Klausimas. Kodėl žmonės svajoja būti amžinai jauni?
Atsakymas. Savaime suprantama, kad žmogus stengiasi išsaugoti jaunystę. Tačiau dar svarbiau – pabėgti nuo minčių apie savo neišvengiamą mirtį. Mirties baimė labai stipriai pasireiškia net gyvūnams. Gyvūninis kūnas nenori mirti – tai įgimtas instinktas.
Nors gyvūnams nerūpi amžinojo gyvenimo klausimas, bet ir jie paniškai bijo mirties. Žmogaus kūne taip pat gyvena ši baimė, mat  jis irgi gyvūnas.
Klausimas. Mane labiau jaudina mintys ne apie mirtį, bet apie senatvę. Priėjęs prie veidrodžio matau naujų raukšlių ir suprantu, jog senstu. Kodėl žmogui taip svarbu išlikti jaunam?
Atsakymas. Žmogų liūdina ne pati senatvė, o tai, kad mirtis artėja. Pati senatvė – reliatyvi sąvoka. Būdamas dešimties, penkiasdešimtmečius laikiau senukais, kurių gyvenimas pasibaigė. Šiandien man jau septyniasdešimt, man patinka mano gyvenimas. Neiškeisčiau jo į jaunesnius metus.
Taip, aš senstu, tačiau klausimas tas, ar įvykdžiau savo gyvenimo tikslą, ar dar liko nerealizuotų užduočių? Ar planuoju savo ateitį?
Komentaras. Tačiau kiekviena moteris trokšta išlikti jauna!
Atsakymas. Su moterimis viskas kiek kitaip, joms itin svarbi jų išvaizda – tai natūralus reiškinys. Moterys liausis jaudinęsi dėl savo raukšlių tik tada, kai pradės kreipti dėmesį ne į kūno, bet į dvasios grožį. Tai – visiškai kitoks grožis, tai atsiverianti žmoguje didžiulė vidinė Šviesa (Chochma), spinduliuojanti iš jo aktyvią davimo ir meilės žmonėms jėgą.

Iš 2015 m. birželio 2 d. pokalbių laidos  „Naujas gyvenimas“ Nr. 580

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinosios jaunystės paslaptis

Kaip tapti amžinam

Egzistuoti amžinai – įmanoma!

Klausimas. Anksčiau plastinės operacijos buvo prieinamos tik Holivudo žvaigždėms. Bet mūsų dienomis jos tapo populiarios tarp paprastų žmonių, norinčių atrodyti jauniau ir gražiau.
Žmonės tvirtina, kad tokia operacija išvaduoja juos nuo daugelio turėtų psichologinių problemų.
Kodėl žmogus nesutinka su tuo, ką jam davė gamta, ir bando pasiekti tobulybę tokiomis išvaizdos koregavimo priemonėmis?
Atsakymas. Žmogus siekia išsaugoti jaunystę, nes jis iš prigimties nori gyventi amžinai. Juk jis žino, kad yra pasmerktas mirčiai, ir nežinia, kas bus po jos.
Net nepaisant to, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje nėra itin ramus ir kainuoja mums daug darbo ir nervų, vis dėlto tai geriau nei visiška tamsa ir išnykimas.
Todėl, kad ir koks sunkus būtų gyvenimas, žmogus turi savisaugos instinktą, kuris verčia jį tęsti savo egzistavimą.
Būna savižudybės atvejų, bet tai išskirtinis reiškinys. Iš prigimties žmogui būdinga ginti savo gyvenimą ir stengtis pratęsti kuo ilgiau. Tik labai didelės kančios gali priversti žmogų sutikti su tuo, kad jo gyvenimas nutrūktų, bet ne kitaip.
Kitaip tariant, amžino gyvenimo siekis – savaime suprantamas reiškinys. Ir žmogui labai svarbu jaustis gražiam, stipriam, vertam ir pasitikinčiam savimi. Jis pasiruošęs tam skirti daug jėgų ir pinigų.
Galima būtų dirbti pusdienį kokį nors paprastą darbą, kad apsirūpintume viskuo, kas būtina pragyvenimui. Bet norisi būti ne prastesniems už kaimynus ir puikuotis brangia mašina, madinga apranga,  tad dirbti tenka sunkiai.
Išorinis grožis – lygiai toks pat puikybės pavyzdys kaip ir nauja mašina, vertinama visuomenės akyse ir apibrėžianti mūsų statusą. Jeigu negyventume žmonių visuomenėje,  nesirūpintume savo grožiu, rūpintumės pragyvenimui būtinais dalykais, ir ne daugiau.
Visą gyvenimą galima būtų nešioti pižamą – minkštą, šiltą ir patogią, ir lygiai taip pat paprastai sutvarkyti visą savo gyvenamąją aplinką. Bet mūsų puikybė ir noras pasipuikuoti prieš kitus verčia mus rūpintis savo išvaizda.
Jei gyventume ne konkurencijos sąlygomis, tai nei vyrai, nei moterys nesikrimstų dėl savo išvaizdos. Tai vyksta vien dėl visuomenės įtakos.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 581-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinosios jaunystės paslaptis

