Nuosprendis asmeninei erdvei
Klausimas. Kodėl būtent dabar pabėgėliai masiškai veržiasi į Europą?
Atsakymas. Susiklostė ypatinga padėtis: visas pasaulis šiandien įgauna naujas, „apvalias“ formas. Ištrinamos sienos, pakertamas valstybingumas, nyksta įvairios sektorių dalijimo rūšys. Viskas susimaišo, visi įsilieja į kitus, gyvena pakaitomis su visais…
Mes dar turėsime išsiaiškinti šį naują formatą ir suprasti, kaip toliau gyventi. Juk anksčiau kanonu buvo laikoma vieninga tauta, gyvenanti vienoje vietoje su savo religija, savo įstatymais, savo kultūra, kartų tęstinumu ir t. t. Bet dabar stovime ant pasaulio slenksčio, ir šis pasaulis visiškai nepanašaus į ankstesnįjį. Išnyksta bet kokios ribos ir apribojimai.
Tai itin nepatogu, tai gąsdina. „Nenoriu gyventi tokiame pasaulyje. Tikiuosi, vaikai jam yra labiau pasirengę…“ – taip svarsto žmogus, užaugęs visiškai kitokiomis sąlygomis.
Ir išties, kaip susitaikyti praradus asmeninį jaukų kampelį, netekus asmeninės, neliečiamos erdvės? Kaip gyventi, jei nėra kur bėgti nuo kitų, jei Žemėje neliko nė vienos laisvos vietelės man vienam.
Gerai būtų užsidaryti savo kambaryje, įsirengus jame viską, kas reikalinga, kad nereikėtų niekur eiti. Ten jausčiausi saugus, ten niekas nesiveržtų į mano asmeninę erdvę, ten nieko nebus šalia manęs…
Bet net ir toks „pabėgimas“ pasirodys nepasiekiamas. Savo „valdose“ žmogus neturės net dešimties kvadratinių metrų.
Kodėl? Mat turime pakeisti savo prigimtį. Man reikia iš tikrųjų išeiti iš savo egoizmo, iš savo vidinių ribų, iš to „kubo“ sąmonės gilumoje, kuris man atrodo kaip manasis „kambarėlis“, skirtam man ir niekam kitam. Štai jį gyvenimas ir atims iš manęs.

Iš 2015 m. rugpjūčio 27 d. 616-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas laukia Europos?

Žmogaus išsitaisymo procesas prasidėjo

Senosios Europos bejėgiškumas