rašykite
prenumeruokite
2016-08-26 
Mums patiems savo pastangomis reikia siekti tokios būsenos, kai visąlaik saugome savo ryšį su Kūrėju, stengiamės būti susijungę tarpusavyje ir su Juo, nepražiopsoti, kas vyksta kiekvienoje gyvūninio ir dvasinio kūno ląstelėje, mūsų bendro kli/indo – mūsų grupės – viduje ir išorėje.
Visa tai vyksta pagal Jo norą, ketinimą, poveikį. O mes norime, kad mūsų ketinimas visuomet būtų nukreiptas į Jį. Ir taip džiaugiamės bet kokiais mumyse vykstančiais pokyčiais, bet kokiais svyravimais, mat tai suteikia mums galimybę pajausti, kad kažkur esame ir kažką darome.
Juk be šio judėjimo nejaustume, kad vyksta kokie nors pokyčiai. Nejausdami kliūčių, nejaustume gyvenimo, jo vidinio judėjimo. Todėl džiaugiamės įvairiomis kliūtimis – nesvarbu kokiomis! Jos verčia mus vis labiau susitelkti į abipusę pagalbą, nes būtent taip galime suprasti, kaip būti priešais Kūrėją, kad būtume Jo pora: Jis ir mes.
Ir todėl imame jausti savo gyvenimą ne suartėję su Kūrėju, o pats judėjimas Jo link tampa svarbus, džiugus, užpildantis mums. Kitaip tariant, tikslas ne prilygti Kūrėjui ir susilieti su Juo, o to siekti, nes būtent čia jaučiame dvasinio gyvenimo judėjimą
Tai primena bet kokią kūrybą : kai žmogus kuria – jis gyvena. Pats procesas suteikia gyvenimo pojūtį, nes tai judėjimas, tai naujų problemų, norų atskleidimas, jų sprendimas. Todėl mes šitaip ir elgiamės.
Turime kasdien, kas akimirką džiaugtis tomis pastangomis, kurias galime įdėti, kad judėtume „achišena“ (spartinant laiką) keliu pas Kūrėją.
Iš 2016 m. liepos 29 d. kongreso Sankt Peterburge pamokos Nr. 1
Daugiau šia tema skaitykite:
Komentarų nėra 
