Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta veikia automatiškai. Ten nėra valios laisvės. Augalai ir gyvūnai neturi galimybės griauti pasaulio ir neturi būtinybę viršijančių poreikių.
Jiems nereikia dešimties drabužėlių, jiems nereikalingi prekių sandėliai, nereikia valdyti miško arba džiunglių. Kiekvienas turi savo natūralius ribojančius rėmus, savo teritoriją, savo šeimą.
Tačiau staiga kažkokia „uodegėlė“ išlenda iš gyvūno pakopos į žmogiškąją. Žmogų skiria tai, kad jame vystosi neigiama jėga, pasiruošusi viską sugriauti tik tam, kad jai būtų gerai.
Žmogus neturi gėrio jėgos, vienybės polėkio – viskas nukreipta į asmeninę naudą, į asmeninę sėkmę kitų sąskaita, netgi jei tai kainuotų jų gyvybę.
Gamtoje rūšys ėda viena kitą tik maitinimosi tikslais, dėl išgyvenimo būtinybės. Tačiau žmogus reikalauja dvasinio maisto – jis nerimsta, kol kiti turi ką nors gero. Jis nori, kad gerai būtų tiktai jam.
Jį graužia pavydas, aistra, puikybė, neapykanta, valdžios troškimas – negatyvi individuali jėga. Negatyvi todėl, kad ji skatina tarpusavio priešpriešą – jau ne dėl duonos kasdienės kaip gyvūnų pasaulyje.
Ši jėga nepripažįsta apribojimų. Kiekvienas norėtų palikti Žemėje jam reikalingą žmonių skaičių ir paversti juos visiškai jo kontroliuojamais robotais. „Nes kam gi jie egzistuoja, jeigu ne dėl manęs? Tegul visiškai paklūsta ir tarnauja man, tegul gyvena tik tam, kad šlovintų ir aukštintų mane“.
Štai ir gaunasi taip, kad aukščiausiame gamtos lygmenyje atsiranda ypatinga būtybė – šio pasaulio žmogus, kuriame auga tik negatyvi jėga.
Žemesniuose lygmenyse pozityvi jėga veikia automatiškai, kartu su negatyviąja. Patys pamatiniai apribojimai – ir yra pozityvas. Kita vertus, žmogus iš kartos į kartą įgyja vis labiau griaunantį potencialą.
Jo negatyvas – kokybiškai kito pobūdžio, jis nori viešpatauti virš kitų, trokšta pranašumo ir didybės per amžius. „Napoleoną atsimena iki šiol, o aš noriu aplenkti jį, kad mane atsimintų ir po tūkstančio metų“.
Mūsų egoizmas neturi ribų. Jis pasiruošęs sunaikinti visus, pasiruošęs pražudyti visą planetą ir save kartu su ja. Tokia beprotiška susvetimėjimo jėga.
Kita vertus, Visatos, Žemės ir gamtos joje raida liudija, kad mums trūksta pozityvios susivienijimo jėgos, rūpesčio kitais, pusiausvyros, ir ne tik materialių mainų lygmenyje.
Pirmiausia reikia ištaisyti mūsų požiūrį, elgseną, mūsų širdį, visiškai apnuodytą egoizmo. Jį reikia papildyti gerąja dalimi, reikia ištaisyti mūsų mąstymą, mūsų kriterijus, požiūrį į dalykus, į viską, ką jaučiame, viską, kas sukelia mūsų reakcijas.
Mano norui, mano protui ir jutimui reikalingas ištaisymas, papildymas, kompensacija, pusiausvyra. Tą beprotišką pasvirimą į kairę, į minusinę susiskaldymo pusę, aš noriu subalansuoti pasvirimu į dešinę, vienybės pozityvu. Negalima toleruoti disbalanso nei į vieną, nei į kitą pusę – čia reikalinga būtent pusiausvyra. Juk dviejų jėgų pusiausvyra suteikia mums galimybę vystytis.
Klausimas. Kas tada atsitiks su mano troškimu būti pasaulio valdovu?
Atsakymas. Tu pajusi, kad visas pasaulis tavo. Visą sistemą jausi, suprasi ir matysi kaip skirtą tavo darbui. Tada tu aprėpsi visą pasaulį, dar daugiau – visus pasaulius, paralelines visatas ir t. t.
Klausimas. Vadinasi, pozityvi jėga neribos manęs?
Atsakymas. Atvirkščiai, tai tikro išsiplėtimo jėga – skirta ne tam, kad gautum kažką mainais. Aš išeinu iš savęs, iš savo ribotumo ir tada matau gamtos reiškinius, kurių anksčiau nepažinau.
Juk viską jutau savo egoizme, o dabar kitos jėgos išvestas į išorę matau tai, kas iš tikro vyksta gamtoje, už penkių jutimo organų ribų, kitapus riboto matavimo prietaisų diapazono. Jaučiu Gamtą tokią, kokia ji yra.
Skirtingai nuo gyvūnų, pozityvi jėga mūsų visiškai neriboja. Atvirkščiai, mus limituoja būtent neigiama jėga, kuri kiekvieną verčia gvieštis naudos iš visų aplink. Aš nuolatos uždarytas savo požiūryje į gyvenimą, išorėje nieko nesuvokiu ir į viską žiūriu iš asmeninės naudos pozicijų.
Argi tokiomis sąlygomis galima mėgautis grožiu, matyti kažką gero, ką nors pažinti? Ne. Juk mane, nelaimingą, griaužia nuolatinė trauka gauti. Aš paprasčiausiai nežinau, kaip objektyviai žiūrėti į pasaulį.
Tačiau pagal gamtos programą dabar, kad pasiektume pusiausvyrą, mes turime ruoštis įgyti gerą, pozityvią jėgą. Ir jeigu atsiliekame, tai nuolatos, metodiškai panyrame į problemas, dėl kurių mūsų gyvenimas tampa vis labiau nesubalansuotas.
Klausimas. Kaip atrodo ideali iš mūsų reikalaujama dviejų jėgų pusiausvyra?
Atsakymas. Kai būsena subalansuota, aš naudojuosi gavimo jėga, priimdamas visą gėrį, kurį man dovanoja kiti, kita vertus, atiduodu žmonėms viską, ko reikia iš manęs.
Taip per mane pereina visa realybėje esanti gausa ir jaučiu, kad iš tikro esu pilnas ir tobulas. Aš suprantu ir jaučiu viską, kas yra visuose pasauliuose, paralelinėse visatose ir t. t.
Viskas teka kitiems per mane, ir tada Žmogaus (Adam) pakopoje gyvenu amžiną gyvenimą. Juk dabar šiose sistemose gyvenu kartu su visais. Tegul mano kūnas miršta – aš nemirštu, mano sąmonė gyva ir ji, kaip ir anksčiau, suvokia gyvenimą per bendrą sistemą. Taip ir yra pasiekiama amžinoji būtis.
Klausimas. Ar kiekvienas žmogus gali įgyti amžiną sąmonę?
Atsakymas. Kiekvienas panorėjęs. Galiausiai visi tai pasieksime, bet skirtingai: vieni prasmingai ir sąmoningai, o kiti „lazda varomi“.
Pabaigai: šiandien žmogus – blogiausias iš visų gyvūnų. Neatsitiktinai jis sukurtas paskutinis. Ir jis pats turi pabaigti, kompensuoti save. Tai darydamas jis pasieks „kūrinijos karūną“.

Iš 2014 m. kovo 2 d. 309 pokalbio apie naująjį gyvenimą