Vieno aktoriaus teatras?
Klausimas. Jeigu Kūrėjas viską sukūrė, tai koks yra mūsų darbas?
Atsakymas. Iš tikrųjų, jei viskas iš Kūrėjo, jei Jis sukūrė šį „mažąjį spektaklį“, vadinasi, mes neegzistuojame kaip savarankiški asmenys ir viskas mums tik rodosi?
Aš jaučiuosi savarankiškas pagal atitrūkimo nuo Kūrėjo ir Jo paslėpties laipsnį. Ir atvirkščiai, Jam atsiskleidžiant aš išnykstu, tampu „skaidrus“, jaučiu, kaip viskas pereina per mane, o manęs paties iš viso nėra.
Tokiu būdu aš egzistuoju tik todėl, kad Kūrėjas yra paslėptyje. Kaipgi Jis gali atsiskleisti? Juk tada kūrinio tiesiog neliks, niekas neegzistuos, išskyrus Jį.
Ir vis tik, pagal kūrimo programą, aš galiu įgyti savarankiškumo ir atskleisti Kūrėją – jeigu dar iki šio atskleidimo aš veikčiau taip kaip Jis. Kitaip tariant, man įgyjant tam tikrą Kūrėjo savybę, Jis gali atsiskleisti nepašalindamas manęs iš šio pasaulio paveikslo. Ir tada mes su Juo tampame vieniu.

Aš savarankiškas – mes vienis
Dabar man reikia pasakyti „labai ačiū“ už paslėptį. Juk būtent per ją aš galiu įgyti Kūrėjo savybes, mintis, norus, veiksmus. Iš paslėpties aš noriu, kad jie pasireikštų manyje, gimtų manyje. Ir pagal tai Kūrėjas gali atsiskleisti pagal savybių panašumo dėsnį.
Tokiu atveju aš „neištrinu“ Jo iš paveikslo, o Jis, atsiskleisdamas, „neištrina“ manęs. Aš egzistuoju savarankiškai ir tuo pačiu metu mes su Juo esame tarpusavyje susiję, panašūs, susilieję. Kad ir kažkokia viena savybe, bet susilieję į vienį. Šį veiksmą reikia atlikti su kiekvienu mūsų noru, supanėšėjant su Kūrėju visu didžiuliu vidiniu žmogaus proto ir jausmų spektru. Štai kas mūsų laukia.

Už draugo – Kūrėjas
Tai pasiekiame padedant kabalos mokslui, taikydami per mokymąsi įgytas teorines žinias grupėje, dešimtuke. Mes renkamės ir stengiamės būti kartu, papildome vienas kitą, sutinkame vienas su kitu. Kitaip tariant, aš turiu kurti su draugu tokius pačius tarpusavio santykius kaip ir su Kūrėju.
Per šį pratimą mes vis labiau išsiugdome teisingą požiūrį, ir mūsų pastangos dirbant su draugais pritraukia Šviesą, grąžinančią į šaltinį.
Aš stengiuosi elgtis su draugais kaip su Kūrėju, tarsi Jis stovėtų už kiekvieno iš Jų, tarsi man tik atrodytų, kad tai draugas, o iš tikrųjų nėra nieko, išskyrus Kūrėją, kuris per draugus nuolatos man rodo įvairias elgesio formas.
Aš nuimu šiuos apdangalus ir sakau, kad viskas tik į gera. Man reikia juos įveikti, pakilti aukščiau jų, man reikia žiūrėti į Kūrėją kaip į mylintįjį ir mylimąjį.
Jei aš dedu šias pastangas, tai sužadinu Šviesą, grąžinančią į šaltinį. Ir ji ištaiso mane, ištaiso mano savybes, kad jos iš tikrųjų būtų tokios ir kad jomis būčiau panašus į Kūrėją.

