Klausimas. Visi mokslai užsiima gamtos dėsnių, t. y. Kūrėjo atskleidimu. Kuo gi kabala skiriasi nuo kitų mokslų, jei laiko save mokslu?
Atsakymas. Kabala – tai mokslas, atskleidžiantis vienintelę aukštesniąją valdančią jėgą, vadinamą Kūrėju.
Tačiau skirtingai nuo visų kitų metodikų, kurios kalba apie tai, ką žmogus turi daryti, kad priartintų prie savęs Kūrėją, kabala aiškina, kad Kūrėjo atskleidimas vyksta žmogui artėjant prie Kūrėjo.
Kabala sako, kad žmogus, palaipsniui besikeisdamas, vis labiau artėja prie Kūrėjo, kol Jį visiškai atskleidžia. Kabalos mokslas – tai metodika, keičianti žmogų, kitaip sakant, žmogaus ištaisymo nuo priešingo Kūrėjui iki Jam tapataus metodika.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kabalos mokslo pranašumai

Kabala ir kiti mokslai

Bet jeigu Manęs nepaklausysite ir nevykdysite visų šių priesakų, ir jei ignoruosite mano nurodymus, o jūsų siela paniekins Mano įsakymus tiek, kad nevykdysite visų Mano priesakų, sulaužydami Mano sąjungą, tai su jumis taip pasielgsiu: pasiųsiu jums siaubą, džiovą ir karštinę, varginančią akis ir kankinančią sielą; ir veltui jūs sėsite savo grūdus.
Ir atkreipsiu Savo veidą į jus, ir nugalės jus jūsų priešai, ir valdys jus neapkenčiantys jūsų, ir bėgsite, nors niekas jūsų nesivys (Tora).
Viskas, apie ką čia kalbama, yra žmogaus viduje. Tai – savo šešėlio baimė, juk jeigu esame nepasirengę dvasiškai tobulėti, tai „Kūrėjo veidas“ tampa mums baisia tamsa. Pats didžiausiais siaubas, kurį tik gali pajausti žmogus, būna tada, kai priešais jį iškyla davimo savybė, o žmogus – priešingas jai.
Viskas suformuota taip, kad pasiruoštume atskleisti Kūrėją. Kitaip Jis atsuka mums savo veidą, o mes tarsi perverčiame šį paveikslą, suvokiame jį kaip atvirkščiąją pusę, nes esame tam nepasirengę. Tada davimas atrodo mums kaip pati baisiausia bausmė. Mes patys kuriame tamsą iš savo neteisingų vidinių vaizdinių.
Visos bėdos, kurias tariamai siunčia mums Kūrėjas – tai kančios žmogaus, neteisingai suvokiančio gerąsias Kūrėjo būsenas, kurias Jis mums atskleidžia, nes atėjo tam laikas. Ir užuot jautę gėrį, gyvenimą, gerovę, jaučiame šias būsenas kaip „siaubą, džiovą, karštinę“.
Būdami nepasirengę teisingai priimti Šviesą, jaučiame ją kaip tamsą. Kūrėjas niekada nieko neslepia – priešingai, visada tik atskleidžia. Kadangi esame absoliučiai priešingi Jam, atskleidimas neša mums kančias. Nėra mums didesnio siaubo, kaip atskleisti tikrąją davimo ir meilės savybę, nes mūsų egoizmui šis jutimas baisesnis už mirtį. Juk negalima įsiurbti į save šios savybės, absorbuoti jos ir ištirpinti savyje.
Todėl pasakyta, kad jeigu neklausysite Manęs, netaisysite savęs, tada pajusite Mano gerąjį poveikį priešingoje šviesoje.

Iš 2014 m. lapkričio 12 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmą kartą anuliuoti save

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Panirimas į dvasinius pojūčius

Nedirbkite sau stabų nei drožinių, nestatykite savo žemėje statulų nei akmeninių atvaizdų ir jų negarbinkite, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Švęskite šabus ir gerbkite mano šventyklą. Aš esu Viešpats. [Senasis Testamentas, Kunigų (Levitų) knyga, 26 skyrius]
Nieko negarbinti – reiškia stengtis būti maksimaliai savarankiškam, laisvam.
Paradoksas, bet ši laisvė ir savarankiškumas turi formuotis su šūkiu „Aš – Dievas“, o tai reiškia absoliučią nelaisvę. Ir šioje absoliučioje nelaisvėje, kurią pasiekiu, turiu būti visiškai laisvas, tai yra pakilti virš savęs ir susivienyti su Kūrėju.
Vienybėje su Juo įgysiu visišką nepriklausomybę. Mums šį paradoksą sunku suvokti dėl jo dualumo, bet taip yra. Juk ir kvantinės fizikos mokslininkai jau pradeda suprasti šį dualumą. Nors jie iki galo jo nesuvokia, bet numano, kad yra būtent taip.
Kaip tai suderinti? Niekaip. Plokščioje mūsų suvokimo sistemoje tai neįmanoma. Mes negalime net įsivaizduoti, ką reiškia būti maksimaliai laisvam, susivienijus su Kūrėjo jėga. Tam mūsų viduje turi būti sistema, jungianti dvi priešingybes.
Komentaras. Kitaip tariant, turiu išsivaduoti iš visų stabų ir dievukų, kuriais seku…
Atsakymas. Stabai ir dievukai reikalingi mano vystymuisi. Man reikia ko nors įsikibti, kaip vaikui, laikančiam kokį nors žaislą, čiulptuką, skudurėlį ir negalinčiam be šito apsieiti. Taip jis pažįsta pasaulį.
Be stabų ir dievukų neįmanoma judėti pirmyn, nes vystomės, pakildami virš jų. Kaskart keičiu įvairiausias dievybes, kol pakylu virš šių būsenų ir tampu visiškai laisvas nuo stabų, o kartu visiškai priklausomas nuo Kūrėjo.
Šis reiškinys būdingas mūsų laikams, kuomet palaipsniui nyksta dievukai ir stabai, o žmogus tarsi pakimba ore. Pradedame jų atsikratyti. Bet tuo pačiu vyksta ir jų renesansas, – dar susidursime su padidėjusiu potraukiu religijoms ir su jais susijusiems karams.
Žmonija turi kokiu nors būdu perkirsti kietą Gordijaus mazgą, ką nors padaryti su ekonomika, politika – su visa ta koše, kurios prisivirė pasaulyje.
Deja, tokiu metodu nieko neišspręsi. Vienintelė alternatyva kančioms – teisingas žmogaus auklėjimas, pasaulio įvykių suvokimas. Kito kelio nėra: arba žmogaus keitimo metodas, arba gamtos ir visuomenės spaudimas mums. O kritinis taškas vis arčiau.

Iš 2014 m. lapkričio 19 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Didžiulė Kūrėjo malonė

Sudaužyk stabus savyje

Klausimas. Pastaraisiais metais tapo tradicija rengti didelius tarptautinius kabalos kongresus. Tai – unikalus ir patrauklus kultūrinis įvykis. Į šiuos kongresus Tel Avive susirenka tūkstančiai žmonių iš viso Izraelio ir daugelio kitų pasaulio šalių.
Kas vyksta šiuose kongresuose, kodėl jie pritraukia tiek daug žmonių? Šiais laikais kabala tapo tokia populiari, kad gėda prisipažinti, kad nežinai, kas tai yra.
Atsakymas. Žmogus ieško užpildymo, kuris suteiktų jo gyvenimui prasmės, kad neišnyktų be pėdsakų gyvenimui pasibaigus. Tą pajausti galima kabalos kongrese: kad gyvenimas iš tiesų būtinas, kad yra tam tikras aukštesnis tikslas, kurį galima pasiekti.
Šis tikslas yra už šio gyvenimo ir mirties ribų, už šio fizinio kūno gyvenimo. Nepriklausomai nuo to, ar šis kūnas gyvas, ar miręs, yra kažkas, liekantis egzistuoti amžinai. Aš noriu save tapatinti su šiuo amžinu egzistavimu, esančiu ne kūne.
Manyje yra kažkas, nesusietas su laikinu kūnu. Net pakeitus visus mano organus, mano „Aš“ liktų. Juk jei šitas „Aš“ taip pat išnyktų, tuomet apskritai nebūtų apie ką kalbėti. Tačiau yra „Aš“, kuris reikalauja amžino tikslo, esančio ne kūne. Šitas „Aš“ nori palikti kūną, tapti nuo jo nepriklausomas ir nesutikti su juo, pajusti save egzistuojantį šalia jo, aukštesniame lygmenyje.
Žmonės, keliantys tokius klausimus ir norintys atskleisti gyvenimo prasmę, ateina į kongresą. Šis manojo „Aš“ taškas nesitapatina su kūnu, kurį galima pakeisti – šiuolaikinė medicina išmoko pakeisti beveik visus organus. Bet aš noriu save jausti už šito laikino kūno, kuris kas akimirką vis labiau artėja prie mirties, kol galų gale numiršta.
Todėl nenoriu priklausyti nuo šio kūno, noriu jausti gyvenimą, nesusijusį su šia biologine mašina. Jaučiu, kad atsidūriau jame atsitiktinai ir laikinai – tai nesu tikrasis aš. Todėl imu ieškoti metodikos, padėsiančios pakilti virš šio kūno ir pamatyti gyvenimą, neribojamą penkių jutimo organų: regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo.
Nenoriu judėti, vaikščioti, sukiotis siaurose, materialiose šio pasaulio ribose, priklausyti nuo temperatūros: ne aukštesnės kaip +30 ir ne žemesnės kaip -30 laipsnių. Svajoju išsivaduoti nuo visų šitų apribojimų ir tapti visiškai laisvas nuo materijos, būti tarsi sapne.
Kitaip tariant, noriu išeiti už ribų savo kūno, kuris visą laiką mane laidoja: verčia eiti į darbą, nuolat jaudintis dėl savo materialios gerovės. Noriu pajausti, ką reiškia būti laisvam nuo materijos, emociškai nesiejant savęs su savo kūnu.
Mano kūnas gali tapti ištikimiausiu draugu, kaip šuo, gyvenantis su manimi: aš jį myliu ir šeriu, o jis myli mane. Mano kūnas tupi ant grindų šalia krėslo, kuriame yra tik mažas tikrojo „Aš“ taškelis. Noriu, kad šitas „Aš“ egzistuotų iš tikrųjų, o ne jaustų save kūne, kuris visaip riboja mane tarsi šunį.
Ieškau būdų, leisiančių išeiti iš kūno, todėl atvykstu į kabalos kongresą, kuriame galima patirti nuostabų įkvėpimą, pakylėjantį žmogų virš jo kūno.
Klausimas. Ar kūnui šiame procese neatsitiks nieko blogo?
Atsakymas. Nesijaudinkite, kūnui nieko neatsitiks – kalbame tik apie vidinį išgyvenimą. Dėl to turiu tiesiog nustoti jaudintis dėl savo kūno. Kiti žmonės, dalyvaujantys kongrese, padeda man tai įgyvendinti – išeiti iš savęs. Tarsi sukišę rankas į į mano vidų, sučiuptų sielą ir ištrauktų ją iš kūno.
Klausimas. Ar tai nebaisu?
Atsakymas. Atvirkščiai, aš labai noriu, kad jie taip padarytų! Noriu, kad mano „Aš“ išeitų iš kūno ir egzistuotų laisvas, be jo. Tada galėčiau įeiti į kitus ir pajausti juos iš vidaus – tai reikštų, kad jaučiu dvasinį pasaulį.
Jaučiu, kaip mes visi esame susiję. Juk į pasaulį nebežiūriu per savo egoizmą, savo kūną, o matau viską už jo. Taip atskleidžiu, kad pasaulis pripildytas Šviesos, kuriame visi egzistuojame ne kaip kūnai, o kaip norai, susiję vieni su kitais.
Jungdamiesi sukuriame sistemą, kuri vadinasi „siela“. Visi mėgaujasi, būdami šios sielos viduje, nes ją užpildo ir teikia malonumą Aukštesnioji Šviesa, dar vadinama Kūrėju.
Čia nėra jokios mistikos – priešingai, tai kruopštus, metodiškas darbas. Gali būti, kad žmogui teks pabuvoti ne viename kongrese, kad tai pajaustų.

