Mylėti ir būti mylimam

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Dėl ko žmogui svarbiausia jausti, kad yra mylimas?
Atsakymas. Kadangi žmogus – socialinė būtybė ir visi mes kilę iš vienos sistemos, vadinamos ,,Adam Rišon“, kurioje buvome kaip vienas žmogus, sujungti vienoje širdyje, viename nore, tai netgi po to, kai vykstant evoliucijai nutolome vieni nuo kitų, esame susaistyti tarpusavyje vidinės jėgos.
Iš kur kyla tokia stipri aplinkos įtaka žmogui? Mūsų šaknyje, pačioje prigimties gilumoje, mes susiję glaudžiais saitais, mus jungia vienas šaltinis, viena būsena, vienas noras, nors fiziškai esame tolimi.
Toks aš esu iš prigimties, ir todėl mane labai jaudina, ką žmonės galvoja ir kalba apie mane. Tai tiesa netgi kalbant apie mažus vaikus.
Klausimas. Siekis jausti, kad yra mylimas, – žmogui pats svarbiausias gyvenime. Kodėl?
Atsakymas. Nes aplinkos įtaka žmogui labai galinga.
Iš prigimties man, kaip gyvūnui, nereikia daug dalykų – šiek tiek maisto, kokio nors kampo šeimai ir vaikams. O siekdamas gauti visa kita, virš to, kas būtina egzistavimui, aš griaunu savo gyvenimą, kad tik įgyčiau visuomenės pripažinimą – tapčiau mylimas, gerbiamas, turtingas, protingas.
Dirbu ne vienus metus, kad nupirkčiau didelį namą, ypatingą automobilį. Kodėl? Nes tai gerbia aplinka. Tai yra esu savo aplinkos vergas.
Klausimas. Kai žmogus myli ką nors, tai jį labai pripildo. Nėra galingesnio pojūčio, įsiskverbiančio į pačią žmogaus gelmę. Kodėl jam gerai, kada jis jaučia kam nors meilę? Kodėl mes tokie esame?
Atsakymas. Galima formuluoti klausimą taip: kodėl manyje yra ir poreikis to, kad mane mylėtų, ir poreikis to, kad aš ką nors mylėčiau? Iš mūsų prigimties kyla tai, kad norime patirti savo santykį su aplinka, – gauti meilę iš aplinkinių ir juos mylėti.
Klausimas. Kodėl man svarbu, kad ir aš juos mylėčiau?
Atsakymas. Tai kyla iš aukštesnės šaknies: tokie mes sukurti, mums daro įspūdį aukštesnioji gamtos jėga, kuri mus gimdo bei puoselėja, taip pat namai, tėvai, šeima. Dėl to noriu ką nors mylėti.
Tai santykis su pasauliu, juk kitaip jaučiu, kad esu tarp priešininkų, kurių nekenčiu. Yra žmonių, kurie netgi savo namuose nejaučia meilės, ir mes matome, kaip netinkamai ir blogai jie auga. Trūkumas meilės, kurios nesuteikia tėvai, šeima, luošina žmones.
Ir tai kyla iš prigimties. Mes – ne tokios būtybės, kurios gali egzistuoti vienišos. Matome, kad netgi gyvūnų jaunikliams reikalinga mamos meilė, bandos pagalba.
Klausimas. Ar žmogus, niekada nejutęs meilės, gali duoti ją kitiems?
Atsakymas. Ne. Jis negalės nei duoti meilės, nei jos priimti. Toks žmogus – labai nelaiminga, nepilnavertė būtybė, ir jam sunku egzistuoti.
Klausimas. Įsivaizduokime, kad po šimto metų gims tėvų robotų vaikas. Tėvai robotai rūpinsis juo ir duos viską, kas tik įmanoma, kaip karaliaus rūmuose, išskyrus meilę. Ko vaikui trūks?
Atsakymas. Visko! Jis nepajus, kad užpildomas viskuo. Jam trūks santykio. Juk mes kilę iš sistemos, kuri vadinama ,,Adomu“, ir šioje sistemoje esame glaudžiai susiję vieni su kitais, esame kaip vienas kūnas. Jeigu nejaučiame jokio tarpusavio ryšio, tai mes žuvę, gamta mūsų nepalaikys, ir mes negalėsime egzistuoti.

Iš 692-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2016 m. vasario 16 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Kodėl siekiame meilės?

Mūsų laimės paslaptis

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.