Pateikti liepos, 2015 mėn. įrašai.


Amžina meilė

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela, Kūrėjas

Klausimas. Kūrėjo vardas – Meilė – kalba mums, kad egzistuoja asmenybė. Juk beveidė  jėga nesugeba mylėti. Mes mylime, būdami asmenybės, kaip ir Kūrėjas. Mirdami mes išnykstame ir negalime mylėti, o Kūrėjo meilė yra amžina ar ne?
Atsakymas. Mirties nėra, o yra tikrovės suvokimo pasikeitimas iš „suvokimo per kūną“ į suvokimą „per norą”, vadinamą „siela“.
Kartu su šiuo suvokimu įgydami ryšį su siela, palaipsniui pereiname į kitą suvokimą. Ryšys su siela įgyjamas per meilę žmonėms. Bet tai ne tai, ką suprantame kaip meilę dabar, savo egoizme, – tai yra „už mūsų, t. y. ne egoizme“. To moko kabala, taip (draugų grupėje) pasiekiama meilė ir Kūrėjas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas, vedantis amžinojo gyvenimo link

Antigyvenimas – tai pergalė prieš mirtį

Pakilti virš laiko

Komentarų nėra

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Kabalos mokslas suteikia galimybę atskleisti, kas buvo iki mūsų pasaulio sukūrimo, iki Didžiojo sprogimo: sužinoti, kokie buvo sukurti pasauliai. Jis leidžia iš tos evoliucijos kelio vietos, kurioje dabar esame, iš 21-ojo amžiaus, pamatyti visus būsimus vystymosi etapus iki „visų kartų pabaigos“.
Kabala aiškina tai, ko negali paaiškinti šiuolaikinė fizika. Paleontologiniai kasinėjimai suteikia mums šiek tiek informacijos apie ankstesnes kartas ir praeitus vystymosi etapus.
Tačiau paprastas mokslas negali nieko pasakyti apie tai, kas buvo prieš mūsų pasaulio sukūrimą ir kas yra už jo ribų, t. y. apie tai, kas neprieinama mūsų materialiems jutimo organams: regėjimo, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo.
Astrofizika tyrinėja visatos evoliuciją nuo Didžiojo sprogimo akimirkos – nuo vietos, kurioje atsirado visos galaktikos, mūsų Saulės sistema ir Žemės planeta, susidarymo. Apie tai turime tam tikrų žinių.
Tačiau iki Didžiojo sprogimo neegzistavo tokios sąvokos kaip „vieta” ir „laikas”, todėl tai neprieinama mūsų tyrimui. Mes negalime įprastiniais metodais tyrinėti to, kas vyko iki laiko ir vietos sukūrimo.
Kabalos mokslas gali mums čia padėti, nes suteikia naujus instrumentus, suvokimo organus, išplečia mūsų pojūčius ir protą. Tokiu būdu mes galime tyrinėti realybę, kurios neužčiuopia mūsų įprasti jutikliai.
Klausimas. Kaip galima tyrinėti tai, kas buvo iki Didžiojo sprogimo, iki mūsų visatos sukūrimo, jeigu tada nebuvo nieko? Argi Didysis sprogimas – tai ne pradžios taškas?
Atsakymas. Didysis sprogimas – tai mūsų materialaus pasaulio, atsiradusio iš sprogusios aukščiausios energijos kibirkšties, pradžios taškas. Astrofizika negali paaiškinti, kaip tai atsitiko. Juk kaip galima sukoncentruoti tokią milžinišką energiją viename mažame taške, kuriame įvyko sprogimas?
Fizika prieina prie taško, kuriame dvasinė energija transformavosi į materialią energiją. Dvasinio pasaulio atžvilgiu tai buvo mikroskopinė energija. Ši dvasinė energija iš Begalybės pasaulio perėjo pro penkis dvasinius pasaulius: Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija.
Ir ties šio paskutinio pasaulio Asija riba, visiškai nusilpusi, tarsi mažytis jūros lašelis, ši dvasinė kibirkštis sprogo ir virto materialia energija, iš kurios gimė visata.
Tai ir yra Didžiojo sprogimo taškas, tapęs mūsų pasaulio pradžia. Viskas, kas buvo iki to, priklauso vien dvasiniam pasauliui, t. y. kabalos mokslui.

Iš 2015 m. birželio 7 d. radijo stoties 103 FM programos

Komentarų nėra

Gamtinių kataklizmų priežastis

Egoizmo vystymasis

Klausimas. Turiu vaiko užduotą klausimą: dėl ko, prieš atsirandant žmogui, vyko gamtinės katastrofos, kai masiškai mirdavo gyvūnai? Ar tai vyko dėl dinozaurų egoizmo?
Atsakymas. Visi procesai vyksta pagal iš anksto numatytą programą, vadinamą „Beito“ (savo laiku), t. y. dėl natūralaus gamtos materijos „Noro“ pasikeitimo gamtos negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse.
Nuo Adomo (gimusio prieš 5775 metus) žmogus gali daryti įtaką materijos (Noro) raidos procesui. Jis gali savo noru prisijungti prie bendro Noro raidos arba priešintis numatytai raidai.
Kabala aiškina mums visuotinio noro raidos programą ir kaip šią raidą galime paspartinti. Greitindami šį procesą, mes išsilaisviname iš gamtos spaudimo ir jaučiamės esantys panašūs į Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl išmirė dinozaurai

Keturi lygmenys

Pasaulio individualumas ir egoizmo globalumas

Komentarų nėra

Harmoningo gyvenimo priemonė

Kabala

Gamtoje egzistuoja dvi jėgos: gėrio ir blogio. Negatyvi, egoistinė jėga atvira ir vadovauja visam pasauliui: negyvajam, augaliniam, gyvūno, žmogaus lygmenims, valdo visą mūsų gyvenimą.
Tačiau yra ir kita, gėrio jėga, galinti priešintis šiam blogiui ir jį atsverti. Gėrio jėga net stipresnė už blogio, ir ją pasitelkę galėsime susitvarkyti su savo egoizmu.
Šiandien žmonija mato, kad nebegali kontroliuoti savojo egoizmo ir valdyti savo gyvenimo. Mūsų gyvenimas – tai begalinis varžymasis su kitais ir kova, mes pasiruošę žūti dėl savo egoizmo patenkinimo.
Kam žmogui reikia būti pačiam turtingiausiam – argi jis mirdamas išsineš tuos turtus su savimi? Iš jo nieko neliks, netgi piramidės su mumija, kaip kad liko po faraonų. Vadinasi, esame egoistinės blogio jėgos, verčiančios jai dirbti, valdžioje.
Tačiau kabalos mokslas atskleidžia mums priemonę, galinčią blogio jėgą atsverti gėrio jėga. Pasinaudodami šiomis dviem jėgomis galime pasiekti nuostabaus, neriboto, laimingo ir ramaus gyvenimo. Šis gyvenimas bus netgi amžinas, nes gėrio jėga neutralizuos blogio jėgą ir suteiks mums amžino, tobulo, virš visų apribojimų esančio egzistavimo pajutimą.
Kabalos mokslas kviečia kiekvieną žmogų tokiu būdu pakeisti savo gyvenimą. Jis moko mus, kaip atskleisti pozityvią gamtos jėgą ir tinkamai ją panaudoti.
Ši pozityvi jėga reiškiasi tuo mastu, kokiu mokomės ją tinkamai panaudoti. Kabala ją atskleidžia laipsniškai, ne visą iš karto, neribotai, nes tai taip pat būtų žalinga. Reikalingas tinkamas šių dviejų jėgų balansas.
Šios dvi jėgos kabaloje vadinamos dviem linijomis. Teigiama jėga – dešinė linija, o neigiama – kairė linija. Atskleisdami šias dvi linijas, iš jų sudarome dviejų subalansuotų jėgų, tarp kurių esame tarytum vidurinėje linijoje, sistemą.
Šitaip, kurdami subalansuotas sistemas, tobulėjame. Jų viduje yra blogio jėga, tačiau ją tinkamai neutralizuoja gėrio jėga. Negali būti blogio be gėrio ir gėrio be blogio, šviesos be tamsos.
Šitaip žmogus vystosi, tobulėja ir pasiekia aukštas pakopas. Kai jis savo viduje subalansuoja ir sujungia priešingas jėgas, tai pajunta harmoniją, ramybę ir gali teisingai suvokti bet kokią situaciją. Tokias galimybes žmogui suteikia kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Šviesos gavimo mokslas

Tikroji ramybė, o ne laikinas užsimiršimas

Komentarų nėra

Komunizmas: utopija ar tikrovė

Auklėjimas, vaikai, Platinimas

Kabalos mokslas – tikslo kelrodis.
Klausimas.
Vadinasi, didysis kabalistas Baal Sulamas, XX a. pradžioje parašęs straipsnį „Paskutinioji karta“ apie neišvengiamą žmonijos atėjimą į komunistinę visuomenę, smarkiai aplenkė laiką?
Atsakymas. Kabalistas neaplenkia laiko, jis viską mato nuo pradžios iki galo. Jam nėra laiko! Jis tiesiog pakyla į būsimą lygmenį, iš kurio galima suprasti, kas su mumis vyksta.
Kabalos mokslas leidžia mums pakilti į aukštesnį lygmenį, kur aiškiai matosi, kad reikia save perauklėti, kaip tai padaryti, ką privalome pasiekti. Jis tiksliai nurodo kelią, kaip teisingai dirbant su savimi galima pasiekti tikslą.
Klausimas. Straipsnyje „Paskutinioji karta“ Baal Sulamas parengė atsakymą į visus klausimus. Mums belieka išnagrinėti šį darbą ir visiems kartu jį realizuoti. Tikimės, kad tai padės atsakyti į klausimą: „Kas mūsų laukia ateityje?“
Atsakymas. Ateityje mūsų laukia tai, ką pasirinksime.
Žmonės turi suprasti, kad reikia vystyti tarpusavio santykius, stiprinti savo aplinkos pajautimą, darytis panašesniems į bendrą sistemą, apie kurią kalba kabalos mokslas.
Net jei ši sistema žmogui nematoma, specialių pratimų padedami, o jie vadinami „apskritaisiais stalais“ ar „ratais“, jis galės pajusti, kad negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse veikia nauja, teigiama, jėga.
Gamtoje pliusas ir minusas subalansuoti, todėl visi jos objektai veikia instinktyviai pagal gamtos dėsnius. Tuo tarpu žmoguje yra tik viena – neigiama – jėga, todėl jis turi atskleisti teigiamą gamtos jėgą, subalansuoti ją su neigiama ir eiti į priekį viduriniąja, pusiausvyros ir harmonijos, linija. Tada galėsime vadinti save „žmogus“. O kol kas mes esame gyvūniniame lygmenyje.

Iš 2015 m. gegužės 11 d. 4-osios TV programos „Apie mūsų gyvenimą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Komunizmo žavesys

Kodėl žlugo marksizmo teorija

Ir vėl Marksas ir komunizmas…

Komentarų nėra

Atsargiai: žodžiu galima užmušti

Krizė, globalizacija

Klausimas. Žmonija daugelį metų svajojo apie demokratiją ir žodžio laisvę, praliejo už ją daug kraujo. Žodžio laisvė – tai vienas iš svarbiausių šiuolaikinio žmogaus laimėjimų.
Diktatoriški režimai, ateidami į valdžią, visų pirma apriboja žodžio laisvę. Kodėl mums tokia svarbi žodžio laisvė, galimybė atvirai reikšti savo mintis ir nuomones?
Atsakymas. Žodžio laisvės siekis kyla iš žmogaus egoizmo, jo noro įsitvirtinti, pajausti savo reikšmingumą, savo nuomonės svarbą. Tokiu būdu jis jaučiasi svariu žmogumi, kuris stovi išdidžiai ir laisvai reiškia savo mintis. Tuo jis pareiškia apie save šiame gyvenime, šiame pasaulyje.
Saviraiškos troškimas kyla iš žmogaus egoizmo ir būdingas kiekvienam. Mums besivystant egoizmas tampa vis sudėtingesnis, todėl reikalauja vis didesnės saviraiškos laisvės.
Prieš tūkstančius metų žmonės nejautė tokio poreikio. Gyvendamas mažame kaime, žmogus nejautė, kad jam trūksta žodžio laisvės: tiesą sakant, ar buvo apie ką kalbėti?
Šiandien žmogus labai vertina savo žodžio laisvę, bet išsiaiškinkime, kas joje slypi. Jei tai laisvė sakyti viską, ką norisi, tai kodėl aš taip įsitikinęs savo teisumu? Ar atsakau už savo žodžius, kuriais galiu kažkam pakenkti?
Tą patį galima pasakyti apie vyriausybės rinkimus. Ar suvokia žmogus, mesdamas į balsadėžę biuletenį su partijos pavadinimu, kad tuo jis lemia savo tautos, visos šalies, o galbūt ir viso pasaulio ateitį?
Žodžio laisvė labai priklauso nuo žmogaus išsivystymo lygio, išsilavinimo, supratimo, apie ką jis mąsto ir kokią tuo daro įtaką. Tai ne oratorių pasisakymai haid parke Londone, kuriais linksminami turistai.
Prieš įgyvendindamas savo žodžio laisvę, žmogus privalo gauti atitinkamą išsilavinimą, juk tai uždeda jam didžiulę atsakomybę. Ne tik išskridęs žodis yra stiprus ginklas, negi mintis. Mūsų mintys plevena po pasaulį ir susiduria viena su kita, sukurdamos bendrą minčių lauką, veikiantį mus ir visą pasaulį.
Todėl žodžio laisvė, visų pirma, įpareigoja mus būti tam tikrame lygyje ir jausti didžiulę atsakomybę. Sakydamas žodžius, privalau būti įsitikinęs, kad išeidami į pasaulį jie padės jį išsitaisyti, o ne tik įrodinėju savo tiesą, kokią ją man rodo mano egoizmas.

Iš 2015 m. birželio 21 d. 587-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Jaunystė ir sielos grožis

Auklėjimas, vaikai, Kūnas ir siela, Sveikata

Klausimas. Kodėl šiais laikais žmonės taip jaudinasi dėl išvaizdos ir yra pasiryžę išleisti dideles sumas, kad atrodytų jaunesni ir gražesni?
Atsakymas. Seniau žmonės išvaizdos taip nesureikšmindavo. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje ji tapo labai svarbi, nes mūsų egoizmas vystosi ir vis stipriau pririša prie kūniškojo, materialaus gyvenimo.
Mūsų egoizmas šiame materialiajame gyvenime nori prilygti dvasiniam pasauliui. Jis taip išsivysto, kad pažada išrūpinti mums patį geriausią, begalinį gyvenimą, teikti malonumus, patrauklią išvaizdą, jaunystę ir jėgą.
Bendrasis evoliucijos procesas ir mumyse esanti programa verčia pakilti į naują – dvasinę – vystymosi pakopą bei pradėti gyventi jėgų, dvasinių savybių pavidalu, o ne kaip materialūs kūnai, gyvenimą jaučiantys tik savyje.
Kad pakiltume į aukštesnį egzistavimo lygmenį, pirmiausia turime įsitikinti, jog neverta laukti nieko gero iš mūsų kūniškojo gyvenimo. Jis negali būti nei amžinas, nei laimingas, o visi įgyti dalykai – nieko verti.
Todėl turime patirti įvairiausių būsenų: turtų, garbės, valdžios, žinių, išorinio grožio siekį, turime atskleisti visą šių norų, neteikiančių jokio užpildymo, menkumą. Per juos neįmanoma gauti pilnaverčio ir amžino pasitenkinimo gyvenimu.
Tai toks periodas, kai mes tarsi vejamės amžinąjį gyvenimą, tai yra bandome išsaugoti amžiną jaunystę. Bet po šių lenktynių, iššvaisčius daugybę jėgų, mums lemta suprasti, kad šis tikslas – bevertis.
Taip neįmanoma gauti nei amžinojo gyvenimo, nei tikrojo vidinio pasitenkinimo. Siekis atrodyti jauniems ir gražiems suteiktas tam, kad nusivylę juo pasirinktume aukštesnį tikslą.
Šis aukštas tikslas – iš tikrųjų amžinas, nes jį pasiekę, imame egzistuoti ne savo materialiuose kūnuose, o noruose, siekiuose, ketinimuose.
Noras išsaugoti amžiną jaunystę – tai tik tam tikras mūsų vystymosi etapas. Po to taps madinga užšaldyti savo kūnus, viliantis atgaivinti juos ateityje, kai atsiras progresyvesnės gydymo technologijos. Bet ir šiuo metodu teks nusivilti bei suprasti, kad tai – ne išeitis.
Visų šių bandymų tikslas – atskleisti mums, kad nėra pasirinkimo, kad reikia pakilti į kitą egzistavimo lygmenį, t. y. pereiti iš gyvenimo kūne į gyvenimą sieloje. Į šį tikslą stumia visas dabartinis gyvenimas.
Visos mūsų gyvenimo vertybės: maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios – visi šio pasaulio pripildymai turi mus nuvilti ir nukreipti vienintele kryptimi, t. y. iš egzistavimo materialiame kūne pereiti į gyvenimą sieloje.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 581-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinosios jaunystės paslaptis

Kaip tapti amžinam?

Komentarų nėra

Išeiti už laiko ribų

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Laikas – tai vidinis, asmeninis, psichologinis, egoistinis parametras, kai aš matuoju laiką nuo tos akimirkos, kai ko nors noriu siekiu, iki tos, kai norą įgyvendinu. Laiką visada jaučiu kaip užpildymo trūkumą.
Jei ko nors užsinorėjęs gaučiau iš karto, laiko nejausčiau. Tai vadinama būti virš laiko. Jei gavimas vyktų begaliniu greičiu, laikas priartėtų prie nulio.
Visa mūsų gamta egzistuoja žemiau šviesos greičio, todėl visi procesai vyksta ribotu greičiu. Todėl yra laikas. Juk laikas, greitis ir atstumas – tarpusavyje susiję dydžiai.
Teoriškai, jei iš karto gautume tai, ko trokštame, laiko nejaustume.
Kaip galėčiau pasiekti būseną, kurioje laikas būtų lygus nuliui, t. y. greitis būtų begalinis, o atstumas sutrumpėtų iki nulio, t. y. erdvė virstų tašku? – Tuomet, kai galėdamas atlikti veiksmą, tuoj pat jį ir atlikčiau – tą pačią akimirką, kai tik užsinoriu. Tai įmanoma tik davimo veiksme, kuris priklauso nuo manęs.
Jei nuo dabartinio mūsų tarpusavio ryšio, kuriame kiekvienas ima iš kitų, pereitume prie tokio ryšio, kuriame kiekvienas galėtų, turėtų ką duoti ir duotų kitiems, o šie norėtų iš jo gauti, tuomet nejaustume laiko.
Laikas – tai įprotis, tai absoliučiai psichologinis parametras. Apie tai jau kalba ir mokslas.
Iš esmės, ko mums reikia, kai kalbame apie tikrąją gyvenimo realizaciją, apie mums suteiktą teisingą laiko valdymą? Turime žinoti, kaip įgyti nesavanaudiško davimo savybę, kurios padedami pakiltume į lygmenį be laiko, vietos ir judėjimo.
Juk jei laikas lygus nuliui, tuomet nėra judėjimo ir erdvės, viskas yra toje pačioje vietoje, taške. Tokią būseną galime pasiekti, jei pakeisime tik savo santykį iš gavimo į davimą.

Iš 2014 m. balandžio 22 d. 356-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Laikas greitai sustos!

Pakilti virš laiko

Komentarų nėra

Pašalpa ir mokslas – privaloma visiems

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Tyrimas. Skurdo problema pasaulyje kiekvienais metais vis aštrėja. Pajamų nelygybė didėja, o įvairios socialinės programos neužtikrina norimo rezultato.
Šiandien net minimalusis darbo užmokestis, kuris teoriškai turėtų garantuoti bent kuklų gyvenimą, nepanaikina skurdo – minimali alga, dirbant visą darbo dieną, 40 valandų per savaitę, neleidžia išbristi iš vargo.
Komentaras. Pasauliui būtina pakeisti seną požiūrį į darbą, uždarbį, pensijas ir kitas socialines pašalpas. Turime žvelgti į visuomenę, kaip į vieną visumą, kurią bet kuriuo atveju turime aprūpinti visomis būtiniausiomis egzistavimo sąlygomis, nesivadovaujant nuostata „Kas nedirba, tas nevalgo“.
Pašalpos, atlygio gavimą turime susieti su kiekvieno žmogaus dalyvavimu integraliojo auklėjimo kursuose. Dalyvavimas šiuose kursuose laikomas privalomuoju darbu.
Kas dėl tų, kurie dirba, kad aprūpintų visuomenę viskuo, kas būtina, tai pati visuomenė atrinks ir nukreips žmones būtinajam darbui. Mes privalome atsieti pašalpos, atlygio gavimą nuo darbo ir susieti su dalyvavimu integraliojo auklėjimo kursuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Badmetis ar klestėjimas

Pamokos apie naują pasaulį

Planeta kaip vienas kambarys

Komentarų nėra

Šiam pasauliui suteikta gili prasmė

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Klausimas. Kam reikalingas visas istorinis ir žmonių visuomenės vystymosi procesas, jei šis materialusis pasaulis tėra iliuzija?
Atsakymas. Šiam materialiajam pasauliui suteikta gili prasmė. Tik gyvendami jame, įgyjame supratimą, kad mūsų materialusis vystymasis priėjo akligatvį.
Suvokiame, kad vystėmės neteisingai ir toliau judėti ta linkme nebegalime, juk mūsų egoizmas veda į bedugnę, į pražūtį.
Yra toks mūsų noro mėgautis vystymosi etapas, kurį turime pereiti ir išsiaiškinti čia – šiame pasaulyje. Egoizmas atskleidžia mums savo baigtinumą, pasmerktumą, betiksliškumą. Visa tai turime išgyventi ir išjausti.
Šis pasaulis labai svarbus, visi mūsų vidiniai pokyčiai vyksta gyvenant šiame materialiame pasaulyje. Be to, vyksta ir tokie materialūs pokyčiai, kurių nejaučiame.
Sunku paaiškinti, kaip jaučiame tikrovę, mirus kūnui. Juk mums atrodo, kad viską jaučiame kūnu – bet tai netiesa. Kūnas – tai tik viena iš mūsų iliuzijų.

Iš 2015 m. birželio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad neliktume prie seno

Toks nenuspėjamas žmogus

Pasaulis už davimo jėgos ribų

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai