Žmogus privalo save pažinti: kas jis ir kaip sukurtas, iš kur atėjo ir kur eina. Mes nepažįstame savęs ir svarbiausia – nesuprantame, kas mus valdo.
Mums nežinoma, kas atsitiks po kelių akimirkų, kodėl staiga mums kyla kažkokie norai – kas mus judina ir kokiu tikslu? Kokį kelią nuėjome, kad pasiektume dabartinę būseną?
Galiausiai, pasibaigia mums skirtas laikas šioje žemėje, ir ką gi mes įgijome per šį gyvenimą nuo gimimo iki mirties: ar gavome sielą, didelį dvasinį indą, kuriame galėtume pajusti būsimą pasaulį? Kaip pasakyta: „Savo pasaulį pamatysi šiame gyvenime“.
Kitaip tariant, turime pasiekti dvasinį pasaulį ne po savo mirties, o iki jos. Kaip tai padarė didieji kabalistai – kai kurie iš jų jau ankstyvoje jaunystėje pasiekė dvasinį suvokimą ir aprašė tai savo knygose.
Kabalos mokslas pagrįstas tuo, kad žmonės dirbo su savimi, ugdė savyje papildomą, šeštąjį jutimo organą, kuris vadinasi „siela“, pajuto jame dvasinį pasaulį ir aprašė jį. Kabalistinės knygos pasakoja apie tai, kaip žmogus tobulėja ir ko pasiekia.
Naujasis jutimo organas, vadinamas „siela“, irgi susideda iš penkių dalių, panašiai kaip regėjimas, klausa, skonis, lytėjimas, uoslė, kurie vadinasi Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut. Pradedame jaustis egzistuojantys paraleliai žemiškajam gyvenimui dar viename lygmenyje, kuris vadinasi „dvasinis pasaulis“.
Dvasiniame pasaulyje juntame amžiną, tobulą egzistavimą. Mūsų pasaulyje gyvenimas teka negrįžtamai. O dvasinis gyvenimas – tai begalinė ir neapribota tėkmė, kurios galia priklauso nuo žmogaus pasiekimo. Dvasiniame pasaulyje laiko nėra.
Pagal Einšteino teoriją, net ir mūsų gyvenime laikas – reliatyvus, ir įmanoma pakilti virš jo.

Iš 2015 m. vasario 1 d. radijo laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Amžinai nauja mano siela

Siela: ne tai, ką jūs galvojote

Klausimas. Statistiniai tyrimai rodo, kad žmogus, turintis daugiau draugų, turi daugiau galimybių jaustis laimingas. Kodėl taip yra?
Atsakymas. Atrodytų, draugai turėtų atnešti man dar daugiau nemalonumų nei laimės. Juk jie perduoda man savo nuotaiką ir aš išgyvenu dėl visko, kas su jais vyksta: ir gera, ir bloga. Todėl nuo jų turėčiau būti labiau sudirgęs, juk paprastai žmogus turi daugiau problemų nei džiaugsmo.
Tačiau tiesa ta, kad žmonėms būdinga slėpti savo problemas ir pasakoti apie sėkmę. Todėl man atrodo, kad žmonės gyvena aplinkui normaliai ir sėkmingai. Ir net jei aplinkiniai nelabai laimingi, tai bendra nelaimė yra ne tokia jau baisi. Aš matau, kad kitus kamuoja tokios pačios problemos kaip mane ir jau nelyginu savo būsenos su savo laimės idealu.
Man aišku, kad man nėra blogiau nei kitiems, ir toks gyvenimas. Aš tai priimu kaip svarbiausią dalyką, sumažindamas savo standartus iki bendro lygio, kuris priimtinas visuomenėje. Ir, be to, aš matau, kad prekybos ir gamybos kompanijos kuria sistemas, kurios kiekvienam palengvina gyvenimą. Tuo tikslu mes ir vienijamės statydami miestus, fabrikus. Visiems kartu mums lengviau išgyventi šiame pasaulyje, turime didesnes galimybes gauti malonumą iš šio gyvenimo nei kiekvienas pavieniui. Žmogui, gyvenančiam atsiskyrėlio gyvenimą miške, būtų labai sunku egzistuoti, jei apskritai jis galėtų išgyventi.
Akivaizdu, kad ryšys tarp visų mums yra naudingas. Jei kyla problemų, tai jos tampa bendros ir padalijamos visiems. Gyvendami visuomenėje, mes mokomės vieni iš kitų, imame pavyzdį iš kitų. Todėl kuo aš labiau įsitraukiu į visuomenę, tuo didesnį palaikymą, stabilumo pojūtį iš jos galiu gauti.
Viskas, kas bloga ir gera, vyksta gyvenime ir galiausiai išsilygina. Nepaisant to, kad visuomenė gali suteikti man daugiau problemų nei gėrio, tai bus tokios pačios problemos kaip visų kitų ir todėl aš su tuo sutiksiu.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kiemas“ visai žmonijai

Kur slepiasi laimė?

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Šalin uždangas
Mes išgyvename būtiną žmonijos vystymosi etapą, kuris padeda atskleisti tikrąjį kiekvieno „aš“. Ateityje mums teks atkurti ankstesnes, netikras santykių sistemas. Visuotinai pripažinti sąlyginumai ir mandagumai buvo mieli, bet apgaulingi.
Šiandien gamta reikalauja iš mūsų nuoširdumo ir darnaus veikimo su jos mechanizmu – kitaip tariant, abipusio, tikro, atviro ir širdingo susitelkimo. Ir todėl mes daugiau negalime dangstyti savo tarpusavio santykių apgaulingu mandagumu. Priešingai, apsimetinėjimas dingsta, niekas nenori klausytis melo, pridengto tinkamais drabužiais. Mums teks nuplėšti nuo savęs visus šiuos apdangalus ir bendrauti iš širdies, kaip ir turi būti viename socialiniame mechanizme.

Iš širdies į širdį
Šiame kontekste šiuolaikinės komunikacijos priemonės – visi šie skirtingų dydžių ir sprendimų ekranai – iš esmės ruošia mus kitam etapui, suartina žmones ir kiekvieną padaro matomą. Kad ir kiek aš slėpčiausi už savo kompiuterio ekrano, apie mane viskas yra žinoma, aš „atskleistas“ ir aiškus.
Pasislėpti nėra kur, viskas matoma – mano bankas, mano šeima, mano darbas, mano ryšiai, mano draugai, mano pokalbiai ir jų statistika, mano pageidavimai, mano drabužių ir avalynės dydžiai, mano skoniai, mano laisvalaikis…
Apie kiekvieną yra viskas žinoma, žmogus nuogas, kitiems matoma tai, ko jis ir pats apie save nežino. Su jo duomenimis dirba psichologai, sociologai, analitikai, profesionalai, kurie supranta žmonių visuomenės ir žmonių psichologijos dėsnius.
Visa tai veda mus prie tokios būsenos, kai mes patys panorėsime „apsinuoginti“ – tai yra susivienyti be nuslėpimų į vieną visumą, kur kiekvienas susijęs su visais, kur tarp mūsų nėra jokių uždangų ir ekranų – įskaitant ir skystųjų kristalų, – ir visi mes jaučiame vienas kitą širdimi. Visi mes – viena širdis.
Tik tokia vienybė šimtu procentu atitiks Gamtą, kuri kol kas mums suteikia ekranus norėdama, kad mes per juos palaikytume ryšį.

Iš 2015 m. sausio 20 d. 504-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Kas yra Kūrėjas? Jis man visiškai nepažįstamas.
Atsakymas. Nejaučiame Kūrėjo, todėl mums būtini paaiškinimai, kuriuos suteikia kabalos mokslas. Pajausti Kūrėją galime tik išpildydami vieną sąlygą: turime atitikti pagal formą. Kitaip tariant, būtina įgyti formą, panašią į aukštesniosios jėgos, turėti tas pačias savybes kaip Kūrėjas.
Kūrėjo savybė – tai absoliutus gėris, meilė, dovanojimas, kas vadinama vienu žodžiu davimas. Kūrėjas pasiruošęs atiduoti viską ir visiems. Mes turime priešingą prigimtį ir norime gauti viską, kas naudinga mums, iš visų ir kaip galima daugiau.
Kiekvieną dieną mumyse prabunda vis kiti norai ir kiekvieną akimirką norime kažko naujo: vieno, antro, trečio. Tame visas mūsų gyvenimas – kiekvieną sekundę vaikomės naujų malonumų. Todėl mūsų suvokimo organas yra vadinamas noru gauti, mėgautis.
O Kūrėjo suvokimas vadinamas noru duoti, patenkinti poreikį, suteikti malonumą. Mes su Kūrėju esame priešingi vienas kitam. Net žmogus ir gyvatė, kurie beveik nesupranta vienas kito, turi kažką bendro. Mes su gyvate abu turime akis, lytėjimą ir todėl matome, jaučiame vienas kitą, kartu gyvename viename pasaulyje. O su Aukštesniąja jėga nesame tame pačiame pasaulyje, ji turi visiškai kitas savybes. Tai tarsi radijo bangos, kurios pereina per mus, likdamos nepastebėtos. Mes nepagauname jų, todėl mums jos tarsi neegzistuoja.
Ši Aukštesnioji jėga valdo visą visatą, veikia ją, suteikia jai gyvenimą. Dar daugiau: ji moko mus iš kartos į kartą per visą istoriją, visą mūsų vystymosi laikotarpį, kuris vadinamas evoliucija. Galiausiai, ji priveda mus prie būtinybės atskleisti save, nepalikdama jokio pasirinkimo.
Vis artėjame prie šios būsenos, juk šiuolaikinei kartai iš tikrųjų labai reikalingas Kūrėjo atskleidimas. Kitaip ji tiesiog negalės išgyventi. Šis poreikis kyla iš tos pačios Aukštesniosios jėgos – geros ir dovanojančios, mylinčios, duodančios. Tai ji atveda mus prie tokios dramatiškos situacijos, kai nėra kitos išeitis – tik ją atskleisti.

Iš 2015 m. vasario 5 d. 516-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nejaučiame Kūrėjo?

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kūrėjas – kūrinio viduje

Klausimas. Kūrėjas jau dabar kalba su mumis, tik mes to nesuprantame, nepagauname?
Atsakymas. Kūrėjas – tai vienintelė jėga, užpildanti visatą ir viską valdanti.
Ji valdo viską, kas egzistuoja tikrovėje: mūsų visatą, žvaigždes, jėgas veikiančias Žemę, Saulės ir Mėnulio judėjimą, mano gyvenimą ir gyvenimą kiekvieno iš 7 milijardų žmonių, negyvąją gamtą, augalus ir gyvūnus, visas mūsų mintis ir norus.
Tai jėga, kuri savyje laiko visą tikrovę ir užpildo visatą. Jos programa – bendros evoliucijos būdu vesti žmoniją, t. y. labiausiai išvystytą pasaulio dalį būtinybės atskleisti Kūrėją link.
Klausimas. Jeigu Kūrėjas organizuoja visą mūsų gyvenimą, tai kodėl to nejaučiame?
Atsakymas. Nes tai yra paslėpta nuo mūsų. Mums atrodo, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo mus supančių žmonių ir aplinkybių. Nematome, kad viskas ateina iš Kūrėjo:  neturime tų jutimo organų, kuriais būtų galima Jį pajausti.
Kūrėjas mums kalba per viską, kas vyksta mūsų gyvenime, bet mes nesuprantame Jo kalbos. Apskritai, be manęs, nieko neegzistuoja: tik aš ir Kūrėjas, kuris nuolatos su manimi kalba. Visi pokyčiai, kuriuos jaučiu: geras ar blogas oras, saulės šviesa, šiluma, šaltis, mano jausmai ir mintys – viskas ateina iš Kūrėjo.
Bet aš to nesuvokiu, visų pirma todėl, kad nejaučiu būtinybės pažinti Kūrėją. Neturiu tokio stipraus poreikio Jį atskleisti, nejaučiu, kad tai yra vienintelis dalykas, kurio trūksta mano gyvenime.
Jeigu Kūrėjas tikrai taps man reikalingas, tai gausiu metodiką, kuri vadinasi kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip atskleisti Aukštesniąją jėgą. Pažinti – vadinasi – atskleisti. Kūrėjo atskleidimas vyksta ištaisant žmogaus vidinį suvokimą.

Iš 2015 m. vasario 5 d. 516-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Klausimas. Ar galime pakeisti savo gyvenimo scenarijų tarsi meninį filmą?
Atsakymas. Būtent tai padaryti ir rekomenduoja kabalos mokslas – tapti savo gyvenimo režisieriais. Dėl vidinių pokyčių keičiasi išorinės tikrovės suvokimas.
Jeigu norime pakilti į kitą tikrovės suvokimo lygmenį, mums reikia ištaisyti savo norus, save patobulinti: vietoj egoizmo, neapykantos kitiems pradėti nešti gėrį, tapti geresniais. Bent kiek pagerinę savo savybes, galime pamatyti kitą pasaulį.
Čia neturima omenyje tapti malonesniais aplinkiniams.
Kabalos mokslas moko ne tiesiog mandagiai elgtis su kaimynais, o iš esmės keisti savo prigimtį.
Aplink nereikia nieko keisti – tik save. Savo vidiniais pokyčiais keičiame pasaulį, savo tikrovės suvokimą. Pradedame matyti, kad visa tikrovė – tai Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo visą kūriniją.
Nėra nieko, išskyrus Aukštesniąją šviesą, tačiau kiekvienas iš mūsų mato joje tą vaizdą, kurį nupiešia savo savybėmis. Mes patys piešiame savo pasaulį.

Iš 2015 m. vasario 2 d. stoties 103FM radijo laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsibudome ar tik sapnuojame?

Kaip pakeisti įrašus gyvenimo dienoraštyje

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Viskas, ką matome ir galime įsivaizduoti, egzistuoja tik mūsų suvokime, tarsi sapne. Kildami virš savo savybių, galime visiškai pakeisti pasaulio vaizdą.
Klausimas. Išeina, kad galime pakeisti blogą sapną geru?
Atsakymas. Kabalos mokslo tikslas – pakelti mus virš šių sapnų, virš mūsų fizinių pojūčių. Dabar esame kažkokios pradinės formos, su mums duotais jutimo organais, per kuriuos piešiame kažkokį pasaulio vaizdą.
Bet viskas priklauso nuo mūsų jutiklių, už kurių stovi mūsų egoistinis noras pasitenkinti, lemiantis mūsų pasaulio formą.
Tai yra viskas, ko mums reikia. Be to, mums dar duotas kabalos mokslas – vidinio ištaisymo metodika.
Teisingai jį studijuodami ir taikydami galime pakilti virš savo fizinių pojūčių, virš savo egoistinio noro ir penkių jutimo organų.
Taip mes tarsi išeiname iš savo kūno, ribojančio mus šia materialia tikrove, ir pajuntame tikrąją realybę – tokią, kokia ji yra iki tol, kol patenka į mūsų jutimo organus.
Tai reiškia, kad įeiname į tikrąjį pasaulį, kuriame matome jėgas. Anksčiau šios jėgos įeidavo į mus ir piešdavo mūsų viduje tarsi kompiuterio ekrane tam tikrą pasaulio vaizdą. Bet išeidami iš savęs į išorę, pradedame matyti tas jėgas ir, svarbiausia, galime jas paveikti.
Išeidami iš savojo egoizmo, galime nusipiešti kitą pasaulį pagal savo pasirinkimą. Juk jau pakilome virš savo kūno ir tapome laisvi.

Iš 2015 m. vasario 8 d. radijo laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsibudome ar tik sapnuojame?

Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!

Buvome tarsi sapne

Klausimas. Yra žinoma, kad aplinka veikia žmogų. Bet kaip tai pasireiškia praktiškai – nevisai aišku. Dauguma žmonių tvirtina: vieta ir aplinka, kurioje jie užaugo, padarė labai didelę, visą gyvenimą juntamą įtaką. Kaip tam tikra vieta gali kurti žmogų, jo asmenybę?
Atsakymas. Gimęs žmogus tėra nedidelis egoistinis noras mėgautis. Tačiau kuo mėgautis? Ko šalintis, o ko siekti? Kam teikti pirmenybę, kokias vertybes pasirinkti? Nieko šito žmoguje nėra, jį, tarsi naują kompiuterį, reikia pripildyti programų, pagal kurias jis dirbs.
Todėl nieko keisto, kad mus užpildo artimiausia aplinka: namai, kiemas, rajonas, bendruomenė. Visa tai mus taip veikia, kad negalime išsivaduoti nuo šio spaudimo, negalime atsinaujinti, vietoj senųjų programų įdiegti naujas.
Juk ne veltui yra sąvoka „gimtoji kalba“. Tai programa, kurią įsisavinau, kad jos veikiamas komentuočiau viską, kas vyksta mano gyvenime. Būna, kad žmonės moka dvidešimt kalbų, bet giliai savyje visus reiškinius nesąmoningai verčia į gimtąją kalbą.
Tokia pat vidinė programa yra ne tik gimtojoje kalboje, bet ir mūsų elgesyje. Visos normos, gautos vaikystėje – kaip turi atrodyti šeima, kiemas, kvartalas, – lieka mano viduje kaip tam tikras standartas, matas, pagal kurį tikrinu aplinkinius.
Pavyzdžiui, mano pažįstamas amerikietis, žinomas teisininkas, simpoziume susitiko vaikystės draugą. Kai jie ėmė dalytis prisiminimais, tarpusavio ryšys pasirodė esąs toks stiprus, kad buvę draugai negalėjo išsiskirti.
Jie panoro bendradarbiauti, atlikti tyrimus, rašyti straipsnius, bendrauti vienas su kitu. Tai įvyko Amerikoje, šalyje, kur žmonės lengvai keičia gyvenamąją vietą ir palaiko tik formalius santykius!
Klausimas. Išeina, kad rajonas, kuriame užaugau, – tai lęšis, pro kurį žiūriu į gyvenimą. Kokią įtaką tai turi mano saugumui, pasitikėjimui savimi?
Atsakymas. Pirmiausia buvo motinos įsčios, po to – lopšys, kambarys, butas, santykiai su giminėmis, kaimynais. Namai, kiemas, rajonas – tokie mano augimo ir nutolimo ratai. Išeinu iš namų, bet po to grįžtu. Kaskart išeinu į vis platesnį ratą, bet tik ten, kur jaučiuosi saugus. Kartu turiu jausti ryšį su savo ištakomis.
Mano saugumas priklauso nuo to, kaip atitinku aplinką. Jei atsiduriu nedraugiškoje aplinkoje, kurioje į mane žiūrima kaip į priešą, iš karto nori kaip kokį virusą sunaikinti. Svetimą priima tik tada, jei šis teikia malonumą. Pavyzdžiui, jei tai yra žinomas aktorius arba įžymus mokslininkas, žmonės linkę nusileisti ir pareikšti jam pagarbą.
Jei mane supa blogi žmonės, turiu gintis nuo jų šarvais arba būti toks, kaip jie, tai yra ištirpti tarp jų, perimti jų manieras, elgesį, įstatymus. Tai žinomas faktas, jį naudoja politikai, politikos technologai, sociologai.
O kaipgi diktatoriams pavyksta visai tautai sukelti isterijos būseną? Jie sukuria nedidelę, bet labai stiprią, grėsmingą grupę ir tada visi, kurie prie jos neprisijungia, jaučiasi nesaugūs. Taip, pavyzdžiui, buvo Rusijoje, Vokietijoje.
Iš to galima daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus turi polinkį būti grupėje, nuskęsti joje. Mes, kaip ir mūsų urviniai protėviai, iki šiol jaučiame potraukį gyventi didelėje šeimoje. Ir jei norime ką nors žmonėse ištaisyti, turime suburti teisingą bendruomenę, nuo kurios auganti karta kopijuos elgesio normas, o vėliau perduos jas visam pasauliui.

Iš 2013 m. lapkričio 14 d. 252-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Teatro stebuklas

„Kiemas“ visai žmonijai

Planeta kaip vienas kambarys

Klausimas. Kabala išsamiai aprašo žmogaus kilimą suvokimo pakopomis ir pateikia daugybę schemų bei grafikų. Tačiau ir Rytų dvasiniai mokymai pateikia schemas ir grafikus. Kodėl manote, kad kabala yra vienintelis mokslinis metodas?
Atsakymas. Rytų dvasinės metodikos reikalauja iš žmogaus atlikti daug pratimų su savo fiziniu kūnu. Tik kabala siūlo žmogui tokio pobūdžio dvasinę „reanimaciją“, kai jis nuolatos ką nors skaito, tyrinėja. Tai intensyvus darbo procesas su savimi grupėje, kur visi susijungia pagal principą „Tegul padeda žmogus artimui“ ir taip pasiekia susijungimą ir meilę.
Dvasinis augimas įgyvendinamas grupėje, kur mes praktiškai anuliuojame save vieni prieš kitus ir susijungiame. Žmogus turi galimybę visada pasitikrinti ir pamatyti savo pažangą, save sulygindamas su parašytais kabalistiniais straipsniais.
Tik kabalos mokslas siūlo visiškai tikslią metodiką, kuri aiškina visą vystymosi procesą, kitą aukščiau mūsų esančią pakopą, į kurią turime pakilti.
Klausimas. Kaip keičiasi žmogaus požiūris į žmones, kai jis pajunta Šviesą?
Atsakymas. Jis mato, kad visi žmonės yra Šviesos viduje, bet jie šito nežino, o jis žino. Šviesa veikia juos, bet jie nėra pasiruošę ją atskleisti dėl savo neištaisyto egoizmo. Ir todėl jie vietoj Šviesos junta tamsą, nelaimes, kančias.
O žmogus, kuris perėmė iš Šviesos meilę žmonėms, nori prie jų priartėti ir paaiškinti, kodėl jie kenčia. Jis nori juos privesti prie tokios būsenos, kai jie taip pat apsuks tamsą į Šviesą. Juk jis negali to padaryti už juos – kiekvienas turi šį išsitaisymą padaryti dėl savęs. Ir kiekvienas turi tokią galimybę.

Iš 2015 m. sausio 29 d. 513-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Šviesos trupinėlis menamame pasaulyje

Nėra blogio be gėrio

Tyrimai. Mes 90 procentų sudaryti iš bakterijų. Pažiūrėjus į odą per mikroskopą, lengva pamatyti ištisas mikroorganizmų kolonijas. Tas pats ir su vidaus organais.
Žmonių sterilumas – mitas, nes mūsų gyvenimas teka simbiozėje su įvairiomis biologinėmis rūšimis.
Mūsų žarnyne yra daugybė mikrobų, kurių bendras svoris siekia 3 kilogramus. Žmogų ir bakterijų kolonijas sudaro trilijonai ląstelių, iš kurių tik 10 procentų  žmogiškos.
Žmogaus genomas sudarytas iš 22 000 grandinių, kurios koduoja baltymus, o mikrobai dalyvauja dar 8 milijonuose grandinių, kurių kiekviena – unikali.
Svarbiausia bakterijų funkcija žmogaus organizme – absorbuoti iš maisto produktų energiją, o patekus išorinei infekcijai, kai užsikrečia ir žmogus, ir jo organizmo bakterijos, priešintis šiai infekcijai sutartinai.
Kiekviename mūsų odos centimetre yra iki milijono mikroorganizmų, kurie saugo nuo nekviestų svečių įsiskverbimo. Žmoguje bakterinė flora ne tik auga kartu su organizmu, bet ir saugo jį nuo toksinų, virusų ir ligų sukėlėjų.
Yra žinoma, kad žmogaus genomą tėvai perduoda apvaisinimo metu, ir jis yra nekintamas, o bakterijos ir mikrobai įgyjami, jų sudėtis gali kisti. Tai leidžia manyti, kad valdydami savo mikroflorą, valdysime sveikatą. Naujas gydymo būdas, kurį siūlo mokslininkai, tai komunikacinių ryšių tarp bakterijų iššifravimas. Dalis iš jų jau ištirta.
Komentaras. Mūsų kūnas yra gyvūninis, o kalbėti apie žmogų galima tik dvasine prasme, jeigu ją pasiekiame. Kol nepakilsime iš gyvūninio lygmens į Adomo lygmenį, kūniška ir moraline prasme, visomis prasmėmis, mes liksime gyvūnais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš laiko

Antibiotikai nebegydo

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus