Pateikti Penktadienis, rugpjūčio 14, 2015 dienos įrašai.


Su meilės diena!

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Vyras ir moteris

Žmonės ieško meilės ir negali jos rasti dėl to, kad tai neįmanoma mūsų pasaulyje. Juk meilė – tai mūsų noro (noras – tai mūsų pagrindas, bazinė materija) susivienijimo ir užpildymo rezultatas. Kabalos moksle norai vadinami indu, o Šviesa – pripildymu, juk kūrinys  – tai noras, o Kūrėjas – pripildymas.
Mes turime patirti šią būseną iki galo, kad mūsų noras užsipildytų Aukštesniąja Šviesa ir pakiltų iki Aukštesniosios jėgos lygio, išaugęs kiekybiškai, ir svarbiausia – kokybiškai. Todėl be perstojo vaikomės meilės.
Reikia pasižiūrėti į dvasinę šaknį, kitaip nesuprasime, kas vyksta. Mūsų gyvenime yra toks svarbus, nė vieno neaplenkiantis reiškinys (juk niekas negali išsilaisvinti nuo meilės), tačiau tuo pat metu niekas apie ją nieko nežino.
Prirašyta nesuskaičiuojama daugybė knygų, nufilmuota galybė filmų, visa žmonija tik ir sukasi aplink meilę, bet niekas nežino, kas tai. Taip yra dėl to, kad meilė kyla iš Aukštesniojo šaltino, iš Kūrėjo, sukūrusio žemesniąją jėgą, tai yra kūrinį, kad šis panorėtų priartėti prie savo Kūrėjo, ir jie pamiltų kits kitą.
Atrodytų, kas gali būti geriau! Tai itin jaudinanti istorija. Pasirodo, Aukštesnioji jėga sukūrė mus visus tam, kad suartėtume su ja, apsikabintume ir susijungtume meilėje. Esmė ta, kad nesuprantame, kokia ta meilė, juk ji turi būti tikra.
Visi svajoja apie tikrąją meilę, ypač moterys. Moterys jaučia didesnį meilės poreikį, bet ir joms neaišku, kas tai.
Tikroji meilė – kai aš myliu kitą, o ne save! Aš pripildau partnerį, o ne pats prisipildau jo sąskaita. Kalbama visai ne apie seksą, o apie tai, kad noriu pajausti visus kito žmogaus norus ir mėgaujuosi juos patenkindamas. Tai vadinama meile.
Tokia meilė gali būti visai nesusijusi su santykiais tarp vyro ir moters. Pripildantis kitą vadinamas vyru, o prisipildantis vadinamas moterimi. Tai gali būti priešinga mūsų fiziologinėms savybėms, juk sprendžiama atsižvelgiant į dvasinį principą, kuris aukščiau mūsų fizinio kūno.
Dėl tikros meilės reikia pakilti virš savo egoizmo, kad iš tikrųjų pamiltum savo artimą, kitaip tariant, kitą žmogų myliu ne dėl to, kad man malonu, saldu ir  tai teikia pasitenkinimą.
Aš nežiūriu į gražų veidą, kojas ar plaukus ir netgi į gerą charakterį, tai yra nekreipiu dėmesio nei į vidines, nei į išorines moters savybes. Aš tik ieškau, kaip ją pripildyti, pakylant aukščiau bet kokio savo asmeninio, egoistinio santykio su ja.
Tokiu atveju vyras taip pat gali būti mano dvasinės meilės objektu, dėl to kabaloje kalbama apie meilę draugams. Mes susitariame, kad kursime tarpusavio meilės santykius. Žinoma, neturima omenyje jokie intymūs santykiai.
Meilė – kuomet kiekvienas pasiruošęs atskleisti savo norą tam, kad draugas jį užpildytų. Draugas, savo ruožtu, atskleidžia savo norus man, kad aš juos užpildyčiau: taip susijungiame į tarpusavio meilėje. Abipusė meilė vadinasi susiliejimu.
Aš prasiskverbiu į vidinius draugo norus, užpildydamas juos, o jis prasiskverbia į manuosius tuo, kad mane pripildo. Ir čia nėra jokio skirtumo tarp vyrų ir moterų mūsų pasaulyje – tokia forma visi pradeda jungtis. Tokia meilė visiškai nesusijusi su mūsų gyvūniniais kūnais ir lytiniais požymiais.
Tokioje meilėje negali būti vieno mylinčio, o kitas mylimo, – joje kiekvienas iš mūsų ir priima meilę, ir ją dovanoja.

Iš 2015 m. liepos 30 d. 601-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Egzistuoti amžinai – įmanoma!

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Klausimas. Kur glūdi amžinos jaunystės paslaptis?
Atsakymas. Amžinos jaunystės paslaptis ta, kad reikia ištaisyti savo prigimtį iš egoistinės, verčiančios rūpintis tik savimi, į altruistinę, kad rūpintumės tik kitais.
Tai visiškai kitoks požiūris į gyvenimą ir žmones. Kas liaujasi rūpintis savo amžinu gyvenimu bei jaunystės išsaugojimu ir ima rūpintis kitais, būtent tas ir lieka gyventi amžinai. Juk jis tampa panašus į amžiną, tobulą, begalinę gyvenimo Šviesą, užpildančią visą kūriniją.
Žmogus keičia savo prigimtį į Šviesos prigimtį ir virsta kanalu, kuriuo Šviesa sklinda kitiems žmonėms. Jis gauna Šviesą tik tam, kad perduotų kitiems.
Klausimas. Ir dėl to jis nesensta?
Atsakymas. Visas mūsų gyvenimas vyksta biologiniame, gyvūniniame, kūne, todėl jis toks trumpas. O amžinai egzistuoti bus įmanoma, jei savyje išvystysime davimo ir meilės jėgą, vadinamą siela.
Tokią jėgą įgijęs žmogus jaučiasi priklausąs amžinybei, kitai tikrovei, Aukštesniajam pasauliui, rojaus sodui. Tad jo nejaudina jo fizinio kūno, šios baltyminės medžiagos, mirtis.
Jis turės pasenti ir numirti – tai neišvengiama, ir taip bus visada. Tačiau gyvendamas šiame kūne jis turi galimybę atskleisti savo sielą, išplėsti ją ir pakelti į tokią pakopą, kad savo vidine davimo ir meilės jėga taptų panašus į Šviesą, bendrąją tikrovės jėgą, vadinamą Kūrėju.
Klausimas. Ar tai kaip nors susiję su religija?
Atsakymas. Tai visiškai nesusiję su religija ir suprantama kiekvienam žmogui bet kurioje pasaulio dalyje. Žmogaus gyvenimas neapsiriboja vien materialiu kūnu, kuriam lemta anksčiau ar vėliau pasenti ir numirti. Šis materialus gyvenimas mums duotas kaip laiminga galimybė gyvenant šiame kūne įgyti ir išvystyti savo sielą.
Paprastas žmogus viską jaučia per savo kūną, dėl to jam svarbu, koks tas kūnas – jaunas ar senas, raukšlėtas ar ne. O mes kalbame apie tai, kaip už savo biologinio, baltyminio, materialaus, gyvūninio kūno išvystyti dar vieną – dvasinį kūną, kitaip tariant, norą duoti ir mylėti, rūpintis kitais.
Šis noras vadinamas dvasiniu kūnu arba siela. Gyvendami materialiame kūne, galime išvystyti dvasinį kūną – norą duoti. Taip palaipsniui visomis mintimis, ketinimais, pojūčiais pereiname į dvasinį kūną ir susitapatiname su savo siela.
Nors mūsų fizinis kūnas tebegyvena šiame pasaulyje kaip ir visi kiti, mums vis svarbesnis tampa dvasinis kūnas. Jaudinamės būtent dėl savo sielos, ją vystome, o fiziniam kūnui teikiame vis mažiau reikšmės, kol jis visai pradingsta iš mūsų dėmesio lauko.
Nejuntame jo fizinės mirties, kaip kiti žmonės šiame pasaulyje. Tiesiog ateina toks laikas, kai visai atsiskiriame nuo savo kūno, nes su juo daugiau nebėra ką veikti. Juk išvystėme savo sielą ir per ją jaučiame savo egzistavimą davimo ir meilės jėgoje, Aukštesniojoje Šviesoje, kuri užpildo visą kūriniją.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę

Amžinos jaunystės paslaptis

Komentarų nėra