Klausimas. Šiandien atstumai tarp mūsų, iš tiesų, dingo, visi tapome integralūs ir globalūs. Kita vertus, tai sukėlė milžinišką žmonių tarpusavio priklausomybę. Ir todėl neįsivaizduojame, kaip vienam su kitu elgtis kasdieniame gyvenime…
Atsakymas. Kažkada galėjome nustatyti norimas ribas su visuomene, o šiandien mes glaudžiai vieni su kitais „suspausti“. Ir net jeigu žmogus važiuoja savo asmeniniu automobiliu, jis vis tiek jaučia kitų mašinų vairuotojų spaudimą. Ką ir kalbėti apie tai, kas vyksta metro vagonuose.
Tačiau mes jaučiame tarpusavio ryšį ne tik fiziniame lygmenyje. Viduje taip pat esame priklausomi vieni nuo kitų. Atrodo, kad įmanoma kažkur išnykti, persikraustyti į mažą miestelį, pabėgti į dykumą ar negyvenamą salą, tačiau tai tik iliuzija.
Mano vidiniai ryšiai su visa likusia žmonija tokie glaudūs, kad, nori nenori, man reikia šio kontakto. Galų gale, man būtinas telefonas, mobilusis ryšys, internetas. Ir netgi atsitvėrus nuo kitų storomis sienomis egzistuoja tam tikra gija, persmelkianti kiekvieno sielą ir surišanti su kitais žmonėmis.
Klausimas. Ar iki tol, kol žmogus sutiks palaikyti tampresnius ryšius su kitais, jis turi suvokti, kaip stipriai jį veikia aplinka?
Atsakymas. Kadangi žmogus iš esmės yra gyvūnas, jis turi jaustis saugus ir jam reikalingas maistas, seksas, šeima. Šiandien aš galiu aiškiai matyti, kad net tokie pirmaeiliai dalykai priklauso ne tiek nuo manęs, kiek nuo visuomenės. Pavyzdžiui, saugumas. Aš juk nežinau, iš kur ateis bėda. O jeigu pasikeis klimatas, ar turėsiu maisto?
Manau, kad būtent noras užtikrinti mūsų bazinius poreikius privers mus aiškintis viso to, kas vyksta pasaulyje, priežastis. Kol kas esame neviltyje, nežinome, kokia kryptimi judėti toliau. Ir visa tai todėl, kad dauguma iš mūsų vaikystėje neturėjo „kiemo“, o suaugę – draugiškos aplinkos.
Ką gi daryti? Išeitis yra: žmogui labai reikia bendruomenės. Verta nors kartą pažinti jos skonį, ir jis jau niekada nebenorės gyventi kitaip. Depresiją pakeis gera nuotaika, vaikai gerai mokysis, sumažės nusikalstamumas. Baigsis visos mūsų bėdos.

Iš 2013 m. gruodžio 13 d. 251-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Planeta kaip vienas kambarys

Pasaulio individualumas ar egoizmo globalumas

Kodėl mums reikia keistis?

