Pateikti rugsėjis, 2016 mėn. įrašai.


Išblėsusi meilė

Vyras ir moteris

Klausimas. Nustatytos pagrindinės izraeliečių skyrybų priežastys. Pirmoji priežastis – išblėsusi meilė (36%), antroji – finansinės problemos (32,5%) ir trečioji – neištikimybė (11,2%).
Kaip jūs žiūrite į „išblėsusią meilę“?
Atsakymas. Aš nesuprantu, kas tai!
Aš žvelgiau į savo būsimą žmoną, nebūdamas nei tikinčiuoju, nei kabalistu, ir svarsčiau, ar galėsiu šį žmogų ištverti šalia savęs ilgą laiką.
Ir mačiau, kad galėsiu, nes ji nuolaidi, darbšti, mėgo mokytis, buvo pasiruošusi sekti paskui mane visus tuos metus, kol negalėjau vykti į Izraelį.
Tada buvo pavojinga net kalbėti apie išvykimą! Per patį pirmą pasimatymą aš pasakiau: „Aš išvyksiu į Izraelį. Jeigu nori, keliauk su manimi…“ O dėl ko dar susitikinėti? Ir ji sutiko.
Klausimas. Bet jūs nė neužsiminėte apie meilę…
Atsakymas. Meilė – tai jausmas, kuris gimsta tarp žmonių, jiems ilgai bendraujant, kai jie vienas kitą palaiko, rūpinasi vienas kitu, yra neabejingi vienas kitam.
Iš pradžių – tai hormonai, kaip su gyvūnais. Pažiūrėkite filmų apie gamtą ir ten pamatysite tą patį. Tik su gyvūnais tai vyksta tam tikru periodu, tam tikro amžiaus, o žmogui – nuolat.
Aš manau, kad visą tą meilę sugalvojo poetai, rašytojai, kad painiotų liaudį. Aš įsitikinęs, kad prieš kelis šimtus metų nebuvo jokios meilės, žmonės tiesiog jautė „ji man tinka“ arba „ji man netinka“. Buvo sutapimas, suartėjimas, savitarpio supratimas, palaikymas, štai ir viskas.
Klausimas. O kai sakoma „meilė išblėso“,– ką tai reiškia?
Atsakymas. Kokia meilė? Negali hormonai, ypač vyrams, veikti penkiasdešimt, šešiasdešimt metų – kiek pora gyvena kartu. Negali!
Klausimas. O kodėl jie kartais veikia? Kodėl žmonės gyvena kartu penkiasdešimt, šešiasdešimt metų?
Atsakymas. Jie gyvena kartu, nes gimsta vaikai, yra bendro turto ir t. t. Nieko nepadarysi – įprotis „mums duotas iš aukščiau“. Ir tai tikrai ne meilė!
Klausimas. Tai kas yra ta meilė?
Atsakymas. Meilė – tai abipusis supratimas, prisirišimas, atsakomybė. Tai partnerystė, vidinis ryšys, įsipareigojimas kitam žmogui. Niekas žmogaus nepriverčia, jis pats jaučia tą įsipareigojimą. Jis mato, kad ir jo partneris jaučia tą patį. Štai kas vadinama meile. Mes imame šį apibrėžimą iš kabalos mokslo, kuriame meilė – tai davimas kitam.
O mūsų pasaulyje – tai noras gauti iš kito kažko gyvūninio, momentinio ir kuo daugiau.
Tai labai egoistinė meilės traktuotė, priešinga jos esmei.
Klausimas. Pasirodo, meilė užauginama?
Atsakymas. Taip. Tarpusavio supratimu ir dideliu abiejų darbu.

Iš 2016 m. liepos 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę paprastai

Besąlyginė meilė

Kas yra meilė?

