Nuomonė. Vyndariai turi priežodį: „Kad taptų puikus, vynuogienojas turi kentėti.“ Prieš gaminant nuostabų vyną, vynuogienojui sukeliamas stresas drėkinant dirvą tik tiek, kad vynmedis galėtų išgyventi.
Patyrusios tokį išbandymą vynuogės galiausiai subrandina sudėtingo, „prakilnaus“ skonio uogas. Japonų ir kinų kalbose hieroglifas „katastrofa“ turi dvi reikšmes: nesėkmė ir naujos galimybės.
Komentaras. Tai reiškia, kad stresai, net katastrofos, naudojami tam, kad būtų įsisavintos naujos vystymosi galimybės. Taip pat yra pasakyta: „Tam, kurį myli, Kūrėjas siunčia negandas.“
Kabala aiškina tai paprastai: kadangi mūsų egoistinė prigimtis yra priešinga Kūrėjui, meilės savybei, o mūsų gyvenimo užduotis – pasikeisti ir tapti panašiems į Kūrėją, tai Kūrėjas, siųsdamas mums negandas, verčia mus keistis. Juk kitu atveju egoizmas nepajudės iš vietos.
Tai puikiai matyti žydų tautos istorijoje. Bet mums duodama metodika „kabala“ – kad greitai ir teisingai suprastume Kūrėjo spaudimą ir panaudotume jį naujoms vystymosi galimybėms, tai yra imtume panėšėti į Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Į laimę vienu šuoliu

Kančia kaip pakėlimo trigeris

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Komentaras. Prieš 55 metus, 1961 metų balandžio 12 dieną, iš Baikonuro pakilo erdvėlaivis. Jurijus Gagarinas tarė: „Važiuojam!“ – ir prasidėjo kosmonautikos era. Žmonija su nostalgija prisimena šį laikmetį.
Atsakymas. Žmonės nesąmoningai jaučia stiprią trauką atsiplėšti nuo Žemės. Tai tarsi gimimas, išėjimas į tolesnį pasaulį.
Tai todėl, kad mumyse yra taškas širdyje, kuris traukia mus į Aukštesnįjį pasaulį, o ne tiesiog nuo vieno negyvo dangaus kūno perskristi į kitą, pavyzdžiui, į mėnulį. Mes jau supratome, kad nieko įdomaus ten nėra ir neverta to laukti.
Jei ten ir rasi primityvią gyvybę, tai viso labo tebus kokios nors bakterijos. Iš esmės, išskyrus Žemę, biologinės gyvybės niekur nėra.
Stiprus žmonijos troškimas ištrūkti iš šio pasaulio į Aukštesnįjį pasaulį aiškinamas tuo, kad šis pasaulis nesąmoningai mums visiems atrodo lyg kalėjimas, kamera, kurioje kalime ir esame pasmerkti kalėti. Čia kali, čia ir numirsi!
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai pirmasis žmogus pakilo į kosmosą, visus apėmė visuotinis džiaugsmas, nes atrodė, kad bus proveržis ir mes galėsime išskristi iš Žemės ne tik į kitus kosminius kūnus, o iš šio pasaulio į kitus pasaulius! Atsivers naujos sienos, toliai! Juk kitas pasaulis – vadinasi, nauja ir visa kita: kitas gyvenimas, atgimimas!
Ir dabar mums tikrai reikia peršokti į kitą pasaulį. Šis šuolis užprogramuotas gamtoje, jis laukia mūsų kaip užduotis. Turime įeiti į savo vidų kaip į erdvėlaivį ir savo ypatingoje kapsulėje, vadinamoje „tašku širdyje“, atlikti šią kelionę.
Tai mes turime ir galime padaryti žmonėms susivienijus, siekiant susivienijimo. Manau, kad šią svajonę mums reikia įžiebti! Pasistenkime!

Iš 2016 m. balandžio 12 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentaras. Nedaugelis sugeba gyventi pagal senovinį altruistinį principą „Nedaryk kitam to, ko pats nenori“. Kalifornijos universiteto mokslininkai Leonardo Christophe Moore ir Marco Lakobani po daugelio tyrinėjimų priėjo prie išvados, kad yra būdas priversti žmones būti mažiau savanaudiškais ir net pasijausti dideliais altruistais. Pasirodo, galima žmogų paskiepyti ir priversti jį elgtis prosocialiai.
Atsakymas. Pasakyčiau kitaip. Žmogus – tai labai išsivystęs gyvūnas ir jį galima išmokyti neteršti savo namuose, atlikti tam tikras funkcijas, tik reikia tinkamai jį išauklėti, t.y. tinkamai pateikti pačią idėją: už tai – bausmė, o už tai – malonumas.
Ir bausmė ir malonumas – tai elektros impulsai, kurie, perėję per mus, padeda gaminti įvairias aminorūgštis.
Galima sukurti prietaisą, siunčiantį tam tikru dažniu signalą žmogui, kuriam įsiūtas daviklis, ir žmogus, priklausomai, kaip jis elgiasi – gerai ar blogai, jaus malonumą ar bausmę. Tokiu būdu iš žmogaus padarytume Pavlovo šunį.
O jeigu užsiimsime kabalistiniu ugdymu, tai jis pakels žmogų į paties prietaiso, kuris siunčia atlygį ar bausmę, lygmenį. Tam žmogus turi suprasti jo struktūrą ir pats pasiekti itin aukštą lygmenį, kur nėra bausmės, tik didžiulis atlygis. Tačiau tai pasiekti įmanoma tik tada, kai žmogus  visiškai susivienys su kitais ir taps kaip viena visuma.
Kitaip tariant, pasiektume tokią būseną, kai teigiamas gamtos impulsas mus visą laiką užpildytų, o neigiamas veiktų tam, kad išvalytų mums vadinamuosius šlakus – mūsų „gerųjų“ pastangų atliekas ir paliktų vietą amžinybei ir gėriui.
Aš – už susivienijimą su aukštesniąja gamta, bet ne su davikliais, o su Tuo, kuris juos valdo.

Iš 2016 m. kovo 28 d. TV programos „Naujienos si Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Buitinis ir dvasinis egoizmas

Neribotas egoizmo limitas

Komentaras. „Gallup“ instituto (tai Amerikos institutas, tiriantis viešąją nuomonę) statistiniais duomenimis, 2016 metais amerikiečių, kurie yra išlaikomi valstybės, skaičius viršys 50 milijonų.
Kitaip tariant, plačiai nuskambėjusi „amerikietiška svajonė“ virsta svajone tapti valstybės išlaikytiniais.
Amerikoje yra ištisų šeimų, kurios niekada nedirbo. Ir ši tendencija nuolatos auga.
Atsakymas. Žinoma, tai jau nėra vaikymasis ypatingų laimėjimų versle ir kitose gyvenimo sferose.
Esmė ta, kad dabartiniu metu einame į socializmą – valstybė taps socialinė. Ir jei sugebėsime paskirstyti visiems maistą, drabužius, suteikti gyvenamąją vietą, juk šiandien, turint norą, visa tai galima štampuoti, beje, nieko iš žmogaus nereikalaujant, tai, bendrai paėmus, žmonėms nereikės dirbti.
Kyla klausimas, kam to reikia? Kam egzistuoja įvairūs gyvūnai? Galima sakyti, kad jie – būtina bendros gamtos šaka, kuri turi atsverti visa kita, kad palaikytų ypatingą pusiausvyrą, homeostazę.
Ir kuo žmonės skiriasi nuo jų? Turime suprasti, kad mes sudaryti iš gyvūninės ir žmogiškosios dalių. Gyvūninei daliai mumyse reikia tik vieno: leisk man ramiai šildytis saulėje kaip katinui, ir nieko daugiau nereikia.
O žmogiškoji dalis reikalauja atskleisti gyvenimo prasmę, nors mes dabar stengiamės nuo šito pabėgti, ir čia truputį padeda narkotikai, antidepresantai ir visa kita. Vis dėlto šis klausimas bus  labai rimtai keliamas, ir mums teks į jį atsakyti.
Klausimas. Ar pamatys tai mūsų karta?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo kabalos platinimo pasaulyje, bet kol kas nepuoselėju didelio optimizmo.
Tačiau būsenos pasaulyje labai greitai keičiasi. Iš esmės, žmonija kiekvieną kartą patenka į neramų snaudulį, kuris užsitęsia, įtraukia kaip siurblys, ir tu vis įsitrauki ir įsitrauki į jį. Ir paskui įvyksta didelis vidinis blykstelėjimas.
Klausimas. Ar tai iš tikrųjų turi būti vidinis blyksnis, ar baisus karas?
Atsakymas. Kad kančios sukrėstų žmoniją, jos turi būti labai didelės fiziniame lygmenyje. O jei blyksnis įvyksta vidiniame suvokimo ir supratimo lygmenyje, tai kančios žymiai mažesnės. Jos nepalieka jokių fizinių pėdsakų, ir žmogus gali greitai nuo jų pereiti prie teisingo savo žemiškojo egzistavimo paskirties įgyvendinimo.
Todėl labai tikiuosi, kad galėsime suteikti pasauliui galimybę realiai ir teisingai atskleisti gyvenimo tikslą, egzistuojantį gamtoje.