Klausimas. Ar likimas – tai iš anksto nulemtas kelias, kuriuo turiu nueiti iš taško A į tašką B?
Atsakymas. Tiesiog privalai! Net jei norėsi eiti kita kryptimi, likimas stums tave į reikiamą vietą. O jei nejudi reikiama linkme, gauni smūgį. Tada kaltini blogą lemtį, bet iš tikrųjų – pats nejudėjai į reikiamą pusę.
O gali būti, kad nesuprasdamas, kas vyksta, blaškaisi iš vieno krašto į kitą, sulauki sėkmės ženklų ir vėl kaskart gauni smūgių, nes nesupranti, kaip elgtis su šia jėga, tave stumiančia, vystančia ir vedančia į tikslą – formą, kurią privalai įgyti vystymosi pabaigoje. Juk tai mus vystančios jėgos, veikiančios viso evoliucijos proceso metu.
Šiuo metu esame ypatingame evoliucijos taške, kai šie mus veikiantys sėkmės ženklai priklauso jau žmogiškajam lygmeniui, Žmogaus pakopai.
Dabar kiekvienas iš mūsų ir visi kartu galime apsiginkluoti žinojimu, kuria kryptimi pasukti, dėl ko ateina šios jėgos, ko mus išmokyti nori kiekviena gyvenimo detalė, kaip aš kiekvieną akimirksnį galiu sutarti su visa mane supančia visuomene, kai kas nors mane spaudžia, verčia veikti, kas nors trukdo arba padeda. Galiu visas šias jėgas surinkti ir sudaryti iš jų savo gyvenimo žemėlapį.
Būdamas gamtoje ir veikiamas skirtingų jėgų – šilumos ir šalčio, slėgio, lietaus ir saulės, įvairių trukdžių iš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų, galiu naudoti šias jėgas savo vystymuisi. Bet svarbiausia – išjudinti jėgas, kurių paprastai nejaučiame, tuos pačius sėkmės lašus.
Ar galima pakeisti likimą?
Klausimas. Likimo pakeisti negaliu, o sėkmę – galiu?
Atsakymas. Likimą taip pat galima pakeisti. Likimas – tai mano vystymosi kokybė: kaip suvokiu kelią. Tai gali būti kančios, karai, gyvenimas ir mirtis, dar kartą gyvenimas ir mirtis – ir taip šimtus metų. Arba galiu labai greitai praeiti tą kelią.
Tik turiu žinoti, kokią galutinę formą, pavidalą turiu pasiekti, ką savyje turiu pakeisti, o ko – ne, į ką sutelkti jėgas, o į ką – ne, kokią aplinką turiu formuoti, kas mano rankose, o kas – ne. Juk sėkmės lašai veikia žmogų kryptingai.
Kas yra likimas?
Klausimas. Kas gi yra likimas?
Atsakymas. Paprastai likimą suvokiame kaip kažką nulemto, ko neįmanoma paveikti. Šia prasme likimas – tai keliavimas, kuriame pats nedalyvauji.
Tai kelias „beito“ – „savo laiku“, kai tiesiog gyvenu: mane mėto ir vėto, sergu arba esu sveikas, mane muša arba nužudo, staiga laimiu milijoną arba jį prarandu, gyvenu, mirštu ir vėl gimstu. Šitaip gyvenimas po gyvenimo esu aklo likimo rankose.
Ryšys tarp žvaigždžių, likimo ir sėkmės ženklų
Klausimas. Koks ryšys tarp žvaigždžių, likimo ir sėkmės ženklų?
Atsakymas. Tai yra simboliai. Iš tikrųjų turime žinoti, koks mūsų galutinis tikslas ir kaip nuolat judėti jo link. Tuomet mūsų vystymosi jėgos bus mums palankios. Tam reikia studijuoti kabalos mokslą, kuris aiškina, ką reikia daryti, kad eitume gėrio keliu.

Iš 2015 m. sausio 8 d. 494-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Kabalos mokslas kalba apie vieną jėgą, suvienyjančią savyje visas gamtos jėgas, apie vieną vienintelį dėsnį, valdantį visą pasaulių sistemą – visą šį žaidimą, vadinamą mūsų gyvenimu. Koks tai dėsnis? Kaip jį jaučiame, kada žmogus pradeda jį pažinti?
Atsakymas. Šis universalus dėsnis vadinamas „laidavimu“. Visos gamtos dalys – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogiškoji, – visos jėgos, visa gamta sujungta į vieną sistemą, ir visos jos dalys palaiko viena kitą taip, kad sukuria tobulą formą.
Klausimas. Šis dėsnis veikia ir žmogaus lygmenyje?
Atsakymas. Taip. Bėda ta, kad žmonija turi pati užpildyti savo nišą. Taip padaryta tikslingai tam, kad patys pasiektume šios vienintelės jėgos lygmenį, taptume jos partneriais.
Ši vienintelė jėga apima visą tikrovę, visus laikus, visus pasaulius, išskyrus mūsų pasaulį, ji pranoksta laiko, erdvės, judėjimo, mūsų sąmonės ribas – tai milžiniška sfera, kurioje veikia tik viena jėga. Mes galime ne tik atskleisti šią jėgą, bet ir pakilti į jos lygmenį.
Šį tikslą turime pasiekti čia, mūsų gyvenime. Tada išsilaisviname iš laiko, judėjimo, erdvės apribojimų, iš gyvenimo ir mirties, mums to nebėra. Mes atskleidžiame savo pasaulį, gyvendami čia ir dabar.

Iš 2015 m. sausio  18 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu jaunystė žinotų…

Gyvasis šaltinis

Didžiulė Kūrėjo malonė

Tyrimai. Nutukimas kelia mažesnę grėsmę žmonių sveikatai nei vienatvė ir atskirtis nuo sociumo. Ryšio su visuomene nebuvimas kelia didelę, papildomą grėsmę gyvybei.
Tyrėjai padarė išvadą, kad jaunuolių mirtingumo rizika labiau susijusi su vienatve nei pagyvenusių žmonių.
Jie taip pat pranašauja vienatvės epidemiją netolimoje ateityje. Beje, šis reiškinys palies ir tuos, kurie apsupti daugybės žmonių, bet vis tiek jaučiasi vieniši.
Komentaras. Ši problema vis aštrės, nes pasaulis tampa vis labiau susaistytas išoriniais ryšiais, o žmonės jaučiasi vis vienišesni, t. y. neigiami žmonių tarpusavio ryšiai neatitinka teigiamų pasaulio ryšių. Šio neatitikimo dydis sukelia visas pasaulio kančias.

Daugiau šia tema skaitykite:

Narkomanijos priežastis – vienatvė…

Nelaimingas išminčius

Virš prasivėrusios tuštumos

Rojus ir pragaras
Klausimas. Jūs sakote, kad užkerėjimas yra psichologinis reiškinys. O kaip tada kerai veikia tuos, kurie nė nežino, kad yra užburti?
Atsakymas. Taip pasaulyje veikia žmogaus noras, nukreiptas į kitus. Juk mūsų norai ir sudaro tą jėgų tinklą, kuris mus visus veikia. Mano požiūris į aplinkinius ir pasaulį – tai ir yra mano jėga, veikianti bendroje sistemoje.
Klausimas. Vadinasi, kerėjimas – tai žmogaus noras, nukreiptas, kad kažkam pakenktų arba padėtų?
Norai veiksmingi, tačiau kam juos vadinti kerėjimu? Žmogus veikia bendrame jėgų tinkle, tas tinklas yra tarp mūsų. Jis labai sudėtingas, kiekvienas iš mūsų – tai kompleksas neištaisytų, blogųjų, jėgų, kurios vadinamos egoizmu. Ir šias jėgas turime ištaisyti iš blogų į geras, t. y. artimųjų labui.
Kitaip sakant, nuo troškimo „gauti, imti iš kitų kaip galima daugiau“, turime pereiti prie „davimo visiems“. Pagrindinis kabalos principas skamba taip: „Pamilk artimą, kaip pats save“. Tada mūsų ryšiai taps teigiami. Visos jėgos, kurias turime, turi tarnauti kitiems, – taip sukuriamas teigiamų jėgų tinklas.
Pradėdami jį kurti, patenkame į gėrio pasaulį – „rojaus sodą“. Taigi, „rojus“ yra būsena, kai žmogus galvoja, kaip būti naudingam kitiems. Tada jis tikrai atsiduria „Edeme“.
Ir atvirkščiai, „pragaras“ – kai mes vienas kito nekenčiame ir dėl to esame nelaimingi.
Kaip apsisaugoti nuo negatyvo?
Klausimas. Jeigu kas nors per bendrą tinklą nukreipia prieš mane blogas jėgas, ar galiu nuo to apsisaugoti?
Atsakymas. Taip, sukeldamas teigiamų jėgų veikimą.
Klausimas. Į ką jas nukreipti?
Atsakymas. Į visus. Tarkime, aš nežinau, kas siunčia man negatyvą, – nesvarbu. Mano pozityvas, teigiamas požiūris į kitus, tampa mano skydu, kuris sulaiko blogas jėgas.
Mechanizmas paprastas: aš esu pažeidžiamas tik tada, kai esu egoistiniuose noruose, kai rūpinuosi tik savimi. Jeigu aš visiems duodu, pridedu, dovanoju, dalinu, myliu – man pakenkti neįmanoma: aš nepažeidžiamas, nes gyvenu kituose.
Tai labai stipri psichologinė apsauga. Todėl, kaip man besistengtų pakenkti, – nepavyks.
Taip elgdamasis aš neutralizuoju visus kenkėjus. Juk esame bendroje sistemoje, kurioje savo nuoširdžiu požiūriu į žmoniją, noru visiems daryti gera pritraukiu į tinklą teigiamą jėgą, kuri nukenksmina visą į mane nukreiptą negatyvą. Niekas negalės daryti žalos kitiems, niekas net nepradės to daryti. Taip sudaryta sistema ir Tora, o kabalos mokslas mums ją paaiškina. Taigi matome: jeigu žmogus neša gėrį kitiems, tai blogis jo nepasiekia.

Iš 2015 m. sausio 18 d. 502-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Anapus antgamtiškumo

Kur mistika, o kur mokslas?

Tyrimas. Paprastai, laimę matuojame kapitalu. Mes jį kaupiame daiktų pavidalu, užsidirbame ir gauname dovanų. Šią išmatuojamą laimę galima parodyti kitiems ar įvertinti.
Tačiau, kuo labiau sutelkiame dėmesį į daiktus, suteikiančius mums malonumą, tuo greičiau šis jausmas dingsta ir praranda savo vertę. Vienas iš pagrindinių mokslo paradoksų, susijusių su laime, yra būsena, kai žmogus duoda ir jaučiasi maksimaliai pasitenkinęs.
Tyrimai rodo, kad reguliariai rodant žmonėms gerumą keičiasi mūsų požiūris į patį laimės šaltinį. Mes jį randame savyje. Šis jėgos jautimas, galimybės veikti mus supantį pasaulį ir taip atvesti jį į gėrį, skatina mus vėl daryti gera.
Komentaras. Tai tikra ir paprasta: duoti – reiškia rasti laimės šaltinį savyje!

Klausimas. Abraomas buvo pirmasis kabalistas. Jis subūrė aplink save žmones, kurie jį palaikė, ir išugdė jų gebėjimą matyti jėgas, valdančias pasaulį. Kitaip tariant, jie galėjo pakilti virš įprastos gyvenimo tėkmės tarsi į kitą aukštą ir iš ten pamatyti viską valdančias jėgas?
Atsakymas. Taip, jie žinojo, kaip valdomas pasaulis, todėl suprato, kaip įsijungti į šį valdymą, kad galėtų vesti visą pasaulį geruoju keliu tikslo link, tarsi pradininkai, visus vedantys paskui save. Žydų tautai buvo suteikta tokia potenciali galimybė pageidautinu būdu valdyti pasaulį ir atvesti jį į išsitaisymą, visišką išsilaisvinimą.
Visiškas išsilaisvinimas reiškia, kad Aukštesnioji jėga visiškai atsiskleidžia visai žmonijai visa savo negyvąja, augaline ir gyvūnine prigimtimi. Valdyti pasaulį – vadinasi – mokyti jį ir padėti judėti šios nuostabios, galutinės būsenos link. Tai valdymas meilės jėga.
Klausimas. Paprastai valdymas suvokiamas negatyviai.
Atsakymas. Todėl, kad jie nepajėgė išsilaikyti dvasinėje aukštumoje bei pakilti iki viso pasaulio valdymo ir nukrito žemyn. O tada visos jėgos, veikusios juose dvasinėje, nuostabioje formoje, pavirto negatyviomis. Kol Izraelio tauta yra pakilime, ji – aukščiau už visas kitas, bet kai krenta, tai žemiau visų kitų tautų.
Klausimas. Ar yra vilties, kad ši tauta pakils?
Atsakymas. Tai net ne viltis, o pareiga. Niekas nepanaikino Izraelio tautos misijos, kurią ji privalo įvykdyti. Jeigu tai būtų tiesiog galimybė, tai žydų tauta niekuo nesiskirtų nuo kitų. Istorijoje buvo daug tautų, išvarytų iš savo žemės, išsibarsčiusių tarp kitų tautų ir išnykusių be pėdsakų.
Tačiau, nepaisant nieko, žydų tauta išliko, nes privalo įgyvendinti savo misiją.
Klausimas. Jūs vartojate religinius terminus: maldos, visiškas išsilaisvinimas ir t. t. Ar reiškia, kad galų gale visi žmonės turi tapti religingais ir priimti judaizmą?
Atsakymas. Ne, kalbu ne apie religiją, o apie tai, kad visi žmonės turi susijungti į vieną sferą be jokių tarpusavio skirtumų. Kiekvienas turi įsijungti į ją pagal savo charakterį, savo vidines jėgas ir susijungti su visais kitais absoliučios meilės ir visiško davimo saitais.
Kai tarp visų įsivyraus tokie santykiai, tai mūsų ryšių, visos šios sferos viduje, atskleisime Kūrėją, bendrąją davimo ir meilės jėgą. Tai neturi nieko bendra su religija. Mūsų pasaulis pakils virš visko, kas materialu, ir egzistuos tik norų – gavimo ir davimo, lygmenyje.

Iš 2014 m. gruodžio 25 d.483-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Izraelis, įspraustas į svetimus rėmus

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Tiesa apie tris pasaulines religijas, I dalis

Klausimas. Šiandien radikalieji islamistai puola visus, ne tik žydus. Taip jie lyg ir sulygina visus, sukeldami solidarumo apraiškas. Bendra kančia duoda kažkokio suartėjimo tarp pasaulio tautų ir žydų pojūtį. Ar manote, kad tai – laikinas reiškinys?
Atsakymas. Galiausiai tai privers žydus suprasti antisemitizmo priežastį. Ji iracionali, t. y. aukščiau mūsų proto, aukščiau įprastinės logikos.
Ir tada jie prisikas iki antisemitizmo šaknų, naudodamiesi įvairiausiais pirminiais šaltiniais, ir, galbūt, priartės prie kabalos mokslo. Taip atskleis, kad neapykantos žydams priežastis ta, jog žydai neatlieka savo misijos – būti šviesa pasaulio tautoms.
Mes, žydai, egzistuojame šiame pasaulyje tik tam, kad sugrąžintume jam susijungimą, susiliejimą su Aukštesniąja jėga. Kitaip tariant, pirmiausiai turime suvienyti visą pasaulį ir tokia forma, kad bendroji gamtos jėga, vadinama Kūrėju, aukštesnioji gamta, įsikurtų šios vienybės viduje.
Klausimas. Bet Jūs pats pasakėte, kad žydai ir dabar atlieka šį darbą, kad padeda vienytis, megzti ryšius?
Atsakymas. Žydai mezga ryšius materialiame lygmenyje: technikos, finansų, kultūros, lavinimo, teatro, literatūros srityse. O aš kalbu apie ryšius vidiniame lygmenyje – apie širdžių sujungimą. Pirmiausiai turime sujungti visų žydų širdis, o paskui – visos žmonijos.
Čia slypi žydų darbas, kurio visi laukia. Visa kita, ką žydai yra atlikę, sukelia atvirkštinį efektą ir kitų tautų priimama kaip bandymai išvengti savo misijos.

Iš 2015 m. sausio 13 d. 499-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Neribotas egoizmo limitas

Dvasinis desantas

Pranešimas. Jau šimtmetis, kai narkotikai uždrausti, ir per tą ilgą kovos su jais laiką vyriausybės sukūrė istoriją apie narkomaniją, kurią mes priėmėme kaip tiesą. Bet tikroji tiesa įpareigos mus pasikeisti!
I eksperimentas. Žiurkes po vieną patalpindavo į atskirus narvelius, kuriuose stovėdavo po du indus: tiesiog vanduo ir vanduo su heroinu (kokainu). Vienišos žiurkės, paragavusios vandens su narkotikais, grįždavo prie jų, kol nugaišdavo. Bet taip vykdavo tik tada, kai žiurkės narvelyje gyvendavo po vieną.
II eksperimentas. Pastatė žiurkėms parką: spalvoti rutuliukai, geriausias žiurkių ėdalas, tuneliai, po kuriuos galima bėgioti, ir keletas draugių – viskas, apie ką žiurkė gali svajoti. Visos žiurkės ragaudavo vandens iš abiejų indelių. Tačiau tokiomis geromis sąlygomis gyvendavusioms žiurkėms vanduo su narkotikais nepatikdavo!
Žurnalas „Time“: tarp amerikiečių kareivių, kovojusių Vietname, heroinas buvo vartojamas taip pat dažnai, kaip ir kramtomoji guma. Pagal „Archives of General Psychiatry“ duomenis, antrojo pasaulinio karo metais 20 procentų vokiečių kareivių tapo heroiną vartojančiais narkomanais. Bet 95 proc. narkomanų kareivių metė vartoję narkotikus, kai grįžo iš karinės tarnybos į taikų, malonų gyvenimą,  – narkotikai tapo nebereikalingi.
III eksperimentas. Žiurkės buvo laikomos atskirai po vieną, ir joms leido narkotikus 2 mėnesius. Žiurkės tapo visiškai priklausomos nuo narkotikų, jų smegenys buvo pažeistos chemijos. Tada tas žiurkes apgyvendino žiurkių parke. Žiurkės greitai nustojo vartoti narkotikus ir grįžo prie normalaus gyvenimo. „Gerasis“ narvelis jas išgelbėjo.
Daugybė žmonių ištisus mėnesius vartoja diamorfiną (medicininis heroino pavadinimas) ligai palengvinti, bet sugrįžę į įprastą gyvenimą jų nebepasigenda.
Gatvės narkomanai yra tarsi vienišos žiurkės, kurių vienintelė paguoda – narkotikai. Iš ligoninės paleistas pacientas – kaip žiurkė, grįžusi namo, į „gerąją“ aplinką.
Atsvara narkomanijai – tai ne susilaikymas, o geras ryšys su žmonėmis. Kova su narkotikais didina narkomanų skaičių: po kalėjimo jie pripažįstami nedarbingais, o tai lemia dar didesnę izoliaciją…
Alternatyva yra. Galima sukurti sistemą, atkuriančią narkomanų ryšį su pasauliu, kuri atitraukia juos nuo priklausomybės.
Portugalija pirmavo Europos Sąjungoje pagal narkotikų suvartojimą – 1 proc. gyventojų vartojo heroiną. Šalis bandė kovoti su narkotikais, bet problema tik augo. Tada jie atšaukė baudžiamąją atsakomybę už narkotikų vartojimą ir skyrė pinigų narkomanų socializavimo programai, kad žmonės turėtų tikslą, teikiantį jėgų gyventi.
To reikia ne tik narkomanams. To reikia mums visiems, nes verčia mus kitaip galvoti apie save. Žmonės – tarpusavyje susijusios būtybės. Mums reikalingas ryšys ir meilė. Išmintingiausias XX a. posakis skamba taip: „tik ryšys“. Bet mes susikūrėme aplinką ir kultūrą, kuri atskiria mus vieną nuo kito, o pakiša mums pakaitalą, ryšio parodiją, vadinamą internetu.
Narkomanijos augimas – tai simptomas mūsų gyvenimo būdo, kai žymiai daugiau dėmesio skiriame daiktams, nei savo artimiesiems. Mūsų XXI amžius – vienatvės amžius. Visi turime kalbėti apie socialinę reabilitaciją, visiems kartu reikia išsigydyti nuo izoliacijos ligos, dėl kurios tarsi klaidžiojame tirštame rūke.
Komentaras. Gero tarpusavio ryšio atkūrimas, priešinantis mūsų nenorui – egoizmui, yra absoliuti panacėja nuo visų bėdų. O tada, kai pasieksime vienybę, pakliūsime į Aukštesnįjį pasaulį – amžiną, tobulą egzistavimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slepiasi laimė?

