Tyrimai: (Berklis, MTI). Mes matome pasaulį, koks jis buvo prieš 10-15 sekundžių. Smegenys išfiltruoja visą nesvarbią informaciją, kad galėtų apdoroti ateinančius duomenis. Šis procesas užima keletą sekundžių, todėl pasaulį matome pavėluotai.
Matyti realiu laiku ir apdoroti duomenis būtų labai didelis išbandymas psichikai.
Smegenys sumažina skaičių vaizdinių, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną. Vaizdų spragas  jos užpildo tuo, kas jų jau matyta.
Komentaras. Iš tiesų, mes matome ne išorinį pasaulį, o savo vidinę būseną, kuri atsispindi mūsų smegenų ekrane ir rodo mums iliuziją, tarsi viskas vyktų ne mumyse, o priešais mus.

Pastaruoju metu vis aiškiau suvokiame, kad visas pasaulis – viena sistema, kurioje nėra nieko atsitiktinio. Viskas vyksta pagal bendrą programą, kurios nežinome. Nežinome, kas ją sugalvojo ir valdo. Tačiau mums aišku, kad viskas paklūsta kažkokiai aukštesniajai programai.
Todėl, pagal kokį nors reiškinį, įvykusį vienoje vietoje, galima nuspėti reiškinius, įvyksiančius kitose vietose. Galų gale į visą sistemą imame žiūrėti kaip į vieningą visumą.
Iš to kyla klausimas: kodėl negyvajame lygmenyje pasiekiame tokių puikių rezultatų, o kalbant apie žmogų, negalime nieko numatyti? Sugebame į kitą planetą nusiųsti kosminį laivą, kuris ten nusileis ir fotografuos, o nuotraukas atsiųs mums, arba nukreipti tą laivą į tolimas žvaigždes.
Taigi, mokame apskaičiuoti jo judėjimą, o tai rodo, kad žinome gamtos dėsnius, bent jau fiziniame lygmenyje.
Iš tiesų, šie tarpusavio ryšio dėsniai egzistuoja, juk neatsitiktinai viskas Visatoje sukasi. Bet tik negyvajame lygmenyje, o augmeninės ir gyvūninės gamtos, esančios Žemės paviršiuje, lygmenyje mums kyla sunkumų. Negyvajame lygmenyje dar galime numatyti rezultatus, negyvosios gamtos poveikį augalams ir gyvūnams bei gyvūnų poveikį augalams ir negyvajai gamtai.
Tačiau su žmogumi viskas kur kas sudėtingiau. Neaišku, kaip jis įsiterpia į bendrąją sistemą. Kol tyrinėjame tik augalus, pagal metų laiką ir klimatą dar galime numatyti, kas jiems atsitiks vienų, dvejų, penkerių ar netgi penkiasdešimties metų laikotarpiu. Gyvūnų pasaulio įvykius irgi galima šiek tiek numatyti.
Bet apie tai, kas įvyks rytoj žmogui, nieko negalime pasakyti. Kuo labiau išsivystęs tyrinėjimo objektas – negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis, – tuo daugiau jį veikia nenuspėjamos jėgos ir priežastys, ir mes negalime prognozuoti tolimesnio jo likimo.
Juk mums svarbiausia – sužinoti ateitį. Dabartyje mes jau, šiaip ar taip, egzistuojame. Tačiau įdomu, kas atsitiks kitą akimirką arba po tūkstančio metų.
Ryšį tarp negyvosios ir augmeninės gamtos dar šiek tiek suvokiame: pavyzdžiui, kaip saulės šviesa veikia augalų augimą ir vytimą. Nors ir čia nutinka netikėtumų, susiduriame su nesuprantamais reiškiniais, kai staiga dėl mums nežinomų priežasčių išnyksta tam tikros augalų rūšys.
Bet mes visiškai nesuprantame žmogaus įtakos visai gamtos sistemai. O svarbiausia, kad kiekvienas žmogus – individuali, ypatinga asmenybė. To nėra tarp augalų, ten visas laukas nuvysta kartu. Tai vyksta ne todėl, kad neskiriame dėmesio vienam augalui, o į visą lauką žiūrime kaip į visumą. Jie iš tiesų susiję vieni su kitais.
O kiekvienas žmogus turi savo specifinį, asmeninį likimą, besiskiriantį nuo kitų. Tai pastebima net tarp naujagimių, jie labai skirtingi: vienas apdovanotas puikia sveikata, kitas – protu. Kiekvienas individualus.
Bet apie gyvūnus to pasakyti negalima. Įdomu tai, kad net žmonių kūnai, priklausantys gyvūniniam lygmeniui, labai skiriasi vieni nuo kitų. Juose projektuojasi žmogiškasis lygmuo ir suteikia jiems ypatingą individualumą, kiekvienas kūnas įgyja savo nepakartojamas psichologines ir fiziologines savybes.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 489-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Pagreitintas laiko pulsas

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Klausimas. Kaip dvasinis pasaulis susijęs su mūsų gyvenimu? Ar jis mus veikia?
Atsakymas. Dvasinis pasaulis su mumis susijęs, jis mus valdo. Jis yra aukštesnėje pakopoje, ten, kur norėjo patekti Einšteinas ir kiti fizikai. Tačiau jiems nepavyko, juk tai –neįmanoma. Jį gali atskleisti tik kabalistai. Iš  aukštesniojo dvasinio pasaulio veikia jėga, kuri mus valdo, ir mes paklūstame jai. Dvasiniame pasaulyje yra tik dvi jėgos – gavimo ir davimo, kurios įvairiais būdais jungiasi tarpusavyje. Gavimo jėga – noras viską pritraukti sau, o davimo jėga – noras atiduoti išorėn.
Šios dvi jėgos mūsų pasaulyje sukuria visus reiškinius įvairiuose lygmenyse, nes veikia materijos viduje – nore mėgautis, nore pajusti malonumą.
Veikdamos materijoje, nore mėgautis, šios dvi jėgos sukuria joje begalę naujų savybių ir pojūčių. Materija, veikiama šių dviejų jėgų, įgauna naują formą ir tampa į jas panaši arba joms priešinga. Su šia materija vyksta visi pokyčiai.

Iš 2014 m. gruodžio 21 d. iš 479-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Gyvenimas akvariume

Gyvenimas turi tęsinį!

Sklando klaidinga nuomonė apie tai, kas yra kabalos mokslas. Žmonės mąsto: „Kodėl reikia mokytis kabalos: argi mums įdomu žinoti, kiek angelų yra danguje ir kokie yra jų vardai? Argi svarbu, kaip vadinami pasauliai, parcufai, sfiros? Kodėl reikia sėdėti ir mokytis tokių nepraktiškų dalykų, kurie nėra susiję su realiu gyvenimu?
Atverčiame knygą ir skaitome: „Pirmiau, nei buvo sukurti visi kūriniai, buvo tik Aukštesnioji begalinė  Šviesa, kuri užpildo visą visatą…“ Kur visa tai yra? Tai taip toli nuo mūsų, už šio pasaulio ir šios visatos, už šio kosmoso, kuriame mes visi egzistuojame su mūsų žemės rutuliu, saule ir visomis žvaigždėmis. Visa tai visiškai abstraktu ir atitrūkę nuo mūsų pasaulio.
Mums nematyti jokios praktinės naudos, konkrečių priemonių, kurios leistų pagerinti savo gyvenimą ir atlikti kokius nors veiksmus. Mums siūloma tik „mokytis“. Kokia viso to prasmė?
Be to, sklando gandai, kad šis abstraktus mokslas gali susukti protą. Sakykime, Talmudo ir priesakų („Šulchan Aruch“) mokymasis leidžia atlikti praktinius veiksmus, geriau organizuoti savo gyvenimą, suteikti gerą išsilavinimą vaikams, kad sektų tėvų keliu.
Paprastai manoma, kad religija yra naudinga žmonėms. Tuo tarpu kabalos mokslas panašus į filosofiją. Tai kuriam tikslui jis reikalinga paprastam žmogui? Tai plačiai paplitęs įsitikinimas, sklandantis pasaulyje.
Arba žmonės mano dar kitaip: kad kabalos padedami gali kurti stebuklus, panaudodami nežemiškas jėgas. Tada kabala atrodo dar pavojingesnė, juk užsiimdamas mistika gali pakenkti sau ir kitiems! Todėl žmonės yra prieš tai, kad kabalos apskritai kažkas mokytųsi, juk, kas žino, ką tu gali padaryti, jei staiga gausi prieigą prie kokio „raudonojo mygtuko“, kuriuo gali susprogdinti visą pasaulį?
Tačiau tokios nuomonės – visiško neišmanymo pasekmė. Žmonės kol kas nesupranta, kad kabala – tai pas praktiškiausias mokslas, kurį studijuojant galima pritraukti Šviesą, grąžinančią į šaltinį.
Tai iš tikrųjų nelengva paaiškinti. Net tie, kurie ateina mokytis, iš pradžių nesupranta, ko jie iš tikrųjų nori ir kodėl atėjo. Žmogui atsiskleidžia palaipsniui, per studijų metus, kad kabala – tai itin praktiška metodika. Juk jos padedami mes pabudiname vienintelę jėgą, kuri viską keičia mūsų pasaulyje – jėgą, kuri vadinama „Aukštesniąja šviesa“. O jei mes nepritraukiame šios šviesos, tai ji veikia pagal savo programą. O tada ji vis tiek viešpatauja aukščiau mūsų, valdo mus, bet tik nelabai malonia mums forma, tokia, kokia nėra pageidautina nei Aukštesniajai jėgai, nei žmogui.

Iš 2015 m. sausio 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo kabala skiriasi nuo kitų praktikų

Kas yra Aukščiausioji Šviesa?

