Klausimas. Kiekvienas bando atrodyti jauniau. Mūsų laikais ši tema tapo tokia populiari, kad aplink ją išsivystė visa pramonės šaka, lėtinanti senėjimo procesą: medicina, kosmetika, sveikatos ir grožio centrai. Kodėl mums kyla toks deginantis noras būti amžinai jauniems?
Atsakymas. Esmė ta, kad mes susipainioję ir gyvename dvigubą gyvenimą. Žmogus gyvena savo sieloje, kol kas dar neišsivysčiusioje ir sudarytoje iš vieno taško, ir savo kūne, kuris yra gyvūniniame, o ne žmogaus lygmenyje.
Žmogumi vadinamas ne mūsų kūnas – tam tikra baltyminės materijos forma – o noras, panašus į Aukštesniąją gamtos jėgą. „Žmogus (Adam)“ reiškia „panašus (dome) į Kūrėją“, kitaip tariant, turintis altruistinę meilės ir davimo artimui savybę.
Toks žmogus išeina iš savojo egoizmo ir yra ne jame kaip gyvūnas, o jo sukurtame nore kitų viduje.
Tai daro jį panašų į Aukštesniąją gamtos jėgą, užslėptai egzistuojančią pasaulyje, kuri vadinama Kūrėju. Kūrėjas – tai absoliuti davimo ir meilės jėga, neatsižvelgianti į save, tarsi saulė, nuolatos skleidžianti šilumą, šviesą, meilę, gėrį visiems be išimties.
Mes gyvename šios geros spinduliuojančios Aukštesniosios jėgos viduje, tarsi švelniuose saulės spinduliuose. Problema ta, kad turime priešingą jai formą – egoistinę, nukreiptą į asmeninį gavimą, ir dėl to stengiamės pagriebti, kaip įmanoma daugiau. Tai daro mus priešingais Aukštesniajai jėgai.
Mes nuolatos sugeriame į save, todėl mūsų gyvenimas ribotas. Visų pirma dėl to, kad priklausome nuo to, kas suteikia visą šį pripildymą, gyvybinę energiją. Mes gyvename, kol gauname šią gyvybinę jėgą ir ja naudojamės. Palaipsniui ji silpnėja, o mes vis senstame, kol numirštame.
Kad gyventume amžinai, turime tapti panašūs į Aukštesniąją davimo ir meilės jėgą, išeiti iš savęs į išorę. Jei tai padarysime, tai gausime neribotas gyvybines jėgas. Juk mes nesugersime jų, o priimsime tik dėl to, kad grąžintume šį gerumą atgal Kūrėjui: Jis – mums, o mes – Jam.
Tokioje formoje galima gyventi aukščiau laiko. Mes ne tik pratęsiame savo gyvenimą šimtus ar net milijonus metų, o apskritai išeiname iš laiko ribų. Jei išeiname iš savęs, tampame panašūs į Aukštesniąją gamtos jėgą, nuolat mums skleidžiančią meilę, ir taip pat įgyjame jos davimo ir meilės savybę, tampame amžini, kaip ji.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti amžinam?

