Klausimas. Tarkime, šeimoje kažkas buvo neištikimas – nesvarbu kas. Ką apie tai sako kabala? Ar verta išsaugoti šeimą?
Atsakymas. Žinoma, vyras ir žmona turi pasistengti suprasti kits kitą, ir nors ne itin paprasta, skaudu, vis dėlto išsaugoti šeimą.
Juk ir vyrai, ir moterys turi polinkį į nuotykius. Savo gyvenime mačiau daug, ir nemanau, kad tai pretekstas skirtis. Nėra nieko egoistiškesnio, nei išsiskirti ir palikti vaikus našlaičiais.
Labiausiai dėl tėvų skyrybų kenčia vaikas. Tad abiems verta pakentėti, atlikti psichologinę terapiją, suprasti ir sutikti su tuo, kad visa tai – gyvenimas.
Klausimas. Ar tarp studijuojančiųjų kabalą yra tokių „amoralių“ asmenybių?
Atsakymas. Amoralių žmonių visai nėra. Tėra egoistai, kuriuos reikia ištaisyti, o tuo ir užsiima kabala, tačiau tai vyksta lėtai, pamažu. Kaip tik dėl to šiandien žmogui duodami 70-90 gyvenimo metų, kad per juos išsitaisytų.

Iš 2016 m. vasario 10 d. vebinaro per zahav.ru

Daugiau šia tema skaitykite:

Virtuali neištikimybė pavojingesnė

Sutuoktiniai – draugai

Ideali šeima

Klausimas. Kas yra kūnas ir siela?
Atsakymas. Prieš pradedant kalbėti apie sielą ir kūną, reikia suprasti, kokiu būdu mes jaučiame save ir mus supančią tikrovę.
O jaučiame televizoriaus principu: atsiranda elektroninės jėgos ir ekrane pasirodo vektoriai, sukuriantys paveikslą, kurį mes ir suvokiame.
Tas pats vyksta mūsų galvoje. Kaip rašo Baal Sulamas, galvoje egzistuoja toks pats ekranas, per kurį perduodami vektoriai – jėgos, piešiančios mums įvairius paveikslus. Tik šie vektoriai – mūsų asmeninės vidinės jėgos, kurios baltos šviesos fone paišo mums mūsų įprasto pasaulio paveikslą.
Šis suvokimo principas būdingas ir dvasiniam pasauliui. Jeigu imsime ne egoistinius, o altruistinius santykius, tai gausime dvasinio pasaulio paveikslą. Tai yra viskas, ką aš suvokiu savo egoistiniuose noruose, piešia man mūsų pasaulio paveikslą. Viskas, ką suvoksiu savo altruistiniuose noruose, jeigu juos įgysiu, vadinsis aukštesniojo arba dvasinio pasaulio paveikslu. Ir daugiau nieko. Tokie ir skirtumai.
Mūsų pasaulyje egzistuoja fiziniai kūnai, kuriuos jaučiame kaip savo nuosavybę, nors tai taip pat vektoriai, taip pat jėgos, kurie mūsų jausmų organuose (pojūčiuose) leidžia mums pajausti, kažkokią šilumą, gyvybę. Siela mes vadiname vitalinę jėgą, suteikiančią gyvybę materialiam kūnui. Tai – „gyvūninė siela“. Iš principo, ir viena, ir kita tėra tik jėgos, kuriančios mums šiuos įsivaizdavimus.
Kas dėl dvasinio pasaulio, tai jeigu viską piešiu ne egoistinėse, o altruistinėse jėgose, tuomet mano dvasinis kūnas bus noras duoti, priešingas dabartiniam – norui gauti. Vitalinė jėga, kuri tą norą duoti užpildo, būtų siela, turinti davimo ir meilės, o ne gavimo jėgą, kaip dabar.
Deja tas, kuris neįgijo šių jėgų (kol kas yra pereinamajame laikotarpyje), negali šito pamatyti.
Kabalos mokslas nieko neįrodo ir nerodo. Ši metodika žmogų moko matyti dar vieną, visapusiškesnį, tikresnį pasaulio vaizdą, į kurį šiandieninis pasaulio suvokimas įeina kaip mažas fragmentėlis.
Taikydamas sau šią metodiką, žmogus vysto savo jutimo suvokimo organus tol, kol su davimo jėga įgyja galimybę piešti savyje aukštesniosios šviesos (bendros davimo savybės) fone dvasinio pasaulio paveikslą.
Tuomet žmogus vienu metu egzistuos ir mūsų, ir aukštesniajame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas akvariume

Iliuzinis pasaulis

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Bendravimas su kompiuterio ekranu
Turime nuspręsti, kokią būsimąją kartą norime matyti: sudaryti sąrašą principų, elgesio formų ir pagal tai sukurti programą, kaip žmones atvesti į šią būseną. Labai svarbu apibrėžti teisingus principus, juk, galbūt, mes klystame.
Aš pamenu, kaip prieš daugelį metų svarsčiau su psichologais ankstyvų seksualinių santykių problemą. Jie sakė, kad nebaisu, jei paaugliai pradeda lytinį gyvenimą nuo 13 metų. Man tada atrodė, kad tai ginčytina nuomonė, bet manęs niekas nenorėjo klausytis. Galiausiai, šiandien ši riba nukrito iki 9 metų.
Ir iki dabar liko klausimas: ar tai yra blogai? Bet kokiu atveju šis klausimas turi būti pateiktas viešam svarstymui.
Mes turime nuspręsti, ar tai leistina ir kokiuose rėmuose, kad nelaužytų jaunų gyvenimų ir negadintų jų ateities, kad jie jaustų, kad intymus gyvenimas yra daugiau nei seksas, o šeima yra daugiau nei laikini įsipareigojimai vienas kitam. Jei jauni žmonės suvokia šeimą tik kaip naštą, tai jie išvis nenori tuoktis.
Mums reikia suprasti kartos, kurioje esame, ypatumus, juk jai būtina pakeisti savo prigimtį. Mes išgyvename radikalius technologijų, tarpusavio santykių pokyčius, pereidami nuo žmogaus ryšio su žmogumi prie žmogaus ryšio su kompiuterio ekranu. Per šiuos ekranus gauname poveikį iš visų Žemės kampelių, o ne tik iš savo kaimo, miesto ar mažos šalies.
Klausimas. Psichologai tvirtina, kad jaunoji karta nesugeba užjausti. Būtent dėl to, kad ryšiai tapo mažiau žmogiški, o labiau kompiuterizuoti, vaikai nustojo gebėjimo užjausti. Tai gali būti nuostabus vaikas, bet neturintis užuojautos artimui.
Atsakymas. Tai keleto reiškinių, tarpusavyje susijusių ir veikiančių vienas kitą, pasekmė. Visų pirma, vyksta klimato pokyčiai, svarbus Žemės rutulio poveikis žmogui. Juk žmogus – tai integrali visos gamtos dalis.
Kita vertus, mūsų egoizmas nuolatos auga ir paskutiniojoje kartoje jis auga visiškai kitaip. Mes nenorime bendrauti vienas su kitu, o pereiname į bendravimą per technologines priemones, prie visiškai kito komunikacijos tarp žmonių tipo.
Aš sieju save jau ne su žmonėmis, o su mašinomis. Net tada, kai klausau žinių, kažką skaitau ar kreipiuosi į kažką – kreipiuosi į mašiną. Tarp mūsų egzistuoja kompiuterių sistemos, kurios nulemia tai, kaip pajausime ir suprasime vieni kitus. Nuo šių sistemų priklauso, ką matome ir ko nematome, ką išgirstame ir kaip sureaguojame.
Mašinos nulemia mūsų ryšį su pasauliu. Kitaip tariant, mes egzistuojame visiškai dirbtinėje sistemoje. Mums reikia pagaliau nuspręsti, ko pasiekėme ir ar turime galimybę kažką pakeisti, ar liko tik pakelti rankas ir pasiduoti.

Iš 2016 m. sausio 8 d. programos radijo stotyje 103FM

Nuomonė. Apie augantį BVP sprendžiame iš didėjančios visuomenės gerovės. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų išsivysčiusiųjų šalių BVP augimas sulėtėjo. Norint išvengti stagnacijos ir atgaivinti ekonomiką reikėtų žmonėms dalinti pinigus.
Vyriausybė galėtų išmokėti po tūkstantį dolerių kiekvienam piliečiui. Žmonės juos išleistų maistui, rūbams, baldams, atostogoms. Tokiu būdu padidėtų paklausa, šios priemonės poveikis būtų proporcingas naujai sukurtų pinigų vertei.
Atsižvelgiant į tai, kad vyriausybės numato išleisti daug naujų pinigų bankrutuojantiems bankams ir stambioms įmonėms, būtų naudingiau juos duoti tiems, kurie išleis juos ekonomikai.
Nesvarbu kokia forma žmonės gaus pinigų – papildant banko sąskaitą, mažinant mokesčius ar tiesiant naujus kelius. Svarbiausia, kad vyriausybė skatins ekonomikos augimą ir nesukurs papildomų skolų.
Komentaras. Taip palaipsniui suvoksime būtinybę kurti „paskutiniosios kartos“ ekonomiką, kai visi gaus tai, kas būtina egzistavimui, o dirbti bus privaloma tiek, kiek to reikalaus visuomenė. Visą laisvą nuo darbo laiką žmonės skirs savo dvasiniam augimui, t. y. susivienijimui ir aukštesniojo pasaulio – Kūrėjo – atskleidimui.