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins“

Žmogus visuomet labai priklausė nuo savo aplinkos: nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, taip pat nuo kitų žmonių: blogų ar gerų kaimynų, tautų, gyvenančių šalia. Todėl kiekvienas norėjo žinoti, kas jo laukia ateityje.
Žmonės visais laikais tyrinėdavo įvairius požymius, ženklus, matomus gamtoje, ir stebėdavo, kaip jie susiję su jų likimu.
Apie tai yra labai daug literatūros, parašytos nuo seniausių laikų iki dabar. Juk ir šiais laikais nesame išsprendę ateities mįslės, ji liko po paslapties skraiste. Nors yra žmonių, gebančių numatyti ateitį.
Būna žmonių, matančių ir jaučiančių ateitį taip, tarsi joje gyventų. Jie pasiekia ypatingą vidinę būseną ir pakyla virš savęs, prisijungdami prie informacijos srauto, esančio aukščiau mūsų suvokimo. Paprastam žmogui jis nepasiekiamas, o kai kurie žmonės gali jį suvokti ir papasakoti mums.
Yra įvairių būdų išlavinti tokį jautrumą – gebėjimą pajusti gamtą už savo kūno, atsijungti nuo jo, pavyzdžiui, vartojant narkotikus, pasiekus ekstazę. Tokie metodai žinomi įvairių tautų kultūrose, apie tai sukurta nemažai pasakų, sakmių, legendų.
Vienos tautos labiau linkusios tikėti prietarais, kitos – mažiau. Kai prieš trisdešimt metų lankiausi Anglijoje, mane nustebino tradicija prieš įsikraustant į butą kviesti ypatingą tarnybą, kuri pašalina ne dulkes, bet piktąsias dvasias.
Visas laikraštis buvo pilnas skelbimų apie tokias paslaugas, garantuojančias, kad namuose nebus blogosios energijos, o tik geroji. Sako, kad praktiškai niekas nesikrausto į kitą butą, kol jo šitaip neišvalo.
Meksikoje kartą metuose vyksta mirusiųjų šventė, per kurią įprasta nešti maistą ant giminaičių kapų. Visa tai transliuojama per pagrindinį Meksikos televizijos kanalą – tai visuotinė tradicija. Žmonės netgi plauna mirusiųjų kaulus ir deda juos atgal į kapą – tai laikoma ypatingos pagarbos mirusiems tėvams ženklu.
Visose religijose yra ritualų, primenančių burtus ir prietarus. Tai nežinoma mums sritis. Bet istorijoje buvo žmogus, paskelbęs šiai nežinomybei karą. Jis drąsiai kovėsi ir įvykdė didžiulį perversmą. Tas žmogus – Abraomas.
Iš pradžių jis pats buvo pranašas ir žynys, studijavo astronomiją, astrologiją, pranašavo ateitį ir prekiavo stabais bei amuletais. Tais laikais mokslas buvo labai persipynęs su religija ir įvairiausiais tikėjimais. Mokslu užsiiminėjo vienuolynuose, jis buvo religijos dalis.
Ta painiava likusi iki šiol, mes taip ir neišsivadavome iš viduramžiškų prietarų. Visas technologijų vystymasis buvo grynai mechaninis ir žmogaus dvasios nekėlė. Priešingai – smukdė vis labiau.
Abraomas pardavinėjo stabus, buvo didis astrologas ir įžymus burtininkas. Jo tėvas Terachas buvo žynys. Babilone juos laikė svarbiais žmonėmis, aukščiausios, dvasinės, valdžios atstovais.
Tačiau Abraomas metė savo garbingas pareigas tam, kad realizuotų savo vidinį siekį: jis tyrinėjo gamtą, stengdamasis suprasti, kam skirtas visas šis pasaulis ir kur ta aukštesnioji, viską valdanti, jėga, kol galų gale atskleidė šią jėgą – Kūrėją.
Jis dirbo labai pasiaukojamai, be baimės. Juk veikė prieš savo ankstesnius pagrindus, nebijodamas, kad bus už tai nužudytas. Ir tikrai, vėliau jam teko bėgti iš Babilono. Abraomas buvo pirmasis žmogus šioje žemėje, perėjęs nuo mistikos ir burtų, amuletų ir stabmeldystės prie tikrojo gamtos pažinimo.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 488-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Ką kabalistui reiškia tvirta šeima, tvirti namai?
Atsakymas. Tvirta šeima – tai šeima, kuri gyvena tvirtoje aplinkoje, ir tokia aplinka yra jų gerovė, jų tvirti namai.
„Namais“ vadinama žmogaus širdis, o ne akmeninės sienos. Mūsų laikais „namų“ sąvoka palaipsniui keičia savo reikšmę, nes akmeninės sienos nebeapsaugo ir nebegali nuo nieko apsaugoti.
Jos nesuteikia nė mažiausio saugumo jausmo, nes saugumas priklauso nuo gerų santykių su kitais žmonių visuomenės ratais, į kuriuos mes palaipsniui turime įsijungti.
Šiandien tvirti šeimos namai – tai jos kitas ratas, sociumas, o sociumui – tai platesnis ratas, šalis ir t. t.
Taigi „namų“ kaip olos, palapinės, buto ir pan. sąvokos nebeegzistuoja. Namai – tai išėjimas į tarpžmogišką bendravimą.
Todėl čia griūva visos materialios sienos ir lieka tik vidinis kontaktas tarp žmonių. Mūsų negali atskirti nei sienos, nei jūros, nei vandenynai. Mes būtinai turime būti susiję tarpusavyje. Tai mums aiškiai parodo interneto plėtra.
Klausimas. Ar gali Europa, atvėrusi sienas tarp Europos Sąjungos šalių, būti mums pavyzdžiu?
Atsakymas. Gaila, bet Europa žengė šį žingsnį iš egoistinės naudos sumetimų, norėdama uždirbti daugiau pinigų, eksploatuoti silpnas šalis, apsisaugoti nuo karo.
Europos Sąjungos šalys suvienijo tik bankus. Jų planuose nebuvo bendros žmonijos integracijos ir kultūrų tarpusavio įsiskverbimo. Tik dabar jie ima suprasti, kaip joms toli iki integracijos.

Iš 2014 m. spalio 23 d. TV programos „Trumpos istorijos“ 2 dalies

Daugiau šia tema skaitykite:

Skirtingų lygybė

Didelė šeima prie apvalaus stalo

Trūksta tik meilės

Klausimas. Mane slegia ir net piktina jūsų pavaizduotas paveikslas: nejaugi visas mano pasaulio suvokimas grynai subjektyvus ir apribotas mano pojūčių?
Atsakymas. Kodėl tave slegia mūsų pasaulio suvokimas? Jei pasižiūrėsime į žuvį akvariume, tai ji ramiai gyvena. Jai šis akvariumas, vanduo ir viskas, kas jame yra, – jos gyvenimas.
Žuvis turi norą gyventi ir išsaugoti save ir yra patenkinta gyvenimu akvariume. Juk jai svarbu, kad būtų vanduo, prisodrintas deguonies, ir maistas. Didesnio noro ji neturi.
Akvariumas – tai jos pasaulis. Žuvis nežino, kas egzistuoja už šio akvariumo. Štai taip mes ir gyvename šiame pasaulyje, tokiame akvariume, nežinodami, kas vyksta už jo ribų. Kabalos mokslas – tai tikrovės suvokimo mokslas, leidžiantis žmogui praplėsti savo horizontus.
Klausimas. Bet žuvies neerzina jos gyvenimas akvariume. Kodėl mus jaudina tai, kas vyksta už jo sienų?
Atsakymas. Todėl, kad mes išrinkti iš visų kūrinių gimti ir išsivystyti su tokiu noru, kuris pranoksta akvariumo ribas. Mes norime ištrūkti iš akvariumo ir sužinoti, kas egzistuoja už jo. Tai naujas noras, nepriklausantis šio pasaulio žmogui. Jis priklauso jau kitai pakopai, kuri yra mūsų kūno išorėje. Jį mums ir reikia ištirti.
Jaučiu, kad turiu atskleisti, kas slypi už akvariumo stiklo. Šis gyvenimas akvariumo viduje dusina mane, aš jaučiuosi kaip kalėjime. Geriau mirtis nei toks gyvenimas, juk mano noras žymiai didesnis už tą, kurį galima pripildyti šiame pasaulyje.
Noriu įgyti  išorinio pasaulio, platesnės tikrovės pažinimą ir pojūtį. Ir todėl jaučiuosi šiame pasaulyje tarsi užrakintas karceryje arba gyvas palaidotas. Kad ir gyvas, bet jaučiuosi tarsi ankštame karste ir veržiuosi į išorę.
Nors yra žmonės, kuriuos visiškai tenkina gyvenimas akvariume, ir jų 99%.
Klausimas. Bet visi žmonės taip pat kažkuo nepatenkinti?
Atsakymas. Jie nepatenkinti, kad į akvariumą laiku nepaduodamas maistas ir siurblys blogai pumpuoja deguonį. Jų norai toliau nesivysto. Tačiau yra žmonės, kurių norai žymiai didesni, ir jie nori atskleisti, kas yra už akvariumo ribų.

Iš 2014 m. gegužės 12 d. programos „Pasaulių susitikimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Prieš aušrą

Begalybę pasieks kiekvienas

Nuomonė. Planeta įžengė į „žmonijos tiesos atradimo ir praregėjimo“ laikotarpį. Tai – Plutono  laikotarpis. Jis prasidėjo 2014 metais ir baigsis 2016 metais. Plutonas simbolizuoja mirtį ir atgimimą, masinės sąmonės perversmą.
Su juo bus susiję neišsenkamų energijos šaltinių, superlaidumo, globalaus ryšio atradimas. Visa tai radikaliai pakeis žmonijos gyvenimą ir pasaulio tvarką. Žmonija stovi ant epochos, kurią galima pavadinti Apokalipse, kai žlunga senoji pasaulio tvarka ir gimsta visiškai nauja, slenksčio. Žodį „Apokalipsė“ galima versti kaip „tiesos atradimas“.
Mūsų laukia žmonijos praregėjimo laikotarpis, kai šimtams milijonų žmonių nuo akių nukris šydas. Neabejotinai tokį sąmonės perversmą lydės ryškūs politiniai ir ekonominiai sprendimai, ryškių ir svaiginančių idėjų įgyvendinimas, charizmatiškų  asmenybių atsiradimas.
Komentaras. Planeta įžengė į „žmonijos tiesos atradimo ir praregėjimo“ laikotarpį – kabalos mokslas su tuo visiškai sutinka. Bet tai lėmė ne didžiuliai mokslo ir technologijų atradimai, o žmogaus dvasinis pasikeitimas.

Žiniasklaidos pranešimas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje atrodė, kad darbininkų klasė tampa dauguma ir užims valdžią demokratiniu balsavimo būdu. Europos šalys pasiskelbė esančios socialinės, t. y. pripažino savo įsipareigojimus piliečiams siekiant apsaugoti juos nuo nedarbo, ligų, senatvės.
Tačiau ekonominės problemos, kilusios XX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, paskatino Vakarų elitą peržiūrėti ekonominę ir socialinę politiką. Šiuolaikinis neoliberalus kapitalizmas sukuria naują pažeidžiamų žmonių klasę, neturinčią jokių socialinių teisių. Socialinė valstybė žlunga.
Viduriniosios klasės egoizmas buvo papirktas neoliberalų pažadų sumažinti mokesčius, privatizuoti būstą, dalyvauti valstybinio turto privatizavimo procese. Socialistai panoro tapti savininkais. Galų gale ši utopija nepasiteisino, kaip ir komunizmas.
Globalizacija atskleidė rinkos ekonomiką, Kiniją ir Indiją su jų neribota, pigia darbo jėga. Ekonomika tapo nekontroliuojama.
Tai išsivysčiusiose šalyse sukūrė naują klasę – prekariatą, kuris neturi užimtumo, pensijų, nedarbo pašalpų, medicininio draudimo, kurio mažos pilietinės, politinės ir ekonominės teisės. Tokių žmonių vis daugėja.
Kol kas jų veiksmai perauga į streikus ir riaušes.
Komentaras. Ateityje gali kilti revoliucijos ir karai. Arba mes pereisime prie bendros gerovės, aprūpindami visus gyventojų sluoksnius būtinomis prekėmis, kas įmanoma tik auklėjant visus piliečius pagal integralaus ugdymo ir švietimo metodiką.

