Aplinka: ištirpti ar gintis?

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Yra žinoma, kad aplinka veikia žmogų. Bet kaip tai pasireiškia praktiškai – nevisai aišku. Dauguma žmonių tvirtina: vieta ir aplinka, kurioje jie užaugo, padarė labai didelę, visą gyvenimą juntamą įtaką. Kaip tam tikra vieta gali kurti žmogų, jo asmenybę?
Atsakymas. Gimęs žmogus tėra nedidelis egoistinis noras mėgautis. Tačiau kuo mėgautis? Ko šalintis, o ko siekti? Kam teikti pirmenybę, kokias vertybes pasirinkti? Nieko šito žmoguje nėra, jį, tarsi naują kompiuterį, reikia pripildyti programų, pagal kurias jis dirbs.
Todėl nieko keisto, kad mus užpildo artimiausia aplinka: namai, kiemas, rajonas, bendruomenė. Visa tai mus taip veikia, kad negalime išsivaduoti nuo šio spaudimo, negalime atsinaujinti, vietoj senųjų programų įdiegti naujas.
Juk ne veltui yra sąvoka „gimtoji kalba“. Tai programa, kurią įsisavinau, kad jos veikiamas komentuočiau viską, kas vyksta mano gyvenime. Būna, kad žmonės moka dvidešimt kalbų, bet giliai savyje visus reiškinius nesąmoningai verčia į gimtąją kalbą.
Tokia pat vidinė programa yra ne tik gimtojoje kalboje, bet ir mūsų elgesyje. Visos normos, gautos vaikystėje – kaip turi atrodyti šeima, kiemas, kvartalas, – lieka mano viduje kaip tam tikras standartas, matas, pagal kurį tikrinu aplinkinius.
Pavyzdžiui, mano pažįstamas amerikietis, žinomas teisininkas, simpoziume susitiko vaikystės draugą. Kai jie ėmė dalytis prisiminimais, tarpusavio ryšys pasirodė esąs toks stiprus, kad buvę draugai negalėjo išsiskirti.
Jie panoro bendradarbiauti, atlikti tyrimus, rašyti straipsnius, bendrauti vienas su kitu. Tai įvyko Amerikoje, šalyje, kur žmonės lengvai keičia gyvenamąją vietą ir palaiko tik formalius santykius!
Klausimas. Išeina, kad rajonas, kuriame užaugau, – tai lęšis, pro kurį žiūriu į gyvenimą. Kokią įtaką tai turi mano saugumui, pasitikėjimui savimi?
Atsakymas. Pirmiausia buvo motinos įsčios, po to – lopšys, kambarys, butas, santykiai su giminėmis, kaimynais. Namai, kiemas, rajonas – tokie mano augimo ir nutolimo ratai. Išeinu iš namų, bet po to grįžtu. Kaskart išeinu į vis platesnį ratą, bet tik ten, kur jaučiuosi saugus. Kartu turiu jausti ryšį su savo ištakomis.
Mano saugumas priklauso nuo to, kaip atitinku aplinką. Jei atsiduriu nedraugiškoje aplinkoje, kurioje į mane žiūrima kaip į priešą, iš karto nori kaip kokį virusą sunaikinti. Svetimą priima tik tada, jei šis teikia malonumą. Pavyzdžiui, jei tai yra žinomas aktorius arba įžymus mokslininkas, žmonės linkę nusileisti ir pareikšti jam pagarbą.
Jei mane supa blogi žmonės, turiu gintis nuo jų šarvais arba būti toks, kaip jie, tai yra ištirpti tarp jų, perimti jų manieras, elgesį, įstatymus. Tai žinomas faktas, jį naudoja politikai, politikos technologai, sociologai.
O kaipgi diktatoriams pavyksta visai tautai sukelti isterijos būseną? Jie sukuria nedidelę, bet labai stiprią, grėsmingą grupę ir tada visi, kurie prie jos neprisijungia, jaučiasi nesaugūs. Taip, pavyzdžiui, buvo Rusijoje, Vokietijoje.
Iš to galima daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus turi polinkį būti grupėje, nuskęsti joje. Mes, kaip ir mūsų urviniai protėviai, iki šiol jaučiame potraukį gyventi didelėje šeimoje. Ir jei norime ką nors žmonėse ištaisyti, turime suburti teisingą bendruomenę, nuo kurios auganti karta kopijuos elgesio normas, o vėliau perduos jas visam pasauliui.

Iš 2013 m. lapkričio 14 d. 252-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Teatro stebuklas

„Kiemas“ visai žmonijai

Planeta kaip vienas kambarys

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.