Kiekviena moteris gali tapti graži

Jaunystė ir sielos grožis

Žmonės ieško meilės ir negali jos rasti dėl to, kad tai neįmanoma mūsų pasaulyje. Juk meilė – tai mūsų noro (noras – tai mūsų pagrindas, bazinė materija) susivienijimo ir užpildymo rezultatas. Kabalos moksle norai vadinami indu, o Šviesa – pripildymu, juk kūrinys  – tai noras, o Kūrėjas – pripildymas.
Mes turime patirti šią būseną iki galo, kad mūsų noras užsipildytų Aukštesniąja Šviesa ir pakiltų iki Aukštesniosios jėgos lygio, išaugęs kiekybiškai, ir svarbiausia – kokybiškai. Todėl be perstojo vaikomės meilės.
Reikia pasižiūrėti į dvasinę šaknį, kitaip nesuprasime, kas vyksta. Mūsų gyvenime yra toks svarbus, nė vieno neaplenkiantis reiškinys (juk niekas negali išsilaisvinti nuo meilės), tačiau tuo pat metu niekas apie ją nieko nežino.
Prirašyta nesuskaičiuojama daugybė knygų, nufilmuota galybė filmų, visa žmonija tik ir sukasi aplink meilę, bet niekas nežino, kas tai. Taip yra dėl to, kad meilė kyla iš Aukštesniojo šaltino, iš Kūrėjo, sukūrusio žemesniąją jėgą, tai yra kūrinį, kad šis panorėtų priartėti prie savo Kūrėjo, ir jie pamiltų kits kitą.
Atrodytų, kas gali būti geriau! Tai itin jaudinanti istorija. Pasirodo, Aukštesnioji jėga sukūrė mus visus tam, kad suartėtume su ja, apsikabintume ir susijungtume meilėje. Esmė ta, kad nesuprantame, kokia ta meilė, juk ji turi būti tikra.
Visi svajoja apie tikrąją meilę, ypač moterys. Moterys jaučia didesnį meilės poreikį, bet ir joms neaišku, kas tai.
Tikroji meilė – kai aš myliu kitą, o ne save! Aš pripildau partnerį, o ne pats prisipildau jo sąskaita. Kalbama visai ne apie seksą, o apie tai, kad noriu pajausti visus kito žmogaus norus ir mėgaujuosi juos patenkindamas. Tai vadinama meile.
Tokia meilė gali būti visai nesusijusi su santykiais tarp vyro ir moters. Pripildantis kitą vadinamas vyru, o prisipildantis vadinamas moterimi. Tai gali būti priešinga mūsų fiziologinėms savybėms, juk sprendžiama atsižvelgiant į dvasinį principą, kuris aukščiau mūsų fizinio kūno.
Dėl tikros meilės reikia pakilti virš savo egoizmo, kad iš tikrųjų pamiltum savo artimą, kitaip tariant, kitą žmogų myliu ne dėl to, kad man malonu, saldu ir  tai teikia pasitenkinimą.
Aš nežiūriu į gražų veidą, kojas ar plaukus ir netgi į gerą charakterį, tai yra nekreipiu dėmesio nei į vidines, nei į išorines moters savybes. Aš tik ieškau, kaip ją pripildyti, pakylant aukščiau bet kokio savo asmeninio, egoistinio santykio su ja.
Tokiu atveju vyras taip pat gali būti mano dvasinės meilės objektu, dėl to kabaloje kalbama apie meilę draugams. Mes susitariame, kad kursime tarpusavio meilės santykius. Žinoma, neturima omenyje jokie intymūs santykiai.
Meilė – kuomet kiekvienas pasiruošęs atskleisti savo norą tam, kad draugas jį užpildytų. Draugas, savo ruožtu, atskleidžia savo norus man, kad aš juos užpildyčiau: taip susijungiame į tarpusavio meilėje. Abipusė meilė vadinasi susiliejimu.
Aš prasiskverbiu į vidinius draugo norus, užpildydamas juos, o jis prasiskverbia į manuosius tuo, kad mane pripildo. Ir čia nėra jokio skirtumo tarp vyrų ir moterų mūsų pasaulyje – tokia forma visi pradeda jungtis. Tokia meilė visiškai nesusijusi su mūsų gyvūniniais kūnais ir lytiniais požymiais.
Tokioje meilėje negali būti vieno mylinčio, o kitas mylimo, – joje kiekvienas iš mūsų ir priima meilę, ir ją dovanoja.

Iš 2015 m. liepos 30 d. 601-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Kur glūdi amžinos jaunystės paslaptis?
Atsakymas. Amžinos jaunystės paslaptis ta, kad reikia ištaisyti savo prigimtį iš egoistinės, verčiančios rūpintis tik savimi, į altruistinę, kad rūpintumės tik kitais.
Tai visiškai kitoks požiūris į gyvenimą ir žmones. Kas liaujasi rūpintis savo amžinu gyvenimu bei jaunystės išsaugojimu ir ima rūpintis kitais, būtent tas ir lieka gyventi amžinai. Juk jis tampa panašus į amžiną, tobulą, begalinę gyvenimo Šviesą, užpildančią visą kūriniją.
Žmogus keičia savo prigimtį į Šviesos prigimtį ir virsta kanalu, kuriuo Šviesa sklinda kitiems žmonėms. Jis gauna Šviesą tik tam, kad perduotų kitiems.
Klausimas. Ir dėl to jis nesensta?
Atsakymas. Visas mūsų gyvenimas vyksta biologiniame, gyvūniniame, kūne, todėl jis toks trumpas. O amžinai egzistuoti bus įmanoma, jei savyje išvystysime davimo ir meilės jėgą, vadinamą siela.
Tokią jėgą įgijęs žmogus jaučiasi priklausąs amžinybei, kitai tikrovei, Aukštesniajam pasauliui, rojaus sodui. Tad jo nejaudina jo fizinio kūno, šios baltyminės medžiagos, mirtis.
Jis turės pasenti ir numirti – tai neišvengiama, ir taip bus visada. Tačiau gyvendamas šiame kūne jis turi galimybę atskleisti savo sielą, išplėsti ją ir pakelti į tokią pakopą, kad savo vidine davimo ir meilės jėga taptų panašus į Šviesą, bendrąją tikrovės jėgą, vadinamą Kūrėju.
Klausimas. Ar tai kaip nors susiję su religija?
Atsakymas. Tai visiškai nesusiję su religija ir suprantama kiekvienam žmogui bet kurioje pasaulio dalyje. Žmogaus gyvenimas neapsiriboja vien materialiu kūnu, kuriam lemta anksčiau ar vėliau pasenti ir numirti. Šis materialus gyvenimas mums duotas kaip laiminga galimybė gyvenant šiame kūne įgyti ir išvystyti savo sielą.
Paprastas žmogus viską jaučia per savo kūną, dėl to jam svarbu, koks tas kūnas – jaunas ar senas, raukšlėtas ar ne. O mes kalbame apie tai, kaip už savo biologinio, baltyminio, materialaus, gyvūninio kūno išvystyti dar vieną – dvasinį kūną, kitaip tariant, norą duoti ir mylėti, rūpintis kitais.
Šis noras vadinamas dvasiniu kūnu arba siela. Gyvendami materialiame kūne, galime išvystyti dvasinį kūną – norą duoti. Taip palaipsniui visomis mintimis, ketinimais, pojūčiais pereiname į dvasinį kūną ir susitapatiname su savo siela.
Nors mūsų fizinis kūnas tebegyvena šiame pasaulyje kaip ir visi kiti, mums vis svarbesnis tampa dvasinis kūnas. Jaudinamės būtent dėl savo sielos, ją vystome, o fiziniam kūnui teikiame vis mažiau reikšmės, kol jis visai pradingsta iš mūsų dėmesio lauko.
Nejuntame jo fizinės mirties, kaip kiti žmonės šiame pasaulyje. Tiesiog ateina toks laikas, kai visai atsiskiriame nuo savo kūno, nes su juo daugiau nebėra ką veikti. Juk išvystėme savo sielą ir per ją jaučiame savo egzistavimą davimo ir meilės jėgoje, Aukštesniojoje Šviesoje, kuri užpildo visą kūriniją.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę

Amžinos jaunystės paslaptis

Klausimas. Dvasinis grožis – tai moteriška savybė?
Atsakymas. Dvasinis grožis yra būtent moteriška savybė, nes žmogus, mokantis pasiekti tokią vidinę Šviesą, nori gauti ją, kad duotų.
Noras gauti laikomas moteriška savybe, o noras perduoti šią Šviesą kitiems – vyriška savybė. Tai reiškia, kad toks žmogus derina dvi dvasines savybes: moterišką ir vyrišką.
Dvasinis grožis gimsta, kai mes trokštame pasiekti didžiulį davimą. Tada žmogus nustoja kreipti dėmesį į išorinį grožį.
Klausimas. Ką moteris turėtų daryti, kad spinduliuotų vidiniu grožiu?
Atsakymas. Jeigu moteris nori išlaikyti amžiną jaunystę ir grožį, ji privalo rūpintis savo vidiniu grožiu, t. y. galvoti, kaip padėti kitiems, kaip mylėti visus žmones ir rodyti jiems gerą pavyzdį. Tada ji bus labai graži.
Klausimas. Ar paprasti žmonės žiūrėdami į ją pamatys tą dvasinį grožį?
Atsakymas. Jeigu tikras žmogus (adam), t. y. panašus (domė) į Kūrėją, pažiūrės į tokią moterį, jis išvys jos vidinį grožį. Mes nekalbame apie fizinį kūną.
Kad ir kokiais būdais jį jaunintume, jis vis tiek kada nors pasens. Net jeigu įstengsime gyvenimą pratęsti iki dviejų šimtų metų, tai šimtą metų žmogus jausis ir atrodys jaunas, o kitą šimtą metų nugyvens kaip senis.
Medicina gana lengvai galės pratęsti gyvenimą šimtus metų, bet ar tai prasminga? Ar ne geriau esant šiame materialiame kūne per kuo trumpesnį laiką išugdyti savo sielą ir pradėti joje gyventi?
Per 20-30 metų aš galiu visiškai išsitaisyti, sukurti savo dvasinį kūną ir pradėti gyventi dvasiniame pasaulyje. Kam ilginti savo egzistavimą šiame, pačiame žemiausiame ir blogiausiame iš visų pasaulyje? Verta greičiau atlikti savo užduotį jame ir iš jo išsilaisvinti, įgyti amžiną gyvenimą. Tada jaunystę ir grožį matysime visiškai kitur.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Jaunystė ir sielos grožis

Amžinos jaunystės paslaptis

Kaip tapti amžinam?