Klausimas. Ar gali kabalos metodika tapti prieinama visiems, jei dauguma papildomo jutimų organo vystymą laiko mistika?
Atsakymas. Žmonės įprato viską, kas yra už šio gyvenimo ribų, priskirti mistikai, antgamtinėms jėgoms. Šiuo atveju yra ne taip. Kabalos mokslas yra labai paprastas, ši metodika atsirado dar Abraomo laikais.
Mokiniai susirenka aplink mokytoją, o šis sudaro iš jų grupę. Grupėje mokiniai ima dirbti tarsi laboratorijoje, sukurdami sąlygas, kuriose galima atskleisti Aukštesniąją jėgą. Tarpusavio ryšyje atskleidę šią Aukštesniąją jėgą, pradeda ją tyrinėti, vystytis ir vystyti ją pačią.
Kitaip sakant, jie veikia dviem kryptimis. Turėdami norą gauti, atskleidžia norą duoti. Taip jie gali veikti šią davimo jėgą, ją pritraukti, auginti, tyrinėti, kaip ji juos veikia. Jie pradeda betarpišką, praktinį darbą su Aukštesniąja jėga, su Kūrėju, kaip su bet kuria kita mums žinoma gamtos jėga.
Klausimas tik toks, kaip greičiau įrengti tokią laboratoriją, kurioje atskleisime Aukštesniąją jėgą, ištirsime, išstudijuosime ir galėsime dirbti su ja kaip partneriai. Mes veiksime ją, o ji – mus, visą grupę. Juk vienas žmogus negali iš savęs sukurti davimo savybės.
Tik grupėje, tarkime – dešimties žmonių tarpusavio ryšyje, galime sukurti davimo jėgą, kuri prilygs paslėptai Aukštesniajai jėgai. Tuomet ši Aukštesnioji jėga atsiskleis mums pagal savybių panašumo dėsnį.
Taip gaudome bangą radijo imtuve, nustatydami jį pagal tą bangą. Tada pagal savybių panašumo dėsnį vidine banga pagauname išorinę. Tokiu pačiu principu Aukštesniąją jėgą atskleidžiame grupėje, pagal galimybes sukurdami tarp savęs truputį davimo savybės.
Ir staiga, tarsi gaudydami išorinę radijo bangą, šioje mūsų sukurtoje davimo savybėje pajuntame kažkokį pokalbį, pašalinį, aukštesnį, poveikį. Vadinasi, mes Jį aptikome! Taip ieškome Kūrėjo.
Tai labai realus pojūtis. Jei taip organizuosime savo grupę, būtinai atskleisime Kūrėją – čia nėra jokios mistikos. Čia veikia tokie patys dėsniai kaip ir fizikoje.
Rabašas straipsnyje „Iš Tavo veiksmų pažinome Tave“ rašo: „Visa žemė pripildyta Kūrėjo didybės, ir nėra vietos be Jo.“ Aukštesnioji jėga pripildo visus kūrinius, visus savo sukurtus norus mėgautis ir valdo juos. „Bet Jos nejaučiame tik todėl, kad neturime tinkamų jutimo organų.
Taip ir radijo imtuvas – pats nekalba, o pagauna balsus, skambančius pasaulyje. Bet kol imtuvas nebuvo išrastas, šių balsų negirdėjome, nors jie jau egzistavo.
Pagal šį pavyzdį galima suprasti, kad nėra vietos be Kūrėjo, ir mums reikia tik tinkamo prietaiso. O imtuvas, aptinkantis Aukštesniąją jėgą, pagrįstas susiliejimu su Ja ir savybių panašumu, tai yra noru duoti.
Kai tik turėsime tokį imtuvą, tuoj pat pajusime, kad nėra vietos, kur nebūtų Kūrėjo, o visa žemė pilna Jo šlovės.“
Grupėje esame tarsi mokslininkai laboratorijoje, kuriems tarpusavyje reikia tik sugeneruoti davimo jėgą, kad pavirstų imtuvu. Tada imtuve atskleisime dvasinę jėgą, Kūrėją.
Ji atsiskleidžia tik ryšyje tarp mūsų. O visas išankstinis pasiruošimas, mūsų vystymasis iš negyvosios, augalinės, gyvūninės iki žmogiškosios pakopos buvo reikalingas tam, kad mumyse susiformuotų noras rasti šią bangą.
Todėl turime ieškoti, kaip, remiantis kabalistų patarimais, tinkamai susivienyti. Ir visa tai labai toli nuo mistikos. Tik visiškas neišmanėlis gali kabalą sieti su mistika, juk pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams būtent šiame pasaulyje.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kūrėjo detektorius

Aukštesniosios šviesos jungiklis