Klausimas. Kas yra siela ir kaip ji gimsta?
Atsakymas. Siela – tai tam tikra erdvė žmogaus viduje, kurioje jis pajunta aukštesnįjį pasaulį.
Paprastas, gyvenantis mūsų pasaulyje žmogus neturi sielos, tiktai tašką, užuomazgą, kaip sėklos lašą, iš kurio vėliau vystosi žmogus.
Jeigu žmogus ima save vystyti, leidžiasi veikiamas aukštesniosios šviesos, tai šviesa veikia šį lašą, ir iš rešimo (dvasinės informacijos įrašo) vystosi siela.
Klausimas. Ar siela turi lytį?
Atsakymas. Ne. Yra skirtingos sielų modifikacijos, bet iš esmės, tai nereikšminga. Kiekvienas turi savo sielą. Ir visiems ji viena.
Klausimas. Kaip nustatomas sielų skaičius, ar būna jų perteklius?
Atsakymas. Ką reiškia „perteklius“? Siela neegzistuoja atskirai nuo žmogaus. Jeigu jis vysto sielą savyje, tai ji yra jame, jeigu nevysto – jis jos neturi. Tačiau kiekvienas iš mūsų gali vystyti sielą, pajausti joje kitą egzistavimą, kitą pasaulį.
Klausimas. Ką veikia siela po mirties?
Atsakymas. Siela nemiršta, ji niekaip nesusijusi su fizinio kūno gyvavimu ir mirtimi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeštasis pojūtis – siela

Kaip siela susijusi su kūnu?

Klausimas, kuris kyla visiems

Klausimas. Jūs kalbate apie aukštesniąja sistemą, kuri valdo mūsų gyvenimą. Jeigu pradėsiu studijuoti kabalą ir giliau pažinsiu šią sistemą, ar tai atneš man naudos, ar padės man pagerinti gyvenimą, lemtį? Ar galėsiu valdyti savo likimą?
Atsakymas. Iš esmės, kabalos studijavimas suteikia žmogui galimybę sužinoti, kas vyksta, kodėl, kaip pagerinti savo gyvenimą. Taip jis gali būti keliuose sąveikos lygmenyse su tuo, ką ištyrė.
Arba, jis žino, kas vyksta, ir lieka pasyviu, toliau plaukia gyvenimo tėkme. Bet bent jau įgyja tam tikrą ramybę, supranta, kodėl visa tai vyksta, sužino, kad viskam yra priežastis, ir iš kur viskas atsiranda. Tai suteikia žmogui stiprų palaikymą gyvenime.
Tokių žmonių daug. Negalima sakyti, kad po kabalos studijų visi pasiekia tokį lygmenį, kuriame gali valdyti savo gyvenimą.
Yra tokių, kurie nesitenkina pasyviu mokymusi ir juda toliau, giliau. Jie iš tiesų gali pasiekti tokią būseną, kai pagerina savo gyvenimą, patys jį valdo.
Žinoma, mes suinteresuoti, kad žmonės pasiektų tokį lygį, kad būtų tokių mokinių, kurie tobulėtų iki galutinio tikslo. Bet visa tai priklauso nuo paties žmogaus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Piršlybos su Aukštesniąja gamtos jėga

Išminčių karta

Mano likimas – žmonijos likimo dalis

Klausimas. Ką patartumėte žmogui, kuriam neteikia malonumo nei vartojimas, nei mokslas ir kultūra, jokios vertybės, kuris nujaučia, kad gyvenimo prasmė – ne tuose dalykuose?
Atsakymas. Galiu patarti pasišvęsti kitam žmonijos vystymosi lygiui, pamojuoti visiems ranka, sėsti į traukinį, nuvešiantį į naują suvokimą, ir atsiplėšti nuo mūsų pasaulio perono.
Šiame traukinyje teks išgyventi rimtą vidinę korekciją, vidinius pokyčius, ir žmogus, privažiavęs kitą egzistavimo lygmenį, gaus papildomus suvokimo, pažinimo, jutimo instrumentus.
Istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai mažų vaikų, likimo valia atsidūrusių miške ir užaugusių tarp laukinių žvėrių, jau nebeįmanoma perauklėti. Ko tik su tais vaikais nebuvo daroma – jie liko žvėrimis, net nesugebančiais išmokti žmonių kalbos. Jie miega, juda ir elgiasi kaip gyvūnai. Tokie atvejai ir šiais laikais aprašomi mokslo leidiniuose.
Tas pats ir su mumis. Būdami dabartinėje visuomenėje, mes, kaip žvėrys, nesugebame savęs perdaryti, tik nujaučiame, kad nebegalime likti, kur esame. Tačiau kaip ištrūkti?!
Todėl mūsų užduotis – sukurti nedideles, pusiau uždaras gyvenvietes, nuo kitų ne visai atsiskyrusias, bet viduje gyvenančias pagal kitą – tarpusavio pagalbos ir teisingo tarpusavio ryšio principą. Tai leistų pasireikšti naujoms gamtos savybėms, kurios yra prigimtinės, tačiau jas būtina vystyti.
O kadangi buvome auklėjami tarp „žvėrių“ ir patys esame tokie, mus reikia apgyvendinti tarp žmonių, kad taptume žmonėmis. Tai didelė problema, bet, manau, šiuolaikinių informacijos priemonių ir ryšių padedami ją galime išspręsti. Bent jau palaipsniui tam atsiranda poreikis.
Šiais laikais visiems darosi aišku, kad materialiai apsirūpinti – ne problema. Vis dėlto žmogui lieka didžiulė tuštuma, kurią reikia užpildyti. To padaryti su esamomis priemonėmis neįmanoma. Mūsų jau nebetenkina nei mokslas, nei kultūra – niekas.
Mums būtina suprasti, dėl ko gyvename. Ne tik suprasti, bet ir užmegzti kontaktą su tikrąja gyvenimo prasme, esančia aukščiau mūsų ir teikiančia mums amžino, tobulo egzistavimo pojūtį. Žemiau šito yra tik gyvūninis egzistavimas – gyvenimas kūne. Todėl ateina kitas etapas.
Tačiau pirmiausiai turi praeiti naujieji „viduramžiai“, tik po to vyks pakilimas į amžinąją būseną. Kaip visa tai įvyks, negaliu tiksliai pasakyti. Bet tai jau randasi – taip pat, kaip kiekviena nauja formacija gimsta iš ankstesnės.
Komentaras. Jūsų žinia atrodo labai optimistinė visuotinės nevilties fone.
Atsakymas. Ši neviltis teisinga, teigiama. Būtent ji suteikia žmogui impulsą toliau vystytis. Tas pats buvo ir viduramžiais, ir iki jų.
Žiūrėkite, kokius žmonijos vystymosi periodus išgyvenome: epidemijas, marą, tautų kraustymąsi, klimato smūgius, gamtos kataklizmus ir t. t. Dabar visa tai vyksta daug intensyviau ir greičiau veda mus pirmyn. Todėl aš esu optimistas.

Iš 2015 m. rugpjūčio 19 d. TV programos „Paskutinioji karta“, Nr.16

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Klausimas. Noriu suprasti, kas aš ir kokia mano misija gyvenime. Ar verta ateiti į kabalos kursus?
Atsakymas. Tai klasikinis klausimas, į kurį atsako tik kabalos mokslas. Juk nė vienas žmogus nežino, kas esąs.
Dėl to reikia išnagrinėti savo sielos šaknį, sužinoti, kodėl ji įsikūnijo pasaulyje būtent dabar, kodėl ji įsivilko į kūną būtent tokiu išoriniu pavidalu kaip mano, kaip ji nukreipia mane mano gyvenime ir kaip aš galiu tapti jos partneriu.
Ateikite mokytis! Šis mokslas pakelia mus aukščiau visos tikrovės, virš viso šio pasaulio. Pažinkime ją ir mums pasiseks!

Iš 2015 m. lapkričio 1 d. 103 FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ieškant gyvenimo prasmės

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Kaip sužinoti savo misiją?

Klausimas. Kodėl aš kenčiu? Dar nespėjau gimti, o jau iškart visiems skolingas, kodėl?
Atsakymas. Matote, kančios iš karto atvedė jus prie klausimo apie gyvenimo prasmę. Antraip, uždarbiautumėte, linksmintumėtės, tenkintumėtės mažu, nugyventumėte savo gyvenimą taip, kad iš jo jums nieko neliktų.
Kančios stumia jus prie to, kad šiame gyvenime pasiektumėte tobulumo, amžinybės lygmenį ir pranoktumėte mirties ribą. Toks siekis suvokti gyvenimo prasmę – didžiulė dovana. O kančios reikalingos, kitaip neklaustumėte, kam jums šis gyvenimas.
Klausimas. Nejaugi Kūrėjas negalėjo ko nors sugalvoti, kad ieškotume gyvenimo prasmės be kančių?
Atsakymas. Ne. Žmogus viso labo tėra noras mėgautis, ir jeigu jam visą laiką teiks malonumus, prisotins, jis niekada nepaklaus apie savo būties esmę. Tik trūkumas, problemos, kančios privers žmogų paklausti savęs, kam jam šis gyvenimas. Taip sukurtas pasaulis.

Iš 2015 m. rugsėjo 27 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Linkstu duoti

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Kelias į laimę

Klausimas. Kodėl mūsų iš karto nesukūrė laimingais?
Atsakymas. Tada nesiektume atskleisti aukštesniojo pasaulio. Egzistuotume jame būdami nesąmoningos būsenos.
Juk mes ir dabar esame aukštesniajame pasaulyje. Jis aplink mus, tačiau mes nejaučiame jo, mat mums jo visai nereikia, neturime tikrų juslių, norų.
Norint, kad jie atsirastų, žmogus turi pasikeisti taip, kad visi jo į šį pasaulį nukreipti norai atsiskirtų nuo jo. Jis tenkintųsi vien normaliu, būtinu gyvenimu, kad visur galėtų suvokti tik aukštesnįjį pasaulį.
Į tai žmogų veda kančios. Ir ne tik jį, bet ir visą pasaulį, juk jis norom nenorom turės pakilti į kitą lygmenį.
Klausimas. Ar reikia kaip nors su tuo kovoti?
Atsakymas. Studijuokite kabalą! Įgyvendinkite dvasinio pakilimo metodiką iš anksto, dar negavę kančių! Tada kentėti nebereikės, juk užteks menko bakstelėjimo, kad imtume siekti aukštesniojo pasaulio.

Iš 2015 m. rugsėjo 27 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slepiasi laimė?

Laimingo gyvenimo patentas

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Klausimas. Šiuolaikinis gyvenimas keičiasi taip greitai, kad norisi pailsėti. Pavargstame netgi nuo gerų pokyčių, nuo naujų prietaisų. Ar gali žmogus priimti tiek daug ir tokių greitų pokyčių?
Atsakymas. Esmė ta, kad mes nenorime tų pasikeitimų, štai kur problema. Juk jie – skausmingo stokos ir tuštumos pojūčio pasekmė.
O aš kalbu apie būsimus dvasinius pripildymus, kurių net laukimas teikia malonumą. Taip mėgaujamės atostogomis, kurios bus po savaitės: nesvarbu, kas vyksta šią akimirką – svarbiausia, kad laikas bėga, vis labiau priartindamas mane prie išsvajotosios dienos.
Todėl man yra malonios net blogos būsenos, kai nejaučiu pasitenkinimo, tačiau malonumas šviečia man iš ateities, tarsi ilgai lauktos atostogos.
Mūsų kasdienybėje tokių atvejų beveik nebūna. Ji prigrūsta būtinųjų reikalų: namų, vaikų, darbo, parduotuvių. Galiausiai diena praeina, ir krentame be jėgų, kad rytoj vėl pradėtume viską iš pradžių. Todėl ryte neturime jokio noro keltis.
Kas gi mėgaujasi tokiu gyvenimu? Mums blogai, o mūsų vaikams bus dar prasčiau. Mes jiems nieko gero nepaliksime, negana to – žmonija smunka vis labiau. Todėl žmonės nenori turėti vaikų, beveik visose šalyse mažėja gimstamumas.
Ir jei taip, tai neaišku, kodėl visi taip laukia Naujųjų metų, nežadančių jokio pagerėjimo? Jei nerasime slaptųjų durų į gerą, nuostabų pasaulį, tai kam jie mums reikalingi, kas bus naujo? Iranas pagaliau gaus atominę bombą?
Nauja pabėgėlių banga užplūs Europą? Dar keletas karų prasidės? Dar daugiau žmonių bankrutuos ir nuskurs? Vaikai dar labiau nutols nuo gimtųjų namų? Pasaulis taps dar žiauresnis?
Kažkada manėme, kad kiekvienais metais vis labiau vystysis kultūra, švietimas, etika, moralė – bet kur visa tai? Šiuolaikinė karta juokiasi iš šių senamadiškų dalykų.
Komentaras. Vis dėlto, naujovės džiugina, kaip naujas kompiuterinis žaidimas.
Atsakymas. Tai žaislai vaikams. Jei sergančiam vaikui duosite naują žaisliuką, jis primirš ligą, sėdės ir žais, net esant keturiasdešimties laipsnių temperatūrai.
Mūsų būsena labai panaši. Dėl to tenka visą laiką išradinėti naujus žaidimus. Visų pirma, tai atneša pelną gamintojams. Be to, ir patys jų norime, kad pabėgtume nuo nesibaigiančių problemų ir nugriebtume keletą minučių malonumo.
Jei blaiviai pažvelgsime į mūsų gyvenimą, tai nėra priežasties tikėtis kažko gero, išskyrus smulkius džiaugsmus, patiriamus išgėrus antidepresantų, paspoksojus į futbolo rungtynes ar tuščią pramoginę laidą.
Klausimas. Kodėl žmonės bijo pokyčių?
Atsakymas. Kad būtų išorinių pokyčių, būtini vidiniai: reikia prisitaikyti prie naujos situacijos. Žmogus pats turi tapti kaip naujas.
Jei aš patenku į naują visuomenę, naują darbo vietą, net jei sutinku kažką gatvėje, tai įpareigoja mane pasikeisti, derinantis prie to. O šito – nenoriu!
Klausimas. Bet Jūs kalbėjote apie būsimą nuostabų pasaulį, kur pokyčiai vyks visą laiką. Ar jie neslėgs?
Atsakymas. Šie pokyčiai bus malonūs. Žmogui nereikės jokių pastangų, kad juos priimtų. Jei teisingai organizuoju aplinką, tai nebereikia nė lašelio pastangų. Aš vystausi natūraliai, tarsi kūdikis, kuris nežino kaip, bet auga visą laiką.

Iš 2015 m. rugsėjo 8 d. 622-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Sutikimas gyventi naują gyvenimą

Matyti ateitį ir ją keisti

Klausimas. Kur tos stebuklingos durys į naują gyvenimą, apie kurį kalbate?
Atsakymas. Šitos durys susideda iš mūsų sutikimo gyventi tą naują gyvenimą, egzistuoti naujame pasaulyje.
Klausimas. Su kuo reikia sutikti? Jeigu tai geresnis gyvenimas, tai sutinku be kalbų.
Atsakymas. Reikalas tas, kad privalome žinoti, kokiomis sąlygomis gausime šį naują gyvenimą. Svarbiausia sąlyga – tai ryšys su kitais žmonėmis: mes visi turime tapti kaip viena šeima.
Klausimas. Bet jeigu nenorime nė trupučio prisitaikyti prie praeivio gatvėje, kaip gi galime vieną akimirką tapti kaip viena šeima?
Atsakymas. Tada neįmanoma. Tačiau yra metodika, kuri suteikia mums jėgų kurti gerus santykius tarpusavyje. Ši metodika duoda mums tokį norą susijungti, kad nelieka jokių tarpusavio skirtumų – visi tampa kaip vienas žmogus su viena širdimi. Tai ir yra sąlyga, kurią išpildžius atsidaro išsvajotosios durys.
Klausimas. Kas gi padės įveikti baimę ir ryžtis tokiam dramatiškam pokyčiui?
Atsakymas. Tik aplinka! Visi pamatys, kad neįmanoma toliau taip gyventi šiame pasaulyje. Mūsų gyvenimas tapo toks baisus, kad reikalingi ,,nauji metai“ – naujas gyvenimas.
Naujas gyvenimas yra tarsi nauji metai. Jei mes nuspręsime, kad pradedame juos, tai sugebėsime atverti duris į naująjį gyvenimą. Tuomet tai iš tikrųjų taps Naujaisiais metais, nes kitaip viskas tęsis, bus vis blogiau.
Tikėkimės, kad priimsime šį sprendimą ir galėsime palinkėti sau gerų ir malonių metų. Tikras atsinaujinimas priklauso nuo mūsų bendro sprendimo, kad būtina keisti tarpusavio santykius. Yra jėga ir metodika, leidžianti atlikti šį pasikeitimą ir pasiekti absoliutų susijungimą. Tuo mes atveriame Naujuosius metus – naująjį gyvenimą.

Iš 2015 m. rugsėjo 8 d. 622-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Matyti ateitį ir ją keisti

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Įkalinti Visatoje

Klausimas. Kaip galima susivienyti virš visų skirtumų? Juk mes visi – skirtingi, man sunku priimti kitą tokį, koks jis yra.
Atsakymas. Žmogui sunku priimti kitą, nes jis nemato bendro, integralaus vaizdo. Jis pamatytų, kaip visi papildo vieni kitus ir kiekvienas turi savo misiją: vienas – inžinierius, kitas – gydytojas, trečias – darbininkas, ketvirtas – mokytojas ir t. t.
Be to, žmogus pamatytų, kad kuo daugiau kiekvienas iš mūsų priešingas kitam, tuo stipresnis mūsų ypatingas susijungimas, prie kurio atveda kabalos mokslas.
Ir kai galiausiai susijungsime, iš mūsų vienybės staiga susikurs tokia ypatinga dėlionė, kuri pradės blyksėti, švytėti, skleisti šviesą. Tai vadinama „atnešti šviesą pasaulio tautoms“, kai mes rodome vienijimosi pavyzdį visam pasauliui. Juk pasaulis dabar yra tokioje apverktinoje padėtyje!
Klausimas. Kokiu pagrindu mes vienijamės?
Atsakymas. Vienijimosi pagrindas tas, kad mes savo vidiniu matymu regime, kaip kiekvienas žmogus būtinas šioje dėlionėje, kurią turime sudėlioti teisingai, ir kaip kiekvienas reikalingas ir turi būti savo vietoje. Beje, mes nė vieno netaisome!
Baal Sulamas straipsnyje „Valios laisvė“ rašo, kad nė vienas žmogus neturi keistis, jis teturi rasti tinkamą ryšį su kitais žmonėmis. Juk visos kiekvienam žmogui būdingos savybės, kurios išsivystė iš prigimties ar netgi dėl kitų žmonių, netinkamos aplinkos įtakos, – galiausiai išsivystė pagal aukštesnįjį valdymą, visos šios savybės būtinos ir privalomos.
Kai žmonės susivienija tarpusavyje, būtent jų skirtingos savybės sukuria bendrą vaizdą, vieną dėlionę, ir tinkamai sujungti žmonės gali pamatyti, kas yra vadinama Izraelio tauta, kuri tokia įvairialypė, sudaryta iš tokių priešingų žmonių, tokių skirtybių, bet visi kartu jie tampa vieniu – viena tauta. Būtent tokiu būdu, pasikeldami ir susijungdami virš visų skirtumų.
Klausimas. Kas bendra šiems skirtingiems žmonėms?
Atsakymas. Bendra jiems yra tai, kad tik drauge jie pasiekia tobulumą, tokią būseną, kai pakyla virš mūsų prigimties ir tada pajunta, kad yra kitame žmonijos raidos lygmenyje.
Būtent šito žmonija reikalauja iš Izraelio tautos ir dėl to nekenčia mūsų, kaltina mus tuo, kad vagiame jos gerąją ateitį. Mes turime pasiekti šios ateities ir parodyti žmonijai pavyzdį. Juk be susivienijimo mūsų pasauliui nereikia nieko kito.
O nesusivienydami kenkiame net gamtai, keliame stichines nelaimes ir katastrofas, pažeidžiame mūsų planetos pusiausvyrą. Ir tai darome mes! Juk esame pačioje aukščiausioje išsivystymo pakopoje iš negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų, todėl ir veikiame visą pasaulį, visą ekologiją.

Iš 2015 m. rugpjūčio 2 d. radijo „103FM“ laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu visų džiaugsmas – bendras

Laimingo gyvenimo patentas

Pasaulis laukia širdžių, o ne kapitalų sujungimo