Komentarų nėra

Hitlerio gimimo dieną

Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien

Komentaras. Balandžio 20 d., Adolfo Hitlerio gimimo dieną, devyniuose Vokietijos universitetuose staiga spausdintuvai ėmė spausdinti lapelius, kuriuose buvo cituojami žodžiai iš Hitlerio knygos „Mano kova“: „Europa, prabusk! Europą užtvindė priešiški svetimšaliai. Žydai atsakingi už rasiškai svetimų elementų įkurdinimą prie Reino krantų“.
Tai parašyta labai seniai, o dabar išeina į pasaulį naujame kontekste.
Atsakymas. Dar Baal Sulamas rašė, kad nacizmas nėra Vokietijos pagimdytas. Todėl viskas sukasi ratu – vėl į nacizmą. Bet kokia žmonijos vystymosi istorija prasideda nuo mažų mastų.
Juk ir anksčiau egzistavo nacizmo užuomazgų, kurios evoliucijos eigoje nuolatos vystėsi, palaipsniui pasikartodavo ir paskutinį kartą ryškiai pasireiškė Vokietijoje. O dabar nacizmo apraiškos stiprėja visame pasaulyje.
Ir tai, kad „žydai atsakingi už rasiškai svetimų elementų įkurdinimą prie Reino krantų“ yra teisinga. Mes nekalti, kad jie veržiasi į Vokietijos teritoriją ir ten apsigyvena, bet mes kalti, kad neatvedame pasaulio į išsitaisymą, nepaaiškiname ir nerodome pavyzdžio, kaip tai padaryti.
Mes praktiškai nieko neveikiame, nes nepritraukiame Aukštesniosios Šviesos žmonijos ištaisymui. Žydai – vienintelė jėga, kuri gali tai padaryti. O jei to nedarome, visa, kas dabar vyksta – natūralu.
Nacizmas – tai kraštutinė abipusės neapykantos forma, kylanti žmonijoje. Žinoma, kad ji, visų pirma, bus nukreipta į žydus, be to, iš viso pasaulio. Tai bus kultivuojama absoliučiai visų, pradedant nuo daugybės aiškių, rimtų šaltinių, prie kurių palaipsniui prisijungs kiti, todėl, kad neįstengs neprisijungti.
Pamatysime, kaip dabar tai daroma Amerikoje ir Europoje, kadangi visa neapykanta kris ant jų, vietoj to, kad tai būtų nukreipta į Izraelį, juk tai mes, apskritai, esame kaip Mosado tvirtovėje.
O paskui teks kariauti, bet ne sausumoje, ore ar jūroje, o dvasinėje erdvėje. Štai kam privalome labai greitai paruošti Izraelio gyventojus ir žydus visame pasaulyje, išaiškindami jiems, kad jei mes susivienysime ir suprasime savo misiją pasaulyje, tai tuo nesusilpninsime ir neužmušime priešininko, o perdarysime, perauklėsime jį. Ir tada pasaulis sulauks savo gerosios pabaigos.
Viskas priklauso tik nuo mūsų. Imkime ir pradėkime tai daryti. Pamatysime, kur mes užėjome. Todėl laiko liko tik tiksliam išsitaisymui, o ne pamąstymams ir filosofijoms.

Iš 2016 m. balandžio 24 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiakultūriškumo vaisiai

