Kai grupė dirba kartu, kad susivienytų ir taptų vienu žmogumi su viena širdimi, tai vadinama kabalistine meditacija, vidiniu darbu arba ketinimo sukūrimu. Dėl šio vidinio darbo mums ima aiškėti veiksmai, jėgos, etapai, pakopos.
Visa tai aprašyta kabalistinėse knygose, pavyzdžiui, „Mokyme apie dešimt sfirų“. Pirmoji būsena, kai žmogus pradeda tokį vidinį darbą, palieka savo egoizmą ir jaučia vienybę su kitais, vadinama dvasiniu gemalu.
Po to prasideda jo augimas dvasiniame pasaulyje. Kabala labai tiksliai, su visomis techninėmis detalėmis aprašo visas patiriamas būsenas: kokių jėgų ir veiksmų padedamas žmogus pereina visus etapus, kol tampa panašus į aukštesniąją gamtos jėgą, pasiekia asmeninio išsitaisymo pabaigą.
Kabalistinėse knygose rašoma, kaip ši sistema sudaryta, kaip veikia ir valdo žmogų, kaip šis turi į ją reaguoti bei ją aktyvinti.
Taigi, šiose knygose kalbama tik apie vidinį žmogaus darbą, apie praktinę meditaciją. Juk žmogus, nuolat vienydamasis su grupe, veiksmingai anuliuoja savo egoizmą, pakyla virš jo į aukštesnes pakopas.
Egoizmas vis auga, žmogus kyla virš jo dar aukščiau. Tarsi būčiau ant nedidelės kalvos ir staiga ji po manimi imtų augti, kaip mano egoizmas, o aš turėčiau ant jos išsilaikyti nenugriuvęs. Dėl augančio egoizmo virš jo augu ir aš. Taip tęsis tol, kol visas didžiulis pasaulinis egoizmas atsiras po manimi.
Kabalos mokslas nuo kitų metodikų skiriasi būtent tuo, kad neslopina žmogaus egoizmo. Kabala nemoko medituoti, atsiribojant nuo egoizmo ir plevenant ore, tarsi nebūtų kūno. Kabalos mokslas ragina naudotis visu savo egoizmu, nes turime pakilti dvasinėmis pakopomis virš jo.
Be teisingo naudojimosi egoizmu neįmanoma pakilti į dvasinį lygmenį. „Kabalos mokslas“ išvertus reikštų „gavimo išmintį“, nes jis moko, kaip protingai naudoti savo egoizmo jėgą.
Žmogus mokosi naudotis dviem linijomis: gavimo ir davimo jėgomis. Gavimo jėgą turime savaime, bet ji vis labiau vystosi, kai įgyjame davimo, tarpusavio meilės jėgą. Aukštesniosios gamtos jėgos padedami auginame davimo, dešiniosios linijos, jėgą, atitinkamai mumyse auga gavimo jėga, kairioji linija.
Šių dviejų jėgų, linijų padedami kylame aukštyn viduriniąja linija, susidarančia tarp jų. Tai ir yra kabalos metodika.

Iš 2015 m. sausio 25 d. 509-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepaperkamasis taškas širdyje

Kas yra dvasingumas?

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu

Klausimas. Ką daryti, jeigu esu pilnas neapykantos, jeigu noriu, kad kiti žmonės tiesiog išnyktų iš pasaulio? Kas tokioje būsenoje turėtų pastūmėti mane ieškoti pozityvios jėgos?
Atsakymas. Visų pirma, toks jausmas suteikia man diskomfortą – aš griaužte save griaužiu.
Antra, matau, kad šitaip gyvent neįmanoma. Kiek galima nekęsti? Kiek prarandu dėl to?
Trečia, man kyla klausimas dėl prasmės: dėl ko aš gyvenu? Nejaugi tam, kad kažkas nuolatos būtų užėmęs mano protą ir jausmus, iškeldamas blogiausia, ką turiu savyje? Nejaugi aš taip ir suksiuos su savo neapykanta jam?
Vadinasi tas, kurio nekenčiu, užpildo visą mano gyvenimą! Jis dabar šeimininkauja jame! Esu priverstas visą laiką galvoti apie jį, ir nėra išeities, negaliu šito atsikratyti. Mano neapykanta neįveikiama, ji verčia mane visą dieną išradinėti susidorojimo su juo priemones. Ir tokia mano gyvenimo prasmė?
Tai štai, yra metodika, kuri pakelia mane į aukštesnę būties pakopą – būtent naudojantis manyje atsiskleidžiančia neapykanta. Tai reiškia, kad dabar turiu atlikti pratimą, kuris mano jėgoms, – tokį, kad neapykantą paversčiau meile.
Pavyzdžiu paimkime kivirčus su žmona. Būna taip, kad po įtempto santykių aiškinimosi staiga randame sutarimą, tarytum papildome vienas kitą. Dar prieš akimirką viskas buvo labai sudėtinga, o dabar – atėjo ramybė.
Skirtumas didžiulis – ir jis man sukelia džiaugsmo pliūpsnį. Šis džiaugsmas atsirado ne tuščioje vietoje, jis yra aštraus konflikto ir jį pakeitusios meilės, vienybės pasekmė. Jį lėmė potencialų skirtumas ir pusiausviros tarp jų radimas.
Kaip išsaugoti šį nuostabų jausmą ir jį padaryti savo nuolatiniu palydovu? Atrodytų, neįmanoma sustabdyti akimirkos, nutraukti mūsų gyvenimo dinamikos. Todėl, kai Kūrėjas, arba Gamta (kas pagal gematriją yra vienas ir tas pats) vėl didina manyje neapykantą, aš vėl turiu ją padengti meile. Tai man galiausiai suteikia labai didelį malonumą.
Tik šitaip galiu judėti pirmyn: nauja neapykantos pakopa – nauja meilės pakopa, vėl ir vėl, nuo minuso pliuso link. Neapykanta šioje grandinėje visada pirminė – po jos ateina meilė.

Apetitas kyla prieš valgį
Klausimas. Vadinasi, neapykantos pliūpsniai mumyse neatsitiktiniai, kad ir į ką jie būtų nukreipti?
Atsakymas. Žinoma. Kitą dieną aš ir pats neatsimenu, nuo ko viskas prasidėjo. Aišku, labai sunku teisingai reaguoti į tai, kas vyksta. Juk aš užsispyręs, nelinkęs pirmas pasiūlyti taikytis.
Esmė ta, kad reikia ne šiaip sau užglaistyti neapykantą, – juk tokiu atveju paprasčiausiai suksimės ratu. Reikia išmokti teisingai įeiti į šią būseną ir išeiti iš jos. Tada vietoje sukimosi ratu vijomis kilsime besisukančia spirale, kurioje kiekvienas naujas išaugusios neapykantos pliūpsnis sukels dar didesnį meilės antplūdį.
Toks gyvenimas, ir jis man teiks malonumą taip pat, kaip šiandien teikia malonumą alkio jausmas, kai žinau, kad greitai sočiai pavalgysiu. Aš net pasiruošęs pasivaikščioti prie valgį, kad išauginčiau apetitą.
Taigi, neapykanta skirta meilės stiprinimui ir įtvirtinimui. Tuo pačiu neapykanta tampa lygiavertė meilei, – juk tik tam ji ir reiškiasi.
Į visus mūsų „nusikaltimus“, kasdien atsiskleidžiančius pasaulyje ir asmeniniame gyvenime, reikia žiūrėti tik kaip į priemones, kurios leidžia kurti tarp mūsų gerus tarpusavio ryšius. Tai yra blogio pasaulyje priežastis ir mandatas.

Iš 2015 m. balandžio 19 d. 558-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Nuomonė. Kas sekundę mūsų smegenys apdoroja didžiulį informacijos kiekį, iš kurio mes suvokiame tik truputėlį. Nors nuolatos pastebime mumyse vykstančias permainas – minčių, nuotaikos, suvokimo, elgsenos, nieko nežinome apie už jų slypinčius neurofiziologinius mechanizmus.
Mes esame nekokie savo asmeninio gyvenimo stebėtojai. Motorinė galvos smegenų žievės sritis suaktyvėja 300 milisekundžių iki individui nusprendžiant atlikti vieną ar kitą judesį – smegenys nusprendžia, kaip jums elgtis. Šis „sprendimas“ daro poveikį sąmonei ir jūs tikite, kad nusprendžiate savarankiškai. Ir kokia čia laisvė?
Smegenys – tai fizikinė sistema, mūsų mintys ir veiksmai nulemti jų būsenų pokyčių. Mūsų laisvės valios pojūtis kyla iš nesugebėjimo susivokti savyje. Mes nežinome, ką ruošiamės daryti, tol, kol mumyse susiformuoja ketinimas. Ši išvada tolygi pripažinimui, kad nevaldome savo minčių ir poelgių.
Iš tikrųjų turėti valios laisvę reiškia, kad reikia suvokti ir visiškai kontroliuoti visus faktorius, lemiančius mūsų mintis ir poelgius.
Komentaras. Suvokti ir kontroliuoti visų faktorių, kurie nulemia mūsų mintis ir norus, mes apskritai negalime, nes jie susiformuoja dar iki mums juos suvokiant ir pajuntant.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vystymasis savo iniciatyva ar be jos

Laisvas vergas

Laisvė – tapti Žmogumi

Tyrimas. Skurdo problema pasaulyje kasmet tampa vis opesnė. Pajamų netolygumas auga, o įvairios socialinės programos neduoda rezultatų.
Šiais laikais net minimalus atlyginimas, teoriškai turintis užtikrinti kuklų pragyvenimą, neapsaugo nuo skurdo – minimalus darbo užmokestis, dirbant visą darbo dieną, 40 valandų per savaitę, neleidžia peržengti skurdo ribos.
Komentaras. Pasaulis turi atsisakyti pasenusio požiūrio į darbą, atlyginimą, pensijas ir kitus socialinius parametrus. Į visuomenę turime žiūrėti kaip į nedalomą vienetą, kuriam reikia suteikti visas būtinas egzistavimo sąlygas. Reikia įpareigoti visus lankyti nuolat veikiančius integraliojo ugdymo kursus.
Jei kas nors norėtų gauti daugiau, negu „būtinas lygis“, arba visuomenei reikės tokio žmogaus darbo – tai bus skatinama. Turime atskirti pragyvenimo minimumo gavimą nuo visų sąlygų, išskyrus integraliojo ugdymo kursų lankymą.
Galima pradėti nuo pašalpų skyrimo tiems, kas lankys integraliojo ugdymo kursus. Visos kitos pašalpos būtų panaikinamos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Poreikiai vietoj žinių

Krizė – ne finansų, o evoliucinė

Skurdas šeimoje – grėsmė jaunąjai kartai

Klausimas: Asmeniškai man nėra nieko svarbiau už mano šeimą, vaikus, namus. Ir nors niekur nesijaučiu taip jaukiai ir šiltai kaip namuose, šeimoje ne visada būna viskas sklandu. Kur slypi šeimos paslaptis? Kokia turi būti šeima, kad mus palaikytų gyvenime, padėdama mums augti ir vystytis?
Atsakymas: Visų pirma, turime suprasti, kad šeima – tai natūralus reiškinys, ji tam tikra forma egzistuoja ir pas gyvūnus, kiek jos reikia augantiems jaunikliams.
Tą patį galima pasakyti ir apie žmones. Gimdamas bejėgis, žmogus visiškai priklauso nuo tėvų meilės, šie rūpinasi juo ir stato ant kojų tiesiogine bei perkeltine prasme.
Šeima ugdo žmoguje pirmuosius, pačius pagrindinius įpročius, kurie jį paskui lydi per gyvenimą, ir negalima jų atsikratyti. Juk jie virsta sąlyginiu instinktu, kuris egzistuoja amžinai. Šeima įskiepija vertybes, kurios visam laikui įsigali žmoguje. Tai gali būti geros arba blogos vertybės, bet jos diktuos žmogui jo elgesį, nori jis to ar ne. Nesąmoningai žmogus sieks sukurti tokią pačią šeimos formą, kokią turėjo vaikystėje. Sukūręs santuoką ir pagimdęs vaikų, jis vis tik nuolatos prisimins tai, kokia buvo jo tėvų šeima ir juos mėgdžios, stengdamas sukurti panašią šeimą.
Labai sunku atsiskirti nuo tėvų namų įtakos, nesvarbu, kokie santykiai egzistavo juose. Žmogus tiesiog priverstas grįžti prie tos pačios šeimos formos. Net jei jam buvo nemalonu tėvų namuose, jis kentėjo, nenorėjo, kad jo šeima būtų tokia, vis tiek nesąmoningai prieina prie to paties. Tai labai svarbu suprasti.

Iš 2015 m. vasario 15 d. 521-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas į tarpžmogišką bedravimą

Mūsų laimės paslaptis

Šeima – kaip visatos centras

Klausimas. Kuo Rytų dvasinės metodikos skiriasi nuo kabalos mokslo, juk jos lyg ir kalba apie panašius dalykus?
Atsakymas. Pasaulyje yra 3 800 įvairių religijų ir tikėjimų. Tiesą sakant, visos pagrindinės religijos kilo iš Abraomo, kuris gyveno Senovės Babilone maždaug prieš 3,5 tūkstančio metų.
Abraomas mokė savo metodikos, t. y. kabalos mokslo, nedidelę grupę žmonių, kurią pavadino Israel. O visoms likusioms tautoms davė „dovanų“ – kitas tikėjimo formas. Tora pasakoja, kad Abraomas išdalijo dovanas savo sugulovių sūnums ir pasiuntė juos į Rytus, iš kur šiandien visos tos metodikos vėl grįžta pas mus.
Skirtumas tas, kad Abraomo metodika turi galimybę ištaisyti žmogų, ko nėra nė vienoje kitoje metodikoje. Kabalos mokslas leidžia mums pritraukti gamtoje slypinčią gerąją jėgą, kuri ištaisys mūsų tarpusavio neapykantą į meilę.
Ši geroji jėga prisijungia prie mūsų egoistinės prigimties ir mes tampame dviejų jėgų nešiotojais. Šių dviejų jėgų derinys leidžia mums su jomis dirbti, teisingai vystytis ir atskleisti papildomą, ne mumyse esančios realybės formą.
Apie tokios realybės egzistavimą kalba šiuolaikinė fizika. Be mūsų dabar matomo pasaulio, mūsų visatos, yra kitos realybės formos. Kabalos mokslas leidžia mums išeiti už šio pasaulio apribojimų ir pamatyti aukštesniuosius pasaulius.
Tokios galimybės neturi nė viena kita metodika, nes kitos metodikos neturi Šviesos, grąžinančios į šaltinį. Toros unikalumas tas, kad ji turi jėgą, kuri ištaiso mūsų prigimtį ir pakelia mus virš egoizmo į davimo ir meilės prigimtį, atveria mums akis, kaip pasakyta: „Savo pasaulį pamatysi gyvendamas šį gyvenimą.“

Iš 2015 m. gegužės 3 d. radijo stoties 103 FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo kabala skiriasi nuo kitų mokslų

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Kabala skirta ne griauti, o kurti

Klausimas: Beveik visi tiki, kad egzistuoja siela, tik nežino, kur ji yra ir kokia ji. Dauguma tiki, kad siela įsikūnija į kūną gimstant žmogui ir palieka kūną, kai jis miršta, pratęsdama savo nepriklausomą egzistavimą neaišku kur. Kas yra siela?
Atsakymas: Siela – tai Kūrėjo dalis iš aukščiau. Kūrėjas – tai aukštesnioji gamtos jėga, gera ir nešanti gėrį, davimo ir meilės jėga. Aukštesnioji meilės jėga begalinė ir yra begalybės erdvėje, kitaip tariant, ne mūsų ribotame materialiame pasaulyje, o aukštesniuose matavimuose, kurių mes nejaučiame.
Šios bendros didžiulės, begalinės meilės jėgos dalelė vadinama siela.
Klausimas: O kaip ši siela susijusi su kūnu?
Atsakymas: Nėra jokio ryšio tarp kūno ir sielos. Kūnas priskiriamas gyvūniniam lygmeniui ir šiuolaikinė medicina gali pakeisti visas jo dalis. Greitai jie bus spausdinami 3D spausdintuvu. Kaip kūnas gali būti susijęs su siela?
Kūnas – tai dar ne žmogus. Žmogus – tai tam tikra esmė, panaši į Kūrėją, davimo ir meilės jėgą. Būtent todėl ji vadinama „žmogumi“ (Adam), kitaip tariant „panašiu“ (dome). Altruistinė savybė, panaši į Kūrėją, vadinama žmogumi.
Žmogus turi pats suderinti savo savybes, kad taptų panašios į Kūrėjo, ir taip jis ruošia sau vietą, kur įsikūnys Kūrėjo dalis, vadinama siela. Tos savybės, kurias jis pats paruoš, vadinamos sielos kūnu. O įsikūnijusi Šviesa – tai vidinis pripildymas, pati siela, Šviesa.
Tiek, kiek paruošiau sielos kūną, panašų į Kūrėjo, jis vadinamas žmogumi. Mano davimo ir meilės savybės – tai ir yra pats kūnas, į kurį įeina siela. Čia nekalbama apie tai, kad siela įsikūnija į paprastą fizinį kūną, kuris nesiskiria nuo gyvūnų.

Iš 2015 m. vasario 17 d. 523-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Trumpai ir paprastai apie sielą

Kur yra siela?

Ir vėl apie sielą

Tyrimas. Vaikai, besimokantys nemišriose klasėse (berniukai ir mergaitės atskirai), mokosi geriau, jie nieko nesigėdija, jų dėmesys nenukrypsta į priešingą lytį, vadinasi, daugiau galvojama apie mokymąsi. Net žinodama atsakymą, mergaitė lauks, kol atsakys kas nors kitas. Mišriose klasėse pirmieji ranką kelia berniukai.
Mergaičių klasėje: kiekviena žino atsakymą, bet tyli, nes bijo suklysti. Mokytojai atrodo, kad pamoka vyksta tuščioje klasėje. Mergaitės ramios, jos niekada nešaukia.
Giriamos mokinės tampa aktyvesnės. Jeigu jos yra giriamos net už klaidingus atsakymus, jos pralinksmėja. O berniukas nesupras, kodėl jis buvo pagirtas už neteisingą atsakymą. Mišriose klasėse mokytojai šaukia ant vaikų, nemišriose – tyla.
Palyginti su mišria klase, berniukų drausmė geresnė, jie ramiau reaguoja į mokytojo pastabas. Mišriose klasėse berniukai gali ginčytis su mokytoju, norėdami pasirodyti prieš mergaites.
Nemišrių klasių mokiniai aktyviai bendrauja tarpusavyje, yra vietos romantikai, ko trūksta mišrių klasių mokiniams. Pabandę mokytis atskirai, vaikai patys nenori būti mišriose klasėse.
Atskiro mokymosi privalumas tas, kad vaikai nesiblaško ir geriau įsisavina mokomąją medžiagą. Jei atskiras mokymasis vyksta bendrojo lavinimo mokykloje, trūkumai minimalūs.
Tyrimo rezultatas yra išvada, kad psichologinių skirtumų tarp vaikų iš nemišrių ir mišrių klasių nėra. Pasirinkdami mokymosi formą, tėvai turi pagalvoti, ką jie nori duoti vaikui – galimybę geriau mokytis ar bendrauti.
Komentaras. Berniukų ir mergaičių mokymasis turi būti atskiras. Beje, berniukus moko mokytojai vyrai, mergaites – mokytojos. Ir taip visus metus, iki pat aukštojo lavinimo. O ir jis turi būti atskiras. Toliau – santuoka. Žmonija grįš prie to po visų bandymų ir klaidų.

Tyrimas. Į smegenis šviesa prasiskverbia gyvajam audiniui perduodant fotonus. Mikrovamzdeliai yra vibracijų laidininkas, o neuronų, dendritų ląstelėje – tai fotonų laidas, perduodantis bangas iš vienos ląstelės į kitą.
Šio proceso metu energija neprarandama. Vamzdeliai sukuria magistrales po visą kūną, šitaip atsiranda kvantinio lauko ir žmogaus smegenų sąveika. Ši sistema primena biologinį internetą – mikrovamzdelių ir dendritų membranų tinklą.
Neuronai bendrauja (kalbasi) tarpusavyje, naudodamiesi kvantiniu procesu. Mikrovamzdeliai suformuoja struktūrą, kuri mūsų kūne sukuria bangų seką. Toks procesas vadinamas  „superšvytėjimu“.
Jis leidžia nuosekliems signalams pereiti per kūną. Signalų susiderinimas duoda komandą fotonams judėti šviesos kanalais. Toks reiškinys gavo pavadinimą „savęs nušvietimas“.
Fotonai, prasiskverbdami pro mikrovamzdelių branduolį, susijungia su kitais elementais. Taip gimsta kolektyvinė subatominių dalelių sąveika. Tai suteikia mums galimybę vienu metu mąstyti apie skirtingus dalykus. Būtent sąveika suderina visą organizmą ir staigią proto, kuris perduoda informaciją per vieną dešimttūkstantąją sekundės dalį, reakciją.
Elektronai, būdami kvantinės būsenos, juda šviesos kanalais, bet lieka izoliuoti. Šviesolaidžių pagrindas yra suderintai, tam tikra tvarka perduodama energija.
Mikrovamzdeliai yra tuščiaviduriai, o kvantinis procesas vyksta juose esančiame struktūriniame vandenyje. Ten kyla šviesos spinduliai, kurių skersmuo sutampa su mikrovamzdelių dydžiu ir kurie pasiekia absoliučiąją reikšmę 15 nm.
Sąmonė – tai struktūrinė šviesa, kuri, kaip globalus reiškinys, apima visą kūną ir smegenis. Procesai žmogaus kūne, kaip organizme, kyla dėl kvantinių svyravimų.
Žmogaus kūnas atlieka informacijos tarpusavio mainus su kvantiniu lauku, kas įrodo visuotinį ryšį ir konstatuoja Vientisumo faktą – gyvieji organizmai ir būtybės yra įelektrintos dalelės, kurios sąveikauja su kvantiniu lauku ir tarpusavyje keičiasi kvantine informacija.
Komentaras. Antraštė „Sąmonė – tai tam tikrą struktūrą turinti šviesa“ tikriausiai  nusako, kad viską sukuria ir įgyvendina Aukščiausioji Šviesa ir jos „šaka“ mūsų pasaulyje  – fotonai.
Pagaliau mokslas prabilo kabalos, kuri ir pati yra mokslas, kalba. Baal Sulamas rašo, kad a) mūsų gyvenimo kančios ir b) vientisos mūsų pasaulio prigimties atskleidimas padės žmonijai suvokti kabalos, kuri visur teigia ir atskleidžia šį vientisumą, tikrumą. Mes privalome padėti žmonėms ir sutrumpinti   „tiesos paieškas per kančias“.

Tyrimas. Kada žmonės mano esantys geri, tada jie daro blogus dalykus. Dorybė ir nuolaidžiavimas savo silpnybėms eina kartu.
Pirkėjai su savo krepšiais perka daugiau produktų negu tie, kurie naudojasi parduotuvių krepšeliais – tai tendencija palepinti save už dorybę (nenaudoti nemokamų parduotuvės krepšių).
Didelio namo gyventojai gavo vandens taupymo patarimus ir kassavaitinius pranešimus apie vandens suvartojimą.
Jų vandens vartojimas sumažėjo 6 procentais, tačiau elektros suvartojimas padidėjo tais pačiais 6 procentais. T. y. dorybė pasidengė kitu egoistiniu veiksmu.
Galų gale paaiškėja, kad geriausias būdas priversti žmones daryti gera – leisti jiems jaustis blogiems.
Komentaras. Būtent taip dirba su mumis Gamta (kančių keliu) ir taip ragina elgtis kabala (Šviesos keliu). T. y. kabala skatina suvokti savo egoistinės prigimties niekingumą, tokiu atveju atsiranda galimybė iš šios prigimties išsilaisvinti.