Siela – viena visiems?
Klausimas. Ar kiekvienas žmogus turi savo sielą, ar ji viena visiems?
Atsakymas. Iš tiesų pasaulyje yra tik viena siela, ji bendra visiems. Kiekvienas žmogus šią sielą  atskleidžia iš savo taško, iš savosios dalies. Visi gali ją pasiekti.
Juk Kūrėjas sukūrė vieną norą mėgautis, kaip pasakyta: „Sukūriau blogio pradą“. O mes visi kartu turime ištaisyti šį blogį. Juk bet kokiu atveju esame integraliai susiję tarpusavyje, it vienas kūnas, „kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Todėl taisome visą šį norą drauge ir pasiekiame būseną, vadinamą „viena siela“.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela visiems viena

Ar turime sielą?

Amžinai nauja mano siela

Klausimas. Ar anksčiau būta žmonių, atskleidusių savo sielą? Jei taip, kur yra siela tų, kurie jos neatskleidė?
Atsakymas. Visais laikais buvo daugybė kabalistų. Pirmasis iš jų – Adam Rišon, vėliau sekė dvidešimt kabalistų kartų iki Abraomo, po jo – Izaokas, Jokūbas, Mozė ir t. t. iki mūsų dienų.
Visi šie kabalistai pasiekė ypatingą būseną, sukūrė ypatingą indą, vadinamą „siela“, Jame atskleidė aukštesniąją jėgą ir amžinąjį gyvenimą. Mums visiems irgi teks tai atlikti.
Klausimas. Kur dabar yra jų siela?
Atsakymas. O ką reiškia žodis „yra“, kur toji vieta? Pradėję siekti dvasinio pasaulio, suvokiame, kad vietos nėra. Šiais laikais netgi kvantinės fizikos specialistai sako, jog nėra nei vietos, nei laiko, nei judėjimo, kad visi šie parametrai – santykiniai, netikri.
Kai žmogus liaujasi vien „siurbęs“ į savo egoizmą, kai ima „išeiti“ iš jo, ir leidžiasi eiti artimo link, jis pajaučia tikrovę už savęs, už egoizmo rėmų. Tuomet pradingsta visi laiko, judėjimo ir erdvės sąlyginumai.
Klausimas. O jei žmogus miršta? Juk tie kabalistai, apie kuriuos kalbėjote, gyveno prieš tūkstančius metų…
Atsakymas. Miršta kūnas – gyvūninis lygmuo, o ne tai, kas priklauso sielai. Jei gyvendamas žmogus pasiekė davimo artimui lygmenį, t. y. įgijo sielą, tai su šiuo pojūčiu ir liks. Tai neišnyksta.
Kaip sakė mano mokytojas Rabašas, kai miršta suvokusio dvasinį pasaulį žmogaus fizinis kūnas, tai panašu į marškinių nusivilkimą ir išmetimą skalbti. Tik tiek. Mūsų fizinio kūno ir vidinės sielos santykis toks pat.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir vėl apie sielą

Klausimas, kuris kyla visiems

Pakilti virš laiko

Klausimas. Kas yra siela?
Atsakymas. Visa kūrinija, visa, kas mus supa, mes patys, viskas, kas yra priešais mus (negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonės), visa, kas užpildo šią tikrovę,  tėra noras mėgautis, noras patirti malonumą.
Esame iš medžiagos, norinčios mėgautis. Negyvoji materija nori mėgautis mažiausiai. Ji netgi nejuda, neturi ypatingo noro patirti malonumą. Augalas nori mėgautis labiau, jis išauga iš žemės, suveši, turi gyvenimo ir mirties periodą.
Dar didesnį norą mėgautis turi gyvūnai. Jie privalo judėti, kad susimedžiotų maisto, ir tai tiesiog atspindi jų vidinį norą mėgautis.
Tačiau pats didžiausias noras mėgautis – žmonių. Jie tobulėja karta iš kartos, nori patirti vis didesnį malonumą, prigalvoja visokiausių malonumų šaltinių, – ko tik jie dėl to neprikuria!
Nei negyvoji, nei augalinė, nei gyvūninė gamta nekeičia pasaulio, jie gyvena joje tokie, kokie gimę.
O žmogus aukščiau jų, jis keičia save, supančią aplinką, kuria įvairiausias sistemas tik tam, kad užpildytų savo ego, savo norą mėgautis. Mes – kūriniai, labiau už visus trokštantys malonumo.
Patyrinėję skirtingas žmonių grupes, tautas, pamatytume, kad ne visos turi vienodo dydžio norą mėgautis: vieni pasyvesni, kiti aktyvesni, vienų ego išvystytas daugiau, kitų – mažiau.
Anot kabalos, įstengę pakeisti savo norą mėgautis, kuris siekia tik apsitarnauti ir pasimėgauti, į norą suteikti malonumą artimui, pakeitę savo noro pritaikymo būdą: užuot troškę pripildyti save, trokštume pripildyti kitus, taptume panašūs į Aukštesniąją jėgą, į Kūrėją. Juk Kūrėjas pripildo visus. Pagal mūsų panašumo į Jį lygmenį Jis užpildys mus. Pajusime Kūrėją savyje, būtent to noro viduje, kur siekiame pripildyti kitus.
Tas noras, kurį ištaisiau, kurį pakeičiau į norą suteikti malonumą artimui, yra pripildytas Kūrėjo jautimu ir tai  vadinama „siela“. Todėl pasakyta, kad siela – tai Kūrėjo dalelė iš aukščiau, juk ji prilygsta Kūrėjui.
Klausimas. Vadinasi, siela – tai kažkas, ką turime sukurti?
Atsakymas. Aišku! Nė vienas neturime sielos.
Jeigu paėmęs visą savo egoizmą, norą mėgautis,  kreipiu jį nuostatos „pamilk savo artimą kaip save“ link, jei nors šiek tiek siekiu, kad mano noras mėgautis tarnautų kitiems, būtų artimo labui, idant patenkintų ir pripildytų kitus, tai toks noras vadinamas „siela“.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo programos 103FM

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas turi sielą?

Amžinas ne kūnas, o siela

Ar turime sielą?

Klausimas. Kas nutinka su mirštančiu žmogumi? Kas vyksta su jo siela?
Atsakymas. Tas, kas pasiekė savo sielą, lieka gyventi jos viduje, juk ji nesusijusi su kūno mirtimi.
O  nepasiekus savo sielos, palieka tik rešimo (iš žodžio „rošėm“ – įrašas) – informacinė dalis, panaši į DNR, tam tikras kodas, kuriame užrašytas visas žmogaus vidinės esmės turinys.
Ir kai žmogaus kūnas miršta, ši informacinė dalis turi susijungti su nauju kūnu mūsų pasaulyje ir vėl pradėti savo kelią. Kiekvienas žmogus turi rešimo, ir iš jo mes vystome sielą.
Klausimas. Sakėte, kad sielą turi tik ją kuriantis žmogus…
Atsakymas. Teisingai. Žmogus formuoja ją iš savo egoistinio noro, remdamasis  rešimo – tam tikrą informacine dalimi, kuri veikia noro viduje ir verčia jį kurti sielą.
Klausimas. Ką aš turiu, ko neturiu ir ką privalau sukurti?
Atsakymas. Kiekvienas žmogus turi tik egoistinį norą. Bet gali būti taip (ir tai atsitiks su kiekvienu), kad staiga žmogui kyla ypatingas noras – noras pasiekti savo sielą, sužinoti, dėl ko jis gyvena, koks gyvenimo tikslas, kas yra gyvenimo šaltinis.
Kitaip tariant, jame pabunda rešimo – mažytė kibirkštis, vadinamasis „taškas širdyje“. Ir tada žmogus susimąsto, ką jam daryti, juk šis siekis jį spaudžia, neduodamas ramybės.
Tada su šiuo rešimo žmogus kreipiasi į savo egoistinį norą ir pradeda ieškoti, kur rasti vietą, kurioje jis galės realizuoti šią kibirkštį. Taip jis ateina ten, kur studijuoja tikrąją kabalą, kur mokoma, kaip suformuoti sielą. Suformuoti sielą  reiškia pakeisti norą: ne gauti dėl savęs, o duoti kitų labui.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. 103 FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Karta, gyvenanti tūkstančius metų

