Klausimas. Tarkime, jūs – futbolo treneris. Kuri nors futbolo komanda kviečia jus vienus metus padirbėti ir padėti jai tapti geriausia komanda. Ką jūs, kaip treneris, galite patarti grupinės psichologijos srityje?
Atsakymas. Mano sąlyga: aš reikalauju 50 milijonų dolerių! Tai iš karto sukuria įtampą: kodėl tiek daug? Kokie jo ketinimai? Aš niekam nesakau, kad paskutiniu momentu grąžinsiu jiems pinigus. Tegul visi jaučia įtampą. Jie iš karto mato, kad esu toks pat kaip jie: mane domina pinigai, garbė, valdžia. Tegul į mane žiūri kaip į visus kitus.
Klausimas. Dabar įsivaizduokime, kaip atrodo jūsų kasdienis darbas. Vakare komandos varžybos. Kaip joms ruošiatės?
Atsakymas. Prieš treniruotę, mankštą, varžybas – prieš bet kurį grupinį veiksmą – turi būti valandos seminaras. Dabar mes kalbame apie tai, kaip suformuoti tokią komandą, kurioje kiekvienas negalvodamas reaguotų į kitų judesius. Tokiu būdu kiekvieną dieną mes vienijamės vis stipriau ir stipriau, formuodami ryšį virš atgrasumo.
Juk tarp mūsų pradžioje yra atgrasumas: varžymasis, nesutarimas, pavydas, valdžios ir garbės siekis. Vienas iš mūsų įmušė du įvarčius, o aš nė vieno, jis gaus milijoną, o aš ne, ir t. t. Tačiau dabar mes kalbame kitaip. Visų pirma kalbame apie tai, kad uždirbame vienodai – nei daugiau, nei mažiau, formuojame vieningą grupę. Kiekvieno asmeninių išskaičiavimų nelaidojame, bet formuojame ryšį virš jų.
Tai ilgas treniruočių, sudarytų iš daugybės veiksmų, procesas. Galiausiai jiems tampa svarbus pats tarpusavio ryšio vienoje visumoje pajutimas. Tada žaidimas tampa tik priemone. Pasiekiame pageidaujamą rezultatą: einame žaisti ne dėl paties žaidimo, o dėl bendros harmonijos ir vienybės pajutimo. Tarp mūsų nėra skirtumo, esame kaip vienas debesis, kaip vienas organizmas su viena širdimi.
Publika taip pat įsitraukia į veiksmą, kaip vandens sūkurys susivienija su komanda ir žaidimą jaučia kaip gyvenimą. Įprastame futbole, kuriame nėra nieko daugiau, išskyrus varžymąsi, žmonės randa naują gyvenimą!
Klausimas. Kaip aš turiu reaguoti į situaciją, kurioje komandos draugas turėjo perduoti kamuolį man, o šito nepadarė ir pats atakavo vartus?
Atsakymas. Tuo momentu turi susilaikyti, įveikti savo pasipiktinimą. Tu tęsi žaidimą su juo visiškoje harmonijoje, tarytum jis 100 proc. teisus. Tuo momentu sau sakai, kad akivaizdu, jog neteisingai supratai jo veiksmus. Gali būti, kad nematei visos situacijos.
Elgiesi su juo kaip su vaiku. Tarkime, tavo vaikas nori padėti mamai suplauti indus ir plaudamas sudaužo lėkštę. Tu jam atleidi, nes jis norėjo pasielgti gerai.
Klausimas. Atrodo, kad tai labai aukšta būsena, kuri reikalauja pakeisti suvokimą.
Atsakymas. Teisingai. Šioje situacijoje svarbu suvokti atsakomybės dydį. Dabar futbolininkai lengvai pereina iš vienos komandos į kitą. Tačiau, pakilę iki dvasinio atlygio, nė vienas iš jų nenorės ir negalės palikti savo draugų.
Gali būti, kad jie mums priekaištaus, nes, viena vertus, įgijo gyvenimą, kita vertus, savo profesijoje nebegali dirbti su kitais žmonėmis. Šio pasaulio žaidimo taisyklės dažnai nepalieka mums pasirinkimo. Tačiau mūsų jėgoms jas pakeisti.

Iš 2014 m. sausio 26 d. 249-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą