Klausimas. Yra versija, kad lupikavimą išrado Babilono kabalistai. Ar tai tiesa?
Atsakymas. Nemanau, kad taip, juk pačiame Babilone nebuvo kabalistų. Jie išėjo iš tos Babiloną palikusios grupės, o joje lupikautojų tikrai nebuvo.
Lupikavimas buvo draudžiamas iki Antrosios Šventyklos sugriovimo, po kurio prasidėjo visuotinis nuopuolis į egoizmą, išsibarstymas po visą pasaulį, žydų tautos tremtis.
O kai tauta nukrito iš dvasinio pasaulio, tuomet atsirado lupikavimas su itin aukštais procentais prekėms, niekas to nesuprato, todėl žydus kaltino tuo, jog jie išrado ypatingas matematines formules, pagal kurias apvoginėdavo sąžiningus žmones.
Tačiau dabar, jei nueisite pas bet kurį bankininką ir paklausite, kas tai, jis jums populiariai paaiškins, kas jis tas ypatingas procentas. Jei skolinu tau pinigus, tai tu turi man juos gražinti su procentais – tai teisinga. O jeigu pinigų negražinai laiku, tai turi sumokėti papildomus procentus.
Kitaip tariant, jau yra procentas už procentą, nes atsižvelgiama į padarytą žalą negavus pinigų, kuriuos tikėjaisi gauti ir laiku neišleidai į apyvartą.

Iš 2016 m. kovo 27 d. pamokos rusų k.

„Bet kurio mokslo vertę lemia jo paskirtis. Nėra mokslo, kuris neturėtų tikslo. Todėl mokslas vertinamas ne pagal jo tikslumą ir teikiamas žinias, o pagal naudą ir pranašumus, kuriuos jis suteikia žmogui.
Atitinkamai, išnykus naudai, kurią suteikia mokslas, dingsta ir jo vertė.
Mokslas visada remiasi aukštesniuoju pagrindu ir galiausiai yra vertinamas pagal aukštesnįjį tikslą. Būtent tai, kiek mokslas atitinka aukštesnįjį tikslą, lemia jo neišnykstamą vertę.
Jeigu tikslas yra kažkas laikina, tai ir mokslas išnyksta kartu su trumpalaikiu reiškiniu, kartu su tuo laikinu tikslu.“ (Baal Sulamas, „Kabalos mokslas ir šiuolaikiniai mokslai“)
Natūralu, kad mūsų Visata su savo dėsniais, kurie mums atrodo nekintantys, turi pradžią ir pabaigą. Bet kurios dinaminės sistemos vystymesi yra pradžia, vidurys, kulminacija, po to kritimas, mažėjimas ir gesimas.
Todėl, kaip šiandien jau pradedame matyti, tie dėsniai, kuriuos tyrinėjame ir laikome absoliučiais, egzistuoja tik mūsų jutimų ribose ir tik mūsų atžvilgiu. Jeigu mūsų jutimo organai būtų kitokie, suvoktume visiškai kitokius dėsningumus ir ryšius.
Klausimas. Taigi, norint tapti fiziku, man nereikia keistis viduje? Aš tiesiog tyrinėju, kaip aplink mane keičiasi pasaulis, ir kuriu atitinkamus prietaisus.
Atsakymas. Iš esmės, bet kuriame moksle, kai ką nors tyrinėju, aš galiu sustabdyti tam tikrą kintamą parametrą ir tęsti tyrimą tik su pastoviu parametru.
Taip ir čia. Mes nesąmoningai suvaržome save egoistiniais jutimo organais ir tyrinėjame jais pasaulį. Todėl mums atrodo, kad, išskyrus jį, nieko nėra. Mes užmirštame, kad viskas kyla iš mūsų jutimo organų, kurie užfiksuoti mumyse iš pat pradžių, iš prigimties.
O jeigu galėtume juos keisti, sukurtume visai kitą mokslą, kurio rezultatai priklausytų nuo mūsų naujų savybių.
Tai iš esmės keičia visus dėsnius! Iš absoliučių jie virsta santykiniais. Ir išeina, kad kiekvienoje pakopoje, su kiekvienu vidiniu pasikeitimu sukuri visiškai kitą mokslą, kitą būseną, kitą pasaulį. Pasaulis yra tai, ką tu suvoki.
Todėl kabalos mokslas kalba apie tai, kad, mums pradėjus keistis, atsiranda 125 fiksuoti pasikeitimų slenksčiai ir atitinkamai 125 pasauliai – 125 lygiai, arba suvokimo gelmenys. Trumpai tariant, 125 mokslai.
Bet, pasiekus aukščiausią pakopą, visi tavo ankstesni suvokimai susideda į vieną visumą, vadinamą „Begalybės pasauliu“. Štai šito mes dar negalime suprasti, nes, matyt, ten su mumis vyksta kažkoks ypatingas virsmas. Šios metamorfozės kol kas dar negalima suvokti.

Iš 2016 m. vasario 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Įkalinti Visatoje

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę