Susitaikyti su pokyčiais
Šių procesų pradžią matome jau dabar: europiečiai pripažįsta, kad negali palikti pabėgėlių likimo valiai, bet drauge neišmano, kaip juos priimti.
Tie patys europiečiai, kurie tūkstantmečiais, jei ne daugiau, žudė vieni kitus, kuriems kartuvės buvo kasdieniniu „teatru“ prastuoliams – daugiau nebegali gyventi kaip gyvenę, nebegali priešintis invazijai.
Paklausime kodėl? Juk neveikimas gali sukelti rimtų pavojų.
Matome, kaip Gamta įpareigoja mus, kad panorėtume pakeisti savąją prigimtį. Ir šito pakanka: mes suprasime, įsisąmoninsime, kad turime pasikeisti, sutiksime su tuo, trokšime permainų ir tada jos mumyse pamažu įvyks.
Jos bus tokios, kad kada nors staiga suprasime, jog nebenorime grįžti prie egoizmo. Atvirkščiai, ir toliau tęsime išsitaisymo kelią, kad nugriautume sienas tarp mūsų. Toks bendras procesas ir jis tęsis, kol visi iš tikrųjų tapsime viena šeima, viena visuma.
Tai įvyks susidūrus su finansiniais, ekonominiais sunkumais, užgriuvus įvairiausioms grėsmėms, stichinėms nelaimėms… Taip iš visų pusių mus spaus Gamta, dėl mūsų kaltės netekusi pusiausvyros.
Mes tarpusavyje nepalaikome pusiausvyros, vienybės, kurią pagal savo raidos lygį jau turėtume būti pasiekę, ir todėl Gamta privers mus suvokti situaciją ir panorėti reikiamų pokyčių.
Galiausiai su šiuo reikalavimu pasaulio tautos kreipsis į Izraelio tautą, per savo nelaimes pajutę, jog būtent šioji tauta turi sprendimą. Ir tada jai teks atskleisti visam pasauliui išsitaisymo metodiką, kuri vadinama „kabalos mokslu“. Iš esmės, šis mokslas – tai žmonių vienijimo metodika.
Taip Izraelis ir taps „Šviesa tautoms“
Bus tęsinys…

Iš 2015 m. rugpjūčio 27 d. 616-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgėliai: kas laukia Europos? II d.

Kas laukia Europos?

Ne taisyti, o vienytis!

Individualistų perlydymas
Nepakanka jausti ryšio su kitais, nepakanka susikibti rankomis it paklusniems vaikučiams. Turiu pajausti, kad mes su jais esame kaip vienas, viena širdis, vienas jausmas, vienas protas, vienas sumanymas. Viskas bendra. Nuo to niekur nepabėgsi ir šiame bendrume aš išnykstu, ištirpstu. Mes tampame viena „mase“ ir aš nebesirūpinu niekuo asmenišku. Drabužiai, avalynė, gyvenamas plotas, lova, maistas – visa tai ne mano. Nieko mano. Ir tik po radikalaus vidinio perversmo, pasijusiu gerai, tapsiu laisvas.
Kitaip tariant, man reikia perdirbti, performuoti savo egoizmą.
Tai nereiškia, kad teks gyventi tam tikroje ultra komunistinėje komunoje, tačiau per nerealizuotus mūsų išsitaisymus, per neatvertą širdį ir nepajaustą „apskritą“ pasaulį Gamta mus spaudžia.
Ir ypač spaudžia europiečius, individualistus iki kaulų smegenų. Jiems „mano namai – mano tvirtovė“. Ir nuo to niekur nedingsi, prie individualizmo linkstama ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Kiekvienas žmogus, kiekviena tauta gaus savąją individualizmo porciją, formą, kad panortų atsikratyti egoizmo.
Taps aišku, kad kitaip tiesiog neišgyvensime. Ir štai tada imsime ieškoti: kaip išsikapstyti iš šios bėdos? Kaip pakeisti, „sulaužyti“ save? Kaip sudaužyti į šipulius savo prigimtį?
Antraip padėtis taps nepakenčiama. Verčiau mirti, nei taip gyventi. Juk aplinkiniai „laužo“ mano egoizmą, jie spaudžia mano individualistinę pasaulėjautą ir to neįmanoma ištverti. Aš jau nebežinau, kaip būti: sunaikinti juos ar pačiam susinaikinti…
Tačiau Gamta neleis mums to padaryti. Juk jos tikslas, programa – kad mes pasirūpintume savimi, kad išsitaisytume. Čia niekas nepadės: nei marihuana, nei raminamieji, nei antidepresantai…
Kiekvieno žmogaus laukia didžiulės permainos, ir mums vis dėlto teks išsitaisyti, „perlydyti“ save – iš egoistų į altruistus, taip, kad jaustumėmės tarsi viena šeima.
O šeimoje galiu miegoti su savo mažyliu vienoje lovoje. Arba užleisti visą lovą vaikams, o pats atsigulti šalia. Toks turėtų būti požiūris. Ir mes ieškosime sprendimo: kaip pakeisti savo prigimtį, kad kiekvieną laikytume už savo mylimą vaiką?
Kitos išeities nėra. Ir žmonės tai supras.

Iš 2015 m. rugpjūčio 27 d. 616-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Senosios Europos bejėgiškumas

Pasaulis ant naujos vystymosi eros slenksčio

Žmogaus išsitaisymo procesas prasidėjo

Nuosprendis asmeninei erdvei
Klausimas. Kodėl būtent dabar pabėgėliai masiškai veržiasi į Europą?
Atsakymas. Susiklostė ypatinga padėtis: visas pasaulis šiandien įgauna naujas, „apvalias“ formas. Ištrinamos sienos, pakertamas valstybingumas, nyksta įvairios sektorių dalijimo rūšys. Viskas susimaišo, visi įsilieja į kitus, gyvena pakaitomis su visais…
Mes dar turėsime išsiaiškinti šį naują formatą ir suprasti, kaip toliau gyventi. Juk anksčiau kanonu buvo laikoma vieninga tauta, gyvenanti vienoje vietoje su savo religija, savo įstatymais, savo kultūra, kartų tęstinumu ir t. t. Bet dabar stovime ant pasaulio slenksčio, ir šis pasaulis visiškai nepanašaus į ankstesnįjį. Išnyksta bet kokios ribos ir apribojimai.
Tai itin nepatogu, tai gąsdina. „Nenoriu gyventi tokiame pasaulyje. Tikiuosi, vaikai jam yra labiau pasirengę…“ – taip svarsto žmogus, užaugęs visiškai kitokiomis sąlygomis.
Ir išties, kaip susitaikyti praradus asmeninį jaukų kampelį, netekus asmeninės, neliečiamos erdvės? Kaip gyventi, jei nėra kur bėgti nuo kitų, jei Žemėje neliko nė vienos laisvos vietelės man vienam.
Gerai būtų užsidaryti savo kambaryje, įsirengus jame viską, kas reikalinga, kad nereikėtų niekur eiti. Ten jausčiausi saugus, ten niekas nesiveržtų į mano asmeninę erdvę, ten nieko nebus šalia manęs…
Bet net ir toks „pabėgimas“ pasirodys nepasiekiamas. Savo „valdose“ žmogus neturės net dešimties kvadratinių metrų.
Kodėl? Mat turime pakeisti savo prigimtį. Man reikia iš tikrųjų išeiti iš savo egoizmo, iš savo vidinių ribų, iš to „kubo“ sąmonės gilumoje, kuris man atrodo kaip manasis „kambarėlis“, skirtam man ir niekam kitam. Štai jį gyvenimas ir atims iš manęs.

Iš 2015 m. rugpjūčio 27 d. 616-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas laukia Europos?

Žmogaus išsitaisymo procesas prasidėjo

Senosios Europos bejėgiškumas

Klausimas. Kokia jūsų nuomonė apie šiandieninę migrantų invaziją į Europą? Kas nutiks Europai? Ką apie tai sako kabala?
Atsakymas. Net ir neišmanydami kabalos, matome, kad visi užkariavimai baigiasi tuo, kad po ilgo laiko, prabėgus amžiams, užkariautojai ir užkariautieji keičiasi vietomis.
Be to, Europa labai skolinga už savo praeitį sau ir užkariautoms tautoms. Paskaitykite straipsnį apie europiečių charakterį, kurį nūnai taip mėgstama pagražinti!
Todėl nereikia žiūrėti į pabėgėlius kaip į barbarus, o į europiečius – kaip į kankinius. Pasaulis kol kas nesikeičia, tiksliau jo egoistinė prigimtis nėra taisoma.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus išsitaisymo procesas prasidėjo

Senosios Europos bejėgiškumas

Pranešimas. Europa moka už kolonijinės politikos amžių. Siekdamos kovoti su nelegalia migracija Prancūzija ir Didžioji Britanija steigia specialų koordinavimo centrą.
Jo specialistai stebės, kaip pabėgėliai nelegaliai perkeliami į Europą. Tai įvardijama vienu žodžiu – potvyniu, nuo kurio nesitikima išsigelbėti artimiausioje ateityje.
Migrantai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų it lavina atvyksta į Europą. Net Bulgarijoje ir Rumunijoje pragyvenimo lygis keletą kartų aukštesnis nei Libijoje, Irake ir Sirijoje. Dabar ten griūtis, kurią sukūrė Vakarų šalys – ir plūstelėjo migrantų srautas. Esamomis europinėmis sąlygomis neišspręsime migracinių problemų.
Europos Sąjunga negali apriboti migracijos srauto – nei fiziškai, nei juridiškai. Belieka statyti sienas. Bet Europos gėrybių siekiančių migrantų jokios sienos nesustabdys. Europos Sąjunga kūrėsi būtent naikindama sienas ir užtvaras. Dabar prasidėjo priešingas procesas?
Komentaras. Atvirkštinio proceso negali būti. Tautos maišosi, kaip ir buvo Senovės Babilone, civilizacijos vystymosi pradžioje. Grįžtame į pradžią.
Ir privalėsime atlikti tai, ko ėmėsi, bet neužbaigė senovės hebrajai vadovaujami Abraomo, visų religijų įkūrėjo: susijungti virš visų prieštaravimų, kaip mokė Abraomas, pagal dėsnį „Pamilk artimą, kaip save“.
O išsitaisymo etapas prasideda nuo egoistiškiausios žmonijos dalies – Europos. Pasak kabalos, toliau laukia arba:
– Kančių kelias: musulmonai užkariauja Europą, pasaulinis karas, jų kreipimasis į Izraelį – ir žmogaus prigimties ištaisymas iš neapykantos į meilę, arba
– Šviesos kelias: kabalos metodikos taikymas, kad taikiai ir greitai būtų ištaisytas visuotinis egoizmas iš visuotinos neapykantos į meilę.
Mums rinktis…

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas žingsnių iki bedugnės

Senosios Europos bejėgiškumas

Pasaulinio egoizmo viršūnėje

Klausimas. Kaip rytinė pamoka veikia žmogų?
Atsakymas. Nuoseklus dalyvavimas mano vedamose rytinėse pamokose kuria žmoguje naujas dvasines savybes, kurias jis lygiagrečiai turi ugdytis ir draugų, kurie mokosi kabalos, grupėje. Be kasdieninio dalyvavimo mano pamokose dvasinis augimas neįmanomas.

Klausimas. Pastaruoju metu į Rytų Europą ir Skandinaviją atvyksta daugybė vadinamųjų pabėgėlių iš Artimųjų Rytų.
Šiame procese mane stulbina europiečių tolerancija, mat jie šį reiškinį priima kaip savaime suprantamą.
Remiantis tam tikrais skaičiavimais Švedijos gyventojų per metus padaugėjo 10 nuošimčių, o tai didžiulis prieaugis! Nors natūralių mirčių skaičius ten itin didelis.
Žmonių sąmonėje įsitvirtino požiūris, kad reikia padėti pabėgėliams, apgyvendinti, maitinti, aptarnauti. O pastarieji dažniausiai nedirba.
Kodėl formuojasi toks požiūris? Juk seniau šios šalys kovojo už savo teritorijas, kariavo vienos su kitomis, įgijo tam tikrą padėtį, o dabar lengva ranka atiduoda savo teritorijas.
Atsakymas. Toks žmonių visuomenės vystymosi dėsnis. Taip pasireiškia mentalinė, moralinė visuomenės senatvė. Europa paseno, nukriošo, susilpnino save savąja tolerancija.
O kadaise krikščionybė labai griežtai saugojo žmonių elgesio šeimoje, visuomenėje ir visur kitur rėmus. Bet per paskutiniuosius 200-300 metų ji palaipsniui nusilpo ir šiuo metu nebėra patraukli, ribojanti ir nurodanti jėga, nebeturi nei valdžios, nei įtakos.
Žmonės patys negali susiorganizuoti, jiems būtina kokia nors aukštesnė valdžia: arba bažnyčia, arba stipri vyriausybė. O stipri valdžia – tai diktatūra, to Europoje apskritai jau nebegali būti, nebent susidarytų tokia situacija, kaip prieš 100 metų Vokietijoje.
Todėl Europos valstybės pamažu visiškai užleis savo pozicijas, leis su savimi daryti bet ką. Įteisinti homoseksualizmą? – Prašom. Narkotikus? – Prašom. Atverti sienas musulmonams? – Prašom.
O jei į Europą ims plūsti indai arba kinai? Ką reiškia Kinijai perkelti kur nors šimtą milijonų savo piliečių? Kam jiems vykti į Sibirą, kai Europoje viskas paruošta?
Dar pamatysime daug įdomių persikėlimų – didįjį tautų kraustymąsi, koks vyko senovėje. Europa baigė savo istoriją, dabar tai jau ne ta visuomenė, kuri visam pasauliui keldavo kultūros ir mokslo kartelę. Šito jau nebėra.

Iš 2015 m. rugpjūčio 19 d. TV programos „Paskutinė karta“, Nr. 16

Daugiau šia tema skaitykite:

Pusiausvyros ekonomika

„Viena šeima“ – ne utopija

Racionalus vartojimas harmoningoje visuomenėje

Klausimas. Anksčiau pasaulis buvo opozicijoje Rusijos ir Amerikos, tarp kurių vyko nesibaigianti konfrontacija – šaltasis karas.
Santykiai tarp dviejų supervalstybių, iš kurių viena buvo komunistinės diktatūros, o kita – demokratinės laisvės atstovė, visuomet buvo svarbiausi pasaulinėje politikoje ir darė įtaką viskam.
Šiandien situacija sudėtingesnė, nes pasaulinėje arenoje atsiranda naujų jėgų, įskaitant tarptautines teroristines organizacijas, taip pat neblėsta konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos. Kaip jūs vertinate santykius tarp Rusijos ir Amerikos, tų santykių vystymosi perspektyvą?
Atsakymas. Pasak kabalos mokslo, pasaulyje egzistuoja 70 skirtingų tautų, kurių kiekviena pasižymi savitu charakteriu, greičiu ir vystymosi kryptimi. Šios 70 tautų išplito visame pasaulyje ir sukūrė tarpusavio ryšius, priklausančius nuo individualių kiekvienos savybių.
Kartu su šių tautų ir jų tarpusavio ryšių vystymusi, vystosi ekonomika, tarptautinė prekyba bei tarptautiniai santykiai. Plėtojasi karinė pramonė, kultūra, švietimas, internetinis ryšys.
70 tautų pasaulyje nesivysto izoliuotai, kiekviena sau, o yra bendra vystymosi programa, kurią užtikrina tarptautiniai prekybos ryšiai tarp pasaulio šalių, mainai prekėmis ir informacija.
Dėl kultūros ir švietimo vystymosi skirtingos tautos stipriai veikia viena kitą, dėl to neįmanoma visko matyti tik dviem spalvomis – juoda ir balta, bloga ir gera.
Nežiūrint į tai, kiekviena šalis išlieka ypatinga: Prancūzija, Italija, Ispanija ir kitos – kiekviena turi savo specifinių ypatumų, priklausomai nuo žmonių, gyvenančius toje tautoje, charakterio. Jį dar papildo ryšiai su likusiomis valstybėmis.
Mūsų pasaulyje neįmanoma gyventi atskirai, dėl to kiekviena šalis gauna tam tikrą priedą prie savo nacionalinio stiliaus. Dažniausiai šitas priedas jai nenaudingas. Italai nori ir toliau gyventi kaip italai, ispanai kaip ispanai, o prancūzai – kaip prancūzai.
Bet pasirinkimo nėra. Tenka priimti išorės papildymą, veikiantį nacionalinę kultūrą, švietimą, elgesį, įstatymų sistemą.
Yra bendra tarptautinė teisė: taisyklės, apribojimai, sklindantys iš UNESCO, Jungtinių Tautų, įvairių tarptautinių organizacijų. Norom nenorom juos tenka priimti visiems, nors jie gali būti kažkuriai tautai našta.
Kai kalbama apie Rusiją ir JAV, būtina suprasti, kad šios šalys iš esmės skiriasi viena nuo kitos tautų charakteriu. Juk JAV buvo apgyvendinta anglais ir vokiečiais. Formavimosi laikotarpiu Amerikoje gyveno apie 40 proc. vokiečių. Net buvo svarstoma, kokia kalba bus valstybinė – anglų ar vokiečių.
Dėl to pirminė Amerikos dvasia buvo anglų ir vokiečių su trupučiu prancūzų įtakos. Šios valstybės pamatas – daugmaž vienalytė Europos kultūra.
Rusijos dvasia – visiškai priešinga. Rusijos tauta labai skiriasi nuo kitų. Ji kilusi iš Azijos, vėliau išplito Europos dalyje. Iš tikrųjų jos vieta ne Europoje, nes šita tauta turi unikalų charakterį – labai nepragmatišką.
Rusų tautai svarbiausia – nacionalinis pasididžiavimas. Jeigu ją gerbia ir bijo, jeigu su ja skaitosi, tauta patenkinta savo gyvenimu.
Tai reiškia, kad rusai gali būti alkani ir basi – svarbiausia, kad būtų laikomi jėga, supervalstybe, kurios visi bijo. Tegul laiko kvailiais, o jiems svarbiausia – jaustis didvyriais. Toks yra rusiškasis mentalitetas.
Anglų visiškai kitoks požiūris į gyvenimą, grynai pragmatinis. Jiems nerūpi, kaip jie atrodo, skaitosi su jais ar ne – svarbiausia plėtoti švietimą, kultūrą, pramonę, t. y. pažangą.
Rusijai pagrindinis dalykas – tautos vienybė, nacionalinis pasididžiavimas, o JAV, priešingai –kiekvieno individo maksimali laisvė, juk laisvė veda prie gerovės.
Visa priklauso nuo tautos charakterio, dėl to negalime lyginti vienos su kita, sakydami, kad viena yra gera, o kita bloga. Jos tiesiog skiriasi!

Iš 2015 m. rugpjūčio 6 d. 606-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Prinstono universiteto mokslininkų tyrinėjimai liudija, kad emocija arba mintis, kurią palaiko bent keletas žmonių vienu metu, gali paveikti fizinę tikrovę.
Mintis turi jėgą ne tik ideologine prasme. Ji pasireiškia fiziškai. Mintis, kurią nukreipia žmonės drauge, yra labai galinga.
Prinstono žmogaus sąmonės tyrimo laboratorijoje dar 1990 m. įrodyta, kad žmogaus protas gali veikti atsitiktinių skaičių generatorių.
Atliekant šiuos tyrimus, iškilo klausimų: ar emocionali žmonių reakcija į viską griaunantį žemės drebėjimą arba į stambų teroristinį aktą gali pakeisti tikrovę? O futbolo aistruolių emocijos?
Ar gali bendras žmonių džiaugsmas didelės šventės metu paveikti mūsų prietaisus? – Analizė liudija apie gilius nesąmoningus ryšius tarp žmonių, net jeigu tarp jų nėra fizinio kontakto.
Komentaras: Kabala leidžia sukurti gerą sąmoningą kolektyvinį poveikį pasauliui. Kitos metodikos nėra. Todėl pagrindinis kabalos principas, taip veikiant pasaulį – „Pamilk artimą kaip save patį“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?

Šiam pasauliui suteikta gili prasmė

Realybė už „sienos“

Klausimas. Žmonės pamažu pradeda suprasti, kad pasaulis grimzta į krizę. Jie jaučia ją ir stengiasi atsakyti į klausimus: „Ką daryti? Kaip reaguoti? Kiek ilgai ji tęsis?“
Ar yra kokie nors dėsniai ir dėsningumai, nulemsiantys tolesnį krizės vystymąsi? Kuo realiai galima naudotis ir ką pasiūlyti krizės problemoms spręsti?
Atsakymas. Esmė ta, kad mes esame gamtoje, tam tikrame jėgų tinkle, kuris rutuliojosi didėjant egoizmui, t. y. augant norui visais gamtos lygmenimis.
Iš pradžių tai buvo maži elementariųjų dalelių norai. Vėliau dalelės ėmė vis labiau grupuotis, kol susidarė toks didžiulis darinys kaip mūsų Žemės rutulys. Jame atsirado sąlygos biologinei gyvybei – augalams, gyvūnams ir žmogui.
Tai yra materijoje esančio noro (noro gauti, mėgautis, pasisotinti, naudotis materija, kuri kažkaip susiliečia su mumis) raidos pasekmė.
Dėl to vyksta elementariųjų dalelių, molekulių, atomų, įvairiausių biologinių materijos dalių susijungimas, taip pat gyvūnai laipsniškai grupuojasi į gyvūniją, žmonės – į žmoniją. Taigi viskas evoliucionuoja kaip egoizmo vystymosi pasekmė.
Atitinkamai vystėsi ir mūsų norai – nuo gyvūninių kūno norų (maisto, sekso, šeimos) iki visuomeninių norų (turtų, šlovės, valdžios), kurie kilo mumyse todėl, kad mūsų egoizmas tapo visuomenės egoizmu. Vėliau išsivystė žinių norai.
Per savo istoriją mes perėjome šiuos etapus evoliuciškai ir visada suprasdavome, kaip veikti. Mūsų egoistinė raida instinktyviai nukreipdavo mus teisinga kryptimi kuria nors linkme – pastūmėdavo labiau naudoti paslėptus ir atvirus resursus, realizuoti maisto, sekso, šeimos, turtų, šlovės, žinių siekius.
Tačiau, besivystydami dešimtis tūkstančių metų, mes pasiekėme netikėtą būseną: normalaus linijinio ir net eksponentinio egoistinio vystymosi dėsniai nustojo veikti.
Žmonija visados vystėsi tiesia linija ir staiga per paskutinius 100–150 metų vystymasis tapo eksponentinis, kol buvo pasiektas tam tikras prisipildymas, viršūnė. Šioje viršūnėje mes dabar ir esame.
Šiame lygmenyje vyksta labai įdomūs reiškiniai – staiga mūsų egoizmas liovėsi veikti. Anksčiau, kuo daugiau mes dėjome pastangų, kuo labiau buvome protiškai išsivystę, tuo geriau mums sekėsi. Kuo stipresni buvome, tuo labiau pasitikintys savimi jautėmės. O dabar nė viena iš šių linijinių, paprastų priklausomybių neveikia.
Jeigu praeitais šimtmečiais žmogus su didesniu egoizmu daugiau išlošdavo jį naudodamas, tai dabar taip nėra – mūsų normalus egoistinis vystymasis išsisėmė. Išeina, kad pereiname į visiškai kitą sistemą, kitokią priklausomybę, tačiau į kokią, dar nežinome.
Pastaruoju metu mokslininkai ima suprasti, kad tolimesnis mūsų vystymasis priklauso ne nuo individualaus egoizmo, o nuo darnių tarpusavio ryšių.
Tai išplaukia kad ir iš fakto, jog šiandien smarkiai vystosi komunikacija. Ir nors komunikacija yra integrali, sujungia visą visuomenę, visą civilizaciją, mes ją naudojame linijine forma galvodami, kaip visa tai panaudoti sau.
T. y. mes dabar esame perėjimo iš linijinio egoizmo į integralią sąveiką etape, o ateityje, gali būti, mūsų laukia altruizmas. Ir pamažu suprantame, kur link einame. Šios įžvalgos pradėjo reikštis 20-ojo amžiaus viduryje, nuo „Romos klubo“ laikų, išdėstytos įvairiuose ekonomistų, filosofų ir kitų mokslininkų veikaluose.
Tačiau problema ta, kad veikalai yra, mokslininkai apie tai numano, bet niekas jų neklauso. Ir nors matome, kad besitęsiančios egoistinės paskatos tiek pavieniams žmonėms, tiek didelėms organizacijoms nėra naudingos, inercija vis tiek išlieka, nuo to niekur nepabėgsi.
Vis dėl to mūsų visuomenėje vietoj linijinių jau pradeda veikti sferiniai, integralūs dėsniai. Todėl matome, kad visuomenė patiria didžiulį spaudimą, ji atrodo itin bjauriai.
Ryškėja visuomenės susiskaldymas. Pati aukščiausia jos dalis – keletas tūkstančių žmonių pasaulyje – sukaupė savo rankose turtus ir valdžią, o likusios masės leidžiasi žemyn. Atsiranda didžiulė praraja tarp aukščiausio sluoksnio, kurį sudaro keli tūkstančiai žmonių, ir žemiausio sluoksnio, apimančio milijardus gyventojų.
Viena vertus, tai, žinoma, turi sukelti didžiulį sprogimą. Antra vertus, visi sukaupti turtai nieko nereikš. Juk norų (maisto, sekso, šeimos, turtų, šlovės, žinių) raidoje yra pakopa, kai turtus galima panaudoti kitam savo išsivystymo lygiui pasiekti.
O kai žmonija pranoksta šią pakopą, turtų jau nebereikia, nes iškyla kita pakopa, vedanti egzistencijos tikslo suvokimo link.
Mokslininkai, nagrinėjantys tikrovę, staiga pradeda tyrinėti jos holografiją, lygiagrečias visatas ir prieina prie išvados, kad Žemė ir visa mūsų Visata yra baigtinės.
Pradedame suprasti, kad visad žaidėme kažkokius žaidimus: pinigų, kariuomenių, karų. O iš tikrųjų dabar vyksta didis procesas, kurio esame tik elementai, visiškai nenulemiantys jo vystymosi, tėkmės, eigos ir, juo labiau, jo tikslo.
Esame tokiame etape, kai turime atskleisti tikrąjį mūsų raidos tikslą. Tai nulems mūsų blaivų, naują požiūrį į pasaulį. Žiūrėsime į viską, kas vyksta, ir į save pačius iš šalies ir tyrinėsime tolesnį visos gamtos vystymąsi.
T. y. po fizinių (maisto, sekso, pinigų) ir visuomeninių (turtų, valdžios, šlovės, žinių) norų seka naujas noras – noras suvokti tikrąją mūsų egzistavimo prasmę. Būtent jis turi mus užvaldyti. Link to mes einame.
Taigi šiandien žmonija pamažu junta krizę, ir, tikiuosi, mes suformuosime teisingą požiūrį į ją. Tada neprieisime prie rimtų ekscesų, nes mums bus aišku, kad gyvenimas tęsiasi, tik nauja forma.

Iš 2015 m. rugpjūčio 12 d. TV laidos „Paskutinioji karta“, Nr. 15