Depresija, viena iš dabartinių žmonijos problemų, atsirado XVII-XVIII a. sandūroje kaip lengvas apmaudas, būdingas aristokratijai. Žmonės dykaduoniavo, nežinojo, kuo užsiimti. Šiame fone paslapčiomis ėmė kilti klausimas apie gyvenimo prasmę: tarsi visko yra ir kartu – nieko.
Kad atitrauktų žmones nuo šių minčių ir nuslopintų augančią tuštumą, visuomenė ėmė skatinti romanus, seksą, smulkius karus. Paskui prasidėjo įvairiausių technologijų vystymas, tapo populiarus sportas, kelionės, mados. Viskuo siekiama užimti žmogų, suteikti jam kažkokį pripildymą vietoj tikrojo atsakymo į klausimą „Dėl ko aš gyvenu?“
Tuo pat metu vystėsi žiniasklaida, radijas, televizija, prie jų netrukus prisijungė internetas, užpildantis laisvalaikį ir panaudojantis visus žmogaus išteklius. Juk internete išmetama įvairiausios informacijos, kuri užkamšo kylančias mumyse tuštumas.
Nepaisant šių tendencijų, kuo žmogus beužsiimtų, jo gyvenimo beprasmiškumo, niekingumo, savojo egzistavimo ribotumo suvokimas vis aiškėja. Bet kurį daugiau ar mažiau išsilavinusį žmogų nesąmoningai kankina klausimas apie gyvenimo prasmę. Ši kirmgrauža tūno viduje, ir žmogui reikia su ja kažką daryti.
Kad kažkaip užgniaužtų depresiją, žmonėms imta siūlyti raminamuosius, oficialiai leista vartoti ir lengvuosius narkotikus. Po kovos už žmogaus sveikatą vėliava vyriausybinės struktūros draudžia rūkymą, bet… lėtai žudo narkotikais.
Taigi, šiai dienai viskas galima. Žmogus niekuo neapsiriboja nei seksualiniu, nei narkotikų vartojimo požiūriu. Pripildyk save kuo tik nori, kad tik nejaustum depresijos. Juk ji veda prie to, kad žmogus tampa pasiruošęs žudyti visus ir viską, įskaitant save – tai jam nebebaisu.
Gyvenimo prasmės ieškojimas – pats sunkiausias, nes ją rasti galima tik pakilus aukščiau savęs. O pakilti aukščiau savęs žmogus negali, išskyrus tuos atvejus, kai likimo valia randa kabalos mokslą. Nors šis kelias taip pat ilgas, bet bent jau su perspektyva – tegul kol kas ir nejaučiama, išprotauta.
Taigi, depresija yra visos žmonijos problema. Kuo greičiau žmonija, veikiama interneto ir bendro vystymosi ims judėti pirmyn, tuo labiau žmonės jaus gyvenimo niekingumą, ribotumą ir trumpalaikiškumą.
Pasąmoningai jaučiame, kad mūsų gyvenimas turi daug didesnį potencialą, nei esamas. Juk žmogus nėra sukurtas tam, kad gyventų kaip gyvūnas, kitaip tariant, rūpintųsi savimi, savo palikuonimis ir savo įsikurdinimu iki grabo lentos. Jame slypi kažkokia vidinė užuomazga, siekianti augti. Ši užuomazga yra kiekviename žmoguje, bet ją galima nuslopinti.
Šiandien svarbiausia pasaulio industrija – tai pramogų industrija. Į ją investuojamos didžiulės lėšos, jėgos ir t.t. Bet net ji jau griūva. Mes jau nebegauname pasitenkinimo iš Holivudo ir kitų masinių pramogų.
Žmogus, ieškodamas gyvenimo prasmės, tampa nekantrus. Net internete jis negali žiūrėti kokio filmuko daugiau nei 5 minutes. Po metų liks minute mažiau, vėliau – dar viena mažiau. Žmogų gožia klausimas: „Ar pamatysiu čia ką nors? Jei ne, tai nenoriu nė pradėti.“ Jei ilgų filmukų peržiūra tik didina tuštumą – tai jau geriau jų nežiūrėti.
Bėda ta, kad jei žmogus atverčia knygą ar užsiima darbu, tai bijo baigti savo užsiėmimą dar didesniu tuštumos, niekingumo, beprasmybės pojūčiu, jei neras atsakymo į jį kankinantį klausimą, todėl stengiasi to išvengti.
Todėl žmonės trumpina savo internetinį bendravimą ir pokalbius mobiliuoju, apsiribodami trumpomis frazėmis: „Iki rytojaus! Susiskambinsime!“ – tarsi kažką norėdami palikti ateičiai. O ką jie gali palikti rytojui? Tą pačią tuštumą, todėl geriau nutraukti pokalbį, kad būtų apie ką kalbėtis paskui.
Žmogus privalo jausti, kad jis turi ateitį, o ateities – nėra! Kol kas ji mums kažkiek matoma, tegul ir miglotai, – mes vis dar galime sau meluoti. Bet su kiekviena diena šis jausmas nyksta, – žmonijai neliks nieko, kuo galima būtų užkišti tuštumą.
Nepriklausomai nuo to, ką veikiate, tuštuma lieka ir vis didėja, tampa juoda, miglota. Todėl jaunoji karta ramiai atsisveikina su gyvenimu, juk paprasčiau pasirūpinti narkotikais ir tyliai išeiti, nei nešti savyje šią tamsą.
Mes susidūrėme su didžiule problema, kuria niekas nenori ir negali užsiimti. Tik kabala turi atsakymą. Bet, akivaizdu, kol žmonės nenusivils visiškai, jie mūsų neišgirs. Turime būti pasiruošę pateikti kabalos mokslą jiems suprantama forma, kad taptų aišku, kad turime atsakymą ir šis atsakymas – vienintelis: turime pasiekti begalinį, amžiną, tobulą egzistavimą – sutelktą ne mūsų kūne, o mūsų vidinio „aš“ pojūtyje.
Juk mano kūnas (gyvūninė substancija) po kažkurio laiko miršta, o žmogus manyje – amžinas. Todėl man reikia atskirti savąjį „aš“ nuo to, ką dabar laikau savimi, ištraukti jį, izoliuoti nuo mano kūno ir pradėti auginti, auklėti ir suformuoti. Tai ir yra „žmogus manyje“, ir aš jį turiu realizuoti.
Klausimas. Vadinasi, jei žmogus stos į šį kelią, jam depresija išnyks?
Atsakymas. Taip, bet jam, be abejo, kils kitų problemų, nes teks save auginti. Tačiau visos jos leis atsiplėšti nuo savo gyvūninio lygmens. Pakilęs aukščiau kūno, žmogus ims egzistuoti amžinybėje ir tobulybėje.
Tai ir yra atsakymas, kurį suteikia kabalos mokslas, be to – atsakymas realus, įgyvendinamas mūsų pačių šiame pasaulyje ir mumyse. Šiuo klausimu mes nuo nieko nepriklausome, niekas negali mūsų apriboti! Čia ir yra mūsų valios laisvė. Kad įgyvendintume šį tikslą mums nereikia jokių dirbtinų būdų ar ypatingų priemonių – viskas yra mūsų rankose.

Iš 2014 m. spalio 23 d. antrosios dalies TV programos „Trumposios istorijos“