Teorija bejėgė
Apie tai mes turime galvoti, o paskui stengtis įgyvendinti. Svarbiausia – būtent įgyvendinti. Patikėkite, skaityti ir kalbėtis apie tai galima metų metus, nieko nesuprantant dėl praktikos stokos.
Kabala – praktinis mokslas. Ir todėl yra pasakyta: „Padarysime ir išgirsime.“ Atliksime praktiškai ir tada „išgirsime“ – kitaip tariant, įgysime Binos savybę ir pajusime, apie ką kalbama.

Iš 2015 m. liepos 22 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvas vergas

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Nenoriu būti lėle!

Klausimas. Pasakyta, kad žmogus „palenkia pasaulį į nuopelnų pusę“. Kaip vienas žmogus gali paveikti visą pasaulį?
Atsakymas. Vienas žmogus gali paveikti visą pasaulį, nes susijungia su juo ir trokšta per save palenkti pasaulį į gėrį. Dvasiniame pasaulyje kiekvienas žmogus svarbus kaip visi, pagal dėsnį „visuma ir dalis tapačios“.
Klausimas. Tarkime, vienas žmogus nuolat klausosi jūsų laidų, jis kupinas meilės visiems. Aišku, kad jis palenkia pasaulį į gerąją pusę. Kitas – priešingai, nusveria pasaulį į blogį. Kuris laimės?
Atsakymas. Apie pasaulį sprendžiama pagal daugumą. Todėl reikia stengtis, kad būtų kuo daugiau žmonių, siekiančių meilės artimui.
Klausimas. Kas suteikia jums jėgų ir kantrybės visą laiką kalbėti žmonėms apie susivienijimą ir meilę? Jūs be galo optimistiškas, jūs nenusimenate dėl to, kas vyksta Izraelyje ir pasaulyje.
Iš kur tas optimizmas? Kodėl esate įsitikinę, kad žmogus stovi priešais svarstykles ir gali pasaulį nusverti į gėrį? Ar jūsų neslegia tai, kad viskas aplink atrodo tarsi griūtų?
Atsakymas. Tai mane slegia, nes aš nenoriu, kad žmonės kentėtų ir sukeltų kančių sau ir  visam pasauliui. Tačiau aš suprantu jų būseną ir stengiuosi nuolat jiems aiškinti.
Kaip su mažais vaikais: kad ir kaip sunku su jais būtų, negali jų palikti, ir kantriai aiškini iš naujo. Viskas iš meilės. Kaip pasakyta, „visus nusikaltimus uždengs meilė“.

Iš 2015 m. liepos 12 d.  radijo stoties „103 FM“  laidos

Klausimas. Šiandien žmogus mėgaujasi savo turtais, tuo pagrįsta visa ekonomika. Jis savo tikslu laiko materialųjį vystymąsi: svajoja pirkti naują mašiną, namą. Ar naujajame vystymosi etape žmogus pajus malonumą ne nuo materialių pirkinių, bet nuo visuomeninių ryšių?
Atsakymas. Žmogus mėgausis Aukštesniosios jėgos pažinimu.
Materialaus vartojimo visuomenė atsidurs aklavietėje. Esant nusivylimo būsenai, kurią patirs žmonija, reikės paaiškinti, kad egzistuoja sprendimas – naujas švietimas, skirtas visiems.
Baal Sulamas rašo, kad pagrindinė Rusijos revoliucionierių klaida XX a. pradžioje buvo ta, kad jie veikė ne dėl Kūrėjo.
Būtent dėl to jie nepajėgė sukurti teisingos valstybės. Jie negalvojo apie bendrą sistemą, reikalaujančią iš žmonių vienytis, kad pasiektų aukštesnį, dvasinį, laiptelį.
Jie nekėlė sau tokio aukšto tikslo, o jis būtų leidęs išspręsti ir materialaus gyvenimo problemas, ir garantuoti amžiną egzistavimą.
O pačiame materialiajame gyvenime nėra jokio sprendimo. Galima tik užmerkti akis prieš faktą, kad esame pasmerkti mirčiai, lyg mūsų nejaudintų, kas bus toliau. Deja, kiekvienam aišku, kad žmogus ne amžinas.
Visos šiandieninės žmonijos problemos kilusios iš to, kad žmonės neturi atsakymo, dėl ko jie gyvena. Dėl to ir plečiasi teroristinės organizacijos, religiniai karai, vedantys pasalį naujo pasaulinio karo link.
Iš kur visa tai, jei šiuolaikiniame pasaulyje materialinių daiktų apstu? Priežastis ta, kad žmonės nesupranta, dėl ko verta gyventi. Dėl to pasaulyje tokia netvarka.
Tačiau yra sprendimas, kurį siūlo kabalos mokslas. Jis neapsiriboja ekonomikos taisymu tiek, kad visus aprūpintų trokštamais materialiais daiktais, o duoda daug daugiau.
Ekonomika skirta tik materialiam egzistavimui aprūpinti, bet svarbiausias tikslas – pakilti į aukštesnį egzistavimo lygį.
Aš nenoriu, kad mano vaikai gyventų tokį patį gyvenimą, susentų kaip aš ir numirtų, ir kad ta pati lemtis ištiktų mano anūkus ir visą būsimą kartą. Aš noriu jiems duoti daugiau nei laikiną egzistavimą!

Iš 2015 m. birželio 24 d. TV programos „Sprendimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Racionalus vartojimas harmoningoje visuomenėje

Pasaulis pasiruošęs išgirsti

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Klausimas. Jaučiu, kad dėl techninės pažangos žmonija atsiribojo (atitrūko) nuo gamtos ir dėl to prarado pusiausvyrą. Jeigu sugrįšime atgal į gamtą, prie sveiko gyvenimo būdo, ar tai suteiks mums džiaugsmą ir laimę?
Atsakymas. Siekiant padaryti mūsų gyvenimą laimingesnį, reikia pakeisti jame labai daug. Mes juk bandome pastatyti (sukurti) kažką naujo sename pasaulyje ir tempiamės į naują pasaulį senus metodus.
Neįmanoma pastatyti miesto 20 milijonų gyventojų kaip senovėje. Išeitų dviejų tūkstančių kilometrų ilgio kaimas, tokio plano beveik neįmanoma įgyvendinti. Prireiktų neracionaliai daug kilometrų kelių.
Verta pagalvoti, kaip suderinti ergonominį sprendimą, tinkantį žmogaus kūnui, su visomis šiuolaikinėmis technologijomis ir XXI a. žmogaus poreikiais. Nebegalime visi gyventi natūrinio ūkio sąlygomis ir patys kepti duoną krosnyje.
Vis dėlto, būtina pagalvoti, kaip galėtume grįžti atgal į gamtą – tai labai svarbus ir laiku užduodamas klausimas. Aš tikiuosi, kad grįžimas į gamtą neapsiribos tik materialiais dalykais: natūralia medicina ir organiniais produktais, bet palies ir žmogaus sielą.
Žmogus turi pajusti, kad privalo grįžti į gamtą ir susijungti su ja, nes yra neatskiriama jos dalis. Dėl to jis savo noru turi paklusti gamtos jėgoms ir įsakymams.
Mūsų kūnui reikia leisti egzistuoti pačia teisingiausia ir laisviausia forma, kiek tai įmanoma. Tam, žinoma, yra visos galimybės, nežiūrint į milijardinį žmonių Žemėje kiekį. Reikia duoti kiekvienam žmogui galimybę būti kuo arčiau gamtos, racionaliai panaudojant ir visus šiuolaikinius patogumus.
Tai problema, kurią teks spręsti. Kuo labiau atsiskiriame nuo gamtos, tuo labiau kenčiame. Pradžioje mums atrodo, kad darome sau geriau, patogiau, kai viską galima gauti paspaudus mygtuką.
Bet paskui staiga atrandam, kad mygtukų teikiami patogumai atneša daugiau žalos nei tai, ką anksčiau pasidarydavome savo rankomis, todėl reikalinga racionali pusiausvyra.
Bet svarbiausia, kad grįždami į gamtą prisišlietume prie jos vidinio turinio ir pajaustume, kad būdami žmonėmis privalome surasti vidinę gamtos jėgą ir prisijungti prie jos ne tik kūnu, bet ir siela.
Mums atsiskleis paslėptos gamtos jėgos ir pradėsime suprasti jos vidinę kalbą, tai yra Kūrėjo kalbą – Aukštesniąją jėgą, esančią gamtoje ir valdančią viską, įskaitant ir mus pačius.
Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, kaip ir žmogaus kūnas, priklausantis šiems lygiams, tarnaus kaip pereinamoji jėga, kuri supirš mus su aukštesne, vidine, jėga, paslėpta gamtoje – su kūrimo programa.
Tuomet pradėsime jausti gamtoje savo ryšį su Kūrėju: akmenyse, augmenijoje, gyvūnuose, savo kūne ir giliau, pradėsime suprasti Jo kalbą, girdėti, kaip Aukštesnioji jėga kalba su mumis. Taip grįždami atgal į gamtą, pradėsime atskleisti savo tikrąjį gyvenimą – tokį amžiną kaip gamta ir tokį svarbų kaip Kūrėjas.

Iš 2015 m. birželio 30 d. 591-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Šiandien Izraelyje 1 iš 100 vaikų kenčia nuo autizmo. Koks šis (autizmo) pasaulis kabalos požiūriu? Kaip į jį pažvelgti, kaip suprasti šiuos žmones?
Atsakymas. Žmogaus psichika – netolygus ir daugiasluoksnis reiškinys. Tikriausiai yra vaikų autistų klasifikacija pagal išorinius ir vidinius požymius, testus ir t. t. Tačiau pagal tai, kaip aš suvokiu žmoniją ir visą tikrovę, neišskirčiau šių žmonių iš kitų.
Galų gale, mes visi esame truputį autistai: tam tikrose srityse normalūs žmonės, kažkur genijai, kažkur kvaili kaimiečiai, vergai, laisvi žmonės, ponai ir tarnai. T. y. kiekviename žmoguje visa tai egzistuoja skirtingomis proporcijomis.
Viskas priklauso nuo autistų įtraukimo į aplinką, nes aplinka – svarbiausias faktorius, kuris išskiria juos iš kitų žmonių. Taigi, manau mes vis dar neradome teisingų metodikų, pagal kurias galima būtų autistus sujungti su paprastais žmonėmis (išskyrus tuos, kurie nieko nesuvokia tarsi augalai).
Autizmas – socialinė santykių su aplinka problema. Jei vaikui sukursime teisingą aplinką, grupę, draugus, sėkmingą sąveiką su vyresniais vaikais, kurie žino, kaip elgtis, esu įsitikinęs, kad galima vaiką išvesti iš bet kokios būsenos, nes aplinka daro milžinišką įtaką (ypač autistams).
Aš nežinau, kokiais medikamentais naudojasi specialistai, tačiau, mano nuomone, tinkamas kryptingas aplinkos poveikis ne tik vaikui, bet ir kiekvienam asmeniui, gali sukelti bet kokią norimą būseną. Aplinka gali bet kurį normalų žmogų paversti autistu ir atvirkščiai.

Iš 2015 m. liepos 9 d. TV programos „Paskutinė karta“ Nr. 13

Daugiau šia tema skaitykite:

Priežastis ir tikslas – sielos ištaisymas

Kongresas Gvadalacharoje „Viena širdis visiems“. Pamoka Nr. 1
Straipsnyje „Grupės tikslas“ Rabašas rašo: Susirinkome tam, kad paklotume grupės pamatą visiems tiems, kam rūpi Baal Sulamo aprašytas kelias ir metodika – kaip kilti žmogaus pakopomis ir nepasilikti gyvūno kategorijoje.
Mūsų pasaulyje yra negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis gamtos lygmenys. Jei norime pakilti virš žmogaus lygmens, turime tarpusavyje susivienyti.
Jei pakilsime virš visų kliūčių, priešiškumo, neapykantos, nenoro jungtis ir susivienysime, tai daugiau nieko ir nereikės. Kabalos mokslas nieko daugiau ir nemoko – tik susivienyti.
Jei bet kurioje grupėje, bet kuriame pasaulio taške žmonės sugebės pakilti virš priešiškumo kitiems ir susivienyti, tuomet atskleis Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, aukštesnįjį pasaulį, amžinąjį pavidalą, vadinamą „siela“, nes tarpusavio ryšyje jie sukurs sąlygas Aukštesniajai jėgai atsiskleisti.
Kabalos mokslas universalus, nes jame nėra jokių apribojimų, išskyrus vieną: pakilęs virš savo egoizmo susijunk su tokiais pačiais žmonėmis, siekiančiais susivienyti, kad atsiskleistų Kūrėjas. Daugiau nėra jokių sąlygų.
Baal Sulamas priduria: Nesitikėkime, jog ateis laikas, kai galėsime kitokiu būdu pasiekti savo vystymosi tikslą. Be jokių abejonių, jį pasieksime tik vienydamiesi. Tuomet pamatysime, kaip Aukštesnioji jėga skatina visus vienytis – ir negyvąjį, ir augalinį, ir gyvūninį, ir žmogiškąjį lygmenis.
Matome, kaip visi jungiasi, norėdami to ar ne, vis labiau ir labiau, spaudžiami visokių problemų ir kančių. Pasaulis vis labiau vienijasi, ta linkme vystosi technika bei ryšio priemonės. Vienintelė Visatoje veikianti Aukštesnioji jėga visą pasaulį verčia vienytis, pasitelkdama didelį spaudimą ir kančias.
Tačiau mums atsivėrė naujas kelias: vienytis galime patys, didindami vienijimosi greitį, dirbdami vieni su kitais tarsi laboratorijoje – nuolat vis labiau vienydamiesi galime matyti, ką tuo pasiekiame.
Todėl, sekdami kabalistų patarimais, jungiamės į dešimtukus, mažas grupeles, kad būtų patogiau, lengviau, kad galėtume lanksčiau, parankesniu būdu vis glaudžiau jungtis ir matytume, kaip atskleidžiame Aukštesniąją jėgą. Ją atskleidžiame pagal mūsų susivienijimo tipą, kadangi mūsų indas lemia Šviesos atskleidimą.
Todėl mums nereikia per kančias judėti į galutinį tikslą, kuriame visos gamtos dalys susijungs integralia, globalia forma į nedalomą vienetą. Šį darbą galime atlikti ne kančių spaudžiami, o suprasdami, suvokdami, save kontroliuodami, galime pasirinkti judėjimo greitį ir matyti, kaip tai atliekame, paskui save patraukti visą žmoniją.
Juk jeigu juos prisijungsime, patrauksime paskui save, tapsime stipresni, o tuomet Aukštesnioji jėga atsiskleis su didesne galia, nes vienysis nebe tūkstančiai, kaip mūsų pasaulinėje grupėje, bet milijonai ir dar daugiau žmonių.
Šitaip atskleisime visą Aukštesniosios jėgos galią visose Jos sistemose, patirsime, kaip Ji viešpatauja ir viską valdo, kaip visa ši sistema veikia. Tai vadinama Šchinos atskleidimu.
Didžiulis malonumas matyti šią harmoniją, kai visos kūrinijos dalys – skirtingos, išsibarsčiusios, viena kitos nekenčiančios, nutolusios, – susijungia ir tarp jų atsiskleidžia ne paprastas ryšys, o tarpusavio meilė. Tai mus užpildo ir suteikia amžinojo gyvenimo pojūtį.

Iš Gvadalacharos kongreso I-osios pamokos, 2015 m. liepos 17 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas, vedantis amžinojo gyvenimo link

Iš absoliučios nežinios į kitą pasaulį

Krizė: ieškant išeities

Klausimas. Kaip atsiveria dvasinis pasaulis?
Atsakymas. Sėdi dešimt žmonių, mokosi, kalbasi apie susijungimą, kiekvienas anuliuoja save prieš kitą ir taip visi susivienija.
Susivienijimas sukelia jiems aukštesniojo pasaulio atsiskleidimo pojūtį. Tai ir yra kabalos mokslo realizacija.
Tai taip paprasta ir artima! Tik anuliuodami savo egoizmą, pakildami virš jo, mes atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį – aukštesniąją sistemą, valdančią mūsų pasaulį. Kiekvienas žmogus gali ją atskleisti!
Kabalos mokslas labai paprastai aiškina, kaip tai padaryti. Pasitelkę šią metodiką mes galime pasiekti tokią būseną, kai pažinsime šią sistemą – kaip ji veikia, kaip mus valdo, kaip mes galime reaguoti į ją ir valdyti savo likimą.

Iš 2015m. liepos 12 d. radijo stoties „103 FM“ laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!

Buvome tarsi sapne

Dviejų jėgų pasaulis

Klausimas. Ar yra Dievas?
Atsakymas. Nežinau, ką žmonės turi galvoje, sakydami „Dievas“, bet jeigu kalbama apie kažkokią jėgą, valdančią viską, tai ji yra Gamta.
Suvokdami gamtą matome, kad viskas joje racionalu, pasverta ir veikia pagal kažkokius savus dėsnius.
Dalį šių dėsnių esame atskleidę, dalies – ne, todėl jų esmė nuo mūsų paslėpta. Tikime visokiais stebuklais ir įvairiais veiksmais, kurių padedami neva galime padaryti taip arba kitaip – ir viskas todėl, kad mums trūksta žinių. Kabalos mokslas ir siūlo pažinti šiuos dėsnius.
Gamtą galima vadinti Dievu, turint omenyje, kad tai – absoliučiai griežta jėga, nepasiduodanti jokiems mūsų įnoriams. Tai ne mama su tėčiu, kuriems galime paverkti ir jie pasigailės mūsų. Mūsų ašaros čia nepadės – tai sistema, veikianti pagal aiškius dėsnius. Kaip sakoma: „Aš sukūriau dėsnį ir Aš jo nekeičiu“.
Pagal kabalos mokslą skaitinė žodžių „gamta“ ir „Dievas/Kūrėjas“ reikšmė (gematrija) sutampa. Todėl kreiptis į Kūrėją yra tas pat, kaip kreiptis į gamtą. Bet geriau vadinti šią jėgą Gamta, nes iš karto pasidaro aišku, kad kalbama apie griežtus dėsnius, ir jokios maldos nepadės.
Žmogus turi žinoti, kaip elgtis ir taisytis, kad šie dėsniai veiktų jį geruoju. O jeigu žmogus nesinaudos jais teisingai, tai, aišku, gaus neigiamą reakciją – kaip ir veikiant bet kokiems fizikiniams dėsniams.
Todėl jokio Dievo, kurio galima būtų kažko išmaldauti ir jam įsiteikti, nėra!

Iš 2015 m. birželio 10 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nejaučiame Kūrėjo?

Negirdimas pokalbis

Ar Dievas egzistuoja?

Pastebėjimas. Šiandien daugelis tėvų suglumę sako: ,,Mano vaikas kalba su manimi atsainiai, ginčijasi dėl kiekvienos smulkmenos, pyksta pasitaikius menkai progai, yra nepasiruošęs atlikti paprasčiausius darbus.‘‘
Tėvai apimti siaubo dėl  savo vaikų elgesio, tačiau visiškai nesupranta, ką daro blogai.
Dingo ribos tarp suaugusiųjų ir vaikų, nebėra pagarbos suaugusiesiems. Vaikas virto baisiu padaru, su kuriuo labai sunku bendrauti. Tėvai iš tikrųjų nežino, ką su juo daryti.
Atsakymas. Bėda ta, kad mes nenustatome vaikams teisingų elgesio taisyklių. Pasakyta: ,,Auklėk paauglį pagal jo kelius.“ Dėl to tėvai turi mokytis specialioje mokykloje.
Jeigu jauna pora nori turėti vaikų, jie iš anksto, galbūt net iki vestuvių, turi pradėti lankyti specialius saviauklos ir vaikų auklėjimo kursus. Juk visi pasikeitimai, kuriuos jie patirs, persiduos vaisiui, nes mes esame visiškai uždaroje ir tarpusavio ryšiais susaistytoje sistemoje.
Mus supanti visuomenė nepasirengusi ir nenori būti atsakinga, atsakomybę turi prisiimti tėvai. Ir taip yra ne dėl to, kad visuomenė viską nusimeta nuo savęs, o todėl, kad yra dalis pareigų, kurias privalo vykdyti patys tėvai.
Todėl mes turime įpareigoti tėvus būti pasirengusius vaiko gimimui ir auklėjimui. Tėvai nuolat turi būti mokomojoje aplinkoje, kaip mokykloje – pavadinkime tai jaunųjų tėvų mokykla. Tai turi tapti valstybės įstatymu.

Iš 2015 m. liepos 9 d. TV  laidos „Paskutinioji karta“, Nr. 14

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Kaip auklėti vaikus?

Leiskite vaikams rinktis

Klausimas. Iš kur ateina gyvenimo jėga, dėl kurios mes egzistuojame: iš žemės, iš saulės?
Atsakymas. Gyvenimo jėga vadinama „šviesa“, ir ji išeina iš visko, iš visos gamtos. Mes egzistuojame to lauko viduje.
Tačiau būdami egoistai ir norėdami gauti vien savo naudai, iš jos galime sugerti tik kibirkštėlę gyvenimo, minimalią jėgą, kuri palaiko mūsų materialų gyvavimą gyvūniniame lygmenyje.
Visa gamta užpildyta gyvenimo energija, bet mūsų egoistinis noras leidžia mums paimti iš jos tik menką porciją, galinčią suteikti gyvastį mūsų kūnui ribotam laikui.
Kol žmogus jaunas, jis geba iš gamtos gauti daugiau gyvybinių jėgų. Sendamas vis labiau nuvargsta, gauna vis mažiau gyvenimo energijos, kol ji visiškai išsenka.
Klausimas. Kiekvienas žmogus svajoja pažinti amžinos jaunystės paslaptį, kodėl jis pavargsta?
Atsakymas. Todėl, kad žmonės nežino šios paslapties, kuri suteikia jiems galimybę gyventi amžinai. Paslaptis ta, kad žmogus turi išsitaisyti, turi tapti panašus į Aukštesniąją gamtos jėgą – toks pat duodantis ir mylintis. Tuomet jis galės gauti daugiau gyvenimo energijos.
Ši gyvenimo energija neribota, ji vadinama begalybės Šviesa. Ir mes, būdami egoistai, apribojame savo galimybes ją gauti, nes norime viską panaudoti tik sau, tad iš begalinio gyvenimo šaltinio gauname tik mažą gyvenimo kibirkštėlę.
Žmogus tarsi stovi prie sraunios vandeningos upės ir iš jos mažyčiu puodeliu semia energiją, kad palaikytų savo gyvybę. Kol dar jaunas, jam pavyksta šį bei tą pasisemti. Bet paskui sensta, išvargsta, ir nebeturi jėgų, kažko sau pasisemti.
Tačiau žmogus gali tapti panašus į tą Šviesos srautą ir egzistuoti jame. Žmonija dar neatskleidė šios paslapties. Šis patentas skirtas visiems, tačiau mes turime jį pažinti palaipsniui. Turime būti jam pasiruošę ir tiek išsivystę, kad suprastume, kaip juo naudotis.
Juk tam mums prireiks pakilti virš savo prigimties, kuri visiškai egoistinė ir nukreipta į gavimą, įsiurbimą, savęs pripildymą.
O čia žmogui teks pasitelkti priešingą požiūrį: gauti vien tai, kas būtina kūnui, ir daugiau nesijaudinti dėl savęs, rūpintis tik tuo, kaip perduoti šią didelę Šviesą visai žmonijai.
Aš pradedu galvoti ne apie save, o apie visus kitus, ir taip prilygstu Aukštesniajai jėgai, gyvenimo Šviesai. Tada pasineriu į ją kaip į upę ir tampu toks pat amžinas ir tobulas.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Jaunystė ir sielos grožis

Amžinosios jaunystės paslaptis