Dešinysis radikalizmas Europoje, I dalis

Komentarų nėra

Nesavanaudiškos pagalbos nauda

Egoizmo vystymasis, Kabala ir kiti mokslai

Komentaras. Jeilio ir Harvardo universitetų psichologai atliko eilę tyrimų ir padarė išvadą, kad „žmonės dažnai padeda vienas kitam, nesusimąstydami apie riziką ir naudą. Be to, pagalba gali būti suteikta ne tik draugams ar giminaičiams, bet ir visai nepažįstamiems žmonėms. Kadangi negalima laikyti, kad taip elgiamasi dėl naudos, todėl tai yra evoliucinė mįslė.“
Nesavanaudiškai padedantys žmonės suvokiami kaip patikimesni, todėl taip ir elgiasi. Kitaip tariant, jie nori atrodyti parodyti, kad jais galima pasikliauti, pavyzdžiui, priimti į darbą. Todėl jie nesąmoningai atlieka labai gražius veiksmus kitiems matant.
Atsakymas. Žinoma, jie nori, kad į juos taip žiūrėtų. Jie tokiu būdu reklamuojasi ir gauna tam tikros naudos: visuomenės palaikymą, paaukštinimą darbe ir t.t.
Klausimas. O be naudos jie taip nesielgtų?
Atsakymas. Žinoma – ne! Mūsų prigimtis – egoizmas, kuris reikalauja energijos – kalorijų. Iš kur imsis ši energija? Man reikia matyti, iš kur ją gausiu ateityje, kaip save pripildysiu. Kaip automobilyje, kai atvažiuoji į degalinę, kad pripildytum baką, taip ir čia. Žmonės pasiruošę daug ką atiduoti už būsimą apdovanojimą, kuris jiems šviečiasi dėl to, kad apie juos gerai kalbės, paaukštins darbe, kad jų vaikai jais didžiuosis, kaimynai gerbs ir t.t.
Dėl to verta stengtis! O dėl ko gi perku būtent tokį butą, mašiną, leidžiu tiek pinigų, galėčiau visiškai ramiai, normaliai pragyventi ir be to.
Mūsų veiksmuose negali būti jokio nesavanaudiškumo, kadangi to mums neleidžia mūsų prigimtis! Tu turi visur naudoti kalorijas, džaulius, –  nesvarbu, kuo tai matuosime, – ir todėl turi juos gauti!
Vadinasi, žmogui priešakyje privalo šviestis kažkas tokio, kas suteikia energijos, dėl kurios ir stengiasi. O jei to nėra, negali dirbti, nes mes visi – mechanizmai, mašinos: galime veikti, tik jei turime energijos dabar arba ji šviečiasi mums ateityje.
Komentaras. Tačiau Jeilio ir Harvardo universitetų mokslininkai net neužsimena apie egoizmą?
Atsakymas. Žinoma, jie to nesupranta. Jie mano, kad tai normali mūsų prigimtinė būsena, kurioje nėra jokio egoizmo, net atvirkščiai – žmogus yra duodantis.
Komentaras. Taip, bet jie nustatė, kad iš šių veiksmų gaunama tam tikros naudos?
Atsakymas. Tačiau mokslininkai to nelaiko egoizmu. Egoizmu laikomas aiškus savo noro įgyvendinimas, pakenkiant kitiems. O jei akivaizdžiai tiesiogiai nekenki, tai nelaikoma egoizmu. Sakykime, aš su kažkuo deruosi, noriu kažką pigiau nusipirkti, jis nori brangiau. Tai – normalu.
O būna ir priešingai, kažkoks menininkas, pavyzdžiui, Modiljanis piešė „krauju“, iš bado negalėjo išlaikyti teptuko rankose, griūdavo bejėgis ant savo molberto. Tai yra laikoma kilnumu, pasiaukojimu, o ne egoizmo pasireiškimu. Iš tikrųjų – tai pats ryškiausias, aiškiausias egoizmas.
Žmogus negali aiškiai suvokti savo prigimties, jis linkęs viską permeluoti. Ką padarysi? Žmonija kol kas panirus į savo žaidimus, į nesuvokimą.
Turime tiesiog suprasti, kad gamta veikia pagal labai paprastą principą: yra energijos – judu, nėra energijos – stoviu. Todėl, jei žmogus kažką daro, vadinasi, tai jam kažkaip naudinga. O jei nori dirbti be naudos sau, tada turi studijuodamas kabalą išmokti prisijungti prie Aukštesniojo šaltinio energijos ir įgyti amžinąjį variklį.
Tada gausi energiją iš išorės, o ne tiesiog iš nulio. Prie tavęs tarsi prijungs kitiems nematomą energijos žarną, o gaudamas ją galėsi dirbti. Kitu būdu – ne.

Iš 2016 m. liepos 24 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusiimkite rožinius akinius!