Be pasipriešinimo

Kūno sveikata – sielos pusiausvyra

Klausimas. Ar jūs kada nors manėte, kad studijuosite kabalos mokslą? Kada pirmą kartą Jums kilo šis pojūtis?
Atsakymas. Man atrodo, kad nuo septynerių aštuonerių metų jau žinojau, kad būtinai išsiaiškinsiu, kam reikalingos žvaigždės. Mane visada kerėjo didžiulis juodas dangus.
Vaikas būdamas išeidavau į kiemą, žiūrėdavau į tamsų dangų ir nesuprasdavau, kur aš, kas aš, kam visa tai ir kodėl taip paslaptingai mirga žvaigždės.
Tuo metu man rodėsi, kad tai yra susiję su astronomija. Aš labai stipriai buvau ja susidomėjęs, kol supratau, kad astronomija – tai viso labo mechaniniai skaičiavimai, ir todėl daugiau nebesigilinau į ją.
Tada nežinojau, kas yra kabala, ir neįsivaizdavau, kad būtent ji gali padėti įminti egzistencijos tikslą. O tai visada buvo mano troškimas. Vėliau, studijuodamas kabalą, supratau, kad mane skatino rešimo – vidinis poreikis, kūrimo pabaigos nepripildytas noras. Aš tiksliai žinojau, kad nuo to niekur nedingsiu.
Klausimas. Kabalos mokslas skirtas visiems ar tik tiems, kuriuose atsiskleidžia rešimo (informacinis genas) ir kurie kelia klausimą „Kas ten, už žvaigždžių?“
Atsakymas. Manau, kad mūsų laikais, mums (man ir mano mokiniams) stengiantis, mes vis tik atskleisime kabalą visiems. Juk iš tikrųjų šis mokslas labai artimas žmogui.
Mūsų gyvenimo valtyje mes plaukiame pasroviui, ir srovė pamažu mus kur nors nuplukdo. Kabala padeda dalyvauti šiame procese, papildyti natūralią noro raidą (juk noras – tai visa sukurta materija) dar ir savo dalyvavimu.
Tada žmogus, dalyvaudamas noro evoliucijoje, pradeda pažinti noro priežastis, ištakas, pačią tėkmę, tikslą, kaip gali tam daryti įtaką, kur valios laisvės ribos. Maža to, jis suvokia savo ištakas, savo tašką šiame procese ir savo galutinę būseną.
Visa tai galima atskleisti sau, kitaip tariant, pakilti virš natūralaus, neįsisąmoninamo mūsų didžiulio noro, visos visatos materijos, vystymosi, suvokiant šią aukštąją mechaniką.
Tai atskleisti gali tik tas, kuris turi poreikį pažinti egzistencijos tikslą. O jei žmogus jo neturi, tai jo nepriversi tuo užsiimti, o ir nereikia. Jis plauks natūraliai, vystydamasis greičiu, kurį nustato bendras visatos mechanizmas.

Iš 2015 birželio 1 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ieškant gyvenimo prasmės

Tikroji kabala – be mistikos ir mitų

Tiesa ims staiga pati skleistis

Nuomonė. „Žmogiška“ – visa tai, kas neatneša tiesioginės biologinės naudos. Uždirbti pinigų, pastatyti būstą, pernešti savo genomą į kitą kartą – visa tai yra gyvūninis lygmuo. Mes taip ir netapome žmonėmis. Mes – agresyvūs žinduoliai.
Visuomenės struktūra atspindi evoliucinį, o ne sąmoningą žmonijos vystymąsi. Priekinės mūsų smegenų skiltys susiformavo tam, kad dalytumės maistu, sugyventume. Bet reikia dar 200 tūkst. metų atrankos, kad tai taptų norma.
O kol kas mes – socialūs žvėrys. Suprantame, kad vogti nedera, bet vagiam! Mums reikia nustatyti hierarchiją visuomenėje, prasimušti į valdžią ir prie pinigų. Žmogus, kaip gyvūnas – totalitaristas.
Viešumoje visi siekia atrodyti demokratiški ir humaniški, o kai jų niekas nemato, elgiasi, kaip babuinai bandoje – ir paauglių, ir šalių grupės – tai biologinis mūsų elgesio modelis.
Beždžionei normalu nemąstyti, tingėti, apgaudinėti, būti neištikimai, vogti. Bet tai uždrausta žmohui, ir žmonės balansuoja ties riba tarp beždžioniško ir žmogiško.
Komentaras. Nesukursime demokratiškos lygiateisės visuomenės, taikos, nes elgiamės kaip primatai. Nebeturime 200 tūkst. metų, kad išsivystytume iki žmogaus lygmens, to gamta neužprogramavo. Gamta numatė būtinybę mums patiems savarankiškai ir sąmoningai vystytis.
Mes neprivalome patys savęs vystyti, – tai neįmanoma. Privalome tik panorėti pasikeisti, o tuos pasikeitimus mumyse sukels ta pati gamtos jėga, kuri išvystė mus iki dabartinio lygmens. Vienintelė mūsų galimybė tobulėti – panorėti vystytis. Tai mums atskleidžia kabalos mokslas.

