Yra veiksmai, kuriuos žmogus turi atlikti, keisdamas savo egoistinę prigimtį. Juk ji verčia mus mylėti tik save ir norėti naudos artimo sąskaita, nepaisant jo kančių ir netgi džiaugiantis jomis. Lygiai taip pat mes elgiamės su Kūrėju. Jeigu ne baimė prieš Aukštesniąją jėgą, iš viso apie ją negalvotume. Tačiau egzistuoja paslėptis, dėl kurios žmogui nežinoma, kas atsitiks su jo gyvenimu, su jo vaikais, artimaisiais. Negaliu būti tikras, kad dar būsiu gyvas kitą akimirką, nežinia, ką ruošia man kita diena. Todėl apsvarstau ir nusprendžiu, kad verta elgtis gerai.
Manoma, kad Kūrėjas turi tam tikrų įsipareigojimų žmogaus atžvilgiu, kai žmogus vykdo savo prievoles Kūrėjo atžvilgiu. Vadinasi, jeigu žmogus elgiasi gerai, tai Kūrėjas jam yra palankus. Tačiau, yra dar viena sąlyga, kuri įpareigoja mus gerai elgtis ne tik Kūrėjo, bet ir viso pasaulio atžvilgiu: negyvosios gamtos, augalų, gyvūnų ir žmonių. Mano santykis su visu mane supančiu pasauliu turi būti tarytum su savimi, todėl pasakyta: „Pamilk artimą kaip pats save.“ „Artimas“ – tai viskas, kas yra aplinkui.
Įsivaizduokite, kas būtų, jei su viskuo, kas ne manyje, elgčiausi taip pat jautriai, su tokiu pačiu rūpesčiu, meile, kaip su savimi! Tada nebejausčiau skirtumo tarp savęs ir to, kas yra mano išorėje. Visas negyvasis pasaulis augalai, gyvūnai, žmonės – tarytum aš pats.
Jausčiau, kad aš ir mane supantis pasaulis, visa Visata – tai vienas pyragas, kuriame esu aš. Nėra jokio skirtumo tarp to, kas yra mano viduje ir išorėje. Jeigu pasiekiame tokią būseną, tai tuo panaikiname visus apribojimus ir įgyjame papildomą jutimo organą, leidžiantį jausti tai, kas yra mūsų išorėje. Visą laiką jaučiau išorinį pasaulį per save, vertindamas, kiek man tai naudinga. Dabar atmetu savo egoizmą, išankstinį požiūrį, ir tiesiog jaučiu išorinį pasaulį.
Staiga pamatau, kad išorinis pasaulis ir aš susilieja į vieną visumą, vadinamą aukštesniuoju pasauliu arba Rojaus sodu. Pasaulis pilnas šviesos, energijos, gyvybės, malonumų. Yra tik Aukštesnioji Šviesa, esanti visiškoje ramybėje. Nėra ribų, apribojimų, nėra laiko.
Aš ištrūkstu iš šio egoistinio pasaulio ribų, mūsų egoistinio suvokimo ir atskleidžiu naują, tikrąją realybę, neribojamą mano egoizmo sienų.
Jeigu pasiekiu tokį suvokimą, kai visą pasaulį jaučiu kaip vieną visumą, kurioje susijungia aukštesnysis ir žemesnysis pasauliai, ir jaučiu visą juos pripildančią šviesą, vienintelę Kūrėjo jėgą, tai atskleidžiu tiesą, dėl kurios ir gyvenu šiame pasaulyje.

Iš 2015 m. rugsėjo 17 d. TV programos „Naujasis gyvenimas“ Nr. 627