Norint visą žmoniją vesti pirmyn būtinos dvi jėgos: teigiama ir neigiama. Iš principo jos kyla iš vieno aukštesniojo šaltinio, ir yra paleidžiamos iš aukščiau kančių arba Šviesos keliu. Tačiau negali būti vienos be kitos.
Visą laiką iš kažkur turime semtis jėgų vystymuisi – iš trūkumų, norų, pasiekimų, atskleidimų. Tačiau mūsų egoizmui, mūsų prigimčiai jie nieko gero neatneša – priešingai. Tai kaipgi mums vystytis be išorinių niuksų, smūgių, kančių, jėga verčiančių judėti pirmyn?
Štai čia mums padeda savybė, vadinama tarpusavio laidavimu (arvut), kai tam nuteikiame vienas kitą, vaidiname vienas kitam, kartu kurstome tokius tikslus, kurių iš prigimties neturime.
Iš pradžių nesiekiame tarpusavio meilės, draugystės, brolybės, nenorime pakilti virš savęs. Tačiau atliekant tai mechaniškai, dirbtinai sukeliant savyje tokį norą su ketinimu pritraukti aukštesniąją šviesą, pagal panašumo dėsnį ji veiks mus, pakeis mūsų prigimtį ir mes eisime pirmyn.
Gyvename nuolatinės Šviesos pasaulyje. Esame Šviesoje. Kaip galėtume ją pritraukti, kad ji judėtų? Tai panašu, jei paimtume metalinės vielos ritę ir imtume ją sukti aplink magnetą.
Beperstojo judėdama ritė kirstų pastovius skirtingo intensyvumo elektros laukus ir taip joje atsirastų elektros srovė. Tokiu principu sukonstruotas paprasčiausias elektros generatorius.
Tas pats vyksta ir su mumis. Jei sužadiname save judėdami į save ir iš savęs, kitaip sakant, visą laiką patiriame pakilimus ir kritimus būdami nuolatinėje Šviesoje, tai indukuojame sau ne nuolatinį, o kintantį Šviesos poveikį, mat mes keičiamės, o ji – ne.
Patirdami būseną „arčiau vienybės – atskirtis; arčiau vienybės – atskirtis“, esame nuolatos veikiami kintančios Šviesos ir taip keičiamės patys.
Klausimas. Kaip galiu pamatuoti, pajausti, kad, tarkime, dabar labiau sužadinau Šviesą?
Atsakymas. Akimirksniu to pajausti neįmanoma, tik po kurio laiko. Pirmiausia vieni su kitais suartėjame, po to atsiranda naujas, mus skiriančio egoizmo sluoksnis; ir vėl virš jo susivienijame, o tada vėl atsiranda dar didesnis mus skiriančio egoizmo sluoksnis ir t.t.
Abi jėgos, kurias sužadiname vienydamiesi ir išsiskirdami, ir yra mūsų vystymosi jėgos. Taip sukamės Šviesos lauke ir jaučiame, esą daugiau ar mažiau panašūs į ją.
Klausimas. Kas privers žmogų judėti pirmyn, jeigu jis nejaus, kad kažko nuolat pridedama?
Atsakymas. Tik vis labiau pasireiškiantys mūsų vidiniai egoistiniai rešimot, vidiniai informaciniai genai ir mūsų vienijimasis virš jų. Jei laiku nesivienysime, jie stums mus pirmyn kančiomis. Būtent tai dabar ir vyksta su žmonija.
O mes turime atskleisti pasauliui savo vienijimosi metodiką, kurią visai paprasta ir lengva įgyvendinti, juk esame Šviesos viduje ir pritraukiame ją pagal paprasčiausią indukcijos dėsnį.
Klausimas. Ar tuo metu gerai jaučiuosi?
Atsakymas. Taip, nes bet kokiu atveju – tamsoje ar šviesoje, būdamas arčiau ar toliau nuo Šviesos, net kai man bloga, jaučiuosi gerai, nes esu su šia idėja, šiame kelyje. Man malonu nugalėti kliūtis, siekiant aukšto tikslo. Idėjos įgyvendinimas teikia malonumą.

Iš 2015 m. rugsėjo 7 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Laisvas vergas

Aukštesniosios šviesos jungiklis