Klausimas. Ar žmogus miršta todėl, kad jo organai neveikia harmoningai? Aš maniau, priežastis ta, kad koks nors organas nusilpsta ir negali atlikti savo darbo. T. y. priežastis yra blogas kiekvieno organo darbas, o ne tiesiog jų tarpusavio ryšys.
Atsakymas. Jeigu ištirsime organą, kuris nustojo normaliai dirbti, matysime, kad defektą sukėlė netinkama jo vidinių dalių sąveika. Sutrikti gali tik ryšys, o ne pati ląstelė. Net jei ląstelė „sugedusi“, problema yra vidinis jos sistemos ryšys.
Bet kokį silpnumą ir ydą, pradedant milžiniškomis struktūromis, baigiant mikroskopinėmis ląstelėmis, nulemia tinkamo ryšio tarp visumos dalių nebuvimas.
Bet kokia kūno liga atsiranda tik dėl to, kad nėra tinkamo ryšio. Kyla išorinės ir vidinės jėgos, griaunančios teisingą kai kurių, didelių ar mažų, kūno elementų ryšį.
Mums atrodo, kad nesveikuoja širdis ar inkstai. Tačiau jeigu įsigilintume, matytume, kad tai ryšio tarp vidinių elementų stokos rezultatas.
Todėl būtina suvokti, kad vienintelis dalykas, kurį reikia ištaisyti, – mūsų tarpusavio ryšys. Pačiame žmoguje nėra ką taisyti, tačiau jis turi sukurti savo norui antiegoistinį ekraną, kad galėtų tinkamai susijungti su kitais. Paties noro mes netaisome – tik jį lydintį ketinimą. Ketinimas ir yra mūsų tarpusavio ryšys.

Iš 2015 m. birželio 9 d. pamokos pagal laikraštį „Hauma“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visų ligų šaknis

Dvasia lemia sveikatą

Gydymas pakylant aukščiau egoizmo

Klausimas. Argi neįmanoma pasiekti tokios harmoningos, subalansuotos būsenos, į kurią atveda kabalos mokymasis, tiesiog nuvykus atostogauti, ilsėtis?
Atsakymas. Kol žmogus dar nepakankamai išsivystęs, jis gali pasitenkinti paprasta atostogų išvyka. Jis važiuoja į gamtą, palikęs darbą, varžybas, atsijungia nuo naujienų ir nusiramina.
Bet mes kalbame apie tuos žmones, kurie suvokė, kad yra valdomi piktosios egoistinės jėgos. Jiems nebepadės poilsinė kelionė, juk žmogus jaučia, kad nebesugeba ramiai ilsėtis. Jis negali išsilaisvinti nuo minčių apie tuščiai slenkantį gyvenimą, pasibaigsiantį be naudos.
Žmogus nusimena todėl, kad negali realizuoti savęs. Jis nebenori gulėti krėsle prie baseino ar jūros ir mėgautis. Jame liepsnoja egoizmas, noras mėgautis, neduodantis ramybės. Žmogus nemato, kur galėtų save užpildyti, jo gyvenimas – tuščias.
Akivaizdu, kad šiandien tokia nuotaika – labai dažna, žinome, kiek daug narkotikų ir antidepresantų vartoja žmonija. Kenčia visi, daugelis pradeda suvokti, kad būtina išeiti iš šios aklavietės.
Tada ir galima žmogui paaiškinti, kad yra sprendimas. Tai ne šiaip raminamoji priemonė, leidžianti kuriam laikui prislopinti piktąją jėgą ir pailsėti mūsų gyvūniniam kūnui, tarsi kokiam katinui, besišildančiam saulutėje ir apie nieką negalvojančiam.
Kabalos metodas leidžia mums atskleisti pozityviąją gamtos jėgą ir surasti pusiausvyrą tarp dviejų jėgų: negatyviosios ir pozityviosios, sujungti savyje pliusą ir minusą. Kai pliusas ir minusas yra pusiausvyroje, tai tarp jų atskleidžiame dvasinį pasaulį, aukštesnįjį matavimą, kitą mūsų būseną, būsimą pasaulį.
Tada matome save ne šiame pasaulyje, gulinčius pajūry po saule, ne apsuptus materialių kūnų: akmenų, augalų, gyvūnų, žmonių, o egzistuojančius jėgų, valdančių mūsų pasaulį, lauke. Mes pakylame į šių jėgų lygmenį ir ten randame laimės bei prisipildymo šaltinį.

Iš 2014 m. gruodžio 18 d. 477-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – patikimas vedlys

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Klausimas. Šiais laikais madinga mokytis kabalos. Jos sekėjais tampa tokios įžymybės, kaip Madona. Ar tai trukdo, ar padeda jūsų globaliam tikslui – supažindinti žmones su dvasingumu?
Atsakymas. Viena vertus, tai atkreipia žmonių dėmesį į kabalą, jie ima skaityti ir domėtis ja. Tačiau Madona ir visi kiti panašūs – ne tie, kas iš tikrųjų studijuoja kabalos mokslą.
Nieko nepadarysi – taip žmonija vystosi. Kai ji patenka į didžiulę dvasinę sistemą, negali iš karto suprasti ir suvokti, kas tai yra. Todėl žmonės šį klausimą aiškinasi įvairiai.
Netgi tie, kas ateina pas mus mokytis, pusmetį ar daugiau nesupranta, kur gi jie yra. Juos galima lyginti su studijavusiais kvantinę fiziką. Ten taip pat metus laiko studentai vaikšto paniurę.
Žmogus negali iš karto patekti į kitą dimensiją, todėl kabaloje būtinas adaptacijos laikotarpis.
Klausimas. Ar jums padeda žvaigždės?
Atsakymas. Tai priklauso ne nuo žvaigždžių, o nuo žmogaus poreikių.
Į kabalą ateina žmonės, kankinami gyvenimo prasmės klausimo: „Dėl ko aš gyvenu?!“ Jei šis klausimas žmogų degina, jis jaučia savo egzistavimo beprasmybę ir negali su tuo susitaikyti, tuomet jis ateis pas mus.
Jei gyvenimo prasmės klausimas patenkinamas maistu, seksu, turtais, šeima, žiniomis ir t. t., tuomet žmogus įstringa šiuose pasitenkinimo lygiuose. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog žmogus kol kas yra tokiame vystymosi lygmenyje. Galbūt jį traukia mokslas.
Tam tikrą laiką ir aš ieškojau gyvenimo prasmės moksle, po to religijoje, bet ten jos neradau. Ir kai jau visai nebegalėjau ištverti, man patarė ieškoti kabalistų. Ketverius metus ieškojau savo mokytojo, o atradęs supratau, kad jis tai – tikrai mano.

Iš 2015 m. kovo 11 d. spaudos konferencijos žurnalistams

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikroji kabala  – be mistikos ir mitų, 1 dalis

Dvasingumas pagal kabalą

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Tyrimas. Įsimylėjimas veikia organizmą kaip liga. Meilė – pavojinga liga, žmogaus sveikatai daranti didelę žalą. Įsimylėjęs žmogus patiria emocijų audrą.
Tai pragaištingai veikia sveikatą ir galiausiai sukelia visą „puokštę“ ligų. Įsimylėjęs žmogus negali adekvačiai pripažinti, kad jo savijauta pablogėjo.
Laimės būsenos euforija nuslopina sveiką nuovoką. O tragedijos, kurias įsimylėjėlis išgyvena nutrūkus santykiams, ar kitos problemos dėl antrosios pusės gali tapti lemtingos.
Komentaras. Apskritai, galima pasakyti ir priešingai. Tačiau iš tiesų meilė mūsų pasaulyje – pats stipriausias egoistinis sukrėtimas, aukščiausias egoistinis noras, sučiumpantis žmogų į savo tinklus ir kietus gniaužtus iki sąmonės aptemimo ir proto netekimo.
Šio jausmo veikiamas žmogus praplečia savo egoistinius norus ir kartu apriboja save tik jais. Bet jei meilė tikra, t. y. altruistinė, „nuo savęs“ kitiems, nekreipiant dėmesio į save, tai ji neriboja žmogaus, o priešingai – atskleidžia naujus pojūčius „už jo paties“, taip žmogus suvokia pasaulį aplink save.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės ginklas priverčia pasiduoti

Meilė: trumpas blyksnis ar negęstanti liepsna?

Meilės chemija

Kairioji linija padeda mums megzti tarpusavio ryšius. Be egoizmo nesusiformuotume, todėl jis nenaikinamas. Tu tarsi dedi ant jo vario ar aukso lapą ir kali plaktuku, kol išgauni reljefą. Be to neapsieisi.
Pasakyta: kelias į pragarą gerais ketinimais grįstas. Dėl to padaromos visos nuodėmės, nes ketinimai iš tikrųjų geri. Tu įsitikinęs, kad gali dirbti su visomis savybėmis davimui, bet įvyksta trumpas sujungimas, ir viskas sudega, staiga krenti į tamsą.
Pasiruošimo metu, pereidami iš lo lišma (dėl savęs) į lišma (dėl davimo), patiriame nedidelius būsenų skirtumus, bet kadangi jie maži, tai neatveda prie didžiulių paklydimų.
Šis laikotarpis reikalingas būtent tam, kad teisingai subalansuotume savyje dvi savybes, kad šviesa ir tamsa, noras ir savybė duoti, būtų jam lygiavertės, kad žmogus suprastų, jog be jų neįmanoma. Tamsos ir šviesos savybės vienodai svarbios siekiant Kūrėjo, viena negali būti be kitos.
Žmogus turi teisingai kilti virš savo noro prasiveržti į priekį ir duoti dar daugiau. Pavyzdžiui, visi sako, koks esi puikus ir geras, nes padarei kam nors kažką gero, ir tu, paveiktas šių žodžių, entuziazmo nešamas, duodi dar daugiau… o paskui gailiesi.
Šis apgailestavimas nubloškia tave nuo visų pakopų žemyn, kaip vaikiškame žaidime su žetonais: tu eini į priekį ir staiga tave meta atgal. Kad apsisaugotume nuo šito, duodamas laikotarpis, per kurį abi jėgos turi sveikai susibalansuoti mumyse.
Gavimo savybė – tai aukštesnysis protas, nes tik dėl egoizmo suvokiame tikrąją reiškinių esmę. O dešinioji linija – tai davimas, meilė. Čia nėra jokio teismo, jokių apribojimų, kontrastų, kontrolės.
Kairioji linija jungia savyje viską. Be jos negali atsiskleisti Kūrėjo šviesa. Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas, tik prieš mus.

Iš 2014 m. gruodžio 31 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didžiulė Kūrėjo malonė

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Gėris priešingoje šviesoje

Nuomonė. Pajamų skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausių piliečių išsivysčiusiose šalyse pasiekė grėsmę keliantį mastą ir gali pasiekti lygį, būdingą ne išsivysčiusių šalių ekonomikai, o viduramžiams.
Nuo 1980 m. piliečių pajamų nelygybė nuolat augo, šiandien yra pasiekusi maksimalų lygį per pastaruosius trisdešimt metų. Kad būtų sumažinta pajamų nelygybė, rekomenduojama sukurti daugiau darbo vietų.
Komentaras. Bet juk pasauliui nereikalingi darbuotojai, priešingai, visuomenė išgyvena darbo rankų perteklių ir nežino, ką daryti su tais, kurie gauna pašalpas!
Išeitis – arba karas, kurio metu visuomenė atsikratys nuostolingų masių, arba žmonijos perėjimas į racionalaus egzistavimo sistemą, kai gaminama tik tai, kas būtina visų egzistavimui, o laisvas laikas ir jėgos atiduodami vienybei ir ryšiui tarp žmonių įgyvendinti. Kito sprendimo nėra!

Klausimas. Kaip Kūrėjas, būdamas absoliučiai geras ir kuriantis gera, sukūrė blogąjį pradą, kuriame nėra Jo savybių? Kokiu tikslu Jis sukūrė blogį? Kodėl negimstame pasaulyje, pilname gėrio?
Atsakymas. Jei žmogus gimtų absoliučiai gerame pasaulyje, tai būtų kaip angelas, be blogojo prado. Kitaip tariant, jis egzistuotų veikiamas tik vienos jėgos.
Bet mes sukurti tam, kad pasiektume Kūrėjo lygmenį, kad taptume protingesni ir suprastume bei pasiektume Kūrėjo būseną, Jo jėgą, savybes, taptume kaip Jis.
Kad tai pasiektume, mums reikia turėti savybių ir priešingų Kūrėjui, ir panašių į Jo, t. y. mus turi sudaryti dvi dalys. Viena dalis – blogasis pradas, priešingos Kūrėjui savybės, su kuriomis gimstame.
O antrąją dalį, savybes, panašias į Kūrėjo, turime prisijungti patys, ir taip save kurti, kaskart vis labiau šias abi dalis pritraukdami ir tapdami vis panašesni į Kūrėją.
Šio augimo procese yra 125 pakopos iki būsenos „Grįžo sūnūs pas savo Kūrėją“, kai įgyjamos Kūrėjo savybės. Bet mus turi sudaryti dvi priešingos dalys.
Tam Kūrėjas sukūrė blogąjį pradą, t. y. blogą, egoistinį norą, bet mums reikalaujant, duoda ir gerąjį norą. Šioms dviem jėgoms padedant, pasiekiame tobulybę.
Klausimas. Kaip galiu įgyti savybių, apie kurias nieko nežinau?
Atsakymas. Dėl to turi ateiti į grupę, kuri atliks visą šį darbą, turi įsijungti į ją. Juk vienas šito neatliksi. O grupėje vienydamiesi pritraukiame Šviesą, grąžinančią prie Šaltinio, tuomet gauname antrąją, teigiamą, gamtos jėgą, kuri neigiamą jėgą sugrąžina į pusiausvyrą.

Iš radijo stoties 103FM programos, 2015 m. gegužės 17 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra blogio be gėrio

Klausimas – atsakymas

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai