Pateikti liepos, 2016 mėn. įrašai.


Lyčių kova II d.

Vyras ir moteris

Vyras ir moteris grįžta į Rojaus sodą
Klausimas. Karas tarp vyrų ir moterų vyksta tam, kad galiausiai visiškai papildytume kits kitą?
Atsakymas. Vienas negali be kito. Iš pradžių Kūrėjas sukūrė vyrą ir moterį, dvi jėgas: pliusą ir minusą, kad papildytume vienas kitą. Negalime egzistuoti vienas be kito. Tačiau patys turime pasiekti, kad tarpusavyje papildytume vienas kitą ir ties tuo sutelktas visas gyvenimas.
Jei mums nereikėtų kurti tarpusavio ryšio, tai apskritai nebūtų prasmės gyventi šioje žemėje. Gyvenimo prasmė – išmokti susijungti su absoliučia, idealia forma, nes papildydami vienas kitą, pasiekiame absoliučią būseną, apie kurią pasakyta: „Vyras ir moteris – Šchina tarp jų“.
Kitaip tariant, tarp jų atsiskleidžia aukštesnioji jėga. Bet tik su sąlyga, kad šis vyras ir ši moteris tinkamai tarpusavyje susijungia.
Kalbama netgi ne apie konkretų vyrą ir moterį, o apie pačias sąvokas kaip apie apibendrintą atvaizdą, turintį savyje visas vyriškas ir visas moteriškas savybes. Tinkamai tarpusavyje susijungę jie būtent tokia forma atskleidžia aukštesniąją jėgą, aukštesnįjį amžiną ir tobulą gyvenimą.
Iš čia paaiškėja, kad prieš mus – didžiausia, esminė problema, iš kurios sukurtas visas pasaulis tam, kad ją išspręstume. Iš šio sprendimo suprasime visos tikrovės sprendimą.
Tačiau dažniausiai mėginame pabėgti nuo šio žaidimo, nes nesuprantame, ką su ja daryti. Kiekvienas savo asmeniniame gyvenime, šeimoje, stengiasi užmaskuoti šį konfliktą, tarsi viskas gerai. Nors šeimyninių santykių viduje slypi begalė problemų.
Mes netgi nežinome, kas yra idealūs vyro ir moters santykiai. Mes tokie priešingi, kad neužteks gyvenimo, kad patenkintume visus priešingos lyties poreikius. O vyras apskritai nesukurtas taip, kad suprastų moterį ir derintųsi prie jos. Tai ir reikia ištaisyti.
O moteris savo su reikalavimais vyrui gali būti tokia įkyri ir reikli, jausdama savo priklausomybę nuo jo, kad galbūt tai irgi reikia išsitaisyti. Ne ta prasme, kad ji nuo jo atitoltų, o kad iš naujo suformuotų savo reikalavimą kitaip: tikslo atžvilgiu, kurio ji kol kas neturi.
Klausimas. Per visą istoriją moterys bando pasiekti tam tikrą pusiausvyrą santykiuose su vyrais ir todėl kovoja už savo nepriklausomybę ir lygybę. Ar kiekviena pusė turi tapti nepriklausoma, kad paskui susijungtų tarpusavyje?
Atsakymas. Taip tolstame vienas nuo kito ir bėgame nuo problemų sprendimo. Uniseksas tampa madingas, ignoruojama šeima. Nenorime suprasti, kad per mūsų tarpusavio ryšį galima pasiekti absoliutų, amžiną, ypatingą gyvenimą, ir laikome šį ryšį problema, nuo kurio bėgame kaip įmanydami.
Galiausiai šiuolaikiniame pasaulyje yra daugybė vienišų moterų ir vyrų. Susitikinėjame, kai mums norisi, – nesvarbu, su kuo, kada ir kaip. Tarsi sumenkiname ryšio tarp vyro ir moters svarbą iki sekso, apribodami ją tik seksualinių poreikių tenkinimu.
Bet tai visiškai neteisinga. Juk čia turi būti jausmais grįstų dvasinių santykių sistema, leidžianti mums tapti viena siela abipusiai papildant kits kitą. Kitaip tariant, ji turi būti visiškai kitame lygmenyje, ne gyvūniniame, kurio pagrindas kūno poreikiai.
Neneigiu seksualinių santykių poreikio – normalus žmogus be šito negali išsiversti.  Tačiau mums reikia pakelti ryšį tarp vyro ir moters į sielų lygmenį, kad tarp mūsų įsiviešpatautų Šchina, aukštesnioji jėga. Turime susijungti dėl šio tikslo, juk tik per tinkamą mūsų tarpusavio ryšį galėsime įgyti rojišką gyvenimą.
Iš pradžių Rojaus sode vyras ir moteris tarsi buvo kartu – tokie, kokius juos sukūrė Kūrėjas. Tačiau paskui Kūrėjas išvijo juos iš Rojaus sodo, nes jie ėmė tolti vienas nuo kito ir taip iš Rojaus sodo nusileido į mūsų pasaulį, kur kiekvienas egzistuoja atskirai.
Jeigu dabar teisingai susijungsime tarpusavyje, kad taptume viena širdimi, tai pakilsime atgal į Rojaus sodą, būseną, kai pajausime savo gyvenimą kaip amžiną ir tobulą!
Būtent taip patenkama į Rojų. Nesuprantu, kodėl žmonės galvoja, kad yra kokie nors kiti metodai ten patekti. Žmonija labai klysta, manydama, kad į Rojų galima patekti laikantis religinių tradicijų. Mes turime sukurti deramus santykius čia, šioje žemėje ir būtent per juos grįšime atgal į Rojų.
Kas yra Rojaus sodas? Tai vyras ir moteris, vėl tapę vienu žmogumi, kuris gyvena viename bendrame nore, kuriame įsiviešpatauja aukštesnioji jėga, Kūrėjas.

Iš 2016 m. kovo 31 d. 707-ojo pokalbio „Naujasis gyvenimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lyčių kova I dalis

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, I dalis

Integralios šeimos paslaptis

Komentarų nėra

Lyčių kova I d.

Vyras ir moteris

Laisvė ir instinktai
Klausimas. Lyčių karas – tai labiausiai jaudinanti kova, kurios žmogus imasi nuo ankstyvos vaikystės.
Šis skirtumas jau akivaizdus tarp berniukų ir mergaičių sulaukusių penkerių septynerių metų, tarp šių grupių atsiranda susipriešinimas, kyla konfliktai, kita vertus, jaučiama trauka.
Kaip paaiškinti šį visą gyvenimą besitęsiantį žaidimą?
Atsakymas. Žmogus – ydingiausia ir nelaimingiausia gamtos dalis. Juk visa negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta veikia pagal juose esančius instinktus. Liūtui ar liūtei, drambliui ir dramblienei nekyla klausimų, kaip elgtis vienam su kitu.
Jiems viskas aišku ir viskas vyksta pagal juos valdančius gamtos dėsnius. Kiekvienas žino, ką turi daryti ir veikia šiuose rėmuose. Jų gyvenimas kur kas paprastesnis nei žmonių.
Tačiau žmogui yra palikta veikimo laisvė, nes jis savo išsivystymu pranoksta gyvūną. Žmogus gali pats nuspręsti, kokie turėtų būti tinkami santykiai tarp vyrų ir moterų ir daugelis kitų elgesio formų, požiūris į visuomenę, gamtą, Aukštesniąją jėgą, apskritai į visą mūsų gyvenimą. Visa tai nejaudina gyvūnų ir netgi žmogaus, kuris ne itin pažengęs.
Tačiau išsivystęs žmogus mąsto apie tai ir užmegzdamas santykius veikia dirbtinai, užuot sekęs savo instinktais. Būtina ištirti vyro ir moters prigimtį, įsisąmoninti mūsų dabartinę ir galutinę būseną, į kurią turime ateiti.
Atsižvelgiant į tai, mums reikia patiems tarp vyrų ir moterų sukurti tokią santykių sistemą, kad vienas kitą papildytume, tokią, kokią sukurtų pati gamta, jei ji pati to imtųsi.
Tam mums reikia dar daug ko išmokti. Neįmanoma to išspręsti patiems, nepažinus gamtos dėsnių gelmės, žmogaus prigimties ir galutinio jo evoliucijos tikslo. Būtina suvokti vyro ir moters prigimtį, išsiaiškinti, kodėl jie būtent tokie, o ne kitokie, ir kokią tarpusavio santykių formą jie turi pasiekti. Akivaizdu, kad privalome papildyti kits kitą.
Nepanašu, kad žmonės tai suprastų. Vyro ir moters psichologija –itin jauna, vis dar vystoma tyrimų sritis. Be to, apskritai nieko nežinome apie žmogaus prigimtį ir vidinę jo psichologiją: požiūrį į pasaulį, į patį save, į savo gyvenimą ir perspektyvą.
Nematome ir neįsivaizduojame ateities vyro ir moters atvaizdo, kokie jie bus po šimto ar tūkstančio metų. Mums būtina žinoti, kokie turi būti idealūs vyro ir moters santykiai kiekvieną akimirką. Bet apie tai nieko nesuprantame.
Todėl negalime savo vaikams suteikti tinkamo auklėjimo šiuo klausimu, nežinome, ką jiems pasakyti. Mokyklinėje programoje taip pat nėra šio svarbiausio dalyko. Visa tai įneša netvarką į mūsų gyvenimą ir labai daug nusivylimų bei problemų, net tragedijų.
Akivaizdu, kad toks auklėjimas tiesiog būtinas ir kabalos mokslas gali suteikti neįkainuojamą pagalbą.

Iš 2016 m. kovo 31 d. 707-ojo pokalbio „Naujasis gyvenimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, 1 dalis

Vyras ir moteris: būti ar nebūti kartu

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Komentarų nėra

Kaip spręsti žemiškas problemas?

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

Klausimas. Ar svarbu daug kartų skaityti kabalistinę knygą?
Atsakymas. Ne, nebūtinai. Skaitykite tai, kas jums patinka, artima, pajuskite, kad tai yra sakoma jums. Iš esmės, visiškai nesvarbu, ką būtent iš tikrųjų kabalistinių šaltinių skaitote, nes svarbiausias dalykas – jūsų iš širdies kylantis Šviesos siekis.
Kaip atsaką į savo siekį pamažu jausite artėjimą prie Kūrėjo – pajusite tai būtent virš problemų, kurias jums kels ta pati jėga tam, kad kreiptumėtės į ją. Po kreipimosi į ją problemos išnyksta, atsiranda trumpas atokvėpis ir vėl problema – ir vėl jūsų Kūrėjo siekis .
Viskas kyla iš Kūrėjo ir viskas išsisprendžia artėjant prie Jo.
Klausimas. Jeigu noriu išspręsti kokią nors problemą, tai man reikia susivienyti su draugais ir drauge turime skaityti knygą, kad pritrauktume teigiamą jėgą?
Atsakymas. Taip, problemos sprendimas slypi draugų sąjungoje, bet tai neatleidžia tavęs nuo jos sprendimo šio pasaulio lygmenyje.
Tu negali spręsti materialių problemų tiktai dvasiniu būdu. Privalai veikti fiziniame lygmenyje, o sprendimas ateis per tavo ryšį su draugais ir Kūrėju.

Iš 2016 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienas sprendimas visoms problemoms

Ketinimo jėga

Indas siauru kakleliu

Komentarų nėra

Kur išėjimas iš tamsaus miško

Krizė, globalizacija, Platinimas

Klausimas. Kaip žmogus, nepaisydamas visiškos tamsos, vis dėlto gali artėti prie tikslo?
Atsakymas. Žmonija jaučiasi pasiklydusi tamsiame miške ir mano, pati rasianti išėjimą iš jo. Miškas milžiniškas, beribis, besidriekiantis tūkstančius kilometrų į visas puses.
Argi galėsime patys iš jo išeiti? Niekada! Leisies į kairę, leisies į dešinę, mėginsi rasti kryptį pagal žvaigždes, bet nežinai, kokia kryptimi gali būti atsarginis išėjimas, kur rasti žmones, kurie tau padės. Nieko nežinai.
Tačiau mūsų pasaulis – tai ne gūdus miškas, kuriuo klaidžiojame, palikti likimo valiai. Egzistuoja sistema, atsiradusi dar iki žmogaus sukūrimo, kuri valdo mus ir viską kontroliuoja. Žmogus nieko nedaro be komandos iš viršaus. Turime tik galimybę susitapatinti su šiuo procesu, su programa ir taip paspartinti savo vystymąsi.
Kuo labiau solidarizuosimės su šiuo procesu, suprasdami ir jausdami jį, arba net nejausdami priimame tikėjimu aukščiau žinojimo ir norime jame dalyvauti, tuo smarkiau jį pagreitinsime. Suvokiame, jog ši programa duota iš viršaus ir mums verta joje dalyvauti.
Visais savo veiksmais tiktai prisidedame prie šios sistemos, kuri mus valdo. Ir net jeigu nieko nesiimtume be pačių įprasčiausių, sąlygiškai pasyvių veiksmų: truputį mokintumės ir stengtumės platinti šias žinias, jau eitume pirmyn. Netgi taip spartiname procesą.
Ir paprastas, kabalos nestudijuojantis žmogus irgi eina pirmyn. Matome, kaip greitai mūsų laikais keičiasi pasaulis ir keisis vis greičiau. Nuo ryto iki vakaro pasaulis pasikeis neatpažįstamai. Ir šie pokyčiai vyks kasdien, jų greitis smarkiai išaugs.
Mums tereikia laikytis kabalistų patarimų, ir viskas. Žmonija atsidūrė tamsiame miške ir nežino, kur eiti. Bet įsivaizduokite, jog staiga surandame žemėlapį, paslėptą medžio drevėje. Aišku, kad kitos išeities nėra – tik pasitelkti šį žemėlapį.
Tokia tad mūsų pasaulio būsena, žmonės pamažu pastebi, kad užėjo į tamsą. Ir todėl jie neturi kitos išeities, tik imti šį žemėlapį, juk kitaip jis prapuls. Ir tada kabalistai perduos šį žemėlapį pasauliui ir išmokys jį, kaip išeiti.
Bet kuriuo atveju, išeisime iš šio miško – klausimas tiktai tas, kiek paskubinsime laiką. Spartindami laiką, anuliuojame kančias! Tarp kančių kelio ir šviesos kelio yra milžiniškas skirtumas.

Iš 2016 m. balandžio 20 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis ant naujos eros vystymosi slenksčio

Žaidimas pagal gerumo taisykles

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Komentarų nėra

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, 1 dalis

Vyras ir moteris

Moteris pagal savo prigimtį monogamiška ir prisiriša prie vyro, su kuriuo turėjo intymių ryšių. O vyras – poligamiškas ir paprastai neprisiriša prie moters, su kuria turėjo seksualinių santykių. Šios mūsų savybės kilo iš gyvūninio pasaulio. Gamta taip sutvarkė rūpindama jaunikliais.
Todėl tik moteris turi ypatingą nekaltybės simbolį, liudijantį, kad ji nebuvo su vyru. O vyras tokio simbolio neturi. Tai todėl, kad moteris turi ypatingą vertybę – priklausyti tik vienam vyrui.
Juk kiekvienas vyras, kuris turėjo ryšį su moterimi, palieka joje savo genus. Jeigu moteris turėjo dešimt vyrų, o po to ji pagimdo vaiką nuo vienuoliktojo, tai kūdikio psichologiniai, fiziologiniai ir dvasiniai duomenys ir iš visų ankstesniųjų dešimties. Moteryje lieka atmintis apie intymų ryšį su kiekvienu vyru, tiek materiali, tiek dvasinė.
Kalbama ne apie paprastą prisiminimą, o apie genus, vidinius įspūdžius, atsispaudusius jos kūne. Ir jeigu po to ji pagimdys vaiką, tai jame atsiskleis visų jos ankstesnių vyrų genai.
Todėl taip svarbu, kad mergaitė būtų nekalta ir priklausytų tiktai vienam vyrui. Jeigu vyras nori, kad moters pagimdytas vaikas turėtų tiktai jo savybes, tada jam reikia ieškoti skaistuolės.
Klausimas. Dažnai atsitinka, kad vyras naudojasi savo padėtimi ir valdžia, kad pasiektų intymių ryšių su moterimi pavaldine. Manoma, kad tai ne tik noras mylėtis, bet ir galimybė įtvirtinti savo valdžią?
Atsakymas. Kai vyras ima valdyti kitus, jis panorsta turėti moteris pavaldines. O priklausomybė apibrėžiama būtent per seksualinius ryšius. Matome tai iš gyvūnų, žmonių gyvenimo, ir todėl dar išvysime daugybę panašių skandalingų istorijų policijoje, valdžioje, visuose visuomenės sluoksniuose.
Reikia suprasti, kad tai natūralus reiškinys, kurio galima iš dalies išvengti tinkamai organizavus darbo vietas. Bet visai pašalinti panašių atvejų neįmanoma, juk tokį elgesį paveldėjome iš gyvūnų lygmens.
Vyras, turintis tam tikrą statusą visuomenėje, ima žiūrėti į moteris pavaldines kaip priklausančias jam. Tad tinkamas auklėjimas būtinas, mat sukurs tarp mūsų kitą santykių sistemą. Mes privalome sukurti tokią visuomenę, kur visi bus lygūs, nepaisant to, kad visi absoliučiai skirtingi.
Mūsų tikslas bus vienybė ir susijungimas, kai jau negalės būti mažų ir didelių, vadovų ir pavaldinių.
Sveikas vyras jaučia, kad kiekviena moteris pasaulyje potencialiai priklauso jam, išskyrus artimas giminaites. Vienintelis sprendimas – tai visiškos lygybės sąlyga. Būsenos „Vyras ir moteris – Šchina tarp jų“ galima pasiekti ne tada, kai vienas valdo kitą, o kai abu visiškai lygūs.
Kitaip tariant, kiekvienas iš jų, ir vyras, ir moteris, privalo dirbti prieš savo prigimtinį egoizmą ir padėti vienas kitam papildyti vienas kitą taip, kad tarp jų nebūtų jokių skirtumų, be to, tik tai dėl to, kad atskleistų aukštesniąją jėgą, kuri jiems tampa svarbiausia. Aukštesnės jėgos atskleidimas tarp jų – tai išsitaisymo priežastis, kurią jie nori sukurti virš savęs.

Iš 2016 m. kovo 31 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 708 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias meilės pažinimo link

Ar galima priversti mylėti?

Melodija dviem balsams

Komentarų nėra

Naujasis Sinedrionas

Mokytojas ir mokinys

Klausimas. Ar Jūs turite šios metodikos tęsėją? Kas po Jūsų pratęs kabalos mokymą?
Atsakymas. Bet kuris iš jūsų ir visi kartu.
Nemanau, kad tai bus vienas žmogus, kadangi pasiekėme būseną, kai naujajai kartai, visiems mano mokiniams, nėra skirta būti individualistais. Dabar atsiskleidžia bendra kūrinio schema, kuriai būtina grupė!
Matome, kad jei anksčiau buvo žymūs mokslininkai vienišiai: Niutonas, Leibnicas, Einšteinas, Boras, Landau, Kapica ir kt., tai dabar yra kolektyvai! Bet kokie moksliniai uždaviniai sprendžiami rimtų kūrybinių grupių: proveržiai pavyksta tik daugybės žmonių pastangomis!
Lygiai tas pats ir kabaloje. Jei anksčiau buvo kabalistai vienišiai, tai, akivaizdu, jų laikas praėjo. Baal Sulamas, Rabašas ir aš – tai pereinamoji grandis, o visi mano mokiniai, vadinamoji „cecho brolija“ gimę tam, sukurti ir apmokyti taip, kad būtent tarpusavyje spręstų dvasines problemas ir vestų kitus paskui save.
Taip buvo ir prieš kelis tūkstančius metų. O paskui, paskutiniuosius 2000 metų, išvarymo laikotarpiu, visa tai išnyko ir buvo perduodama tik plonyte srovele. Bet dabar viskas grįžta į savo vėžes.
Klausimas. Vadinasi, nuo rato viskas prasidėjo ir ratu viskas baigiasi? Juk Sinedrionas – tai ta pati grupė?
Atsakymas. Taip, būtinai turi būti grupė.
Esmė ta, kad grupė panaši į Kūrėją. Tai vienintelis junginys, kai mes esame kartu ir kiekvienas iš mūsų sumažina, anuliuoja save, atsižvelgdamas į rato centrą (minusas). O, kita vertus, rato centre susikaupia visi mūsų lūkesčiai, ateities ketinimai (pliusas). Būtent pliusas ir minusas daro mus panašius į Kūrėją.
Galiausiai rato centre mes pajaučiame Aukštesnįjį pasaulį.
Kūrėjas nori, kad mes Jį nugalėtume. Jis sukūrė egoizmą, o mes turime jį ištaisyti taip, kad pajaustume, sugautume, atskleistume  Kūrėją. Todėl yra pasakyta: „Nugalėjo Mane sūnūs Mano“.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė galimybė pasistūmėti

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Laisvo pasirinkimo pakopos

Komentarų nėra

Grįžti į Adomo pavidalą

Viena siela

Klausimas. Jei Kūrėjas sukūrė kūrinį pagal savo atvaizdą ir pavidalą, tai kam jį taisyti?
Atsakymas. Biblijoje pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė Adomą. „Adomas“ hebrajiškai reiškia „žmogus“. Kitaip tariant, Adomas – dvasinio žmogaus, sukurto pagal Paties Kūrėjo atvaizdą, prototipas.
Ir tada šis žmogus nusidėjo, t. y. nukrito iš dvasinio, davimo, meilės, panašumo į Kūrėją, lygmens į priešingą Jam lygmenį ir sutrupėjo į daugybę mažų dalelių. Ir dabar mes visi kartu turime pakelti šį žmogų.
Mes esame Adomo sūnūs, nes kiekviename iš mūsų yra jo dalelė. Mes turime susivienyti ir vieningai kartu pakelti Kūrėjui savo vidinius lūkesčius ir egoizmo ištaisymą. Tačiau dabar mes nesame Jam tapatūs, mes priešingi Jam.
Todėl turime grįžti į savo  pradinę būseną, ištaisyti visas daleles ir susivienyti į vieną visumą, į tą patį Adomą. Tai ir yra mūsų išsitaisymas. Todėl įsako „pamilk artimą, kaip pats save“  vykdymas yra kelias į išsitaisymą.
Klausimas. Kaip paaiškintumėte, kad vieni kenčia labiau negu kiti? Pavyzdžiui, vienas gimė be namų, be šaknų ir visas jo gyvenimas – kova už gyvybę, kitas gimė gausoje ir nematė gyvenime nei kliūčių, nei kančių.
Atsakymas. Kiekvienas iš mūsų kilo iš įvairių dvasinio Adomo lygmenų. Vienoje dalelėje jo daugiau, kitoje mažiau, ir visos jos kilo iš įvairių dalių: iš smegenų, rankos, kojos, liemens ir t.t.
Adomas – tai dvasinė sistema, kurią nagrinėjame kaip savo kūną, kiekviename yra kita jo dalis, kita didelės bendros sielos šaknis. Todėl kiekvienas turi savo likimą, pradines sąlygas ir, be abejonės, įvairias galutines būsenas.
Tačiau mes visi kartu sudarome vieną pavidalą, ir todėl aš vis tiek save kompensuoju! Kuo aš blogesnis, tuo man lengviau išsitaisyti! Ir kiekvienam skirtasis darbas yra toks pats.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonija – uždara sielų sistema

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kur yra siela?

Komentarų nėra

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Dvasinis darbas, Grupė

Žmogus negali ilgai išsilaikyti su tinkamu ketinimu. Vos tik jis gauna naują norą, jis akimirksniu atsinaujina.
Tarkime, vidumi pasikeičiu, ir visą, ką turėjau anksčiau, iš karto išnyksta. Tokiu atveju man reikia stipraus išorinio poveikio.
Jis turi nuolatos mane lydėti, ir tada priklausomai nuo šio poveikio, nuo to, kiek leisiuos veikiamas, niekad neatsiplėšiu nuo principo „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“.
Juk viso, kas vyksta su manimi, priežastis ne ta, kad kažkas priešais mane ką nors sumanė, ne taip pasakė, ne taip pažiūrėjo į mane ar ką nors padarė. Visa tai susiesiu su Kūrėju.
Turiu nuolatos jausti, kad už visko slepiasi Kūrėjas, kad pakilčiau dar virš kokio nors egoistinio iššūkio. Ir taip nuolatos, kol virš visų nemalonumų, atstūmimų, neapykantos neišskleisiu meilės skėčio. Ir tuomet imsiu atskleisti Kūrėją.
Todėl mums būtina aplinkui sukurti tokią stiprią atmosferą, kuri visuomet mus veiktų ir padėtų išlaikyti mintį, kad „nėra nieko kito tik Jis“. Ir kad visos Kūrėjo nukreipimas, visos Jo kliūtys, kaip Jis žadėjo Abraomui: „Apsunkinsiu faraono širdį“ ir neišvestų mūsų iš kelio, kad sakytume: „Ne, tai Jis, tai Kūrėjas“.
Ir taip, virš visos neapykantos draugams ugnies turime tiesti meilės tiltelius, suprasdami, kad viskas, kas mumyse verda, tikslingai mums atsiųsta Kūrėjo, kaip pasakyta „Sukūriau blogąjį pradą“.
O tiltelius tiesiame Jo padedami, ir tuomet tose sąramose tarp mūsų imame atskleisti Kūrėją. Iš visų elementų, kuriuos kuriame tarpusavyje, imame pasiekti Jo būdą, Jo savybes, Jo poveikį mums. Iš betarpiškų ir priešingų savybių kuriamo savo pojūčius, savo Kūrėją, tarsi Jį kurtume.
Visa tai mūsų laukia priešaky. Juk klausimas tik tas, kad mums reikia sukurti tokią grupę, kuri neleistų pamiršti, kad „nėra nieko kito, tik Jis“ ir visa, kas vyksta su mumis, kyla iš Jo.
Čia svarbiausia – tarpusavio laidavimas, kai kiekvienas iš mūsų ir visi drauge laiduojame, kad padarysime viską, ką tik galime megzdami tarpusavio ryšius, kad nė vienas draugas nepaliktų „Nėra nieko tik Jis“ laiko: tos minties, to jausmo, to pojūčio.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. 4-osios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra nieko stipriau už mintį, III d.

Viską gauti ar viską atiduoti?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Komentarų nėra

Japonija: robotai dirba vietoj fermerių

Krizė, globalizacija

Komentaras. Pasaulis sparčiai artėja prie visuotinio robotų naudojimo. Japonijoje robotai pradeda dirbti vietoj fermerių, ir nuo 2016 m. pabaigos iki 2017 m. pradžios suplanuota sukurti visiškai robotizuotas fermas.
Įdomiausia, kad neseniai į Japonijos Chosi Sinjiti vardo literatūros konkurso finalą pateko roboto parašyta apysaka. Taip pamažu žmogų keičia robotai.
Atsakymas. Esmė ta, kad žmogų galima pakeisti visur, išskyrus dvasinį darbą.
Kiekviename iš mūsų yra taškas širdyje – dvasinis taškas, ryšys su Kūrėju, mūsų panašumas į Kūrėją. Jo neįmanoma sukurti dirbtinai! Ši savybė suteikta būtent gyvam žmogui – biologinei būtybei, ir į robotą jos neperkelsime!
Todėl mums nereikia jaudintis dėl darbo praradimo. Tegul jį atlieka robotai.
Atlikime tai, ką ir turi žmogus: išvystyti savyje šį Dieviškąjį tašką iki visiško panašumo į Kūrėją būsenos. Atvaizdas, kuris išsivystys mumyse, ir bus vadinamas žmogumi. O visa kita – tai dūlėjantis kūnas, ne žmogus, o gyvūnas.
Robotai sukurti tam, kad pastūmėtų mus šiam darbui.
Klausimas. Ką reiškia „tapti panašiam į Kūrėją“
Atsakymas. Tapti panašiam į Kūrėją – vadinasi – išvystyti savyje vidinį paslėptą norą, kuris vilioja mus į vienybę, draugystę, abipusę pagalbą, abipusį ryšį iki pat visiško visų susiliejimo į vieną bendrą  pavidalą, kuris vadinamas „Adomu“ – nuo žodžio „dome“ („panašus į Kūrėją“). Šią būseną turi pasiekti  visi žmonės, visa žmonija.
Ir nes galime tai padaryti. Dėl to gamtoje egzistuoja ypatingos jėgos, apie kurias kalba kabala, ji padeda jas išryškinti ir jomis naudotis, kad taptume panašūs į Kūrėją.
Žmonijos ateitis – tai visuomenė, kurioje fizinį darbą dirba tik mašinos, o žmonės užsiima dvasiniu darbu. Tai ir vadinama žmogaus lygmeniu.

Iš 2016 m. balandžio 24 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Robotų revoliucija prasideda

Žmogus be darbo – ne žmogus

Pasaulio bankas apie gilėjančią krizę

Komentarų nėra

Spręsti Anglijai

Izraelis ir pasaulio tautos, Krizė, globalizacija

Komentaras. birželio 23-oji – reikšminga diena: Anglijoje vyks referendumas dėl jos išstojimo iš Europos Sąjungos.
Didžiosios Britanijos premjeras ministras Džeimsas Kameronas kreipėsi į žydų bendruomenę su prašymu balsuoti už tolesnį šalies buvimą ES, nes, jo žodžiais tariant, ,,mes visais atžvilgiais padedame jums ir raginame Europą ginti Izraelį“.
Atsakymas. Tiesą sakant, Anglija – antisemitiškiausia valstybė. Nors ministras pirmininkas teigia priešingai, tačiau, prisimenant Anglijos diplomatinę praeitį, tai, žinoma, yra visiškai ne taip.
Komentaras. Visi su nerimu laukia referendumo rezultatų, nes daugybė pasekmių priklauso nuo to, ar Anglija pasiliks ar išeis iš ES.
Atsakymas. Kalbant apie taktiką, tai yra apie artimiausio laiko programą, ES tai nėra naudinga, nes Anglija yra pasirašiusi daugybę dokumentų, kuriuos teks peržiūrėti.
Gali būti, santykių nutraukimas abipusiu sutarimu ir padėties normalizavimas šalims kainuos kelis milijardus dolerių. Tačiau po truputi viskas nurims. Kalbama, kad palaipsnis Anglijos išėjimas, ryšių nutraukimas su ES gali užtrukti net dešimt metų.
Klausimas. Kaip tai paveiks Europos Sąjungą?
Atsakymas. ES šalys narės pajaus, kad galima išeiti, ir pradės tai daryti.
Reikalas tas, kad Europoje susiklostė paradoksali situacija: vokiečiai suteikė visiems paskolų, dabar visi priklauso nuo jų. Ir nors kalba eina apie finansinę skolą, tačiau ji suteikia teisę Vokietijai vadovauti politikai. Išeina nelygiaverčiai politikos mainai į pinigus.
Anglija gali sau leisti išeiti iš ES. Ateityje ši sąjunga vis tiek iširs, nes Europoje nieko nedaroma, kad šalys, tautos suartėtų ir pavirstų į kažką bendra. Jas kol kas vienija tik atviros sienos ir vadinamoji bendra rinka.
Tai, kad šalys arti viena kitos, nieko nereiškia. Atvirkščiai, gal net ir blogiau vienijimosi prasme.
Komentaras. Bet iš esmės, jie panaudojo dvasinį principą – vienybę…
Atsakymas. Šiandien jie neturi jokių dvasinių principų. Religija jų nevienija, jos jau nebėra. Vienija tik islamas, kuris sėkmingai įsišaknija visose ES šalyse. Islamui visiškai nesvarbu – Prancūzija, Vokietija, Italija ar Ispanija. Jiems svarbu, kad būtų kalifatas.
Iš esmės, strategija labai paprasta. Jeigu Anglija nori pasilikti ES, tegu pasilieka, tačiau ateityje vis tiek reikės išeiti iš jos. Galbūt dabar išėjimas Anglijai nėra labai naudingas, tačiau vėliau ji pasinaudos juo. Jai nereikės paisyti jokių apribojimų ar europietiškų įstatymų, ji pati sau galės komanduoti.
Pagal savo psichologiją ši salų valstybė yra nuošaly visų kitų. Žvelgiant iš istorinio taško, Anglija visada priešinosi Europai, todėl neturėtų atsigręžti į ES. Jai būtų geriau tapti nepriklausoma nuo jos, bet politikai turi savo išskaičiavimų.
Klausimas. Po visų tų istorinių ciklų mes visgi turime sukurti kažką vieningo?
Atsakymas. Kažkas vieningo gali pavykti tik per Izraelį. Štai čia yra problema. Todėl galiausiai Europą suvienys fašizmas, jie kartu atsisuks prieš mus.
Gamtos logika, jėgos, glūdinčios joje, prives mus prie šito, jei tik mes savo pastangomis nepasistengsime atnešti į pasaulį gerąją Aukštesniąją jėgą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur eina Europa?

Senosios Europos bejėgiškumas

Europa patiria sudėtingiausią laikotarpį

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »