Pateikti Sekmadienis, kovo 20, 2016 dienos įrašai.


Karas keliuose

Egoizmo vystymasis, Izraelis šiandien

Komentaras. 2015 metais Izraelyje smarkiai išaugo eismo įvykių skaičius. Šalyje žuvo 357 žmonės, tai 12 proc. daugiau, palyginti su 2014 metais. Beje, 2012 metais užfiksuotas nedidelis eismo įvykių sumažėjimas, o paskui vėl staigus pakilimas, kuris tęsiasi iki šiol, nepaisant dedamų pastangų.
Atsakymas. Tuo pat metu auga egoizmas, žmonės tampa niūresni, piktesni, nepakantesni ir nekantresni. Žinoma, jie negali elgtis kitaip. Jiems aptemsta protas. Tuo metu jie savęs nekontroliuoja.
Kitaip tariant, jei kažkas yra prieš mano norą, aš pasiruošęs užmušti, ištrinti, pašalinti kitą žmogų, kad jis išnyktų! Mano egoizmo veikimas manyje – tai stipriausias veiksmas. Jis taip mane užvaldo, kad jau nieko neatsimenu ir nieko nesuprantu, – tiesiog veikiu!
Mes pasiekėme tokią būseną, kai egoizmo neįmanoma neutralizuoti jokiu protu. Protas dingsta veikiamas išaugusio egoizmo, šis užima jo vietą ir stumia žmogų į priekį!
Pažvelkite, kaip veikia arabai. Ištekėjusi moteris, mažų vaikų motina, ima peilį ir eina žudyti. Argi ji neturi motiniško instinkto?! Vis dėlto ji pakyla ir eina tarsi zombis.
Tas pats keliuose! Egoizmas – ir yra egoizmas! Nesvarbu, iš kokios pusės ir kaip. Jis iškils manyje, ir viskas – tik jis man vadovauja!
Todėl neturi reikšmės, ar žmonės išeina su peiliu žudyti, ar kitus numuša mašina, – programa viena: „Aš turiu jį užmušti! Pašalinti iš savo kelio!“
Matau, kaip žmonės vairuodami aplenkia ir užkerta kelią vieni kitiems. Beje, lygioje vietoje. O juk daugelis iš jų niekur neskuba!
Klausimas. Tai ką daryti?
Atsakymas. Kol neištaisysime egoizmo, nieko nepadarysime! Žmonių keliuose žus daugiau nei karuose! Jei suskaičiuotume žuvusiuosius per visus Izraelio karus, manau, kad keliuose žuvo žymiai daugiau žmonių.
Ir nieko nepadarysi. Reikia užmušti egoizmą, kitu atveju jis užmuš mus. Ir ne tik keliuose, bet visur! Jei įvertintume, ką kasdien daro su mumis egoizmas, pasibaisėtume!
Šį blogį turime suvokti ir tada su juo galima pradėti dirbti. Kitu atveju niekas nepadės. Viskas taip ir tęsis, kol kiekvienas žmogus, veikiamas teisingo auklėjimo, išsivalys nuo egoizmo.

Iš 2016 m. sausio 12 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl dvasiniame kelyje nėra įspėjamųjų ženklų

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Į vienybę – taikiuoju keliu

Komentarų nėra

Ar galima pakeisti likimą?

Dvasinis darbas

Klausimas. Ar gali žmogus, kuris save realizuoja pagal kabalą, savarankiškai pakeisti savo likimą mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Žinoma, realizuodamas save, jis pradės suprasti, kodėl jis taip veikia, kodėl jį taip valdo, kokios jo veiksmų pasekmės.
Tai nėra paprasta, bet jis gali pasiekti būseną, kai bus tokioje vienybėje su Kūrėju, kad jo poveikis Kūrėjui ir Kūrėjo jam taps  absoliučiai skaidrus.
Klausimas. Ar studijuodamas kabalą, galiu keisti savo požiūrį į pasaulį, taip pat įvykius, kurie dar neįvyko mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Įvykių rezultatas visada vienas ir tas pats: žmogaus išsitaisymas.
Tarkime, aš mokausi mokykloje, ir kaip ten besielgiau ar ką bedaryčiau, turiu ją pabaigti. Mane muš, paliks antriems metams, baus arba ne, vis tiek privalėsiu ją pabaigti.
Klausimas. Ar noras atskleisti Kūrėją lengvuoju keliu nėra egoistinis?
Atsakymas. Žinoma, kad viskas prasideda nuo egoistinio noro pabėgti nuo kančių. O paskui pradedame suprasti, kad davimas ir meilė artimui, vienybės savybė – aukščiau visko. Palaipsniui mus pradeda veikti aukštesnioji šviesa, kuri ištaiso ir pakeičia mus tiek, kad nesvarbu, ką už tai gausime. Būti davimo savybėje, būti aukščiau savo egoistinės prigimties – tai jau didžiulis apdovanojimas.

Iš 2015 m. lapkričio 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Karma ar sąmoningas judėjimas?

Iš anksto nulemtas kelias

Kaip išvengti likimo smūgių?

Komentarų nėra

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

gyvenimo prasmė

Klausimas. Kodėl kenčia nekaltos ir bejėgės būtybės – vaikai? Jei Dievas yra, kaip Jis gali pakęsti tiek skausmo ir leisti tiek kančių?
Atsakymas. Pasaulis pilnas kančių, 99% kurių negali pateisinti. Kažkas kažką nužudė, kažką pavogė, suteikė žmonėms kančių…
Tačiau kai jauti, kad kančios žemiškame lygmenyje atves prie tam tikro ištaisymo, atkurs teisingumą, pripildys, išgydys nuo tam tikro prasižengimo, pradedi pateisinti šias kančias.
Dažniausiai to nesuprantame. Reikalas tas, kad kančios ateina ne dėl prasižengimų, kaip, pavyzdžiui, mažų, dar nieko blogo nepadariusių vaikų kančios. Jos ateina tik tam, kad priverstų mus ieškoti jų prasmės ir yra to stimulas („stimulas“ – aštri lazda, kuria gena asilus).
Problema ta, kad nejaučiame, kodėl mus reikia stumtelėti. O stumtelėjimai – labai rimti. Užeikite į vaikų įstaigas, į ligonines, pažiūrėkite, kas vyksta visame pasaulyje!
Gausybė kančių galop sudedamos į bendrą norą ir verčią jį būti išmintingesnį, pradėti suprasti, kad jis sukurtas kažkokiai misijai.
Būtent neteisybės, betikslių kančių pojūtis, nesupratimas jų šaltinio, t.y. priežasčių, kodėl taip vyksta, žadina klausimą: „Juk turi būti kokia nors priežastis? Iš kur tai kyla?!“
Todėl tos nepaaiškintos kančios nukreipia mus ieškoti jų tikrųjų priežasčių ir galiausiai jas atrandame. Paskui nuo kančių prasmės pereiname prie gyvenimo prasmės.
Tačiau, iš principo, kančios, kurias jaučiame, neturi nė menkiausios užuominos į tai, kad jos – už kažką! Jos tik – į kažką!

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl aš kenčiu?

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Kančios skiriasi

Komentarų nėra