Klausimas. Ką patartumėte žmogui, kuriam neteikia malonumo nei vartojimas, nei mokslas ir kultūra, jokios vertybės, kuris nujaučia, kad gyvenimo prasmė – ne tuose dalykuose?
Atsakymas. Galiu patarti pasišvęsti kitam žmonijos vystymosi lygiui, pamojuoti visiems ranka, sėsti į traukinį, nuvešiantį į naują suvokimą, ir atsiplėšti nuo mūsų pasaulio perono.
Šiame traukinyje teks išgyventi rimtą vidinę korekciją, vidinius pokyčius, ir žmogus, privažiavęs kitą egzistavimo lygmenį, gaus papildomus suvokimo, pažinimo, jutimo instrumentus.
Istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai mažų vaikų, likimo valia atsidūrusių miške ir užaugusių tarp laukinių žvėrių, jau nebeįmanoma perauklėti. Ko tik su tais vaikais nebuvo daroma – jie liko žvėrimis, net nesugebančiais išmokti žmonių kalbos. Jie miega, juda ir elgiasi kaip gyvūnai. Tokie atvejai ir šiais laikais aprašomi mokslo leidiniuose.
Tas pats ir su mumis. Būdami dabartinėje visuomenėje, mes, kaip žvėrys, nesugebame savęs perdaryti, tik nujaučiame, kad nebegalime likti, kur esame. Tačiau kaip ištrūkti?!
Todėl mūsų užduotis – sukurti nedideles, pusiau uždaras gyvenvietes, nuo kitų ne visai atsiskyrusias, bet viduje gyvenančias pagal kitą – tarpusavio pagalbos ir teisingo tarpusavio ryšio principą. Tai leistų pasireikšti naujoms gamtos savybėms, kurios yra prigimtinės, tačiau jas būtina vystyti.
O kadangi buvome auklėjami tarp „žvėrių“ ir patys esame tokie, mus reikia apgyvendinti tarp žmonių, kad taptume žmonėmis. Tai didelė problema, bet, manau, šiuolaikinių informacijos priemonių ir ryšių padedami ją galime išspręsti. Bent jau palaipsniui tam atsiranda poreikis.
Šiais laikais visiems darosi aišku, kad materialiai apsirūpinti – ne problema. Vis dėlto žmogui lieka didžiulė tuštuma, kurią reikia užpildyti. To padaryti su esamomis priemonėmis neįmanoma. Mūsų jau nebetenkina nei mokslas, nei kultūra – niekas.
Mums būtina suprasti, dėl ko gyvename. Ne tik suprasti, bet ir užmegzti kontaktą su tikrąja gyvenimo prasme, esančia aukščiau mūsų ir teikiančia mums amžino, tobulo egzistavimo pojūtį. Žemiau šito yra tik gyvūninis egzistavimas – gyvenimas kūne. Todėl ateina kitas etapas.
Tačiau pirmiausiai turi praeiti naujieji „viduramžiai“, tik po to vyks pakilimas į amžinąją būseną. Kaip visa tai įvyks, negaliu tiksliai pasakyti. Bet tai jau randasi – taip pat, kaip kiekviena nauja formacija gimsta iš ankstesnės.
Komentaras. Jūsų žinia atrodo labai optimistinė visuotinės nevilties fone.
Atsakymas. Ši neviltis teisinga, teigiama. Būtent ji suteikia žmogui impulsą toliau vystytis. Tas pats buvo ir viduramžiais, ir iki jų.
Žiūrėkite, kokius žmonijos vystymosi periodus išgyvenome: epidemijas, marą, tautų kraustymąsi, klimato smūgius, gamtos kataklizmus ir t. t. Dabar visa tai vyksta daug intensyviau ir greičiau veda mus pirmyn. Todėl aš esu optimistas.

Iš 2015 m. rugpjūčio 19 d. TV programos „Paskutinioji karta“, Nr.16

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis