Šiomis dienomis prisimename ARI (Icchakas Lurija Aškenazi) – ypatingą žmogų. Esmė ta, kad aukštesnioji jėga, ta tikrovė, kurioje egzistuojame, atsiskleidžia mums šiame pasaulyje palaipsniui. Iš pradžių ji atsiskleidė žmogui vardu Adomas, kuris dėl to ir laikomas „pirmuoju žmogumi“.
Po to šis atskleidimas buvo perduodamas eilei kabalistų iki Abraomo ir nuo jo Izaokui (Icchak), Jokūbui (Jaakov), Mozei (Mošė), Aaronui, Juozapui (Josef), Dovydui (David) ir t. t. Visa Tora atsiskleidžia etapiškai, nes visa mūsų raida – egoistinė. Iš kartos į kartą egoizmas auga, žmonija vystosi, o kartu su ja vystosi kabala, kabalistai.
Iki Abraomo buvo tik nedidelės kabalistų grupės, bet jis subūrė didžiulę grupę, kuri vystėsi ir pasivadino Izraelio tauta, tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (Isra-el). Ši grupė dvasiniame kelyje patyrė daugybė pakilimų ir nuopuolių, sudužimą, leidosi į paskutinę tremtį, t.y. paskutinį nuopuolį.
Ari siela simbolizuoja išėjimą iš šios paskutinės tremties ir išsilaisvinimo pradžią, kitaip tariant, dvasinio pasaulio, aukštesnės jėgos atskleidimo visai žmonijai pradžią, kuri jau iš šio pasaulio galės atskleisti Begalybės pasaulį, sujungti du priešingus kūrinijos polius ir nuo laikino, mirtingo gyvenimo pereiti prie amžino, tobulo.
ARI ypatingas tuo, kad visiškai atskleidė mums kabalos mokslą. Jo laiku baigėsi paskutinės tremties laikotarpis ir todėl jis atsidūrė atsiskleidusio didžiulio egoistinio noro viršūnėje, ištaisęs šį norą, pasiekė visą kūriniją ir išsamiai aprašė šią išmintį.
Jis suprato, kaip susiję visos kūrinijos dalys, kokia forma, pagal kokius dėsnius, formules, kaip jie vystosi, ir kaip mes, žmonės, t. y. žmogiškos sielos, pradedama vis labiau juos atskleisti, artėjame prie visiško atskleidimo – savo galutinio išsitaisymo.
Visa tai ARI atskleidė ir aprašė šiuolaikinio žmogaus suvokimą, mūsų sielas, atitinkančiu būdu. Todėl kabalistai, suprantantys, kas buvo ARI, itin vertina ir gerbia jį. Tai iš tiesų išskirtinė siela.
Baal Sulamas rašo, kad jam trūksta žodžių, kad įvertintų ypatingą ARI sielą ir jo indėlį plėtojant kabalą. ARI paliko mums visus raktus, kad atvertume dvasinį pasaulį. Nūnai neįstengiame, bet tikėsimės, kad kada nors galėsime įsisąmoninti visą jo didybę.
Baal Sulamas rašo, kad nusipelnė įimti ARI sielą (ibur nešama) ir todėl galėjo parašyti komentarus „Sulam“ (Laiptai) „Knygai Zohar“ ir „Mokymą apie dešimt sfirų“ (Talmud ėsėr ha sfirot) – komentarai „Ec Haim“ (Gyvybės medis) knygai. Visa tai dėl to, kad ARI siela įsijungė į jį – tai ypatinga siela, unikalaus noro, kurį ištaisė šis didis kabalistas.
Žinoma, mums reikia stengtis nors šiek tiek prilipti prie šios didžios sielos. Ir kiek įstengsime įsijungti į jį, susijungti, nusilenkti priešais jį, tiek galėsime šiek tiek mėgautis jo šviesa ir galbūt suvokti ką nors iš jo atskleidimų.
ARI kalba itin ypatinga, sklandi, graži, minkšta, artima mums. Jis smulkiai aprašo kiekvieną detalę, kurią nusprendžia paaiškinti. Ir visi jo paaiškinimai iš esmės skirti, kad pritrauktume supančią šviesą, kad per studijavimą galėtume pasiekti dvasinio suvokimo.
Štai taip ARI pradeda knygą „Ec haim“ (Gyvenimo Medis):

Žinok, prieš kūrimo pradžią buvo tik aukščiausia,
viską savimi užpildanti Šviesa,
Ir nebuvo laisvos neužpildytos erdvės –
Vien begalinė, lygi Šviesa, viską savimi užliejusi.
Ir kai nusprendė Jisai sukurti pasaulius ir kūrinius, juose gyvenančius,
Šitaip atskleisdamas tobulybę savo…
Spinduliu nusileido Šviesa
Į pasaulius, esančius juodoje tuščioje erdvėje.
Ir kiekvienas kiekvieno pasaulio ratas ir artimi šviesai – svarbūs,
Kol centriniame taške nerandame mūsų pasaulio materijos,
Visų apskritimų viduje – atsivėrusios tuštumos centre…

Iš 2016 m. rugpjūčio 5 d. pamokos, skirtos prisiminti ARI