Iš 2015 m. vasario 8 d. 518-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas gali duoti viską!

Kongresų poveikis supančiam pasauliui

Ar laukei išsilaisvinimo?

Nuomonė. Pagalba kitiems suaktyvina smegenyse zonas, kurios sukelia malonumo pojūtį. Būtent todėl sunkmečiu būtina sutelkti dėmesį į žmonių bendravimą.
Šalis, paskyrusi save Bendrojo vidaus produkto auginimui, visus rodiklius matuoja piniginiais vienetais.
Bet negalima pinigais išmatuoti vaikų sveikatos, džiaugsmo, poezijos, santuokos stiprumo, valdžios sąžiningumo, humoro, švietimo, išminties ir meilės. Valstybės BVP matuoja viską, bet ne tuos aspektus, dėl kurių verta gyventi.
Teigiami šalies pokyčiai turi būti matuojami ne ginklų gamybos ir kalėjimų statybos augimu, o tikra piliečių gerove. Žmonės laimingi, kai jų užsiėmimai nėra susiję su vartojimu.
Užmegzti ryšį su kitais, būti aktyviems, koncentruotis į esamus įvykius, nuolatos mokytis, bandyti kažką naujo ir atiduoti save kitiems! – štai laimės formulė.
Prireikė visaapimančios finansinės krizės, kad apie šias amžinas vertybes pradėtume viešai diskutuoti.
Komentaras. Būtent kančios verčia mus atkreipti dėmesį į kitus, nors, rodos, nuo kančių žmogus turėtų užsisklęsti savyje. Kita vertus, „panašus gydomas panašiu“ ir tik kenčiantis gali atjausti kitus. Todėl plintanti krizė privers mus atkreipti dėmesį į aplinkinius ir taip pasiekti laimę.
Tiesa, tam prireiks labai didelių kančių! O kabala siūlo lengvą kelią – kartu, greitai ir dainuojant pasiekti laimę. Štai ir pasirink! Ne veltui kinų hieroglifas „Krizė“ susideda iš dviejų ženklų: „Pavojus“ ir „Galimybė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos nelaimės iš karto

Ką reiškia gerovė?

„Kiemas“ visai žmonijai

Kabalos mokslas kalba tik apie aukštesniosios sistemos, glūdinčios mūsų prigimtyje, atskleidimą. Už tos gamtos, kurią matome, juntame ir atskleidžiame savo penkiais jutimo organais, yra sistema, kuri valdo mus, visą mūsų gyvenimą ir vystymąsi.
Šios sistemos atskleidimu užsiima kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip ta sistema, aukštesnioji jėga, mus sukūrė, kaip mes vystėmės ir kaip egzistuojame, kokia kryptimi judame ir kokią būseną turime pasiekti.
Visa ši sistema vadinama Kūrėju. Kūrėjas (Elokim) ir Gamta reiškia tą patį. Net šių žodžių gematrija (skaitinė reikšmė) yra ta pati. Vadinasi, ir jų esmė tokia pati. Tik Gamta suvokiama ne kaip mus supanti žemiškoji gamta, o kaip didžiulė sistema, kurios tik mikroskopinė dalis mums atskleista, o 99,9% – paslėpta.
Mokslininkai taip pat tvirtina, kad atskleidžia tik mažą tikrovės dalelytę, bet tikisi, kad mokslui vystantis, jie atskleis, kas paslėpta.
Vis dėlto, Gamtos sistemoje yra tokie klodai, kurių niekada neatskleisime savo žemiškaisiais jutimo organais, nes jie yra riboti – tai tik penki jutimo organai, na, dar mūsų sukurti prietaisai, skirti jų diapazonui praplėsti.
Todėl mums reikia naujos papildomos metodikos – kaip atskleisti tą slaptąją sistemą, kurioje glūdi mus vystantis aukštesnysis valdymas. Atskleidę šią sistemą, patys galėsime pamatyti, pajusti ir sužinoti savo likimą, kas mus valdo, ar veikdami turime valios laisvę, ar tik taip mums atrodo, o iš tiesų nesame laisvi, tik įgyvendiname kažkokios jėgos, noro, ypatingos programos valią.
Klausimas. Ar ši sistema valdo mano ir visų mūsų gyvenimus? Dabar ir visais laikais?
Atsakymas. Žinoma! Tai bendroji, tobula sistema, o mes visi egzistuojame joje tarsi gigantiškame kompiuteryje, kuris viską nulemia, mus keičia, sukelia įvairias būsenas nuo sukūrimo pradžios iki pabaigos.
Klausimas. Ar kabalos mokslas tyrinėja šį gigantišką kompiuterį?
Atsakymas. Taip, jis atskleidžia mums visą tikrovę – ir šį, ir aukštesnįjį pasaulį. Jis aiškina, kaip mes keliaujame per penkis pasaulius ir kaip pasiekiame galutinę būseną. Žmogus, pradedantis suvokti šią sistemą, vadinamas kabalistu.
Klausimas. Kokią įtaką žmogaus gyvenimui daro šis pažinimas, ką jis duoda?
Atsakymas. Pažindamas aukštesniąją sistemą, žmogus atskleidžia visas jį išjudinančias jėgas ir visų savo veiksmų rezultatus. Žmogus sužino, ar jo veiksmai nulemti iš aukščiau, ar turi laisvę veikti pats.
Ar šis gyvenimas yra „iš anksto parduotas žaidimas“, tarsi būčiau kokioje nors mašinoje ir nieko negalėčiau padaryti? Galbūt išorėje kažkas stebi mane, atlieka su manimi tam tikrus pratimus, o aš apie tai nežinau ir šiame pasaulyje tik vykdau Aukštesniojo norus?
O gal mūsų pasaulyje galiu pasiekti būseną, kurioje kažką darysiu pats, dar daugiau – galėsiu atskleisti Aukštesniojo norus ir įpareigoti Jį dirbti su manimi taip, kaip pats pasirinksiu? Visa tai žmogus atskleidžia.
Klausimas. Norite pasakyti, kad yra kažkokia sistema, kuri mane valdo? Dabar, šią minutę?
Atsakymas. Ne tik dabar, bet visada! Ji yra virš laiko, judėjimo ir erdvės.
Klausimas. Bet aš jos nejaučiu. Nejaučiu, kad kas nors mane valdytų. Aš pats save valdau!
Atsakymas. Argi jauti, kaip elgiasi tavo kūnas, kaip jis valdomas? Ne. Jis turi vidines programas ir veikia kaip mechanizmas. Tu šito nejauti, bet jame yra begalė būsenų ir vyksta įvairiausi procesai.
Klausimas. Manau, kad mano kūną valdo protas. Argi ne taip?
Atsakymas. Tau tik taip atrodo. Kūną valdo kur kas sudėtingesnė programa.
Klausimas. Išeitų, kad šiuo metu esu valdomas? Tačiau kieno?
Atsakymas. To paties gigantiško kompiuterio – aukštesniosios jėgos, valdančios ne tik tave, bet ir visus, visą tikrovę.
Klausimas. O ko ji nori iš manęs?
Atsakymas. Aukštesnioji jėga nori, kad ją atskleistum ir taptum tikru jos partneriu. Tai reiškia – atskleistum jos tikslą, didybę, tobulumą, amžinumą ir gerumą.
Klausimas. Kaip mums įsiskverbti į šitą gigantišką kompiuterį?
Atsakymas. Turi tapti geruoju įsilaužėliu.
Klausimas. Kokie įsilaužėliai patenka į šį kompiuterį?
Atsakymas. Tie, kurie studijuoja kabalos mokslą ir laikosi tam tikrų taisyklių, kad patektų į šį kompiuterį, aukštesniąją sistemą.

Iš radijo stoties 103FM 2015 m. balandžio 12 d. programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ieškotojų karta

Kabalos mokslo esmė

Visas pasaulis – manyje

Klausimas. Ar yra ryšys tarp Izraelio tautos vienybės ir antisemitizmo?
Atsakymas. Kai Izraelio tauta vienijasi, antisemitizmas mąžta.  Antisemitizmas kyla tam, kad pastūmėtų mus tikslo link.
XX a. pradžioje kabalistai visu balsu kvietė tautą: mokytojas Kukas – vyriausiasis Izraelio valstybės rabinas ir iš Lenkijos į Izraelį atvykęs didysis kabalistas Baal Sulamas. Baal Sulamas norėjo išvesti iš Lenkijos visus ten gyvenusius žydus. Buvo net užsakyti mobilieji nameliai, kuriuose jie turėjo apsigyventi Izraelyje.
Jis kreipėsi į Lenkijos žydus, įkalbinėdamas juos nepasilikti Lenkijoje, nes po 20 metų įvyks katastrofa, jeigu žydai liks Europoje. Baal Sulamas apie tai pradėjo kalbėti jau XX a. pradžioje.
Į Izraelį jis atvyko 1922 m., bet gerokai anksčiau kreipėsi į žydus Lenkijoje, įspėdamas, kad po 20 metų jų laukia baisios problemos, jeigu jie ten pasiliks. Tačiau juokėsi iš jo ir nenorėjo klausyti, netgi išvarė jį iš bendruomenės.
Baal Sulamas buvo priverstas bėgti iš Lenkijos ir atvyko į Izraelį, o 3,5 milijono Lenkijos žydų žuvo Katastrofoje, nes nepaklausė jo įspėjimų. Jis juos įspėjo iš anksto, juk nebūtų buvę lengva perkelti tiek daug žmonių. Tam būtų prireikę ne mažiau nei 10-20 metų.
Tada buvo labai palankios persikėlimo į Izraelį sąlygos. Europa su džiaugsmu būtų išsivadavusi nuo žydų, bet jie pasiliko. Tai labai primena dabartinę Amerikos padėtį.
Amerikos žydai taip pat sako, kad viskas gerai, kad gyvenimas Amerikoje geresnis nei Izraelyje – labiau užtikrintas ir aprūpintas. Jie tikisi vyriausybės palaikymo. Jie taip pat akli, net aklesni nei žydai, anksčiau gyvenę Vokietijoje bei kitose Europos šalyse.
Baal Sulamas kvietė žydus ne paprasčiausiai pabėgti iš Lenkijos į Izraelį, nes neįmanoma pasislėpti nuo Kūrėjo, nuo aukštesniosios jėgos, nuo bendros visos kūrinijos programos.
Tačiau, jeigu žydai susirenka vienoje vietoje, jie gali imti organizuotis kaip viena tauta, kaip viena grupė. Tuo mes visam pasauliui rodome, kaip galima gyventi pagal aukštesniosios gamtos dėsnius – pagal vienybės, meilės artimui kaip sau pačiam, dėsnius.
Jeigu Europos žydai tada būtų paklausę Baal Sulamo, tai ne tik būtų išvengę sunaikinimo, bet ir būtų įgyvendinę kūrinijos programą ir parodę visai žmonijai vienijimosi pavyzdį. Žmonija susivienytų į vieną tobulą kūną, kaip vienas žmogus su viena širdimi, o tai yra žmonijos raidos tikslas.
Kadangi šito nepadarėme tada, šiandien vėl patenkame į tą pačią padėtį, ji tiksliai atsikartoja. Šiandien taip pat yra kabalistų, kurie įspėja mus, kad nėra išeities, kad būtina susivienyti – visų pirma – Izraelio tautai. Tai rodo visi požymiai – pasaulis tapo integralus ir reikalauja mūsų susivienijimo.
Gamta atsiskleidžia kaip vieninga integrali sistema, kurioje visi žmonės susiję tarpusavyje bei su visais kitais gamtos lygmenimis. Mes privalome sukurti gerus tarpusavio santykius, kur vyrautų besąlygiška tarpusavio pagalba.
Vėl ateina kritinis momentas: arba mes sutinkame susivienyti ir pereiname šį periodą lengvai bei maloniai, arba pasmerkiame save didelėms kančioms. Pranašai yra aprašę, kaip atrodys šis periodas, jeigu neisime geruoju keliu.
Kančios kelias yra gamtos programoje ir realizuojamas automatiškai, tarytum traukinys, riedantis bėgiais į numatytą tikslą. Tačiau mums yra duotos jėgos pasukti jį geruoju keliu, jeigu sugebėsime susivienyti tarpusavyje. Apie tai Toroje neparašyta, nes tai priklauso nuo mūsų laisvo pasirinkimo.
Pranašai mūsų laikus aprašo kaip baisius išbandymus, kuriuos mums lemta pereiti – žymiai baisesnius nei Katastrofos metu. Tačiau tą patį poreikį susivienyti galima įgyti ne per baisias kančias, o pasitelkus bendro darbo tarpusavyje metodą.
Kitaip patirsime metodiškus smūgius, vieną po kito, kol suprasime, kad pasirinkimo nėra: reikia pakilti virš savojo egoizmo ir susivienyti. Kančios kelias labai ilgas ir sunkus, o įsisąmonintos vienijimosi būtinybės kelias – lengvas ir greitas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos kantrybei yra ribos

Mums nepavyks pasislėpti tarp kitų

Nereikia naujo faraono, vardu Hamas

Klausimas. Galiu palengvinti draugo ligą, dalį jos pasiėmęs sau. O kaip galėčiau perduoti draugui laimės pojūtį?
Atsakymas. Jei mano sistema yra aukščiau tavosios, tai ji laimingesnė, nes yra aukštesniame gyvenimo, pusiausvyros, lygmenyje.
Todėl, kai esi liūdnas, ji gali perduoti tau tokį kiekį savo energijos ir laimės, kokio stiprumo mūsų vidinis ryšys.
Lyginant su mano sistema, tu atrodai it mažas vaikas, ji didesnė už tave, nes laimė didesnė už nepasitenkinimą pagal įsisąmoninimo ir vertingumo lygį. Ir visai nesvarbu, dėl ko žmogus laimingas – priežastis gali būti visai paprasta.
Klausimas. Kokiu būdu perduodame vienas kitam laimę: žodžiais, pojūčiais, mintimis?
Atsakymas. Laimę galime perduoti ir be viso šito – tai priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšio lygmens: negyvojo, augalinio, gyvūninio ar žmogiškojo. Laimė liejasi iš aukštesnės sistemos į žemesnę priklausomai nuo mūsų ryšio kokybės ir gebėjimo anuliuoti save prieš draugą.
Visi žmonės vieni su kitais susiję. Nereikia šio ryšio kurti iš naujo arba jo nutraukti – mes jau surišti į vieną tinklą lyg neuronai smegenyse arba visos kūno ląstelės, sujungtos į vieną sistemą.
Visa visata – vientisa sistema. Tik neaišku, ar mes, žmonės, tai suvokiame ir siekiame atskleisti, atgaivinti, sustiprinti mūsų ir visos kūrinijos ryšį. Bet jis jau egzistuoja. Šio ryšio suvokimo lygis lemia mūsų draugystės stiprumą.
Klausimas. Nuo ko priklauso, ar įsilies į mane draugo laimė: nuo jo ar nuo manęs?
Atsakymas. Čia reikia abiejų pastangų, vienpusiškai to įgyvendinti nepavyks. Turi nors truputį atsiverti draugui. Tarkim, esi taip prislėgtas sielvarto, kad visiškai užsidarai savyje ir atsiriboji nuo draugų. Tuomet iš jų negali nieko perimti.
Klausimas. Ką reiškia „atsiverti draugui“?
Atsakymas. Reiškia – mylėti jį, kaip save patį. Kalbama apie tikrą širdžių ryšį, kai jaučiamės esantys ne atskiri kūnai, ne skirtingos sistemos, o labai artimi, lyg vienas vienetas.
Mūsų abiejų sistemos taip persipynusios, kad veikia kaip viena. Mūsų ryšys beribis – tarp mūsų teka begalinis informacijos, jausmų, minčių srautas. Tai dvi sistemos, bet jos ypatingai glaudžiai susijusios.
Klausimas. Kaip turėčiau atsiverti teigiamam draugo poveikiui?
Atsakymas. Taip, kaip kūdikis ant motinos rankų, kuris visiškai save anuliuoja. Jis nieko nesupranta ir nežino apie save, jis nusiteikęs tik viską sugerti iš savo motinos. Todėl kūdikiai taip greitai ir vystosi, juk mes jiems perduodame viską, ką turime.
Jie gauna iš mūsų ne šiaip švelnius žodžius ir šypsenas, o energiją, santykius. Kūdikis sugeria šią energiją tūkstančiais jutiklių, kuriuos turi.
Turime būti tokiais kūdikiais, maksimaliai anuliuojančiais save su visomis savo problemomis prieš draugų poveikį. Tuomet jie galės mums perduoti savo laimę – tiek, kiek panorės. Priešingai nei nelaimė, laimė nemažėja, kai ja dalijamasi, bet didėja! Kuo laimingesnius darome kitus, tuo laimingesni tampame patys.
Laimės energija beribė. Kai tik sugebėsime kitiems duoti ir juos užpildyti, savyje pajusime vis didesnį norą ir daugiau galimybių tai daryti. Juk taip prisijungiame prie Didžiojo sprogimo energijos šaltinio, Aukštesniosios jėgos, sukūrusios ir palaikančios visą visatą.
Klausimas. Taip išeina, kad žmonės, aptarnaujantys kitus, turėtų būti labai laimingi. Kodėl gi to nematome?
Atsakymas. Priežastis ta, kad jie duoda nenoromis, todėl nuolat tuštėja. Tuo tarpu motina, mylinti savo kūdikį, gali fiziškai pavargti, bet jai negali nusibosti rūpintis ir mylėti.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Pranešimas. Pagal OECD PISA vertinimą raštingumo lygis Suomijoje sudaro 100 proc. ir užima viršutinę poziciją įvairių šalių išsilavinimo lygio reitinge (Rusijos Federacija užima vietą trečiajame dešimtuke). Bet Suomija nesustoja ir ketina radikaliai reformuoti švietimo sistemą.
Pirmiausiai, reformoje numatyta mokymosi pagal dalykus schemą pakeisti į mokymąsi pagal temas. Pasenusi švietimo sistema tenkino bankų poreikius – rengė gerus apskaitininkus.
Vietoj atskirų valandinių istorijos, matematikos ir kitų mokslų paskaitų mokiniai studijuos šiuos mokslus bendrai, kartu lavindami ir bendravimo įgūdžius. Europos sąjungos kursas iš dalies jungs istorijos, ekonomikos, geografijos studijas kartu su užsienio kalbų mokymusi.
Mokymą planuojama pravesti mažoms grupėms, kuriose bus skatinamas komandinis darbas. Pagal pravestų šalyje eksperimentų rezultatus matyti, kad naujasis mokymosi būdas efektyviai didina mokinių žinių lygį.
Komentaras. Viskas, kas bus pravedama grupėse (ryšys) ir arčiau gyvenimo (temos), teigiamai atsispindės žiniose ir elgesyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis švietimas

Ne utopija, o nauja švietimo sistema

Vietoj profesinio parengimo – auklėjimas

Klausimas. Kas lemia žmogaus gyvenimo kelio ilgį?
Atsakymas. Gyvenimo trukmę lemia žmogaus santykiai su kitais, juk mes visi sujungti į vieną tinklą. Tuo, kiek stengiuosi judėti pirmyn ir traukti paskui save į tikslą aplinkinius, apsprendžiu savo gyvenimo trukmę ir vertybes.
Jei nesistengiu, tai nėra prasmės laikyti mane šiame pasaulyje. Tai, kiek žmogus reikalingas kitiems ir pasirengęs jiems padėti, nulemia jo gyvenimo ilgį.
Klausimas. Jei žmogus gyvena daug metų, ar tai reiškia, kad jo geri santykiai su kitais?
Atsakymas. Ne, veikia žymiai sudėtingesnis skaičiavimas. Neįmanoma taip paprastai pamatuoti. Kai žmogus pamatys savo vietą bendroje sistemoje, tada iš tikrųjų sužinos, kaip teisingai joje dalyvauti ir tuo pailgins savo gyvenimą. Tačiau „ilgas“ gyvenimas reiškia „vertingas“.

Iš 2015 m. vasario 15 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagreitintas laiko pulsas

Antigyvenimas – tai pergalė prieš mirtį