Pateikti rugpjūčio, 2015 mėn. įrašai.


Kabalistinių knygų paslaptis

Biblija, Kabala

Klausimas. Jeigu dvasiniame pasaulyje nėra žodžių, kaip kabalistai perduoda savo dvasinį suvokimą vienas kitam ir rašo knygas?
Atsakymas. Kabalistai naudoja vadinamąją „šakų kalbą“. Dvasinis pasaulis – šaknis, o iš jo mes jaučiame mūsų žemiškuose suvokimo organuose tam tikrą materialų atspaudą, vadinamą „šaka“.
Todėl netgi mūsų pasaulio kalba galime aprašyti dvasinius reiškinius, nes visa, kas egzistuoja dvasiniame pasaulyje, turi savo pasekmę – „šaką“ mūsų materialiame pasaulyje.
Tarkime, mes – du kabalistai. Kaip aš galiu papasakoti tau apie dvasinį pasaulį, jeigu kiekvieno iš mūsų dvasinis suvokimas – asmeninis, skirtingas? Aš jaučiu kažkokį vaizdą, formą, didžiulį pasaulį, neaprėpiamą tikrovę, atsiveriančią man įvairiomis kryptimis. Ir tu jauti kažką. Kaip mes galėtume susisiekti tarpusavyje, dalytis savo įspūdžiais?
Gerai, kad esame čia, šiame pasaulyje, materialiuose kūnuose. Jų padedami galime bendrauti tarpusavyje, rašyti tekstus, kažką perduoti užuominomis ir netgi žvilgsniais. Todėl naudojame mūsų žmogiškąją kalbą.
Pavyzdžiui, dvasiniame pasaulyje yra jėgos, vadinamos „kėdė“, „stalas“, „stiklinė“, „oras“, „siena“, „langas“ ir pan. Vartojame mūsų pasaulio pavadinimus, tačiau galvojame apie šių žodžių esmę (prasmę) dvasiniame pasaulyje.
Tariu „langas“, tačiau galvoju apie „langą“, egzistuojantį dvasiniame pasaulyje. Ir tu supranti, apie kokį langą aš kalbu. Sakau „atidarytas langas“, ir tu supranti, apie kokį atidarytą langą dvasiniame pasaulyje aš kalbu, nors tau tai sakau žemiškais žodžiais.
Štai taip kabalistai bendrauja tarpusavyje, rašo knygas. Tai vadinama „šakų kalba“, suprantama visiems kabalistams. Šia kalba taip pat parašyta Tora, tačiau paprasti žmonės to nežino, nes kabalistai rašė ją, kad galėtų tarpusavyje kalbėtis dvasiniame pasaulyje. Žmonės mano, kad joje kalbama apie šį pasaulį, būtent tame – Toros paslaptis.
Klausimas. Vadinasi, jei nesuprantu dvigubos kabalistinių knygų žodžių reikšmės, tai jie nieko man ir nesako?
Atsakymas. Teisingai. Aš skaitau tik žodžius ir suprantu ne daugiau nei tas, kuris nemoka ivrito. Dar geriau, jei žmogus nemoka ivrito, nes jis nedarys klaidos, įsivaizduodamas, kad kalba eina apie mūsų pasaulį.

Iš 2015 m. liepos 7 d. TV laidos „Susitikimai su kabala“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šaka ir šaknis

Sąvokos ir kalba

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Komentarų nėra

Dvasinės tikrovės filmas

Realybės suvokimas

Klausimas. Kabalos mokslas teigia, kad kiekvienas žmogus tikrovę suvokia savaip?
Atsakymas. Mes visi sukurti su penkiais pojūčių organais: rega, klausa, skoniu, uosle, lytėjimu, kurių padedami suvokiame informaciją, iš kurios susiformuoja mūsų tikrovė.
Jeigu turėtume kitokias savybes, tikrovę suvoktume kitaip.
Kabalos mokslas, vystydamas mus, parodo, kad tikrovė yra reliatyvi (santykinė). Taip iš tikrųjų priartėjame prie Einšteino teorijos, kuri irgi kalba apie tai, kad tikrovė reliatyvi, kad laikas, judėjimas ir erdvė – reliatyvios sąvokos.
Tuomet pradedame suprasti, kas vyko iki Visatos susiformavimo: pradžioje nebuvo jokios erdvės, po to ji susiformavo, pradėjo pildytis, joje atsirado judėjimas, ir taip susikūrė laikas.
Mes atsiradome kaip visų tų sąlygų – laiko, judesio ir erdvės – pasekmė.
Skirtingai negu mokslininkai fizikai, kurie tiria šias sąvokas stebėdami ir tirdami supančią fizinę aplinką, kabalos moksle mes pažįstame, ištiriame jas savo vidumi, išjaučiame.
Mes pradedame jausti, kaip mūsų viduje keičiasi laiko, judėjimo ir erdvės suvokimas, kiek juos įmanoma keisti. Išeina, kad mūsų tikrovė – reliatyvi, priklausoma nuo ją suvokiančio žmogaus. Jis suvokia (perpranta) tikrovę priklausomai nuo savo savybių.
Taigi, mes su jumis ne tik kad nežiūrime to paties filmo „Tikrovė“, kuris kiekvienam sukelia skirtingus įspūdžius, – kiekvienas iš mūsų mato vis kitą filmą!
Susiduriame su erdve, kurioje tik įeinantieji į dvasinį pasaulį supranta, apie ką kalbama.
Klausimas. Įeidami į dvasinį pasaulį jūs matote tą patį filmą, kurį mato ir kažkas kitas?
Atsakymas. Ne. Kiekvieno pasaulis – kitoks, kiekvieno aukštesnioji jėga – kitokia, nors ją visi vadiname Kūrėju, taip pat kinta kiekvieno pasaulio ir Kūrėjo – jėgos, kuri šį tikrovės paveikslą kuria – suvokimas.
Klausimas. Kuo skiriasi tikrovės suvokimas paprasto žmogaus ir to, kuris mokosi kabalos?
Atsakymas. Paprastas žmogus suvokia tikrovę tik per 5 fizinio kūno pojūčius. Dėl to jis labai priklausomas nuo kūno ir supranta, kad viskas išnyksta kūnui mirus.
O kabalistas supranta tikrovę papildomoje paralelinėje sistemoje, kurią išvysto savyje. Ta sistema vadinasi „siela“, joje taip pat yra 5 jutimo organai: keter, chochma, bina, zeir anpin, malchut.
Padedami šios sistemos suvokiame tikrovę, kurią galima keisti, priešingai nei negyvą mūsų pasaulio tikrovę, kurios praktiškai neįmanoma keisti, kurioje ir vaikas, ir suaugęs žmogus mato tą patį.
Tikrovė, suvokiama šiuose penkiuose papildomuose organuose, kintanti kaip vėjas, lyginant su negyvais objektais, ir dėl to ji vadinama dvasine tikrove („ruchani“ nuo hebrajų žodžio „ruach“ – „dvasia“/„vėjas“).
Klausimas. Esantieji dvasinėje tikrovėje mato tą patį?
Atsakymas. Ne. Kiekvienas mato priklausomai nuo savo būsenos, savo pakopos. Bet visiems suprantama, kad jiems atsiskleidžia viena tikrovė, tiktai kiekvienas suvokia, mato, jaučia ją savaip. Bet, vystydamasis toje tikrovėje per 125 pakopas, kiekvienas žmogus kiekvienoje pakopoje atskleidžia tą pačią tikrovę, kaip ir visi kiti, pasiekę tą pakopą.

Iš 2015 m. liepos 7 d. TV laidos „Susitikimai su kabala“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakeisti sapną, ar prabusti?

