Siela – viena visiems?
Klausimas. Ar kiekvienas žmogus turi savo sielą, ar ji viena visiems?
Atsakymas. Iš tiesų pasaulyje yra tik viena siela, ji bendra visiems. Kiekvienas žmogus šią sielą  atskleidžia iš savo taško, iš savosios dalies. Visi gali ją pasiekti.
Juk Kūrėjas sukūrė vieną norą mėgautis, kaip pasakyta: „Sukūriau blogio pradą“. O mes visi kartu turime ištaisyti šį blogį. Juk bet kokiu atveju esame integraliai susiję tarpusavyje, it vienas kūnas, „kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Todėl taisome visą šį norą drauge ir pasiekiame būseną, vadinamą „viena siela“.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela visiems viena

Ar turime sielą?

Amžinai nauja mano siela

Klausimas. Ar anksčiau būta žmonių, atskleidusių savo sielą? Jei taip, kur yra siela tų, kurie jos neatskleidė?
Atsakymas. Visais laikais buvo daugybė kabalistų. Pirmasis iš jų – Adam Rišon, vėliau sekė dvidešimt kabalistų kartų iki Abraomo, po jo – Izaokas, Jokūbas, Mozė ir t. t. iki mūsų dienų.
Visi šie kabalistai pasiekė ypatingą būseną, sukūrė ypatingą indą, vadinamą „siela“, Jame atskleidė aukštesniąją jėgą ir amžinąjį gyvenimą. Mums visiems irgi teks tai atlikti.
Klausimas. Kur dabar yra jų siela?
Atsakymas. O ką reiškia žodis „yra“, kur toji vieta? Pradėję siekti dvasinio pasaulio, suvokiame, kad vietos nėra. Šiais laikais netgi kvantinės fizikos specialistai sako, jog nėra nei vietos, nei laiko, nei judėjimo, kad visi šie parametrai – santykiniai, netikri.
Kai žmogus liaujasi vien „siurbęs“ į savo egoizmą, kai ima „išeiti“ iš jo, ir leidžiasi eiti artimo link, jis pajaučia tikrovę už savęs, už egoizmo rėmų. Tuomet pradingsta visi laiko, judėjimo ir erdvės sąlyginumai.
Klausimas. O jei žmogus miršta? Juk tie kabalistai, apie kuriuos kalbėjote, gyveno prieš tūkstančius metų…
Atsakymas. Miršta kūnas – gyvūninis lygmuo, o ne tai, kas priklauso sielai. Jei gyvendamas žmogus pasiekė davimo artimui lygmenį, t. y. įgijo sielą, tai su šiuo pojūčiu ir liks. Tai neišnyksta.
Kaip sakė mano mokytojas Rabašas, kai miršta suvokusio dvasinį pasaulį žmogaus fizinis kūnas, tai panašu į marškinių nusivilkimą ir išmetimą skalbti. Tik tiek. Mūsų fizinio kūno ir vidinės sielos santykis toks pat.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir vėl apie sielą

Klausimas, kuris kyla visiems

Pakilti virš laiko

Klausimas. Kas yra siela?
Atsakymas. Visa kūrinija, visa, kas mus supa, mes patys, viskas, kas yra priešais mus (negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonės), visa, kas užpildo šią tikrovę,  tėra noras mėgautis, noras patirti malonumą.
Esame iš medžiagos, norinčios mėgautis. Negyvoji materija nori mėgautis mažiausiai. Ji netgi nejuda, neturi ypatingo noro patirti malonumą. Augalas nori mėgautis labiau, jis išauga iš žemės, suveši, turi gyvenimo ir mirties periodą.
Dar didesnį norą mėgautis turi gyvūnai. Jie privalo judėti, kad susimedžiotų maisto, ir tai tiesiog atspindi jų vidinį norą mėgautis.
Tačiau pats didžiausias noras mėgautis – žmonių. Jie tobulėja karta iš kartos, nori patirti vis didesnį malonumą, prigalvoja visokiausių malonumų šaltinių, – ko tik jie dėl to neprikuria!
Nei negyvoji, nei augalinė, nei gyvūninė gamta nekeičia pasaulio, jie gyvena joje tokie, kokie gimę.
O žmogus aukščiau jų, jis keičia save, supančią aplinką, kuria įvairiausias sistemas tik tam, kad užpildytų savo ego, savo norą mėgautis. Mes – kūriniai, labiau už visus trokštantys malonumo.
Patyrinėję skirtingas žmonių grupes, tautas, pamatytume, kad ne visos turi vienodo dydžio norą mėgautis: vieni pasyvesni, kiti aktyvesni, vienų ego išvystytas daugiau, kitų – mažiau.
Anot kabalos, įstengę pakeisti savo norą mėgautis, kuris siekia tik apsitarnauti ir pasimėgauti, į norą suteikti malonumą artimui, pakeitę savo noro pritaikymo būdą: užuot troškę pripildyti save, trokštume pripildyti kitus, taptume panašūs į Aukštesniąją jėgą, į Kūrėją. Juk Kūrėjas pripildo visus. Pagal mūsų panašumo į Jį lygmenį Jis užpildys mus. Pajusime Kūrėją savyje, būtent to noro viduje, kur siekiame pripildyti kitus.
Tas noras, kurį ištaisiau, kurį pakeičiau į norą suteikti malonumą artimui, yra pripildytas Kūrėjo jautimu ir tai  vadinama „siela“. Todėl pasakyta, kad siela – tai Kūrėjo dalelė iš aukščiau, juk ji prilygsta Kūrėjui.
Klausimas. Vadinasi, siela – tai kažkas, ką turime sukurti?
Atsakymas. Aišku! Nė vienas neturime sielos.
Jeigu paėmęs visą savo egoizmą, norą mėgautis,  kreipiu jį nuostatos „pamilk savo artimą kaip save“ link, jei nors šiek tiek siekiu, kad mano noras mėgautis tarnautų kitiems, būtų artimo labui, idant patenkintų ir pripildytų kitus, tai toks noras vadinamas „siela“.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo programos 103FM

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas turi sielą?

Amžinas ne kūnas, o siela

Ar turime sielą?