Amžinai nauja mano siela

Svarbiausia, ką įgyju gyvenime, – siela

Klausimas. Kaip siela valdo fizinį kūną?
Atsakymas. Nėra jokio ryšio tarp sielos ir fizinio kūno. Kūnas egzistuoja pats sau. Jeigu žmogus įgyja sielą, jam atsiveria aukštesnysis pasaulis.
Jis ima jausti ne vien tą tikrovę, kurią dabar suvokia savo ego kaip sau naudingą, tai priežastis, kodėl nūnai matomas tik mūsų mažytis ribotas pasaulis.
Žmogus išeina iš savo egoizmo, pajunta meilę artimui ir tada kartu su mūsų pasauliu jis išvysta aukštesnįjį pasaulį. Žmogaus akiratis išsiplečia, jis įdėmiai stebi visą kūriniją, regi ryšį tarp viso, kad egzistuoja, jaučia visą pasaulių sistemą.
Aukštesnysis pasaulis – tai aukštesniojo valdymo sistema, kuri išjudina visą mūsų pasaulį. Šios sistemos tikslas – pakelti visus, gyvenančius mūsų pasaulyje, į sielos lygmenį, kad visi, užuot norėję ką nors gauti sau, siektų tarpusavyje duoti kitas kitam. Mums teks dirbti kitaip – remiantis abipusiu davimu vienas kitam.
Anksčiau ar vėliau, visi turi šito pasiekti. Jeigu vėluojame išsitaisyti, tai gyvenime nuolat sulaukiame smūgių. Jei pasitelkę kabalos mokslą keičiamės, taisome save, tai nusipelnome gyvenimo, kuriame regime visą pasaulį – nuo krašto iki krašto.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas turi sielą?

Klausimas, kuris kyla visiems

Kaip „išeiti iš kūno“?

Klausimas. Ar kiekvienas žmogus turi savo sielą? Ar ji amžina?
Atsakymas. Sielą turi tik tas žmogus, kuris ją kuria. Suformuoti sielą –  tai reiškia pamilti savo artimą.
Pagal pasiektą meilės artimui lygį, ištaisytame savo nore jaučiu užpildymą, vadinamą aukštesniąja Šviesa.
Noras, visiškai nukreiptas į davimą ir meilę artimui, su jį užpildančia Šviesa, vadinamas „siela“.
Šviesa – tai Aukštesniosios jėgos, Kūrėjo pajautimas noro viduje. Noras, nukreiptas mylėti artimą ir jį užpildanti Šviesa, t. y. pojūtis, kurį jaučiu noro viduje, nes esu pasirengęs mylėti artimą, – kartu vadinasi „siela“. Sielos indas – tai noras, o sielos užpildymas – tai aukštesnioji Šviesa. Taip atskleidžiame sielą.
Taigi, iš pradžių niekas neturi sielos, bet kiekvienas gali ją įgyti, jei tik ištaisys savo santykį su artimu žmogumi. Galiausiai, mūsų gyvenimas yra toks, kad anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus bet kuriuo atveju pasieks savo sielą.
Taip nulemta, kad Izraelio tauta pirmoji turi atskleisti sielą. O šiais laikais mūsų kartoje kiekvienas turi tokią galimybę.
Todėl ir atsiskleidžia kabalos mokslas – metodika apie tai, kaip įgyti sielą, turint egoistinį norą; kaip paversti jį artimojo labui pagal principą „pamilk savo artimą kaip save patį“.
Po to, kai visa Izraelio tauta tuo užsiims ir suvoks tą pakopą, tą „siela“ vadinamą būseną, visos pasaulio tautos imsis to paties. Tai, ką įgis Izraelio tauta,  taip pat pereis ir pasaulio tautoms.
O pastaruoju metu Izraelyje iškylančios visos tos problemos, „sugedimas“,  aiškinamas tuo, kad jau seniai turėjome pradėti taisyti sielą, bet vėluojame tai daryti.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo programos 103FM laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinai nauja mano siela

Siela: ne tai, ką jūs galvojote

Ar turime sielą?

Klausimas. Kas atsitinka žmogaus sielai, kai jis numiršta?
Atsakymas. Kartą šį klausimą uždaviau savo mokytojui Baruchui Ašlagui. Jis atsakė, kad kaip vakare nusivelki purvinus marškinius ir meti juos į skalbinių dėžę, lygiai taip pat gyvenimo pabaigoje nusimeti nuo sielos kūną. Kūnas supūva, o siela gyvena. Juk gyveni, kai nusivelki senus marškinius? Lygiai taip pat gyveni po to, kai nusiimi kūną.
Klausimas. Kaip gali siela egzistuoti be kūno?
Atsakymas. Siela ir dabar egzistuoja ne kūne. Ji tik lydi kūną, bet jo neliečia. Siela egzistuoja kitoje dimensijoje, kurios tu nejauti.
Baal Sulamas rašo straipsnyje „Pasaulis“, kad šiame pasaulyje „nėra naujų sielų, todėl visos kartos nuo Sutvėrimo pradžios apibrėžiamos kaip viena karta, gyvenanti keletą tūkstančių metų“.
Sielos vystymosi periodas šiame pasaulyje – 6000 metų. Šis vystymasis prasidėjo nuo Adomo Rišono, kuris gyveno prieš 5775 metus, ir tęsis iki 6000 metų pabaigos. T. y. mums liko 225 metai. Per šį laiką visi turime išvystyti savo sielą, t. y. savo dalį bendroje sieloje ir kartu susijungti joje.
Kabalos mokslas paaiškina visą vystymosi procesą. Prieš 14 milijardų metų, po Didžiojo sprogimo, iš vienos kibirkšties prasidėjo materialusis mūsų Visatos vystymasis. Taip pradėjo vystytis negyvoji gamta.
Prieš du milijardus metų žemėje atsirado pirmieji augalai, po to gyvūnai ir žmonės. Žmonija vystėsi tol, kol pasiekė tokį lygmenį, kai joje pradėjo vystytis noras atskleisti savo gyvenimo šaltinį, aukštesnįjį pasaulį, tolimesnę pakopą.
Vystymasis prasideda nuo negyvojo lygmens, po to pereina į augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį. Žmogus turi pasiekti aukštesnę pakopą, t. y. išvystyti savo sielą ir pakilti ant aukštesniojo pasaulio pakopos.
Aukštesniajame pasaulyje taip pat egzistuoja, bet jau dvasinės negyvoji, gyvūninė ir žmogiškoji pakopos. Kildami jomis vystomės ir pasiekiame dar aukštesnį pasaulį. Taip pereiname penkis pasaulius.
Klausimas. Vadinasi, prieš 5775 metų gyveno pirmasis žmogus, kuris išvystė savo sielą?
Atsakymas. Taip, todėl jis vadinamas pirmuoju žmogumi – Adam Rišon.
Klausimas. Taigi, po 225 metų visi turi būti išvystę savo sielas?
Atsakymas. Taip, absoliučiai visi – po 225 metų ar mažiau. Todėl ir matome, kad vystymasis spartėja, laikas tampa tankus, tarsi susispaudžia. Jeigu patys neišvystysime savo sielos, jei nepaskubėsime, tai pateksime po baisiu gamtos jėgų presu, kuris mus spaus visokiomis bėdomis, taip skatindamas sielos vystymąsi.
Siela, pirma, gali vystytis tik šiame pasaulyje, o antra, tik žmonėms susivienijus. Savo vienijimusi mes kuriame vieną sielą, bendrą visiems.

Iš 2015 m. vasario 1 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Amžinai nauja mano siela

Klausimai apie sielą

Klausimas. Kodėl taip sunku suprasti kabalą?
Atsakymas. Jei norime suvokti protu – tai sunku ir, apskritai, neįmanoma, nes tam, kad suprastume kabalą, gyvenimą ir prasmę, reikia pakeisti smegenis ir jutimo organus, o tai atlieka Šviesa, kurią sukelia praktinės pastangos grupėje, rate, žemiškasis aukštesniosios, davimo, savybės atitikmuo.
Kabala – praktinė metodika, juk tik pasikeitusiais norais ir protu galima suprasti, apie ką ji kalba.
Išvada: žmogus privalo nulenkti galvą ir dalyvauti grupėje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Teorija ir praktika

Protingiausia yra…pajausti

Ne gudragalvis mokosi

Klausimas. Kokia ta Aukštesnioji gamtos jėga, kuri veiks šeimą ateityje? Ar ji susijusi su religija?
Atsakymas. Kalbama ne apie religiją, o apie tai, kad mes visi tarpusavyje susijungsime aukščiau mūsų egoizmo. Kaip yra pasakyta: „Vyras ir žmona – Šchina tarp jų“. Šeimoje veiks aukštesnioji gamtos jėga – meilės ir vienybės, davimo vie nas kitam, jėga. Tokioje šeimoje būsime susiję ryšiais, kurie yra aukščiau mūsų dabartinio, gyvūninio, lygio.
Šeimos žmogus laimės ne tik jaukų namų lizdelį, kur jausis aprūpintas, saugus ir būdamas sveikas ir sirgdamas, ir jaunystėje ir senatvėje. Mes sukursime tokį tarpusavio santykių tinklą, kuriame atskleisime davimo ir meilės jėgą, egzistuojančią aukščiau mūsų prigimties.
Klausimas. Kodėl yra šeimų, kurios visiškai materialiai apsirūpinusios, tačiau jaučia tarpusavyje šilumos trūkumą?
Atsakymas. Dėl šios priežasties žmonės ir skiriasi. Jie jaučia tuštumą, kurios niekuo negali užpildyti. Nėra šeimoje to, ko noriu, o ko noriu – nė pats nežinau.
Žmonės jaučia, kad jiems reikalinga nauja šeimyninio ryšio forma, bet nežino, kur jos ieškoti ir kaip surasti. Ir todėl – skiriasi.
Ateityje šeimoje egzistuos naujas ryšys, kuris atves porą prie aukštesnio tikslo, dėl kurio bus verta gyventi kartu. Dėl ko gi daugiau būtų verta gyventi šeimoje?
Galima nusipirkti pusgaminių prekybos centre, išsiskalbti drabužius skalbykle, pasikviesti moterį vienam vakarui. Vaikus galima aplankyti kartą per savaitę, – mes ir taip juos retai matome per darbus. Kokį pranašumą suteikia šeima, jei ir taip patogu gyventi?
Klausimas. Ko trūksta šiuolaikinei šeimai?
Atsakymas. Šeimai trūksta aukštesnio tikslo, svarbesnio nei tikslai, susiję su įprasta, materialia, gyvūnine, gerove. Mes turime atskleisti savo šeimoje Žmogaus pakopą, kaip sakoma: „Vyras ir žmona – Šchina tarp jų“, kitaip tariant, atskleisti Aukštesniąją jėgą, amžiną ir tobulą gyvenimą. Ir tai iš tikrųjų galima pasiekti per ryšį šeimoje ir su kitomis šeimomis, o galiausiai, su visu pasauliu. Aukštesnioji jėga  – tai davimo ir meilės jėga. Ji vadinama aukštesniąja, nes yra aukščiau mūsų – priešinga egoistams, kurie myli tik save ir nemyli kitų.
Klausimas. Ką pajausime ateities šeimoje, ko šiandien dar nejaučiame?
Atsakymas. Mes pajausime gyvenimą be jokių ribų, pripildytą įvairiausių skonių. Mums prireiks viso pasaulio. Mūsų šeima bus taip susijusi su kitomis šeimomis, kad jausimės pasitikintys, džiaugsmingi, niekuo neapriboti. Vaikai augs tokioje atmosferoje ir bus pagal ją auklėjami. Mes tiesiog privalome tokią būseną pasiekti.

Iš 2015 m. kovo 15 d. 521-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas į tarpžmogišką bendravimą

Didelė šeima prie apvalaus stalo

Šeimos ištaisymas – būdas ištaisyti pasaulį

Klausimas. Ar egzistuoja aukščiausiasis teismas, sprendžiantis, kur žmogus pateks po mirties: į rojų ar į pragarą?
Atsakymas. Esame griežtoje sistemoje, sutvirtintoje geležiniais ryšiais. Tai programa, apimanti visą kūriniją.
Žmogus savo elgesiu, priklausančiu nuo jo savybių ir aplinkos, veikia sistemą ir jaučia jos atsakomąją reakciją.
Tai vadinama „teismu“ ir „gailestingumu“. Priklausomai nuo to, kaip žmogus veikia sistemą, ji reaguoja ir veikia jį. Tai ir yra tas „aukščiausiasis teismas“.
Todėl turime mokytis, kaip elgtis, kad veiktume sistemą tik teigiamai.
Klausimas. Išeina, kad rojų ir pragarą jaučiame čia ir dabar, o ne kažkur po mirties?
Atsakymas. Teisingai! Nėra kito rojaus ir pragaro, išskyrus tuos, kurie yra čia, šiame pasaulyje. Aš pats pasirenku, kur man būti: rojuje ar pragare. Jeigu atrandu, kad mano egoistinis noras – tai pragaras, nes jis laidoja mane po savimi ir neleidžia pasiekti amžinojo gyvenimo, tai jaučiuosi esantis pragare.
Puiku, kad jūs tai supratote. Vadinasi, dabar pasistengsite išsiveržti iš savojo egoizmo ir pasiekti tokį rojų, kai iš tikrųjų pasijusite amžiname ir tobulame pasaulyje. Pajausite, kad gyvenate rojuje ir nesijaudinate dėl savo kūno.

Iš 2015 m. vasario 1 d. radijo programos 103FM laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo magija

Tikrasis nemirtingumas

Kaip tapti amžinam?