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Šiam pasauliui suteikta gili prasmė

Komentarų nėra

Susijęs su gamta

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Kokie turėtų būti mūsų santykiai su gamta?
Atsakymas. Mes turime išstudijuoti jos pagrindinį įstatymą: tarpusavio ryšio savybę. Kalbant paprastai – tai meilė ir davimas. Mes esame tarsi apvalkale, viduje negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos. Vienintelis dalykas, ką turėtų padaryti žmogus – tapti integraliai susijęs su gamta.
Juk absoliučiai integrali sistema – tai visa žmonija plius negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys. Tokiu atveju pasiekiame visiško suvokimo būseną, pažįstame, pajaučiame gamtos visumą, t.y. atskleidžiame Kūrėją.
Klausimas. Kas yra ryšys su negyvąja gamta?
Atsakymas. Kai aš gamtoje veikiu taip, kaip visi kiti gyvūnai: nieko be būtinybės nenaikinu, nedarau nereikalingų veiksmų, o aplinkiniu pasauliu naudojuosi tiek, kiek man reikia fiziniam egzistavimui. Visą likusią moralinę, vidinę, energiją nukreipiu į susivienijimą su bendru gamtos įstatymu – tarpusavio davimo, ryšio ir meilės įstatymu.
Tuo pačiu metu duodamas ir gaudamas, susisieju su viskuo, kas mane supa, kaip lygiavertė visumos dalis, jokiu būdu neišskirdamas savęs, tik siekdamas meilės ir davimo.
Tai reiškia, kad nesiekiu nieko, kas man nebūtina. Jeigu skverbiuosi į gamtą, norėdamas su ja susitapatinti, o tai turi daryti kiekvienas žmogus, nelieka jokio noro daryti šiame pasaulyje kažką, kas neatneš jokios naudos.
Vienintelis dalykas, ko man reikia, tai palaikyti normalią fizinę formą, o visa kita – nukreipti tik į ryšį su aukštesniąja gamtos jėga, kuri vadinasi Kūrėjas.

Iš 2015 m. birželio 10 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Gamta – tai vienybė

Gamta neišmokys blogo

Komentarų nėra

Mirties baimė ir sielos persikūnijimas

Kūnas ir siela

Klausimas. Kas manyje bijo mirties?
Atsakymas. Mirties bijo ne mano fizinis kūnas, o egoizmas, kuris nesugeba savęs užpildyti, pasikelti į paprasto egzistavimo lygmenį.
Faktas tas, kad kai mes savo egoistiniuose noruose gauname malonumą, tai tame jaučiame mirtį.
Egoizmas veikdamas, realizuodamasis jaučia, kad viskas baigiasi Šviesos atsitraukimu iš jo, t. y. jo (egoizmo) mirtimi, todėl jis niekada negali prisipildyti.
Bet koks užpildymas egoizmui – tai artėjimas prie mirties.
Klausimas. O kas nutinka po mirties?
Atsakymas. Nieko. Fizinis kūnas baigia savo egzistavimą, o rešimot (dvasinė informacija) lieka. Kūniškajame lygmenyje rešimot jau realizavosi tam tikru laiku, tam tikromis aplinkybėmis.
Tačiau dvasinėje pakopoje jie kol kas nerealizuoti, nes žmogus dar nepakilo į šį lygmenį. Todėl jį reikia perkelti į kitokias sąlygas.
Po to, kai prasideda tolesnis persikūnijimas, siela naujai gimusiame kūne vėl vystosi, auga ir tuo pačiu metu vyksta pasąmoningas rešimot taisymas.
O vėliau žmogui vėl suteikiama galimybė pakilti į savo sielos atskleidimo lygmenį, t. y. noro duoti priešpriešinimo norui gauti lygmenį.

Iš 2015 m. birželio 17 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mūsų amžinoji siela?

Kūnas ir siela

Kas vyksta su siela po mirties?

Komentarų nėra
Vėlesni įrašai »