Iš 2016 m. kovo 21 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Metas dirbti mažiau

Būsimos kartos ekonomika

Klausimas. Kaip dera elgtis gaunant smūgius? Kaip suprasti, ko iš manęs nori Kūrėjas? Juk visos situacijos skirtingos.
Atsakymas. Kūrėjas iš mūsų nori tik vieno – kad nuolatos artėtume prie Jo: arba individualiai, jei dabar nėra kitos galimybės, arba su grupe.
Jis tikslingai mums ištiesia savo rankas, siunčia smūgius, kad išsigandę skubėtumėte į Jo glėbį.
Bet vos tik susilpnėja jūsų susiliejimas su Juo, visai kaip su mažu vaiku, kuris iš pradžių prilipęs prie mamos, o paskui panorsta pabėgti nuo jos, iš karto ateina kitos gąsdinančios kliūtys ir vėl suteikia mums galimybę prilipti prie Kūrėjo. Taip mums reikia žvelgti į visą mūsų gyvenimą!
Jeigu mėginsite suartėti su Kūrėju keisdami savo prigimtį dar iki tol, kol ateis smūgiai, tuomet nejausite jokių problemų ir tiesiog maudysitės Šviesoje !
Juk kančios – tai mūsų tarpusavio ryšio nebuvimas, Kūrėjo nejautimas. Vos tik pajausime jį teisingame mūsų tarpusavio ryšyje, visas pasaulis užsipildys gėriu.
Klausimas. Ką reiškia artėti prie Kūrėjo?
Atsakymas. Artėti prie Kūrėjo – reiškia prilygti Jam savybėmis. Kūrėjo savybė – visiškas davimas ir meilė.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvengti likimo smūgių

Iš anksto nulemtas kelias

Automatizmas ar sąmoningumas?

Klausimas. Kaip atleisti sau, kai žinai, jog pasielgei siaubingai, negražiai, niekšiškai?
Atsakymas. Taip neteisinga galvoti. Nieko patys jūs nepadarėte. Visą tai per jus atliko Kūrėjas: „nėra nieko kito tik Jis “.
Todėl nereikia niekuo kaltinti savęs ir kitų žmonių šalimais. Jie irgi nieko neatliko. Viską už jus daro Kūrėjas !
Jis į pasaulį neša paslėptą gėrį, kuris mūsų pasaulyje atsiskleidžia kaip blogis. Ir jei tinkamai elgsitės, Jo vardu, imsite nešti žmonijai atskleistą gėrį ir pasaulis taps geras.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską paversti gėriu

Taisydamas save – taisai pasaulį

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Klausimas. Europoje daug musulmonų priima krikščionybę. Kaip manote, jie tai daro norėdami įsitvirtinti Europoje ir pradėti naują gyvenimą, ar tai kokia nors gudrybė?
Atsakymas. Esmė ta, kad maišantis tautoms visuomet vyksta tokia difuzija. Tad sunku pasakyti, kaip yra iš tikrųjų.
Esu įsitikinęs, kad daug europiečių priims islamą, lygiai taip kaip kai kurie musulmonai pereis į krikščionybę, bet tai bus nedidelė dalis, nes tarp musulmonų itin stiprus tarpusavio laidavimas, atsakomybė ir bausmės už perėjima į kitą tikėjimą. Priimdami krikščionybę jie rizikuoja gyvybe.
Tad nemanau, kad perėjimas į krikščionybę taps visuotiniu judėjimu. Galbūt vakarų politikai ir politologais tyčia tai paaštrina, kad kaip nors suminkštintų atvirkštinį procesą – europiečių perėjimą į islamą.

Iš 2016 m. balandžio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiesa apie tris pasaulines religijas, I d.

Kaip rasti teisingą tikslą ir kelią jam pasiekti?

Žmonės vystosi tūkstantmečiais, ir tam tikru metu prabunda klausimas apie būties prasmę – pats svarbiausias klausimas, jaudinantis žmogų, jeigu jis bent šiek tiek pakilo virš gyvūninio lygmens.
Mes vystomės kitaip, nei gyvūnai, kurie iš esmės nesikeičia karta iš kartos. Kiekvienos žmonių kartos norai atsinaujina, jie kyla lygiais ir nuolat atsiveria vidinė tuštuma, dėl to mus vis labiau domina gyvenimo prasmės klausimas.
Staiga imame savęs klausti to, apie ką seniau nesusimąstydavome. Todėl atsiranda įvairūs mokslai. Juk negalima lyginti klausimų, kylančių žmogui XX a. ir X a.
Taigi gyvenimo prasmės klausimas žmonėms kyla tam tikru metu, pradžioje tik vienetams. Per raidos tūkstantmečius iškilo ypatingos asmenybės, nagrinėjusios šį klausimą, ir jo pagrindu kūrusios muziką, literatūrą, poeziją, dainas, paveikslus.
Visa tai mus stūmė pirmyn. Vystėsi mokslai, amatai, technika. Žmogui rūpėjo ne tiek egoistiškai geriau apsirūpinti, kiek atsakyti sau į klausimą: „Kokia gyvenimo prasmė?“, todėl jis ir ieškojo.
Mūsų norai skirstomi į lygmenis. Pirmiausiai – kūniškieji, gyvūniniai norai: maistas, seksas, šeima. Po to – žmogiškieji norai, susiję su vidiniu užpildymu: turtai, valdžia, šlovė, žinios. Kartoms keičiantis jie visi transformuojasi ir tampa subtilesni, aštresni, vidiniai.
Gyvenimo prasmės klausimas žmonėms pradėjo kilti po Viduramžių laikotarpio, Renesanso pradžioje. Technikos, mokslo, kultūrinė revoliucija Europoje buvo postūmis, kad atsirastų visai kitoks požiūris į gyvenimą, religiją.
Žmonės nebebijojo būti netikinčiais, kad bus persekiojami už laisvamanybę. Kitaip sakant, žmogaus egoizmas taip išaugo, kad nebeleido jam laikytis stereotipų.
„Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“ Baal Sulamas rašo: „Jei ieškosime atsakymo tik į vieną žinomiausią klausimą, esu tikras, kad visos problemos ir abejonės, studijuoti kabalą ar ne, išnyks ir pamatysite, kad jų tiesiog nėra. Mat kalbama apie slogų, visiems žmonėms kylantį klausimą: „Kokia gyvenimo prasmė?“ – šis klausimas lieka neatsakytas.
Galima sakyti, kad viskas, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, vyksta todėl, kad nerandame atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą. Pažvelkite, kuo užsiima žmonija, ką ji išdarinėja?! Ir visa tai dėl to, kad nesupranta savo egzistavimo prasmės.
Šio gyvenimo metai mums labai daug atsieina, kitaip sakant, dėl jų patiriame begalę kančių ir vargo, kol galų gale jie pasibaigia. Kas gi mėgaujasi šitais metais, praleistais ieškant, lakstant ir kenčiant? Arba tiksliau, kam suteikiu malonumą taip egzistuodamas? Taip pat niekam!
Tiesa tokia, kad įvairių kartų tyrinėtojai jau pailso bemąstydami apie tai; jau nekalbant apie mūsų kartą, kai niekas nenorėtų net pagalvoti apie šį klausimą.
Kam man galvoti apie gyvenimo prasmę, jei suprantu, nerasiąs atsakymo? Geriau duokite man narkotikų arba alkoholio, kad nuslopinčiau savyje šį klausimą, iš žmogaus darantį menkystą. Juk gyvūnas nekelia šio klausimo, jis tiesiog egzistuoja, realizuodamas savo prigimtinius norus misti, daugintis, kurti šeimą.
Turto, valdžios ir žinių gyvūnai netrokšta. Lygiai taip ir žmonės, esantys tokiame lygmenyje. Todėl jiems lengviau gyventi. O žmonės su išsivysčiusiais žmogiškaisiais norais jaučiasi nelaimingi.
Tačiau klausimo esmė lieka nepakitusi: tokios pačios jėgos ir aštrumo. Kartais ji užklumpa mus nepasiruošusius, išdegina protą, sutrina į miltus, nespėjus mums išsisukti – pasiduoti arba nesvarstant plaukti per gyvenimą pasroviui, kaip ir vakar.
Būtent tą nesąmoningai bandome daryti. Valgis, miegas, darbas, draugai, seksas, futbolas, pomėgiai – sukamės, kad tik nereikėtų galvoti apie šį klausimą. Juk jis blogiau už mirtį, nes mirtis – momentinis problemos sprendimas, o su šiuo klausimu galima labai ilgai gyventi ir nieko nepasiekti, tik graužtis, nerandant atsakymo.
Todėl Baal Sulamas parinko šią temą rimtam veikalui „Mokymo apie dešimt sfirot“ įvadui. Šiame įvade jis nori parodyti, kad žmogui, siekiančiam mokytis kabalos, nereikia jokių ypatingų ketinimų, aukštų tikslų.
Jeigu jam bloga, nes nežino, kam gyvena, ir tai neduoda jam ramybės – juk jis negali tiesiog gyventi, jam reikia pateisinti savo egzistavimą, – toks žmogus turi atskleisti kabalos mokslą, nes būtent kabala atsako į klausimą apie jo asmeninio gyvenimo prasmę.

Iš 2016 m. sausio 31 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera gyventi turint prasmę

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Svarbiausia, ką įgyju gyvenime, – siela

Klausimas. Kokia kabalos užduotis mūsų laikais?
Atsakymas. Perkurti pasaulį, kad iš mūsų pasaulio būtų aukštesnis pasaulis, perdaryti mūsų pasaulį, pakeisti jo paleidimo sistemą, visai kaip egoistinį kapitalizmą pakeisti altruistiniu komunizmu.
Tačiau visi mūsų jausmai ir mintys (širdis ir protas) iš prigimties dirba pagal egoistinę programą, tad perprogramuodami protą ir širdį, kad atliktų altruistinius veiksmus, imame jausti visiškai kitokį pasaulį, matome tai, ko anksčiau neregėję ir pan.
Pagal kabalą XXI am. Žmonija turi pereiti prie naujos programos, o kabalos platinimas leis žmonės suprasti, kas su jais vyksta, ir kaip palengvinti patiriamus pokyčius.

Klausimas. Kodėl žmogus, pradėjęs eiti taisymosi keliu ir toliau gauna kančias? Koks skirtumas tarp Šviesos ir kančių kelio ?
Atsakymas. Žmogus, einantis taisymosi keliu, turi atskirti, kad jo gaunamos kančios jį traukia. Jos vadinamos meilės kančiomis.
Kai mažam vaikui duodu įvairiausias užduotis – tai ne kančios! Tai veiksmai, kuriuos jis turi atlikti, ištaisyti ir taip judėti geresnės būsenos link. Jeigu jis tinkamai tai suvokia, tuomet jam visas šis kelias tampa atskleidimo keliu.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Rezonansas su bendra sistema

Iš anksto nulemtas kelias

Kodėl gyvenimas toks sunkus?