Klausimas. Matau, kad mano šešiolikmetis brolis ir jo draugai gyvena šaltame pasaulyje, bendrauja tik virtualiai, tarsi būtų uždaryti abejingumo kapsulėje. Kas galėtų pažadinti juos iš šito abejingumo, kaip galėčiau broliui pagelbėti?
Atsakymas. Manau, kad tai būdinga visai jaunajai kartai, juk jos egoizmas labai didelis ir išsivystęs, neleidžiantis pajausti vieniems kitų. Matome, kad visi tampa abejingi. Teroristai kasdien žudo žmones, o mes prie to lyg ir pripratome.
Tėvai nesijaudina dėl vaikų, o vaikai dėl tėvų, jie vis labiau tolsta vieni nuo kitų. Esame natūraliame vystymosi procese, todėl negalime savęs lyginti su praėjusiomis kartomis, kai vyravo kitokie žmonių tarpusavio santykiai.
Mūsų egoizmas pernelyg išbujojo, tai rodo nuolat vykstantys pokyčiai. Į mūsų gyvenimą atėjo technika, naujosios technologijos, ryšys per kompiuterio ekraną, modemą. Nejaučiame vienas kito, o bendraujame keisdamiesi trumpais jaustukais, šypsenėlėmis.
Matyt, toks naujosios kartos poreikis. Tačiau, pasak kabalos, tai būtina sąlyga pereinant į kitą pakopą. Jei nesimokyčiau kabalos, būčiau tokioje pat neviltyje, kaip ir visas pasaulis. Bet, būdamas kabalistas, matau, kad viskas, kas su mumis vyksta – tai nepasitenkinimas dabartine būsena, kurią turime išgyventi ir užsinorėti pakilti į kitą pakopą.
O kitoje būsenoje norėsime bendrauti vieni su kitais ne per televizijos kabelius ir internetą, bet iš tiesų vienydamiesi. Juk pajusime, kad šiuolaikinių kompiuterių kuriamas atstumas kiekvieną iš mūsų uždaro kokone, narvelyje.
Šiuo metu visas mūsų gyvenimas sukoncentruotas šiame narvelyje, į kurį užsisakome picą ir kolą, nenorime nieko matyti, tik savo kompiuterio ekraną. Mums būtina pereiti šį etapą, kuris galų gale atves į blogio suvokimą. Tai yra, pajusime dabartinės būsenos blogį, jos tuštumą. Gyvenime neliks užpildymo, tikslo, prasmės.
Šioje abejingoje mechaninėje kartoje iš žmogaus vidaus prasiverš klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“ Ir tuomet pamatysime nuostabų jos vystymąsi.
O kol kas reikia stengtis išaiškinti, į kokį tikslą veda mus toks vystymasis, kokia jo nauda. Kompiuteriai atskleidžia mums tiesą, tai yra leidžia pajusti, kad jie negali užpildyti žmogaus gyvenimo.
Žmogaus gyvenimo esmė – tai ne klaviatūros ar mobiliojo telefono maigymas, o jutiminio ryšio su kitais kūrimas, kai pakylame į aukštesnį tikrovės suvokimo lygį ir pradedame jausti Aukštesnįjį pasaulį. Tuomet mūsų gyvenimas tampa amžinas ir tobulas.
Kabalos mokslas mums aiškina, prieš kokias naujos realybės duris, pasiruošusias atsiverti visiems, stovime. Imkime dirbti kartu, kad žmonija priartėtų prie šių durų į naująjį pasaulį atvėrimo.

Iš 2016 m. sausio 8 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Širdžių apnuoginimas

Cukerbergo kalėjimas

Klausimas. Kas yra pirmosios dvasinės pakopos pajutimas?
Atsakymas. Pirmoji dvasinė pakopa pajuntama tada, kai žmogus savo pastangomis nuolat žadina ryšyje tarp mūsų esančios Šviesos veikimą, nukreiptą į save.
Jeigu veržiuosi vienybės link, atskleidžiu, kad ši būsena jau egzistuoja. Bet stengdamasis ją pasiekti sukeliu šios bendros būsenos įtaką sau.
Kaip laidininkas, judantis magnetiniame lauke, sukelia elektros srovės atsiradimą, taip ir mes, siekdami savo kitos būsenos, sukeliame savyje ypatingos savybės, vadinamos „šviesa“, atsiradimą. Ir tada pajuntame kitą dvasinę pakopą.
Dvasinis pasaulis yra tai, kas egzistuoja ne mano fiziniame gyvūniniame kūne.
Šį kūną piešia man mano egoizmas. Kai tik veržiuosi išeiti virš jo, sukeliu sau ypatingą jėgą – taisančiąją šviesą (or makif).
Ji veikia mane man siekiant būsenos ne kūne, taiso, keičia mane, daro dvasingą, kitaip tariant, juntantį erdvę kūno išorėje. Taip šitai veikia.
Klausimas. Kokie dvasinių pakopų jutimo požymiai?
Atsakymas. Kiekvienoje dvasinėje pakopoje jaučiu visiškai naują pasaulį! Bet tai ne tas pasaulis, kuris dabar yra manyje ir prieš mane. Kas kartą jis atsiskleidžia kaip nauja visata, naujas savęs ir mane supančiųjų pajutimas, naujas Kūrėjo, kuriame atrandame save kaip razinas tešloje, pojūtis.
Klausimas. Kas atveda žmones į studijuojančiųjų kabalą grupę?
Atsakymas. Pasaulyje nėra nieko atsitiktinio. Žmogus ateina į grupę arba susiduria su kabalos mokslu, nes turi dvasinį potencialą. Ir kai šis dvasinis potencialas pasiekia minimalų kontaktą su bendru dvasiniu lauku, šis pradeda įtraukti jį ir kreipti centro link.
O kelyje jis susiduria su tokiais pat krūviais kaip ir jis pats, bet mato juos kaip tam tikrus asmenis, su kuriais gali kalbėti tomis pačiomis temomis ir drauge atskleisti aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2015 m. gruodžio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Atitolti, kad suartėtume

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Kur prasideda laisvė

Klausimas. Kas nuvertino buvusias vertybes ir apvertė pasaulį aukštyn kojom?
Atsakymas. Pasaulis turėjo apsiversti, ir tai prasidėjo dar XIX a. pradžioje. XX amžiuje jo transformacija įgijo visą jėgą, o dabar mes pasiekėme būseną, kai šį perversmą mato beveik visi žmonės pasaulyje.
Perversmas natūraliai kyla iš bendros žmonijos raidos, mums evoliucionuojant. Kabalistai tai pranašavo prieš tūkstančius metų, nurodydami, kad XX a. pabaigoje pasikeis požiūris į pasaulį, kabalą, žmogų, ir žmogus patirs ypatingą transformaciją.
Galiausiai jis panorės suvokti bendrą gamtos vystimosi formulę, kad suvaldytų situaciją, neleistų jai tapti nekontroliuojamai, išsivystyti į kažką nenupasakojamo ir nenuspėjamo. Tokioje būsenoje mes šiandien esame. O kabalos mokslas skirtas padėti mums suimti situaciją į rankas ir valdyti šį procesą.
Taigi pati gamta nuvertino buvusias vertybes ir apvertė pasaulį. Tai slypėjo joje nuo pat pradžių, ir žmonės rašė apie tai dar prieš tūkstančius metų. Juk jeigu turite tikslias gamtos ir žmonijos raidos formules, nesunku apskaičiuoti, kada kas įvyks. Tam nereikia būti ekstrasensu ar kerėtoju.
Aš pradėjau jausti permainas nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio vidurio ir nuo to laiko, rimtai studijuodamas kabalos mokslą, matau, kiek jis iš tikrųjų padeda išsiaiškinti tai, kas vyksta.
Čia nėra nieko nuostabaus ar baisaus. Priešingai, mes gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kuris visiškai atmeta praeitį. Beje, visa tai vyksta pagal „neigimo neigimo“ dėsnį, kai ankstesnė pakopa turi mirti, o nauja gimti joje. Taip buvo visada visuose žmonijos raidos etapuose: vergvaldystę pakeitė feodalizmas, feodalizmą – kapitalizmas ir t. t.

Iš 2015 m. gruodžio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Senojo pasaulio atgimimo link

Pasaulio griūtis

Vienas sprendimas visoms problemoms

Komentaras. Amerikoje (USA) užfiksuotas didžiausias laimėjimas loterijoje – pusantro milijardo dolerių! Kaip visada nežinomas laimėtojo vardas. Jis nupirko bilietą atsitiktinai Kalifornijoje ir staiga, pasirodo, išlošė.
Loterijos laimėjimas visada sukelia didelį atgarsį, istorijos įkvepia, o kartu būna keistos.
Atsakymas. Dažniausiai loteriją išlošia ne tie žmonės, kurie žino kokią nors skaičių kombinaciją, daro sistemingus skaičiavimus, perka loterijos bilietą vienoje ir toje pačioje vietoje arba spjauna per kairįjį petį ir t.t. Iš tiesų – visa tai – visiškas atsitiktinumas.
Klausimas. Kaip likimas tai duoda žmogui?
Atsakymas. О! Tai didelė nelaimė! Nuo to momento ir toliau jo galva bus užimta mintimis, kaip pasinaudoti šiais pinigais. Taigi, žmogus tampa nelaisvas!
Kabalos požiūriu egzistuoja didelė atsakomybė: ką aš darau su ta jėga, kurią gaunu iš Kūrėjo ir kuria Jis davė man galimybę naudotis šiame pasaulyje – kaip aš galiu ja teisingai pasinaudoti.
Jeigu turiu mažai jėgų, esu mažas žmogelis – tai krutu savo gyvenime: čia nedaug pakenkiau, ten nedaug pagerinau – tai normalu, kai mažos apimtys.
O kai turiu didelę jėgą, ir ji duota iš aukščiau… Kūrėjas davė ir pasakė: „Dabar patikrinsiu, koks tu. Kaip naudosiesi tokiomis priemonėmis. Kokį padarysi pasaulį už tuos 500 milijonus arba milijardą dolerių.“
Štai ir problema. Mes matome, kaip visokie bilai geitsai aukoja pinigus, ir visa tai dingsta kaip vanduo Afrikos smėlyje ar kur kitur, ir nieko tai neduoda.
Kalbant apie Sorošo Fondą, jį, beje, iškeldina iš Rusijos. Tuo pačiu naikina viską, ką jis padarė: bibliotekas, kompiuterius – viską! Nenori, kad apie jį liktų nors koks prisiminimas. O jo pinigais daug buvo padaryta.
Bet tai jau nelaikoma geru: tiesiog nuostabu, kaip mūsų pasaulyje į tai žiūrima! Dėl to visi žmonės, kurie nori įdėti savo kuklų indėlį, kaip nors padėti, yra nelaimingi.
Klausimas. O jeigu Jūs gautumėte milijardą?
Atsakymas. Jokiu būdu! Negalima! Turi gauti tiek, kiek gali teisingai panaudoti! Tai labai didelė atsakomybė!
Tam kad paimčiau milijardą, reikalingi šimtai tūkstančių teisingai apmokytų žmonių, kurie galėtų naudodamiesi šituo milijardu sukurti mokymosi, auklėjimo sistemą ir perauklėti visą žmoniją. Pinigų suma atrodo didelė, bet, iš principo, ji maža, nes perauklėti žmoniją su vienu milijardu neišeina.
Deja, mes dar tam nepasiruošę, tad jeigu turite norą man duoti tokią dovaną, tai prašau lukterėti.

Klausimas. Žinomas amerikiečių mokslininkas Feinmanas apie kvantinę fiziką kalbėjo kaip apie mokslą, kurio niekas nesupranta, nors daugelis juo tinkamai naudojasi. Ar situacija su kabalos mokslu panaši?
Tai yra labai dažnai Jūsų mokiniai skundžiasi, kad nesupranta „Mokymo apie dešimt sfirot“. Bet ar jie gali jį kaip nors panaudoti?
Atsakymas. Ne, jie negali panaudoti šio mokymo, išskyrus tuos, kurie jau kyla dvasinėmis pakopomis, yra aukščiau įprastų mūsų kūno suvokimų.
Skaitydami „Mokymą apie dešimt sfirot“, mano mokiniai nesupranta, kas ten parašyta. Iš tiesų tai metodikos, kuri vysto žmoguje naujus jutimo organus, studijavimas.
Kai mokinys skaito, studijuoja ir labai nori suvokti tai, kas parašyta, vidinis jo noro impulsas ugdo dar neatskleistas jo savybes, ir pamažu jis pradeda suprasti ir jausti, apie ką kalbama.
Iš esmės tai panašu į tai, kaip žmogus vystosi mūsų pasaulyje. Juk gimdami mes nieko nesuvokiame. Mus stumia į priekį smalsumas, pavydas, konkurencija, ir taip mes vystomės, nežinodami kurlink judame.
Vaikas automatiškai kartoja, ką kalba suaugusieji, visiškai nesuprasdamas žodžių prasmės, nesąmoningai daro tuos pačius judesius. Taip ir kabaloje.
Klausimas. Iš tiesų, kaip sakė profesorius Feinmanas, fizikai nesupranta fizikos dėsnių šaknų, o tik jais naudojasi. Ar sugeba kabalistai išmokyti fizikos pagrindų fizikus?
Atsakymas. Patys paprasčiausi dalykai, kurie tuo pačiu metu yra patys sudėtingiausi, sudaro visos pasaulių sistemos pagrindą.
Aš manau, kad kada nors bus atskleistas ryšys tarp kabalos ir visų likusių mokslų, metodikų ir teorijų, kuriomis naudojasi žmonija. Kabala – mokslas apie visą pasaulių sistemą, pasaulio stebėjimą, pasaulio suvokimą – gali pakloti visų likusių mokslų pamatą, pagrįsti jų egzistavimą.
Tačiau aš negaliu pasakyti, kada tai įvyks, nes nežinau, kaip bendrauti su mokslininkais, siekiant apibrėžti bendrą kabalos ir mokslo pagrindą. Mums reikia pasistengti suprasti vieniems kitus.

Iš 2015 m. spalio 7 d. TV laidos „Kabala ir mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kabala – sąmonės išplėtimo priemonė

Davimo matavimo vienetas – dešimt sfirų

Klausimas. Ar yra tokių nuodėmių, už kurias kabalos požiūriu verta bausti mirtimi?
Atsakymas. Yra nuodėmių, už kurias reikia nutraukti žmogaus gyvenimą ir nesuteikti jam mūsų pasaulyje didesnės galimybės pereiti į Aukštesnįjį pasaulį – tai vis tiek nepadės.
Savo egoizmo vedamas jis padarė tokius nusikaltimus prieš žmoniją, kurių negalės padengti šiame gyvenime, kad išeitų į aukštesnę dimensiją. Jei sprendimas dėl jo mirties priimtas teisingai, tai pagal kabalą ne bausmė, o žmogaus taisymas.
Klausimas. Ar dvasinei raidai padeda kapų lankymas?
Atsakymas. Ne. Kabalistai į tai žiūri labai šaltai ir atlieka tai kaip ritualą: vieną kartą per metus aplankyti artimiausio giminaičio ar mokytojo kapą. Tai ne daugiau nei tradicija.
Aš mačiau taip elgiantis savo mokytoją ir pats jaučiu, kad nėra jokios prasmės lankyti kapų. Kai susitinku su savo mokytojo dvasia studijuodamas jo veikalus – jaučiuosi jam artimesnis nei tada, kai stoviu šalia šaltų akmenų.
Klausimas. Tragiška mirtis – tai bausmė už nuodėmes?
Atsakymas. Neretai taip.
Klausimas. Ar galima palyginti machsomo perėjimą su mirtimi?
Atsakymas. Machsomo perėjimas – tai sielos gimimas! Tai žmogaus pasikeitimas, kai jis pradeda dirbti dėl davimo ir meilės.
Klausimas. Ar Jūs bijote mirties?
Atsakymas. Ne. Nemanau, kad daugelis žmonių bijo mirties. Priešingai, daugelis norėtų numirti.
Klausimas. Ar jūs žinote savo mirties datą?
Atsakymas. O kam? Jei žmogus yra aukščiau materialios būsenos, tai jis ramiai žiūri į kūno mirtį. Jis žino, kaip planuoti savo santykį su pasauliu, mokiniais ir taip toliau, ir tai jam padeda. O jei ne, tai mirties datos žinojimas jį sukaustys, pavergs. Dėl to jam geriau jos nežinoti.

Iš 2015 m. lapkričio 1 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijome mirties?

Kodėl nuo mūsų slepiama mirties valanda?

Kremavimas ar kūno laidojimas?