Bendravimas su kompiuterio ekranu
Turime nuspręsti, kokią būsimąją kartą norime matyti: sudaryti sąrašą principų, elgesio formų ir pagal tai sukurti programą, kaip žmones atvesti į šią būseną. Labai svarbu apibrėžti teisingus principus, juk, galbūt, mes klystame.
Aš pamenu, kaip prieš daugelį metų svarsčiau su psichologais ankstyvų seksualinių santykių problemą. Jie sakė, kad nebaisu, jei paaugliai pradeda lytinį gyvenimą nuo 13 metų. Man tada atrodė, kad tai ginčytina nuomonė, bet manęs niekas nenorėjo klausytis. Galiausiai, šiandien ši riba nukrito iki 9 metų.
Ir iki dabar liko klausimas: ar tai yra blogai? Bet kokiu atveju šis klausimas turi būti pateiktas viešam svarstymui.
Mes turime nuspręsti, ar tai leistina ir kokiuose rėmuose, kad nelaužytų jaunų gyvenimų ir negadintų jų ateities, kad jie jaustų, kad intymus gyvenimas yra daugiau nei seksas, o šeima yra daugiau nei laikini įsipareigojimai vienas kitam. Jei jauni žmonės suvokia šeimą tik kaip naštą, tai jie išvis nenori tuoktis.
Mums reikia suprasti kartos, kurioje esame, ypatumus, juk jai būtina pakeisti savo prigimtį. Mes išgyvename radikalius technologijų, tarpusavio santykių pokyčius, pereidami nuo žmogaus ryšio su žmogumi prie žmogaus ryšio su kompiuterio ekranu. Per šiuos ekranus gauname poveikį iš visų Žemės kampelių, o ne tik iš savo kaimo, miesto ar mažos šalies.
Klausimas. Psichologai tvirtina, kad jaunoji karta nesugeba užjausti. Būtent dėl to, kad ryšiai tapo mažiau žmogiški, o labiau kompiuterizuoti, vaikai nustojo gebėjimo užjausti. Tai gali būti nuostabus vaikas, bet neturintis užuojautos artimui.
Atsakymas. Tai keleto reiškinių, tarpusavyje susijusių ir veikiančių vienas kitą, pasekmė. Visų pirma, vyksta klimato pokyčiai, svarbus Žemės rutulio poveikis žmogui. Juk žmogus – tai integrali visos gamtos dalis.
Kita vertus, mūsų egoizmas nuolatos auga ir paskutiniojoje kartoje jis auga visiškai kitaip. Mes nenorime bendrauti vienas su kitu, o pereiname į bendravimą per technologines priemones, prie visiškai kito komunikacijos tarp žmonių tipo.
Aš sieju save jau ne su žmonėmis, o su mašinomis. Net tada, kai klausau žinių, kažką skaitau ar kreipiuosi į kažką – kreipiuosi į mašiną. Tarp mūsų egzistuoja kompiuterių sistemos, kurios nulemia tai, kaip pajausime ir suprasime vieni kitus. Nuo šių sistemų priklauso, ką matome ir ko nematome, ką išgirstame ir kaip sureaguojame.
Mašinos nulemia mūsų ryšį su pasauliu. Kitaip tariant, mes egzistuojame visiškai dirbtinėje sistemoje. Mums reikia pagaliau nuspręsti, ko pasiekėme ir ar turime galimybę kažką pakeisti, ar liko tik pakelti rankas ir pasiduoti.

Iš 2016 m. sausio 8 d. programos radijo stotyje 103FM