi, tu nematomais siūlais susijęs su visa žmonija, ir jos likimas vis tiek taps tavuoju.
Mes dar pamatysime, kaip labiausiai „apsaugotos“ šalys bus pažeidžiamos, nepaisant visų atsargumo priemonių. Jei jau sistemą pažeidė disbalansas, tai jis pasireikš visose tautose ir kontinentuose – tokiu mastu, kiek kiekvienai iš jų trūksta pusiausvyros.
Ir galiausiai, viskas vienaip ar kitaip priklauso tik nuo žmonių visuomenės disbalanso. Vadinasi, tik palaikydami socialinę pusiausvyrą galėsime saugoti savo sveikatą. Jei norime atsikratyti ligų, tai dar viena priežastis, skatinanti subalansuoti visuomeninius santykius. Kitu atveju nepadės jokie vaistai.
Viskas prasideda nuo žmogaus. Žmonės turi žinoti, kad jie yra vienoje sistemoje, kurią reikia subalansuoti, nes čia yra matuoklė, ženklas ir bet kokių sveikatos tipų pagrindas: fizinio, šeimyninio ir socialinio.
Klausimas. Ką reiškia „rasti pusiausvyrą“? Kaip visa tai pasireiškia?
Atsakymas. Tai reiškia, kad mes sąveikaujame vieni su kitais tarsi vieno organizmo dalys. Juk taip ir yra iš tikrųjų. Bet kokia sistema – tai organizmas, kurio dalys rūpinasi vienos kitomis.
Bent jau reikėtų pagalvoti apie tai, reikalingi pirmieji poslinkiai šia kryptimi. Ir tada pamatysime, kaip dingsta Ebola kartu su kitais negalavimais ir išlaisvinai didžiulius išteklius, kurie šiandien investuojami į farmaciją ir mediciną. Jie nepareikalaus šių investicijų, jei tik mes palaikysime socialinę sveikatą.

Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ebolos šaknys: mano sveikata ne mano rankose

Visų ligų šaknis

Ligos – egoizmo padariniai

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »