Pateikti vasaris, 2015 mėn. įrašai.


Šiandienos pasaulis – tai tiksinti bomba

Izraelis šiandien, Krizė, globalizacija

Išsitaisymas – tai tik visuotinis susijungimas. Šiandieninė pasaulio situacija yra tokia, kad galima kalbėti apie tai visiškai atvirai ir konkrečiai, be jokių reveransų.
Visas pasaulis ir Izraelis priėjo tokią kritinę būseną, kai sprendžiama žmogaus, jo šeimos, šalies ir pasaulio ateitis. Neįmanoma vystytis ankstesniuoju būdu, pasaulis yra ant baisaus sprogimo ribos.
Mes nesuprantame, kad mūsų tarpusavio ryšys – tai galingas ginklas, su kuriuo galima viską pakeisti. Tai tarsi „keturi Sukot šventės simboliai“ – drauge sujungtos skirtingų medžių šakos ir puikus citrusinis vaisius, simbolizuojantys žydų tautos vienybę – ryšį tarp visų: visos tautos ir išminčių.
Šio sujungimo instrumento padedami galime valdyti visą savo gyvenimą, tereikia paimti jį ir pradėti dirbti. Nėra jokios kitos galimybės. Susivienijimas – tai priemonė pasiekti bendrą norą, tokį pat galingą kaip aštrus kardas.
Bet kokie teigiami pokyčiai įvyks tik dėl mūsų tarpusavio ryšio. Jeigu visi pradėsime taip galvoti, tuo įpareigosime kiekvieną, nes visuomenė įteigia mums visas mūsų mintis. Taip mes paveiksime vieni kitus ir susivienysime į vieną tarpusavio davimo jėgą, kurioje pradėsime atskleisti savo ateitį, geresnę būseną.
Pokyčiai gali įvykti labai greitai. Pasaulio taisymas yra jau pats šios vienybės siekis, net jeigu mes jos kol kas nepasiekėme. Pasaulis atkakliai to reikalauja. Verta tik pradėti ir pamatysime, kaip tobulėjame.
Visa pasaulinė sistema patiria baisią vidinę įtampą, jai jau būtina susijungti. Matome, kad pasaulyje vyksta siaubingi įvykiai. Visas pasaulis susisiejęs į vieną sistemą ir ryšiai tarp visų nepaprastai įtempti.
Tai tikra laikrodinė bomba, kuri be paliovos tiksi. Esame ant sprogimo ribos ir ekologijos, ir visuomenės –  visų sričių atžvilgiu. Įtampa pasiekia tokią kritinę ribą, kad jau nebežinome, kaip iš tos situacijos išeiti – tokia būsena ištinka tik prieš karo pavojų.
Todėl pasaulis reikalauja iš mūsų nors trupučio pastangų susivienyti. Verta tik pardėti ir iš karto pasistūmėsime geresnio gyvenimo link.

Iš 2015 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Planeta kaip vienas kambarys

Siekiant natūralaus gyvenimo lygmens

Kas yra lygybė?

Išsitaisymas – tai tik visuotinis susijungimas. Šiandieninė pasaulio situacija yra tokia, kad galima kalbėti apie tai visiškai atvirai ir konkrečiai, be jokių reveransų.

Visas pasaulis ir Izraelis priėjo tokią kritinę būseną, kai sprendžiama žmogaus, jo šeimos, šalies ir pasaulio ateitis. Neįmanoma vystytis ankstesniuoju būdu, pasaulis yra ant baisaus sprogimo ribos.

Mes nesuprantame, kad mūsų tarpusavio ryšys – tai galingas ginklas, su kuriuo galima viską pakeisti. Tai tarsi „keturi Sukot šventės simboliai“ – drauge sujungtos skirtingų medžių šakos ir puikus citrusinis vaisius, simbolizuojantys žydų tautos vienybę – ryšį tarp visų: visos tautos ir išminčių.

Šio sujungimo instrumento padedami galime valdyti visą savo gyvenimą, tereikia paimti jį ir pradėti dirbti. Nėra jokios kitos galimybės. Susivienijimas – tai priemonė pasiekti bendrą norą, tokį pat galingą kaip aštrus kardas.

Bet kokie teigiami pokyčiai įvyks tik dėl mūsų tarpusavio ryšio. Jeigu visi pradėsime taip galvoti, tuo įpareigosime kiekvieną, nes visuomenė įteigia mums visas mūsų mintis. Taip mes paveiksime vieni kitus ir susivienysime į vieną tarpusavio davimo jėgą, kurioje pradėsime atskleisti savo ateitį, geresnę būseną.

Pokyčiai gali įvykti labai greitai. Pasaulio taisymas yra jau pats šios vienybės siekis, net jeigu mes jos kol kas nepasiekėme. Pasaulis atkakliai to reikalauja. Verta tik pradėti ir pamatysime, kaip tobulėjame.

Visa pasaulinė sistema patiria baisią vidinę įtampą, jai jau būtina susijungti. Matome, kad pasaulyje vyksta siaubingi įvykiai. Visas pasaulis susisiejęs į vieną sistemą ir ryšiai tarp visų nepaprastai įtempti.

Tai tikra laikrodinė bomba, kuri be paliovos tiksi. Esame ant sprogimo ribos ir ekologijos, ir visuomenės – visų sričių atžvilgiu. Įtampa pasiekia tokią kritinę ribą, kad jau nebežinome, kaip iš tos situacijos išeiti – tokia būsena ištinka tik prieš karo pavojų.

Todėl pasaulis reikalauja iš mūsų nors trupučio pastangų susivienyti. Verta tik pardėti ir iš karto pasistūmėsime geresnio gyvenimo link.

Iš 2015 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Komentarų nėra

Kaip į tinklus įsipainiojusi žuvis

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Kodėl žmogui sunku paklusti aplinkai?
Atsakymas. Žmogus nusivilia, kad praėjo daug laiko, tiek daug įdėjo pastangų, o rezultato iki šiol nesimato. Tačiau, jeigu jis, nepaisant visko, yra grupėje ir į ją ateina, tai, galų gale, jo noras keičiasi.
Atsimenu, atvykau į pamoką pas Rabašą per baisią liūtį. Išskyrus mane, niekas neturėjo automobilio, todėl ilgai laukėme, bet daugiau niekas neatėjo. Tada ėmiau skambinti ir klausinėti, kodėl neateina, siūliausi pavežti. Išgirdau argumentą: „Ką galėjau padaryti, jeigu lauke toks potvynis?“
Netikėtai įėjo dar vienas mokinys, kiaurai permirkęs. Kai jo paklausėme, kaip gi jis ėjo pėsčiomis per tokią liūtį, jis atsakė: „Ką aš galėjau padaryti, jeigu pamoka?“
Taigi, vienas sėdi namuose ir sako: „Ką aš galėjau padaryti?“, t. y. kaip galėjau išeiti į gatvę per tokią smarkią liūtį. Kitas ateina visiškai permirkęs ir sako tą patį: „Ką aš galėjau padaryti?“, t. y. yra pamoka, todėl negalėjau neateiti, nors ir lijo.
Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į jam duotas sąlygas. Kiekvienu momentu tavęs klausia apie tavo požiūrį. Jeigu nepamiršti, kad viskas ateina iš viršaus specialiai tau, kad tu su tuo dirbtum, tai neturi pasirinkimo ir veiki atitinkamai.
Klausimas. Kaip esant bet kokiai galimybei mokėti palenkti save, kad galėčiau žengti žingsnį grupės pusėn?
Atsakymas. Parašyta: „Tai, ko nedaro protas, daro laikas“. Tai iš tiesų taip. Jei nėra kokybės, tai suveiks kiekybė. Bet kuriuo atveju, kada nors, veikiamas Šviesos, tu suvoksi, kad jokios priemonės tau nepadės. Tu nieko nepasieksi, betarpiškai kreipdamasis į Kūrėją, tai neveikia.
Tada nusivilsi ir nuspręsi, kad privalai susisieti su aplinka. Panorėsi, kad iš tavęs nusidriektų saitai, rišantys tave su visais, ir visus su tavimi, tarytum būtum į tinklą įsipainiojusi žuvis. Tik tokioje formoje turi galimybę kažkaip pasikeisti, o svarbiausia – leisti kitiems tave keisti.
Tu privalai pasijusti taip stipriai nusivylęs savo jėgomis, kad sutiktum atiduoti save į aplinkos rankas, pats įsipainiotum į šį tinklą su viena viltimi – kad draugai paveiks tave. Tu tiki, kad tam jie turi jėgų, o pats neturi jokio ryšio su Kūrėju, ir Jis nenori daryti poveikio tau ir tavęs keisti.
Juk matai, kad praėjo daug metų, bet niekas nepadeda. Nebėra ką daryti, ir tada priimi sprendimą. Tačiau tam reikia daug jėgų, laiko ir užsispyrimo, pastovumo. Neturi būti dienos, kai tu praleidi pamoką.

Iš 2014 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo valdymo debesyje

Jautrumas Šviesai

Sutikti su Kūrėju

Komentarų nėra

Nelaimingas išminčius

Auklėjimas, vaikai, Kabala ir kiti mokslai

Klausimas. Žinios – tai pati aukščiausia pakopa, aprėpianti visą tikrovę. Būtent taip mąstė Ekleziastas to paties pavadinimo karaliaus Saliamono knygoje. Tačiau galiausiai jis padarė išvadą, kad „didinant žinias, didėja liūdesys“, o „išmintingas miršta lygiai taip pat, kaip ir kvailys“. Kodėl išmintis ir žinios neatnešė jam laimės?
Atsakymas. Kadangi išmintis ir žinios yra tik būdas pasiekti laimę. Būti laimingam – tai visas mūsų gyvenimas. Mums nieko nereikia, tik pajusti, kaip mėgautis. Galiausiai, tik to ir tenoriu – mėgautis gyvenimu.
Šį troškimą galiu „apvilkti“ įvairiausiais daiktais, įvykiais, reiškiniais, bet iš tiesų noriu mėgautis, prisipildyti. Malonumą suprantu, kaip savęs pripildymą gyvenimu, juk išskyrus gyvenimą – nieko neturiu. Todėl noriu jį pajausti kaip visavertį ir malonų.
Ką reiškia, kad žmogus gyvena? Žmoguje yra tam tikra dvasia, kuri arba jį engia, arba džiugina. Noriu, kad ši dvasia būtų pripildyta gyvybingumo. Dėl to turiu nuolat atsinaujinti. Todėl, kai noriu turtų, valdžios, žinių ar net mažiau – šeimos, sekso, maisto – tai tik dėl to, kad galėčiau mėgautis.
Jei pašalintume iš maisto malonumą, tai žmogus valgytų nenoromis, kaip ligonis, kad tik palaikytų kūną gyvą. Jei jis negautų pasitenkinimo iš sekso, tai eitų gydytis, nes nejaustų malonumo gyventi. Jei nebūtų džiaugsmo šeimoje – išsiskirtų.
Tas pats ir su turtu: siekiame jo dėl aplinkinių, nes tikimės įgyti nepriklausomybę ir saugumą. O pastaruoju metu matome, kad bet kurią akimirką viskas gali pradingti. Valdžia šiandien irgi laikina – ne taip, kaip karalių laikais.
Galiausiai, įgyji išminties ir matai, kas vyksta. Ką gi supranti? Žvelgdamas į visus malonumų šaltinius pamatai, kad juose nieko nėra, kaip ir pačioje išmintyje! Ko pasiekei, pažinęs visą kūriniją nuo vieno krašto iki kito? – Viskas veikia, bet yra tuščia. Tada pasijunti aklavietėje, tiesiog įsiremi į sieną, nes nėra kur judėti. Jei esi išminčius ir matai tokias kiekvieno savo veiksmo, uždavinio pasekmes, tai nė nepradedi. Tau nėra ką daryti. Belieka tik nusižudyti.
Tačiau šiandien kalbame apie mokslą, kaip apie viso pasaulio atskleidimą, kurio atžvilgiu esi ne šiaip mokslininkas, tyrinėjantis gyvus ar elektroninius vabalus, o didis filosofas, išminčius. Ir tai – visai kita išmintis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingo gyvenimo patentas

Kabala ir šio pasaulio mokslai

Kaip užsitikrinti malonumą iki gyvenimo pabaigos

Komentarų nėra

Kontaktas jėgos lauke

Dvasinis darbas, Mokytojas ir mokinys

Klausimas. Ar Jūs jaučiate savo mokinius, sėdinčius priešais, kaip vieną masę, vieną kvėpavimą, ar galite pajausti kiekvieną atskirai?
Paprastai nesusitelkiu į kiekvieną atskirai. Tai darau labai retai, tik tokiu atveju, kai žmogus turi ypatingą vidinį judėjimą ir labai nori prisišlieti prie manęs.
Yra žmonių, kuriems to reikia. Tada pasistengiu, kad jis pajaustų, jog ši frazė yra pasakyta būtent jam. Tuo tarsi jį apkabinu ar uždedu ranką, perkeldamas jam kažką savo. Bet tai būna labai retai.
Komentaras. Daugeliui žmonių, kurie žiūri į Jus per televizorių ir net sėdi pamokose, jaučia, kad Jūsų žodžiai skirti būtent jiems. Jie gauna atsakymus į savo klausimus.
Atsakymas. Tai iš tikrųjų yra taip.
Bet aš dabar kalbu apie grynai vidinį kontaktą su ypatingu mokiniu jo ypatingoje būsenoje.
Nebūtina, kad jis sėdėtų priešais mane. Įsivaizduokite didžiulę laukymę, nubarstytą įvairaus aukščio gėlėmis, kaip animaciniame filme, kur gėlės dainuoja pagal muziką, išlįsdamos iš žemės ir sulįsdamos atgal. Tu prižiūri šį gėlyną: šitam pakeli nuotaiką, o kitą truputį papurtai. Visiškai nesvarbu, kur jis yra. Darbas yra darbas.
Tai – tiesiog laukas, kuriame auga daigai. Todėl mano fizinis, išorinis kontaktas su žmogumi šiame pasaulyje neturi jokios reikšmės. Galbūt žmogus dar negimė ir pažiūrės šią laidą tik po dvidešimties metų, kai gims ir paaugs. Kontaktas vyksta jėgų lauke ir bet kuriuo atveju jį pasieks.

Iš 2014 m. balandžio 2 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuris arčiau mokytojo?

Pajusti mokytojo norą

Kūrėjo garsiakalbis

Komentarų nėra

Neribotas egoizmo limitas

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis

Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta veikia automatiškai. Ten nėra valios laisvės. Augalai ir gyvūnai neturi galimybės griauti pasaulio ir neturi būtinybę viršijančių poreikių.
Jiems nereikia dešimties drabužėlių, jiems nereikalingi prekių sandėliai, nereikia valdyti miško arba džiunglių. Kiekvienas turi savo natūralius ribojančius rėmus, savo teritoriją, savo šeimą.
Tačiau staiga kažkokia „uodegėlė“ išlenda iš gyvūno pakopos į žmogiškąją. Žmogų skiria tai, kad jame vystosi neigiama jėga, pasiruošusi viską sugriauti tik tam, kad jai būtų gerai.
Žmogus neturi gėrio jėgos, vienybės polėkio – viskas nukreipta į asmeninę naudą, į asmeninę sėkmę kitų sąskaita, netgi jei tai kainuotų jų gyvybę.
Gamtoje rūšys ėda viena kitą tik maitinimosi tikslais, dėl išgyvenimo būtinybės. Tačiau žmogus reikalauja dvasinio maisto – jis nerimsta, kol kiti turi ką nors gero. Jis nori, kad gerai būtų tiktai jam.
Jį graužia pavydas, aistra, puikybė, neapykanta, valdžios troškimas – negatyvi individuali jėga. Negatyvi todėl, kad ji skatina tarpusavio priešpriešą – jau ne dėl duonos kasdienės kaip gyvūnų pasaulyje.
Ši jėga nepripažįsta apribojimų. Kiekvienas norėtų palikti Žemėje jam reikalingą žmonių skaičių ir paversti juos visiškai jo kontroliuojamais robotais. „Nes kam gi jie egzistuoja, jeigu ne dėl manęs? Tegul visiškai paklūsta ir tarnauja man, tegul gyvena tik tam, kad šlovintų ir aukštintų mane“.
Štai ir gaunasi taip, kad aukščiausiame gamtos lygmenyje atsiranda ypatinga būtybė – šio pasaulio žmogus, kuriame auga tik negatyvi jėga.
Žemesniuose lygmenyse pozityvi jėga veikia automatiškai, kartu su negatyviąja. Patys pamatiniai apribojimai – ir yra pozityvas. Kita vertus, žmogus iš kartos į kartą įgyja vis labiau griaunantį potencialą.
Jo negatyvas – kokybiškai kito pobūdžio, jis nori viešpatauti virš kitų, trokšta pranašumo ir didybės per amžius. „Napoleoną atsimena iki šiol, o aš noriu aplenkti jį, kad mane atsimintų ir po tūkstančio metų“.
Mūsų egoizmas neturi ribų. Jis pasiruošęs sunaikinti visus, pasiruošęs pražudyti visą planetą ir save kartu su ja. Tokia beprotiška susvetimėjimo jėga.
Kita vertus, Visatos, Žemės ir gamtos joje raida liudija, kad mums trūksta pozityvios susivienijimo jėgos, rūpesčio kitais, pusiausvyros, ir ne tik materialių mainų lygmenyje.
Pirmiausia reikia ištaisyti mūsų požiūrį, elgseną, mūsų širdį, visiškai apnuodytą egoizmo. Jį reikia papildyti gerąja dalimi, reikia ištaisyti mūsų mąstymą, mūsų kriterijus, požiūrį į dalykus, į viską, ką jaučiame, viską, kas sukelia mūsų reakcijas.
Mano norui, mano protui ir jutimui reikalingas ištaisymas, papildymas, kompensacija, pusiausvyra. Tą beprotišką pasvirimą į kairę, į minusinę susiskaldymo pusę, aš noriu subalansuoti pasvirimu į dešinę, vienybės pozityvu. Negalima toleruoti disbalanso nei į vieną, nei į kitą pusę – čia reikalinga būtent pusiausvyra. Juk dviejų jėgų pusiausvyra suteikia mums galimybę vystytis.
Klausimas. Kas tada atsitiks su mano troškimu būti pasaulio valdovu?
Atsakymas. Tu pajusi, kad visas pasaulis tavo. Visą sistemą jausi, suprasi ir matysi kaip skirtą tavo darbui. Tada tu aprėpsi visą pasaulį, dar daugiau – visus pasaulius, paralelines visatas ir t. t.
Klausimas. Vadinasi, pozityvi jėga neribos manęs?
Atsakymas. Atvirkščiai, tai tikro išsiplėtimo jėga – skirta ne tam, kad gautum kažką mainais. Aš išeinu iš savęs, iš savo ribotumo ir tada matau gamtos reiškinius, kurių anksčiau nepažinau.
Juk viską jutau savo egoizme, o dabar kitos jėgos išvestas į išorę matau tai, kas iš tikro vyksta gamtoje, už penkių jutimo organų ribų, kitapus riboto matavimo prietaisų diapazono. Jaučiu Gamtą tokią, kokia ji yra.
Skirtingai nuo gyvūnų, pozityvi jėga mūsų visiškai neriboja. Atvirkščiai, mus limituoja būtent neigiama jėga, kuri kiekvieną verčia gvieštis naudos iš visų aplink. Aš nuolatos uždarytas savo požiūryje į gyvenimą, išorėje nieko nesuvokiu ir į viską žiūriu iš asmeninės naudos pozicijų.
Argi tokiomis sąlygomis galima mėgautis grožiu, matyti kažką gero, ką nors pažinti? Ne. Juk mane, nelaimingą, griaužia nuolatinė trauka gauti. Aš paprasčiausiai nežinau, kaip objektyviai žiūrėti į pasaulį.
Tačiau pagal gamtos programą dabar, kad pasiektume pusiausvyrą, mes turime ruoštis įgyti gerą, pozityvią jėgą. Ir jeigu atsiliekame, tai nuolatos, metodiškai panyrame į problemas, dėl kurių mūsų gyvenimas tampa vis labiau nesubalansuotas.
Klausimas. Kaip atrodo ideali iš mūsų reikalaujama dviejų jėgų pusiausvyra?
Atsakymas. Kai būsena subalansuota, aš naudojuosi gavimo jėga, priimdamas visą gėrį, kurį man dovanoja kiti, kita vertus, atiduodu žmonėms viską, ko reikia iš manęs.
Taip per mane pereina visa realybėje esanti gausa ir jaučiu, kad iš tikro esu pilnas ir tobulas. Aš suprantu ir jaučiu viską, kas yra visuose pasauliuose, paralelinėse visatose ir t. t.
Viskas teka kitiems per mane, ir tada Žmogaus (Adam) pakopoje gyvenu amžiną gyvenimą. Juk dabar šiose sistemose gyvenu kartu su visais. Tegul mano kūnas miršta – aš nemirštu, mano sąmonė gyva ir ji, kaip ir anksčiau, suvokia gyvenimą per bendrą sistemą. Taip ir yra pasiekiama amžinoji būtis.
Klausimas. Ar kiekvienas žmogus gali įgyti amžiną sąmonę?
Atsakymas. Kiekvienas panorėjęs. Galiausiai visi tai pasieksime, bet skirtingai: vieni prasmingai ir sąmoningai, o kiti „lazda varomi“.
Pabaigai: šiandien žmogus – blogiausias iš visų gyvūnų. Neatsitiktinai jis sukurtas paskutinis. Ir jis pats turi pabaigti, kompensuoti save. Tai darydamas jis pasieks „kūrinijos karūną“.

Iš 2014 m. kovo 2 d. 309 pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Pakilti virš laiko

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Tikroji žmogaus realizacija – įgyti naują gyvenimą, duodant bei dovanojant, atskleisti, kad jėga, užpildanti pasaulį, – tai meilės ir davimo jėga.
Daugelis pagyvenusių žmonių savo gyvenimo pabaigoje tą suvokia ir gailisi, kad nesusitapatino su šia jėga.
Todėl reikia žmones mokyti, kad ten iš tikrųjų yra amžinas, naujas gyvenimas. Tuomet net ir jaunas žmogus žinos, kas jo laukia, kaip teisingai išnaudoti laiką. Juk teisingai išnaudoti laiką – tai pasiekti egzistencijos lygį, esantį virš, aukščiau laiko. Laikas duotas būtent tam, kad pakiltume virš jo.
To pasiekti galima, tinkamai tarnaujant visuomenei, kai ir žmogus jai naudingas, ir visuomenė naudinga žmogui. Tada ir žmogus, ir visuomenė pakyla virš laiko.
Būtina suprasti, kad laikas – tai mūsų kūno pojūtis, už kūno laikas neegzistuoja. Laikas – labai subjektyvus, vidinis žmogaus suvokimas, nes taip funkcionuoja mūsų organizmas, laiką matuojame pagal kvėpavimo, širdies plakimo dažnį, metabolizmo greitį, kitaip tariant – pagal mūsų gyvūninio kūno gyvenimą.
Jei atsijungčiau nuo savo fiziologinio kūno gyvenimo, galėčiau pakilti į kitą laiko ašį. Tai būtų ne laikas, o veiksmų, kuriuos pajėgiu kaskart atlikti, kiekis. Tai visiškai nepriklausytų nuo laiko.
Tai sunku įsivaizduoti, bet tokia dimensija egzistuoja. Net ir pagal Einšteiną laikas – reliatyvus. Apie laiką galima daug kalbėti: kada jis baigiasi, keičiasi, kaip galima jį ištempti arba suspausti.
Psichologinis mūsų laikas visiškai priklauso nuo gyvūninio kūno. O jei norime iš šito kūno pakilti į kitą lygmenį – mūsų dvasios, sąmonės lygį, galime atsijungti nuo mūsų kūno laiko.
Kūnas gyvens toliau, o mes įgysime papildomą suvokimo, absorbavimo ir šalinimo sistemą. Šioje sistemoje pradėsime jausti gyvenimą pagal laiką, matuojamą tik davimo ir gavimo veiksmais, o ne laikrodžio rodyklių apsisukimais ar Žemės bei kitų dangaus šviesulių skriejimu kosmose. Tai visiškai nesusiję su mano gyvenimu, juk esu gerokai sudėtingesnis ir aukščiau nei tie apsisukimai, matuojantys man laiką ir gyvenimą.

Iš 355-ojo pokalbio apie naują gyvenimą, 2014 m. balandžio 22 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagreitintas laiko pulsas

Laiko šeimininkas

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Komentarų nėra

Vystymosi riba

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas. Žemės vystymosi procese mes stebime kūrimo ir griovimo periodus. Ar galima tai palyginti su žmonijos vystymusi?
Atsakymas. Mums tik atrodo, kad gamta griauna tai, ką sukūrė. Iš tiesų visa tai yra vystymosi dalis, kur kiekvienas naujas etapas reikalauja įveikti ankstesnę būseną ir jos pagrindu sukurti kitą.
Kas dėl galimų paralelių su žmonijos istorija, visa tai vien tik egoizmo, mūsų gavimo noro vystymasis. Ir jis nesubalansuotas su davėju. Painiava kyla dėl to, kad gavimo jėga dalijasi į dvi dalis:
•   Viena vertus, aš noriu gauti tiesioginės naudos sau.
•  Kita vertus, aš pasiruošęs kažką kažkam atiduoti, nes žinau, kad man tai  naudinga. Tarkime, aš jaučiu malonumą dėl savo gerumo ir dosnumo – svarbiausia, kad būtų aiški nauda. Kitaip aš lieku be davimui reikalingo „kuro“.
Taigi mane valdo vien tik gavimo jėga. Kad ir ką daryčiau, viską darau dėl savęs. Niekas neturi jėgų ką nors duoti be naudos sau. Net motina rūpinasi mažyliu todėl, kad jai bus skaudu, jeigu jam kas nors atsitiks. „Išjungsi“ šį jausmą, ir visas rūpestis dings.
Mes esame sistemos, apskaičiuojančios rezultatą. Ir mano sistema niekada nesutiks įdėti nors gramą pastangų į tai, kas nežada pelno, užpildymo. Mūsų prigimtis egoistiška, ji ieško naudos tik sau.
Todėl bet koks dosnumas, kad ir koks nuoširdus jis atrodytų, yra melas. Mes negalime duoti be naudos sau. Veiksmą be naudos sau gali atlikti tik psichiškai nesveikas žmogus.
Kaip gauti davimo jėgą ir subalansuoti ją su mūsų egoistine prigimtimi? Tai mes turime išsiaiškinti.
Vienaip ar kitaip, ši jėga gamtoje egzistuoja, ji slypi mūsų programoje. Kaip tik dabar turi įvykti mūsų pakilimas iš gyvūninės pakopos į žmogiškąjį lygmenį. O Žmogus – tai kūrinys, sujungiantis abi šias jėgas.
Gyvūniniame lygmenyje mes naudojamės žmogiškojo lygmens vystančia jėga tik neigiama forma.
Todėl savo sunkiame kelyje mes patiriame labai blogas būsenas, kol nusprendžiame, kad šis kelias netinkamas ir reikia jį papildyti bei subalansuoti gerąja jėga.
Kaip tik dabar ir esame ant tos ribos – perėjime iš negatyvaus vystymosi į pozityvų užpildymą.

Iš 2014 m. kovo 3 d. 309-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Senasis ir naujasis „Aš“

Komentarų nėra

Aukštesniojo pasaulio gamtos tyrinėtojas

Kabala, Kabalos mokymasis

Mes atskleidžiame universalų gamtos dėsnį – Einšteino svajonę. Jis svajojo vienoje formulėje susieti masę, energiją ir šviesos greitį. Taip mes susiejame norus, Šviesą ir ekraną, kuris subalansuoja norus ir Šviesą tarpusavyje.
Kitaip tariant, kabalistas – tai tikrasis gamtos tyrinėtojas, kuris atskleidžia, kad yra įdomioje vietoje, kuri yra jo pasaulis ir tuo pat metu – kažkieno namas.
Tyrinėdamas šį namą, atskleisdamas jo dėsnius negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, jis suvokia tvyrančią šiame name aukštesniąją kažkieno egzistuojančio savybę – mintį – norą – valią ir palaipsniui suvokia, kad, pridėdamas kažkiek pastangų prie savo žmogiškosios prigimties, galės surasti per ją Šeimininką, per save, o ne per negyvuosius mūsų pasaulio mokslo dėsnius (fizikos, chemijos, biologijos ir kt.)
Todėl kabala yra mokslas, o mokslininkas kabalistas – tai gamtos tyrinėtojas, tik paties aukščiausio lygmens, kuris yra žmonijoje, ir suteiktas žmogui. Jis tiria gamtą ne negyvajame lygmenyje kaip fizika, ne augaliniame ir gyvūniniame kaip biologija, o lygmenyje, truputį aukštesniame nei žmogaus, aukštesniame už mūsų pasaulio prigimtį – egoizmą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo iliuzijos į tobulybę

Sujungti širdį ir protą

Ką žmogui duoda kabala?

Komentarų nėra

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Vyras ir moteris

Apskritai, vystymasis – tai plėtimosi ir konsolidacijos procesas, kvėpavimas, susidedantis iš šių dviejų jėgų. Jos prieštarauja viena kitai ir kartu yra tarpusavio harmonijoje.
Tie patys gamtiniai mechanizmai veikia ir žmonių santykiuose. Mes irgi jaučiame atsiskyrimą ir suartėjimą, jausmų atvėsimą ir suliepsnojimą.
Taigi, pereiname tas pačias vystymosi formas kaip ir Visata, tik aukštesniame sąmonės lygmenyje. Suprantama, kad negalime atsiduoti tik vienai iš dviejų veikiančių jėgų, kaip negalime gyventi tik įkvėpdami arba tik iškvėpdami.
Gyvenimas – tai nuolatinis priešingybių kontrastas. Jei viskas gera ir puiku, jei saldumas nepaįvairinamas kruopele aštrumo arba kartumo, nebejuntame skonio ir prasmės. Tai – nepakeliama.
Tik dviejų jėgų – pozityvios ir negatyvios – derinys leidžia pajusti tikrovę, tarp jų blyksteli gyvenimo kibirkštis. Be šito viskas išnyksta, ištirpsta viename tone.
Klausimas. Kaip šios dvi jėgos, šie plėtimosi ir konsolidacijos procesai, pasireiškia žmonijos istorijoje?
Atsakymas. Viena vertus, mes apsigyvename Žemėje, išsiskiriame, nutolstame, nekenčiame vieni kitų, kariaujame vieni su kitais. Prasiveržiame pro buvusias sienas, apribojimus, kurie seniau mums tiko, nebenorime jų laikytis, pažeidžiame susitarimus, sąjungas, sutartis, kartu išsivaduojame, išsilaisviname nuo įsipareigojimų.
Jėga, verčianti taip plėstis – mūsų egoizmas. Kuo jis didesnis, tuo mažiau mes linkę su kuo nors susisieti, kam nors įsipareigoti.
Kita vertus, mus veikia konsoliduojanti, traukos, jėga: suradę sąlyčio, atitikimo, taškus, jausdami artimumą ir kitų žmonių poreikį, mes vienijamės, buriamės į grupes.
Yra ir kitokia galimybė: plėtimosi jėga atlapoja mano širdį visam pasauliui, o konsolidacijos jėga, kylanti iš egoizmo, verčia ieškoti asmeninės vienijimosi naudos.
Viskas priklauso nuo to, kuri iš dviejų jėgų lemia mūsų požiūrį į pasaulį – geroji ar blogoji.
Vienaip ar kitaip, bet jų sąveika mumyse gimdo gyvenimo pojūtį. Todėl svarbu palaikyti šių dviejų jėgų pusiausvyrą, kad jos kartu judėtų teisinga kryptimi.
Pavyzdžiui, esame linkę idealizuoti teisingų sutuoktinių, panašių į balandėlius, įvaizdį. Tačiau tikrą taiką šeimoje kuria ir konfliktai – pipirai, be kurių santuoka būtų prėska, konfliktai – tarsi pliauskos, kuriomis būtina kūrenti meilės ugnį.
Taigi, veikti turi abi jėgos, bet taip, kad vestų į vieną tikslą. Jų jungtis turi būti pusiausvyroje, o bendras veikimas – maksimaliai efektyvus.
Klausimas. Kaip žmonija gali sukurti ir palaikyti dviejų jėgų pusiausvyrą?
Atsakymas. Turime joms abiem nustatyti bendrą tikslą.
Iš esmės – tai davimo ir gavimo, traukos ir atostūmio jėgos. Tarp kitko, nesvarbu, kokiame lygmenyje ar srityje, kad ir mechanikoje, elektroje ir t. t.
Dabar kalbame apie šių jėgų veikimą žmoguje ir tarp žmonių – jausmų lygmenyje. Jame taip pat turime pasiekti savo egoizmo ir altruistinio davimo jėgų pusiausvyros.
Nuo pat pradžių mus valdo gavimo jėga: norime prisitraukti, pasiimti viską, kas naudinga. Ir dar daugiau – kad tik kiti negautų ko nors gero. Tokia pradinė būsena, iš jos turime rasti būdus atsverti blogąją jėgą.
Taip prieisime sistemą, kurioje kiekvienas bus vidinėje pusiausvyroje kaip sveika ląstelė, o kartu šios sveikos ląstelės, besirūpindamos kitų gerove, gali papildyti, pripildyti viena kitą. Tada galime gauti taip, kad aplinkiniams būtų naudinga, taip pat duoti tai, ko reikia jų gerovei.
Taip formuosime tam tikrą bendrą organizmą, kurio visos dalys bus integraliai susijungusios. Pagimdysime naują kūną, naują gyvybę – jau žmogiškajame lygmenyje, virš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmens.
Kitaip tariant, žmogiškoji pakopa – tai visai ne dabartiniai mes. Šiuo metu esame tik gyvūninio lygmens viršūnėje. Kai suformuosime iš savęs teisingą sistemą, ji ir vadinsis Žmogumi (Adam). Kadangi ją sudaro dvi pusiausvyroje esančios jėgos, pradėsime jausti gamtą giliau ir plačiau.
Klausimas. Ko šiuo metu mums trūksta, kad suformuotume sistemą žmogiškajame lygmenyje?
Atsakymas. Trūksta davimo jėgos. Mumyse veikia tik gavimo jėga.
Dabar, išeidami iš gyvūninio lygmens, pradedame tolimesnį vystymąsi – kaip žmonės, bet savo aplinkoje vystome tik gavimo jėgą. Bet koks mūsų davimas skirtas dar didesniam gavimui. Kitaip tiesiog nesugebėtume nieko atiduoti.
Taigi, viskas mumyse – gavimas, atviras arba paslėptas. Gavimo jėga viską valdo, o davimo jėgos neturime.
Jei rasime būdą tarpusavyje generuoti davimo jėgą, kad ji atsvertų gavimo jėgą, tai šių dviejų jėgų balansas iš mūsų sukurs naują kūrinį, vardu Žmogus. Jis užaugins mumyse naują suvokimą, naują pojūtį, susidedantį iš dviejų dalių ir leidžiantį virš gavimo sistemos formuoti davimo sistemą. Kai suformuosime šias dvi sistemas, pajusime aukščiausią gamtos lygmenį, žmogiškąją pakopą.
Šiuo metu jos dar nepasiekėme, mums trūksta antros pusės – davimo jėgos. Dėl to negalime būti iš tikrųjų susivieniję ir esame panašūs į riešutus maiše, kuriuos sulaiko tik išorinis spaudimas, kitaip jie išbyrėtų.

Iš 309-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014 m. kovo 2 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Laimingo gyvenimo patentas

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Komentarų nėra

Kur rasti laiko laimei?

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Paskutiniuosius keletą dešimtmečių laimės paieškų tema visuomenėje – ir Izraelyje, ir visame pasaulyje – tapo itin madinga. Ši tema gvildenama daugybėje knygų, kursų, seminarų. Karaliaus Saliamono „Koheleto“ knygoje laimės paieškos sugretinamos su tiesos paieškomis. Apie kokią tiesą kalbama?
Atsakymas. Tiesa kaskart būna kitokia. Kiekviena karta nusistato taisykles, pagal kurias sprendžia, kas yra tiesa, o kas – melas, kas gėris ir blogis, kas malonumas ir kančia. Prieš 100-200 metų laimė buvo turėti darbą, būstą, šeimą ir vaikų.
Jei žmogus galėjo savo šeimą aprūpinti maistu ir stogu virš galvos, buvo laimingas. Be šito jis nieko daugiau netroško. Jei be kasdienių drabužių jis turėjo ir kostiumą – nuostabu! Vėliau drabužiams sugalvojo spintą, iš pradžių ji buvo nedidukė. O dabar bute kiekvienas turi savo kambarį, savo sieninę spintą. Bet ir to maža – mums reikia kambario drabužiams!
Mes pasisotinome, bet vartojame toliau. Mūsų gyvenimas virto lenktynėmis. Kur jaučiame malonumą? Gyvenu rajone, kurio gyventojai priklauso stipriai viduriniajai klasei. Septintą ryto mano kaimynas bėga prie savo automobilio su vaiku vienoje rankoje ir kavos puodeliu kitoje. Pasideda kavą, įsodina vaiką, nuveža jį į vaikų darželį ir vyksta į darbą.
Namo grįžta ne anksčiau kaip 20-21 val. Kada jis jaučiasi laimingas? Kai kartą per savaitę vakaroja su draugais? Ar kai kartą per metus gauna savaitę atostogų ir keliauja į užsienį? Kur iš tikrųjų tas malonumas? Jis dairosi į kitus: visi taip daro, aš irgi.
Klausimas. Taip išeina, kad laimės pasaulyje nėra?
Atsakymas. Laimė – tai kasdienybės rūpesčiai, davimas artimui! Jei vienas su kitu dalinsimės, jei sukursime tokį gyvenimą, kuriame visi būsime susiję teigiamais ryšiais, tai vienas kitą pripildysime laime, o ne daiktais. Noriu jaustis laimingas įsigydamas daiktą: nusipirkau – mėgaujuosi. Kiek galiu žiūrėti į jį ir mėgautis?
Laimė turi nuolatos atsinaujinti. Įsigydami automobilį, ją jaučiame mėnesį, namą – metus. Kaip sutvarkyti gyvenimą, kad noras būti laimingam nuolat atsinaujintų, o jo pripildymas būtų naujas? Kad kiekvieną dieną pabusčiau kaip vaikas, plačiai atvertomis akimis!
Vaikystėje gyvenau name su dideliu kiemu. Ten augo medžiai, gėlės, buvo šuo. Jau iš vakaro įsivaizduodavau, kaip rytą pašoksiu iš lovos ir bėgsiu į kiemą susitikti su draugais. Štai taip nusiteikęs noriu gyventi!
Klausimas. Karaliaus Saliamono knygoje Koheletas nuolat kartoja vieną sakinį: „Kas buvo, tas vėl bus, ir nieko naujo nėra po saule“. Tai labai liūdnas atskleidimas.
Atsakymas. Jei nori tiesiog mėgautis pasauliu, visada gausi tuštumą.
Klausimas. Nejaugi iš tikrųjų reikia pasiekti visišką malonumų nebuvimą, kad suprastum, jog būtina atsinaujinti? Ar negalima mėgautis ir daiktais, ir žmonių tarpusavio ryšiais?
Atsakymas. Viena kitam netrukdo, bet nemanau, kad žmogus gali būti dviejuose pasauliuose. Jei esi suskilęs, tai nei vienas, nei kitas noras nesivadina pilnu. Galų gale turime sau ir kitiems parodyti, kur yra tikrasis laimės šaltinis.
Mūsų santykių atnaujinimas suteiks laimės pojūtį ir tai visada bus gyvybinė dvasia, išpučianti bures mūsų laivui, plaukiančiam geresnių būsenų link.

Iš 2013 m. gegužės 23 d. 187-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingo gyvenimo patentas

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai