Tėvų ir vaikų problemos

2016-03-28

Komentaras. Paskelbti kasmetiniai Adlerio instituto tyrinėjimai auklėjimo klausimais. Apklausus tėvus, paaiškėjo, kad 48 % Izraelio tėvų praktiškai nesišneka su savo vaikais.
Apklausiant 300 Izraelio paauglių, kurių amžius nuo 13 iki 18 metų, 40 % iš jų patvirtino, kad praktiškai nebendrauja su tėvais, nežino nei jų istorijos, nei jų prosenelių istorijos – nieko.
Atsakymas. Tai suprantama, nes dabar kylame virš savo gyvūninio vystymosi lygmens, kur viskas buvo paremta tradicine namų santvarka, o tėvai ir vaikai buvo stipriai susiję vieni su kitais. Sūnus dažnai perimdavo tėvo profesiją, statydavosi trobą šalia tėvo namo ir t. t.
Seniai išėjome iš tokios situacijos. Vystantis pramonei visi patraukėme į miestus, o atsiradus įvairioms profesijoms suiro „tėvų ir vaikų“ ryšys.
Kai karta vystosi taip audringai, kai kas keleri metai keičiasi jos požiūris į pasaulį, tai čia ne tiktai vaikai, bet ir patys tėvai neatpažįsta savęs lygindamiesi su tuo, kokiais jie buvo prieš 5 metus.
Jeigu anksčiau vaikai palikdavo tėvų namus 18-20 metų, tai dabar vienuolikmetis dvylikmetis jau nebenori jausti, kad jis kam nors kažkuo įsipareigojęs. Tėvai jam įsipareigoję, o jis jiems – niekuo neįsipareigojęs.
Pakylame virš gyvūninio lygmens, kuriame žmonės susiję vienas su kitu tiktai fiziškai, pagal namų santvarką, paveldimumą. Ką gi šiandien tėvai gali duoti savo vaikams?! Jie negali perduoti vaikui savo auklėjimo, nes jis skiriasi nuo to, kurio reikia dabartinei kartai.
Netgi dabartinis švietimas – ne tas, su kuriuo jaunas žmogus galėtų eiti per gyvenimą, taip greitai viskas keičiasi. Vaikai nejaučia jokio poreikio bendrauti su tėvais, o tėvai nejaučia jokios traukos vaikams, nes nerealizuoja savęs per juos.
Esame labai įdomioje padėtyje ir, kuomet turi atsirasti būtinybė kartų ryšiui. Tai atsitinka, kai pereinama nuo vienos kartos prie kitos.
Perėjimas galimas, kai yra bendras siekis, gyvenimo tekėjimas, jo tikslas, kuris dabar po truputį išryškėja – kabala mums tai suteikia. Gyvenimo, visos kūrinijos tikslo pasiekimas – tai vienas ir tas pats, vienas ir tas pats tikslas. Tuomet vaikai gali „maitintis“ iš tėvų.
Tėvai turės, ką duoti vaikams, kurie nuo ankstyvojo amžiaus bus ugdomi namuose, ir taip gaus tinkamą pagrindą visam gyvenimui. Ir vienus, ir kitus trauks tas pats siekis, tėkmė, vidinis ir išorinis judėjimas. Jie turės, apie ką kalbėti, ką perduoti vieni kitiems.
Todėl atsiras ryšys tarp kartų, bet jau ne gyvūniniame lygmenyje, kaip tai buvo per visą žmonijos istoriją, o dvasiniame – sielų susijungimo lygmenyje.
Tuomet jie pradės atskleisti daug gilesnį dvasinį ryšį: kodėl būtent šie tėvai, o tai jų vaikai, kodėl tarp jų būtent tokie ryšiai, neaplenkiant ir materialių ryšių, kūnų lygmenyje. O dabar tai bus sielų lygmenyje.
Klausimas. Koks tuomet bus tikslas?
Atsakymas. Žmonijos tikslas – pasiekti visuotinį tarpusavio ryšį. Jis bus nukreiptas ir į šeimos saitus, kurie dėl dvasinio susijungimo tik stiprės. O materialūs ryšiai liks tame pačiame lygyje ir bus netgi dar labiau nepriklausomi.
Tai visiškai nauja tarpusavio ryšių sistema, kuri bus palaikoma visos visuomenės. Tad tarp tėvų ir vaikų egzistuos nauji santykiai, nauji ryšiai.