Vienišas arba gyvenimas atskirai

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Klausimas. Ką turiu daryti, kad kabalos mokslas pakeistų mano likimą? Gal prašyti pagalbos kabalistų, turinčių ypatingų jėgų?
Atsakymas. Pirmiausia reikia pačiam studijuoti kabalos mokslą. Žmogus ateina į kabalą, nes nori sužinoti savo likimą.
Klausimas. Ar žmogus, studijuojantis kabalą, gauna jėgų pakeisti savo likimą?
Atsakymas. Žinoma, ne iš karto, bet laikui bėgant jis sugebės tai daryti. Dėl to jis ir mokosi.
Klausimas. O jeigu paprašyčiau kito kabalisto pakeisti mano likimą, ar galėtų jis tai padaryti?
Atsakymas. Ne, tai neįmanoma. Reikia pačiam mokytis keisti savo likimą. Kabalistas gali paveikti savo, o ne kitų likimus. Juk kiekvienas privalo taisydamasis keisti savo likimą.
Tam ir egzistuojame šiame pasaulyje, kad vystydamiesi praeitume visas tarpines pakopas ir pasiektume pageidaujamą būseną. Mes praeiname šį vystymosi procesą kaip vaikai, turintys mokytis mokykloje. Jie vis tiek mokysis: arba bus nuolat baudžiami, arba susipratę ims ruošti pamokas ir baigs mokyklą su pagyrimu, bus visų mylimi ir mėgausis gyvenimu.
Iš šio pavyzdžio galima daryti išvadą, kad turime žinoti ir savo asmeninę, ir bendrąją programą: kokią pageidaujamą formą turime pasiekti? Ar to norime, ar ne, privalėsime ją pasiekti, nes taip įrašyta mūsų likime.
Likimas leidžiasi mums iš viršaus kaip vaikams, kurių niekas neklausia, ar jie nori eiti į mokyklą, ar ne. Vaikas privalo lankyti mokyklą, nes yra įstatymas dėl privalomo mokymosi iki 16 metų. Bet, kaip mokysiesi – tai jau tavo reikalas. Jei esi protingas ir supranti, kad pasirinkimo nėra, kad turi įgyti pagrindinį išsilavinimą, tada stengiesi sužinoti, ko reikalaujama kiekviename etape. Stengiesi padaryti viską, ko reikia, bet pačia patogiausia forma.
O gal pajėgsi netgi sutrumpinti mokymosi laiką ir baigti mokyklą eksternu: vietoj dešimties metų – per septynerius ar aštuonerius.
Klausimas. Kitaip sakant, pats žmogus turi išstudijuoti bendrąją programą, o tada galės sėkmingiau į ją įsijungti. O jei žymaus kabalisto paprašyčiau palaiminimo, kaip tai paveiktų mano gyvenimą?
Atsakymas. Tai turės tik psichologinį efektą. Kabalistas negali paveikti tavo likimo nei į gerąją, nei į blogąją pusę. Juk jis negali atimti iš tavęs galimybės stengtis, pasirinkimo laisvės, tavo darbo, kuriuo turi keisti save. Taip kaip tėvai negali už vaiką atlikti namų darbų, išlaikyti egzaminų ir pabaigti mokyklos.
Bet žmogus įsitikinęs, kad svarbaus asmens palaiminimas atneš jam sėkmę. Tai suteikia pasitikėjimo kaip vaikui, kuris jaučiasi saugus, tėvų globojamas. O kai žmogus nusiramina, jis iš tiesų pasveiksta, ramiau žvelgia į problemas ir jas išsprendžia. Todėl jam atrodo, kad padėjo palaiminimas.
Tačiau tai – tik psichologinis efektas, ne likimo keitimas. Likimą pakeisti gali tik pats žmogus, tiek, kiek pats stengiasi. Tik taip galima pakeisti savo likimą – judant iš pradinio taško galutinio link.
Klausimas. Taip išeina, kad norėdamas pakeisti likimą, turiu išsivystyti kaip žmogus: sužinoti vystymosi planą ir pamatyti jame savo vietą.
Atsakymas. Taip padaryti tapo įmanoma tik mūsų kartai, anksčiau – ne. Anksčiau žmonės to net neklausdavo – gyveno sau ir tiek. Prieš kokius šimtą ar du šimtus metų tik ypač išmintingi žmonės – filosofai, psichologai klausė, kokiu tikslu sukurtas žmogus.
O pats žmogus gyveno, nekeldamas klausimų. Jis žinojo, kad bus kalvis, kaip ir tėvas, o vėliau jo sūnus perims tą darbą. Taip tęsėsi iš kartos į kartą. Viskas pasikeitė tik mūsų laikais, paskutiniaisiais dešimtmečiais.
Klausimas. Ar tai reiškia, kad žmonės karta po kartos tampa vis protingesni, ir dabar mums atsiveria galimybė valdyti savo gyvenimą, ką sugebėjo tik didžiausi išminčiai prieš tūkstančius metų?
Atsakymas. Taip, žmonija taip išsivystė, kad paprasti žmonės šiais laikais yra pasiekę tokį lygį, kokiame prieš du tūkstančius metų buvo tik didieji išminčiai – Aristotelis, Platonas ir pan.

Iš 478-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014 m. gruodžio 21 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano likimas – žmonijos likimo dalis

Kas pasikeitė šiandien?

Kaip pakeisti įrašus gyvenimo dienoraštyje