Altruistai – egoistai

Neribotas egoizmo limitas

Komentarų nėra

Trečiojo pasaulinio karo pabaiga

Krizė, globalizacija

Klausimas. Politikos komentatorius iš Danijos rašo, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo kova šaltaisiais ginklais: žmonės eidavo į mūšį, žūdavo apkasuose ir t.t. Antrajame pasauliniame kare tokių tiesioginių susidūrimų jau buvo reta. Ten vyravo tankai, lėktuvai, šarvuočiai.
O dabar, kaip teigia komentatorius, vyksta Trečiasis pasaulinis karas, kai nesimato bėgančių kareivių, nėra šarvuotųjų pajėgų, bet vyksta ideologinis karas, suplanuoto terorizmo karas. Jis rašo: „Mums reikia sustabdyti migraciją, nes ilgalaikėje perspektyvoje jį sukuria teroristus iš žmonių, kuriems sunku integruotis į visuomenę“.
Jūs manote, kad Trečiasis pasaulinis karas tikrai jau vyksta?
Atsakymas. Taip. Daugybė sukilimų, „Arabų pavasaris“, visur vykstantys perversmų bandymai – tai ir yra karas. Toks jis ir bus. Jei šiandien tu imsi ką nors naikinti, tai pats negali būti tikras, kad tau nepadės bombos.
Klausimas. Vadinasi, valstybės ne taip susirems, kaip per Antrąjį pasaulinį karą?
Atsakymas. Nėra kur susiremti! Sienos atviros, oras atviras, jūra bendra. Tu negali nuo visų užsidaryti, kaip anksčiau karo sąlygomis, juk kitu atveju neišgyvensi. Šiandien tu maitiniesi, kažką gamini kitų šalių sąskaita, gauni sudėtines dalis iš kitų žemynų ir t.t.
Šiuolaikinis karas – tai ideologijų karas, kuris vyksta pusiau uždarais ir pusiau slaptais metodais.
Klausimas. Tai bus amžinasis ideologijų karas? Ar kažkas galės tapti nugalėtoju?
Atsakymas. Be abejo. Tarpinis sustojimas – islamo pergalė. Galutinis sustojimas – judaizmo pergalė savo gryna forma, kitaip tariant, visuotinas ryšys aukščiau savojo egoizmo.
Klausimas. Ką reiškia „islamo pergalė“?
Atsakymas. Tai tarpinė stadija, kol Europa bus pavergta islamo.
Europiečiai jau aktyviai mokosi arabų kalbos, vaikšto į mečetes. Juose nėra vidinio pasipriešinimo. O kiek žinome arabų charakterį, jie ras kelią į europiečius, juolab, kad šie patys panoro tarnauti islamui.
O paskui visa tai atsisuks prieš žydus ir Izraelį, ir štai tada įvyks tikrasis kūrinijos tikslo išsiaiškinimas, galima pasakyti, paskutinysis karas. Čia jau nebus abejonių, nei tarpinių būsenų – tai bus Kūrėjo atskleidimas. Visi pamatys, kad meilės ir davimo savybė – vienintelė, kuri laiko pasaulį, o kitu atveju jis paprasčiausiai išnyks, susinaikins.
Klausimas. Bet pasaulis neišnyks?
Atsakymas. Jis negali išnykti, nes kūrinijos programa ne tokia. Bet visi įsitikins, kad nėra kito kelio, išskyrus mokytis teisingų tarpusavio ryšių. Tai ir yra Mašiacho mokymas, ir žmonės jį studijuos.
Tai ne fantastika. Mes galime labai greitai pasiekti tokią būseną.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis pasaulinis karas jau laukia

Trečiasis pasaulinis karas nėra išeitis iš krizės

Karas ar taika?

Komentarų nėra

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Ketinimas, malda, Realybės suvokimas

Klausimas. Daugelis žmonių žino, kad norint realizuoti save, savo gyvenimą, prieš kiekvieną veiksmą labai svarbu minutę stabtelėti, pagalvoti: „Ko aš iš tiesų savo veiksmais noriu pasiekti?“ – ir tik tada imtis veiklos.
Ar iš tikrųjų susitelkimas į siekiamą tikslą, sutelkimas į ketinimą prieš veiksmą gali paveikti tikrovę ir padėti man įgyvendinti norą?
Atsakymas. Ketinimu vadinamas galutinis mano tikslas. Ir tuomet visi mano veiksmai nukreipiami į tą būseną, kurią noriu pasiekti.
Nekalbu apie žemiškuosius ketinimus. Kabalistas dirba su Aukštesniąja jėga, valdančia visą tikrovę, ir nuolat palaiko su Ja ryšį. Jis mato visą realybę, kylančią iš šios jėgos, kuri jame piešia visą tikrovę – ir vidinę: kaip jis save jaučia, ir išorinę, kurią jis suvokia penkiais jutimo organais.
Todėl mano akiratyje tik ši jėga, juk tai vienintelė jėga, kurianti tikrovę. Ir mano ketinimas nukreiptas tik į šitą jėgą: kaip aš nuolatos galvoju apie ją ir kaip artėju jos link, kaip kiekvienoje savo gyvenimo situacijoje, susijusioje su gerais ar blogais žmonėmis arba su mano vidinėmis būsenomis, arba su gyvūnais, augalais ir negyvaisiais objektais, – viską, ką jaučiu, susieju su ta pačia Aukštesniąja jėga, sukūrusia man šią tikrovę.
Esu tarsi kažkokiame šios jėgos sukurtame filme. Dalį filmo jaučiu sukantis aplink mane, o kitą – savyje, reakcijų į patį filmą pavidalu. Ir viską daro Aukštesnioji jėga – ir manyje, ir aplink mane.
Kiekvieną savo gyvenimo minutę turiu suvokti ir susilieti su Aukštesniąja jėga, kuriančia mano tikrovę aplink mane ir mano viduje, – tai ir yra mano ketinimai.
Tuomet imu tyrinėti, ką su manimi daro Aukštesnioji jėga, sukurdama įvairias būsenas – išorines ir vidines, t. y. mano reakcijas į jas.
Remdamasis kiekviena būsena, tiek išorine, tiek vidine, turiu išsiaiškinti, kad nėra nieko, tik ši jėga, o ji – gera ir kurianti gera, nes daro viską, net tai, kas labai baugina ir nemalonu, tik tam, kad kreipčiausi į ją, kaip kuriančią visas būsenas, juk ji – pirma ir paskutinė. T. y. viskas, kas vyko praeityje, vyksta dabar ir vyks ateityje – daroma tik Aukštesniosios jėgos.
Imu pasiekti tokią būseną, kai gyvenu šio ketinimo viduje, o mano tikslas – visą laiką gyventi jame, kartu privalau atlikti įvairiausius veiksmus, tos jėgos kuriamus manyje – ir dvasiniame, ir materialiajame pasauliuose.
Iš esmės, tai mano gyvenimas. Laimiu iš to, kad toje jėgoje atpažįstu, ko ji iš manęs nori, kaip ji mane formuoja, kaip kuria Aukštesnįjį pasaulį, kaip aš jį pasiekiu ir t. t. Aš judu dviejose plokštumose: į šį pasaulį turiu žiūrėti kaip į nusileidžiantį iš viršaus, o į Aukštesnįjį – kaip kylantį link jo iš apačios.
Taip gyvenu nuolat. Tada mano santykis su tikrove vadinamas ketinimu. Kabalistų knygose aprašyta daugybė ketinimų: kaip turiu žiūrėti į kiekvieną žingsnį savo kelyje, savo gyvenime.
Ketinimo padedamas kuriu savo tikrovę. Jei viską jungiu su Aukštesniąja jėga, kuri sukuria visą šį gyvenimą – ir materialųjį, ir dvasinį, tai gyvenu jau viename pasaulyje, o ne dviejuose, juk viskas atsiranda iš šios Aukštesniosios jėgos, ir daugiau nieko nėra, tik Ji.
Tuomet aš darau savo tikrovei gerą įtaką, aš ją kuriu, juk iš tiesų tikrovės nėra, viskas priklauso nuo to, kaip aš ją sukuriu.

Iš 2016 m. vasario 18 d. 695-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – ketinimas

Keiti ketinimą – keiti likimą!

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Komentarų nėra

Futbolas – tai religija

Kabala ir religija, gyvenimo prasmė

Klausimas. Daugybė tyrimų rodo, kad futbolas tampa kuo tikriausia religija. Kad patektų į profesionalaus futbolo sirgalių kohortą, žmogus turi specialiai žinoti, kaip stovėti, judėti, reaguoti. Jam futbolo aikštė tampa dvasiniais namais, kur patiriamos ypatingos emocijos. Tyrimuose pabrėžiama: „Čia milijonierius apsikabina su bedarbiu. Šiame lauke mes tampame lygūs“. Futbolas tampa ramsčiu šeimai. Stadione susitinka seneliai, tėčiai, vaikai, kurie nesirenka kartu kitur.
Ar galima sujungti religiją kaip tokią ir futbolą?
Atsakymas. Religija ir futbolas eina koja kojon. Tai tas pats, kaip garbinti bet kokį dievuką – ar žaidėjo, ar komandos, ar  laimėjimo forma: mes, manasis „aš“, mūsų ego yra centre, nes tai labai vienija.
Futbolas iš tikrųjų sujungia ir milijonierių, ir vargšą, ir visus. Neabejotinai! Bet tuo pačiu ir nuleidžia žmones. Čia nėra vidinio kilnumo, išaukštinimo – štai kur esmė. Anksčiau futbolas buvo šalies garbė, o dabar – viskas parduodama ir perkama.
Klausimas. Įdomu, kuo tai bus pakeista?
Atsakymas. Tai pasikeis į tuštumą. O po to iškils klausimas apie gyvenimo prasmę, nes ir futbolas nepripildys mūsų, – viskas baigsis. Augantis egoizmas pareikalaus naujo dievuko – kažko nepakeičiamo, amžino.
Klausimas. Kas tai bus?
Atsakymas. Tai, kas yra aukščiau mūsų gyvenimo: aukštesnysis egzistavimas, Aukštesnioji jėga, Aukštesnysis pasaulis. Aš tikiuosi, kad žmonija labai greitai tai suvoks. Kad daugiau būtų tokių futbolo varžybų ir greičiau atsiskleistų jų tuštuma ir menkavertiškumas, o ne didingumas ir ypatingos vertybės.
Tikėkimės, kad tokias pramogas pakeis iš tikrųjų geri žaidimai, ir mes varžysimės už pergalę, kai žmonės priartėja vienas prie kito.

Iš 2016 m. liepos 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Pagauk pokemoną – atskleisk Kūrėją

Naujasis internetas

Komentaras. Dabar labai populiarus žaidimas, kuris vadinasi „pokenomanija“. Žmonės bėgioja, tarkim, parke ir mobiliuoju telefonu ieško pasislėpusios figūros – pokemono. Jeigu aš pirmas randu vietą, kur jis slepiasi, vadinasi, jį sugavau.
Psichologas, biologas ir Privataus gyvenimo akademijos įkūrėjas iš Sankt Peterburgo apie tai rašo: „Man labai įdomi pokenomanijos patirtis. Visai neseniai buvo periodas, kai visi buvo pasinėrę į virtualųjį pasaulį, o dabar stebimas noras išeiti į realųjį pasaulį“, t. y. ten, kur vyksta žmonių susitikimai.
Šiandien žmogus ieško gyvenimo prasmės. Anksčiau ją suteikdavo valstybė, įmonė, partija, dabar žmogus pats turi ieškoti savo gyvenimo prasmės, savo talento, nes išorinės prasmės dingo, o vidinė prasmė – visada kūryboje, kūrime kažko unikalaus, ką gali sukurti tik tu“.
Atsakymas. Žmogus visada žaidžia, nes ieško gyvenimo tikslo, ieško, kaip save realizuoti. Todėl nesu prieš šį žaidimą, juk viskas, kas atsiranda mūsų pasaulyje, veda mus į išsitaisymą.
Klausimas. Ar žmogus gali gyvenimo tikslą atrasti per žaidimą?
Atsakymas. Žinoma! Visas kabalos mokslas – tai žaidimas. Sakoma, kad Kūrėjas žaidžia su Leviatanu. Ir mes žaidžiame tarpusavyje.
Žaidimas – tai veiksmas, kai įsivaizduoju sau tą būseną, kurioje dar nesu, kaip teatre. Jeigu mes ruošiamės ir kartu imituojame dvasines būsenas, kurios atsiskleidžia ryšiuose tarp mūsų, įsivaizduojame, kokios jos turi būti, tai pradedame jausti pakopą, esančią visai šalia dvasinio pasaulio.
Mes įsivaizduojame ateities visuomenę, kurioje visi susiję, ir tuo pritraukiame ypatingą energiją, kuri fiziškai stumia mus į priekį.
Klausimas. Tai mes – vaikai?
Atsakymas. Žinoma! Jeigu suprastume, kad mes – vaikai, ir iš tiesų būtume vaikais, jau seniai taptume rimtais suaugusiaisiais.
Pradėkime žaisdami augti, nes ateityje mūsų laukia labai šiltas, geras, mielas gyvenimas. Ir ten bus jau ne tik žaidimas, o tikras pokemonas. Juk vydamiesi pokemoną, vejamės Kūrėjo atskleidimą!
Būtent tuo užsiima kabalos mokslas. Mes pastoviai savyje ir ryšiuose su kitais nusiteikiame vis didesniam Kūrėjo atskleidimui. Mes vejamės tai, kol Jis pradeda atsiskleisti vis labiau ir labiau. Tai 125 neriboto, tobulo, aukščiausio būvio atskleidimo pakopos!
Ir tai ne bėgimas paskui kažkokią vaiduoklišką figūrą, o tai, kas keičia mūsų gyvenimą, išveda mus į kitą lygmenį.
Klausimas. Kas mus veda į priekį šiame žaidime?
Atsakymas. Vidinis mūsų ryšys. Kai prisitaikai prie jo, keiti savo jutimo organus. Išeini į kitą realybę vis labiau. Tai nesulyginama su tuo, kai bėgioji po parką ir kažko ieškai.
Komentaras. Ir, vis tik, tai – dar vienas žmonijos žingsnelis.
Atsakymas. Žinoma! Bet kokie reiškiniai mūsų pasaulyje duoda pažangą. Susikaupkime tikrai paieškai!