Kad galėtume naudotis žodžio laisve, pirmiausia turime pasirūpinti visuomenės švietimu. Be šito kiekvienas tuščiai šauks iš savo kampo apie kažką savo. Gamta įdiegė mums saviraiškos siekį, kad juo pasinaudotume teisingai.
Žmogus turi suprasti, kam jam suteikta žodžio laisvė ir ką su ja galima keisti. Juk matome, kad kiekvienas, įrodinėdamas savo tiesą ir traukdamas į savo pusę, pasaulyje sukeliame vis daugiau netvarkos. Žinoma, nesiūlau uždrausti žodžio laisvės – tai nebūtų gerai. Žodžio laisvė reikalinga, bet prieš ja naudodamasis žmogus turi gauti tinkamą ugdymą.
Reikia išugdyti žmogų žmoguje, kad jis suprastų, kokia kryptimi turi vystytis visuomenė, kad neprieštarautų gamtos dėsniams ir bendram žmonijos vystymosi procesui.
Tik visa tai žinodamas žmogus galės išreikšti savo nuomonę, turės kuo ją pagrįsti. Jis kreips visuomenę į tą patį tikslą kaip ir gamta, o gamtos nustatytą tikslą bet kuriuo atveju privalome pasiekti.
Visų pirma reikia išsiaiškinti, kur esame laisvi ir kam galime daryti įtaką. Gamta neklausia mūsų norų, vystydama mus evoliucijos keliu. Mūsų uždavinys – surasti parametrą, kurį esame pajėgūs pakeisti.
Tada galėsime tarpusavyje diskutuoti, kokiu būdu jį pakeisti – šį vienintelį parametrą, kurį gamta patikėjo žmonijai. Jei keisime jį teisingai, tai ir vystysimės teisingai, sklandžiai. Būtina tai išsiaiškinti, o ne tik šūkauti, kitaip valios laisvė liks bare, prie alaus bokalo.
Svarbiausia – kas tas žmogus, kuris išsako savo nuomonę visiems. Kuo jis remiasi? Jis užsidegė kokia idėja ir dabar bando tuo įtikinti visus? Visų pirma reikalingas teisingas išsilavinimas, leidžiantis suprasti gamtos, visuomenės dėsnius, žmonijos dabartinę būseną ir tą, į kurią ji turi ateiti.
Tada galėsime svarstyti, kokia forma įmanoma pasiekti šią iš anksto numatytą būseną. Kaip mums visiems kartu, jaučiant atsakomybę, pasiekti šio tikslo, nubrėžto gamtos, geriausiu, trumpiausiu, teisingiausiu ir maloniausiu keliu.

Iš 2015 m. birželio 21 d. 587-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Ar kiekvienas žmogus turi savo ypatingą misiją? Kaip galiu ją sužinoti?
Atsakymas. Žinoma, kiekvienas žmogus turi ypatingą misiją, nes kiekvienas turi savos ypatingos sielos šaknį, ir tik šis žmogus gali ją (savo sielą) realizuoti. Niekas kitas negali užpildyti jo dalies pasaulyje vietoj jo.
Kaip sužinoti savo misiją? Tam reikia ateiti ir studijuoti kabalos mokslą. Tik tu galėsi atskleisti savo misiją, ir niekas vietoj tavęs to nepadarys.
Netgi jei mes pamatysime, kad tu turi aukštos sielos šaknį ir ypatingą misiją, atskleisti, kokia būtent ji yra ir kaip ją realizuoti, galėsi tik tu. Viskas priešais tave!

Iš 2015 m. liepos 12 d. radijo stoties „103 FM“ laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Svarbiausias, ką įgyju gyvenime, – siela

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu

Viskas prasideda nuo švietimo, taip pat ir nauja ekonomika. O ekonomistai nori pasilikti senąjį metodą ir gyventi kaip anksčiau, nekeisdami žmonių. Deja, taip neištaisysime ekonomikos krizės.
Visų pirma reikia išauklėti žmogų ir paruošti jį naujam žmonijos vystymosi etapui: gyvenimui harmoningoje visuomenėje, kur kiekvienas gauna, kas būtina gyvenimui, racionalu. Turime sutikti su racionaliuoju vartojimu, tada visa visuomenė pasieks pusiausvyrą.
Ekonomikos vystymasis neturi susitelkti į tai, kad šiandien būtų 500 sūrio rūšių, o rytoj prisidėtų dar 200. Mūsų gyvenimas turi būti racionalus. O racionalus vartojimas toks, kai mums nereikia nieko nebūtino, kad teiktume sau, visuomenei, šeimai, visam savo gyvenimui maksimalią naudą.
Tai nereiškia, kad reikia išpumpuoti iš gamtos visus išteklius ir įpareigoti žmogų dirbti iki senatvės daugybę valandų per dieną, griaunant visą jo gyvenimą. Žmogus turi turėti laisvo laiko, laiko auklėti vaikus.
Mažyliai neturi būti palikti vaikų įstaigose nuo 7 ryto iki pat vakaro, nematydami tėvų. Kai tėvai pasiima vaikus vakare namo, jie jau nebeturi jėgų ir laiko su jais užsiiminėti.
Komentaras. Bet žmogus nesijaučia nelaimingas. Statistinės apklausos rodo, kad daugelis žmonių patenkinti savo gyvenimu.
Atsakymas. Žmogus nėra mokomas tikėtis kažko kito, nežino kitokio gyvenimo. Jis yra suklaidintas ir gyvena taip, kaip jį išmokė, o iš to gaunami gražūs statistiniai grafikai. Bet mes kalbame apie gyvenimo esmę!
Pasaulis vis giliau grimzta į krizę, tad greit prieisime tokią betvarkę, kad ekonomistai nebegalės veikti senaisiais metodais. Prieš 100 metų žmonės dirbdavo po 10-12 valandų per dieną ir šiandien – lygiai tas pats, nors turime didžiulę technologijų pažangą.
Kaip žmogus gali būti laimingas nuo tokio gyvenimo? Tiesiog anksčiau jis dirbo prie staklių, o dabar – prie kompiuterio, bet gyvenime niekas nepasikeitė. Vyras visą gyvenimą būdavo darbe ir nematydavo vaikų, bet bent jau žmona būdavo namie. Šiandien ir moterys priverstos dirbti visą dieną.
Komentaras. Šiuolaikiniam žmogui darbas labai svarbus. Jei merginos klausia, kas jos jaunikis, tai ji atsako, kuo jis dirba. Kiekvienas vertina save pagal pareigas ir uždarbį.
Atsakymas. Tai aplinkos poveikio žmogui pasekmė: holivudinių filmų, reklamos. Pro tokios aplinkos suformuotus akinius žmogus pradeda žvelgti į gyvenimą.
Mes neauklėjame žmogaus, tik duodame žaislų: mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir darome iš jų vartotojus, kad padėtų vystyti ekonomiką. Žmonės tik dirba ir perka, padėdami kažkam praturtėti.
Komentaras. Bet žmogus nežino, kas yra tas racionalus vartojimas!
Atsakymas. Todėl, visų pirma, būtinas švietimas. Nieko daugiau nereikia keisti – tik auklėti žmones ir pradėti – nuo ekonomistų.

Iš 2015 m. gegužės 24 d. TV programos „Sprendimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalioji ekonomika

Pusiausvyros ekonomika

Harmonija, kurią kuriame mes patys

Klausimas. Kokie patarimai galėtų padėti paprastam žmogui išvengti mirties baimės?
Atsakymas. Žmogus turi kovoti su mirties baime taip, kaip tai jis daro kasdieniame gyvenime, tarsi pamirštų šią mintį. Bet, vis tiek, jis nuolatos lygina save su kitų amžiaus grupių žmonėmis, laikydamas save senesniu nei yra iš tikrųjų.
Jis visą laiką galvoja apie gyvenimo pabaigą, ir čia nieko nepadarysi. Jam padės tik pakilimas į davimo lygmenį, kai ims atskleisti kitą savo egzistavimo lygmenį ir pakils į naująją dimensiją. O senoji dimensija, grindžiama tik laikinu biologiniu materijos egzistavimu, išnyks.
Jei žmogus pasiekia kitą būseną, jo jau niekas nesulaiko šiame gyvenime, juk mirtis jam dabar ne kažkas ypatingo, o tiesiog lydintis faktorius.
Klausimas. Ar ateityje mirties nebus?
Atsakymas. Kiekvienas žmogus, o paskui visa žmonija, pasiekusi dvasinę būseną, pakyla į aukštesnį lygį.
Mūsų gyvūninio organizmo biologinė mirtis lieka, bet dvasinis kūnas, kurį įgyjame, nemirtingas, nes yra nore duoti – išorėje.
Jis jaučia visas metamorfozes ne savyje, o kituose, joms pereinant per jį, todėl dvasinis kūnas neturi pagrindo mirti, jis vien duodantis. Kiekvienas, duodamas kitiems, jaučia savo gyvenimą kituose, o ne savyje.
Dvasiniame pasaulyje nėra tokios substancijos, kuri numirtų, nes mes visą laiką įgyjame vis naujus indus ir juose jaučiame savo egzistavimą, savo gyvenimą. Šie indai ne mūsų. Bet, pildydami juos, pildome kaip savus.
Pavyzdžiui, kai kažką darai dėl savo mažo vaiko, tuo pačiu stipriau jauti gyvenimą nei tai darytum dėl savęs. Ir todėl išeina, kad savojo kūno pojūtis po truputį išnyksta, kažkur nutolsta, ir jaučiamas gyvenimas kituose.

Iš 2015 m. birželio 17 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš laiko

Klausimas, vedantis amžino gyvenimo link

Klausimas, kuris kyla visiems

Klausimas. Jūs aiškinate, kad kabalos mokslas atsako į klausimą, dėl ko žmogus gyvena. Aš kol kas nerandu atsakymo į šį klausimą. Dėl ko mes gyvename?
Atsakymas. Mes gyvename tam, kad atsakytume į klausimą „Dėl ko mes gyvename?“ Juk  atsakydami ir atskleidžiame gyvenimo tikslą, jo prasmę.
Klausimas. Kokia gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė – atskleisti šaknį, aukštesniąją jėgą. Kai tik ją atskleidi, prieš tave atsiveria naujas vystymosi kelias. Tu vis labiau tapatiniesi su šia aukštesniąja jėga ir suvoki save bei supančią tikrovę kitaip, naujais jutimo organais. Tu atskleidi kitą, aukštesnįjį, pasaulį.
Tada mūsų materialusis pasaulis tampa tik priemone, nes svarbiausia – iki galo atskleisti aukštesniąją jėgą, susitapatinti su ja, būti tokia kaip ji. Tai ir yra gyvenimo prasmė.

Iš 2015 m. birželio 21 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas ten, už žvaigždžių?

Ieškant gyvenimo prasmės

Kaip tapti amžinam?