Iš 2016 m. liepos 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas pagal gerumo taisykles

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Širdžių apnuoginimas

Komentarų nėra

Jaunimo depresija

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Kalbėjausi su tėvais, kurie skundėsi savo vaikų depresine nuotaika. Jie pasimetę, nežino, ką daryti. Depresija verčia jaunus žmones elgtis kvailai, kad tik užtušuotų, nustumtų savo blogą būseną.
Tiesą sakant, nebuvau pasiruošęs jiems kažką atsakyti.
Depresija tarp paauglių – tarptautinė problema. Manoma, kad tokios būsenos yra iki 15 proc. visų paauglių, o kai kuriose šalyse šis skaičius viršija 15 proc.
Be galo skaudu matyti savo vaikus arba anūkus esant tokios būsenos. Todėl turime pabandyti jiems paaiškinti gyvenimo prasmę. Juk gyvenimas toks įvairialypis, toks sudėtingas ir gilus.
Jeigu plaukiojame paviršiumi, esame panašūs į tuos nešvarumus, kurie išplaukia iš gyvenimo sūkurio. Bet jei nersime į gyvenimą ir, svarbiausia, pasieksime jo gilumą, tai rasime ten gyvenimo prasmę, kūrinijos vystymosi programą, ir pamatysime, kad iš tikrųjų mes – ypatingos būtybės Visatoje.
Mūsų gyvenimas turi didžiulę prasmę! Mes galime pakilti aukščiau žvaigždžių, pakilti virš laiko ir erdvės, pasiekti beribę būseną!
Mes turime atrasti ir skleisti šias žinias ne dėl savęs, o dėl savo vaikų ir anūkų, ir pasiekti, kad jie būtų laimingi. Pagalvokime apie tai šiandien!

Iš 2016 m. liepos 17 d. TV programos „Dienos išmintis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas išgelbės jaunąją kartą?

Paauglių depresija

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Komentarų nėra

Ar pakeis dirbtinis intelektas žmogų?

Kabala ir kiti mokslai

Klausimas. Manoma, kad greitai automatizacija ir robotai pakeis didžiąją dalį darbinių specialybių, o žmonėms liks tik kūrybinės profesijos. Ką jūs apie tai manote?
Atsakymas. Tai vienintelis pažangos kelias. Mūsų laikais technologijos, automatizacija ir robotai išstumia žmogaus darbą.
Jei anksčiau mašinos atlikdavo tik mechaninius veiksmus, tai dabar jos gali atlikti veiksmus, atitinkančius žmogaus logiką ir valdančius techniką.
Šiandien laivai, lėktuvai, raketos ir kiti laivai valdomi automatiškai. Jau yra mašinų, kurios keliais važiuoja be vairuotojo. Ir čia nereikalinga ypatinga nuovoka ir technika – tik jutikliai ir valdymo koordinacija, nieko daugiau. Žmogus visiškai atsilaisvins dvasiniam darbui.
Klausimas. O kas bus, jei dirbtinis intelektas taps aukštesnis nei žmogaus? Sakoma, kad tai įvyks jau per artimiausius dešimt metų.
Atsakymas. Jis ir bus aukštesnis. Juk kompiuteris skaičiuoja greičiau už žmogų.
Bet mes kalbame ne apie jį, bet apie dvasinį suvokimą. Kompiuteris niekada negalės pakeisti žmogaus tame, kas nepriklauso šiam pasauliui, ypač jo dvasiniai siekiai.
O visur kitur pakeis, nes visa kita – tai mūsų kūnas ir mūsų kasdieninės gyvybinės funkcijos, kurias galima ramiai užprogramuoti ir įjungti mašinas.

Iš 2016 m. balandžio 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Japonija: robotai dirba vietoj fermerių

Robotų revoliucija prasideda

Komentarų nėra

Paauglių depresija

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

Komentaras. Amerikoje kenčiančių nuo depresijos paauglių skaičius padidėjo nuo 11 iki 13 procentų. Deja, jie labai retai kreipiasi į gydytojus.
Atsakymas. Jie nesupranta, kad serga depresija. Jie mano, kad toks yra įėjimas į gyvenimą.
Komentaras. Sakoma, kad yra trys svarbiausi depresijos simptomai. Pirmasis – staigus pasiekimų sumažėjimas kadaise klestėjusioje veikloje: moksle, muzikos užsiėmimuose ir t. t. Antrasis – pokyčiai vartojant maistą. Žmogus arba daug valgo, arba visai praranda apetitą. Ir trečiasis – nesugebėjimas sutelkti dėmesį į kažką konkretaus ir noras atsiriboti nuo aplinkinių. Ypač į tai linkę 12–17 m. paaugliai.
Atsakymas. Žmonės tokiame amžiuje ieško egzistavimo prasmės: „Aš pradedu gyventi! Kuo man užsiimti?“ Ir mato, kad nėra kuo užsiimti!
Mūsų laikais didelę pagarbą turėjo fizikai, poetai, muzikantai, matematikai, kosmonautai, tolimojo plaukiojimo kapitonai. Buvo romantika. O šiandien visus domina tik pinigai.
Akivaizdu, kad visi užmojai, romantika nuvertėjo. Jaunimas nežino, kas yra idealas, dėl kurio verta gyventi, kentėti. O juk tai metai, kai norisi save atiduoti kažkokiam aukštesniam tikslui! Ir tada atsiranda pasitikėjimas savimi! Žmogus didžiuojasi savo priklausomybe kažkam aukštesniam, ypatingam!
Anksčiau paaugliai svajojo apie žygdarbius. Net hipiai ėjo paskui grynumo idealus. O dabar visa tai dingo!
Atrodytų, jauni žmonės gali viską turėti, juk nuvažiuoti, sakykime, į Indiją, tas pats, kas nuvažiuoti į gretimą miestą pas senelę. Bet: „Kur man važiuoti, dėl ko, jei aš jau žinau, kas ten yra?“ Ir todėl jiems nieko neliko – jokių aukštesnių tikslų, jokios gyvenimo prasmės!
Aš neįsivaizduoju, kaip galima taip gyventi. Savo laiku blaškiausi tarp pasirinkimų, kuo būti. Mes turėjome labai daug galimybių. O šiandien šis poreikis lieka giliai viduje, tuoj pat užgęsta, nes priešais tarsi nieko nėra.
Štai ir išeina, kad žmogui kyla didžiulis nusivylimas dėl to, kad viduje slepiasi didžiulis poreikis, įtampa, troškimas, o priešais – tuštuma ir ignoravimas, kuris rodo jam gyvenimą. Nėra ko siekti, nėra kur savęs realizuoti. Kur bemiegės naktys?! Kur ieškojimai?! Nieko nėra. Ir todėl žmonės negali savęs surasti. Jaunystėje jie negali suprasti, ko siekti. Stoti į ekonomikos institutą, kad užsidirbtų pinigų?! Ar eiti į tam tikrą mokslą, kuris renka trupinius nuo milijardierių stalo?!
Jie neturi galimybių būti romantikais, jų nesudomino, nenurodė krypties. Jiems viskas neįdomu.
Klausimas. Tai kas bus?
Atsakymas. Kils toks nusivylimas, kad jie panorės sunaikinti šį pasaulį, kuris nieko jiems nežada, o tiesiog verčia gyventi.
Todėl daugėja savižudybių, populiarūs tampa pabėgimai į IGIL ir kitas teroristines organizacijas, narkotikų vartojimas, įsitraukimas į beprotiškus žaidimus internete, svarbiausia – užsimiršti ir kažkuo užsiimti.
Tai prarastoji karta. Mes neturime jiems ką pasiūlyti, jie patys neturi ką pasiūlyti. Apskritai, egzistuojame iš inercijos.
Klausimas. Bet nors kokią išeitį galima pasiūlyti?
Atsakymas. Yra tik viena išeitis. Mes specialiai atsidūrėme tokioje būsenoje, išėjome į finišo tiesiąją, ir mums liko tik viena – visuotinis tarpusavio vienijimasis, kad pasiektume kitą mūsų vystymosi pakopą. O ten jau atsiveria neribotos platumos, pripildymai, užmojai, romantika – viskas!
Todėl mūsų uždavinys – atvesti prie to jaunimą. Subrendo jų nusivylimas ir, nepaisant nihilizmo, vidinis poreikis.
O mes turime teisingai įsukti juos į šią romantiką, į ypatingą pasaulio suvokimą ir atskleidimą. Ne kažkokias pelkes, miškus ir net išėjimą į kosmosą, kad pasisukiotų aplink žemės rutulį, o visiškai kitą, naują pasaulį, į kurį galime pakilti, ten egzistuoti ir vystytis įvairiomis kryptimis, bet kokiose savybėse ir formose – kurti, svajoti, būti lygūs su dievais.
Štai ką galime pasiūlyti jaunimui. Tik reikia rasti teisingą priėjimą prie jų ir pasiūlyti. Problema – tik pirmas kontaktas. Mes turime jį rasti. Neverta laukti, reikia dabar pradėti.

Iš 2016 m. liepos 18 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

10 procentų žemės gyventojų kenčia nuo depresijos

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Kabala apie depresiją

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai