Klausimas. Jūs nuolatos kalbate apie vienybę, apie žmonių suartėjimą, susijungimą. Išeitų, kad „pamilk artimą“ – tai ne moralė, kaip piešia religija, o naujas tikrovės suvokimo būdas. Ir dėl to reikia susivienyti, o ne tam, kad tiesiog mylėtume kits kitą, tiesa?
Atsakymas. Mums nereikia suartėti tam, kad sąveikautume remdamiesi principu „tu – man, aš – tau, štai kokie mes gražūs, geri, mieli“. Ne.
Mums reikia pamažu atsiplėšti nuo šio pasaulio įsivaizdavimų ir suprasti, į kokią tarpusavio sistemą galime įžengti, kiek kolektyvi sąmonė, kurią galime įgyti dar mūsų pasaulyje, iš tikrųjų atveda mus į visiškai naują suvokimo, jautimo lygmenį.
Beje, tokiu atveju pasiekiame naują gamtos lygmenį, kuriame nieko nėra, ir tik žmogus gali į jį pakilti, nes būtent pakilęs virš savo egoizmo, jis pakils į kitą pakopą ir pajaus save kaip egzistuojantį amžiname, tobulame matmenyje.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Gyvenimas akvariume

Besąlyginė meilė

Komentaras. Visame pasaulyje vidurinioji klasė sparčiai dešinėja. Jų vertybės – tai seniai praėjusių laikų vertybės. Jie ne kosmopolitai, nėra atviri likusiam pasauliui, jų pyktis labai greitai perauga į neapykantą.
Jie mato, kaip tuščiai švaistomi biudžeto milijardai, kurių trūksta, kad būtų galima išspręsti kasdienines problemas; kaip bedarbiams tenka sėdėti ant valstybės sprando.
Tendencija tokia, kad geruoju nesibaigs.
Atsakymas. Jei nesibaigs geruoju, baigsis fašizmu.
Fašizmas – tai didžiausio egoizmo valdžia, kai svarbi tik tauta, kurioje visi susivieniję ir lygūs, nuo pačio žemiausio iki pačio aukščiausio, nors aukščiausias paprastai yra diktatorius ir jo parankiniai, kurie  pildo neva tautos valią, ir tai yra varomoji jėga.
Apskritai, ši struktūra labiausiai vilioja žmones, nes joje nėra biurokratijos, nėra ant valstybės sprando sėdinčios milžiniškos armijos tarnautojų, nėra religijos, nes pats fašizmas tampa religija. Tai uždara visuomenė, ji dirba tik sau. Ir šito nori visi.
Paprastai tokios visuomenės pasiekia aukščiausią egoizmo tašką, įsiplieskia kaip žvaigždės, ryjančios viską.
Pagal idėją tai blogai baigiasi, nes fašistinė visuomenės struktūra visiškai priešinga žmonijos sukūrimo tikslui – pasiekti visuotinę vienybę.
Klausimas. Kas trukdo judėti kūrinijai iškelto tikslo link?
Atsakymas. Tai priklauso nuo žmonių sąmoningumo, supratimo, kad egoistinis vystymasis veda į fašizmą, nacionalsocializmą ir, atitinkamai, į dar vieną pasaulinį karą.
Kabalistai rašo apie dvi tolesnio žmonijos vystymosi galimybes: arba išorinis karas, arba vidinis žmogaus ir visuomenės karas, kai abu keičiasi viduje, veikiami išorinių jėgų.
Niekas negali iš anksto prognozuoti, kaip tai įvyks.
Svarbiausia, kad žmonės, užsiimantys egoizmo ištaisymu, pritrauktų į mūsų pasaulį vadinamąją Supančiąją šviesą – jėgą, kuri tinkamai vysto žmoniją. Jeigu sugebėsime pritraukti pakankamą kiekį Šviesos, pasaulis išvengs karo ir vystysis taikiuoju būdu.

Iš 2016 m. gegužės 29 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešinysis radikalizmas Europoje, I dalis

Daugiakultūriškumo vaisiai

Visuotinė vienybė ar nacizmas

Klausimas. Kodėl vyrai dabar ramiai veda moteris, turinčias vaikų? Anksčiau visuomenė to nepalaikė, o dabar – toleruoja.
Atsakymas. Pastaruoju metu mes taip pasikeitėme, kad tai nebeturi reikšmės. Mes tuokiamės, skiriamės, jungiamės su kitų šeimų skeveldromis ir su jomis gyvename. Dabar vyrui ne taip svarbu, moteris turi vaiką ar ne.
Kažkada buvo keista imti į žmonas merginą, pabuvojusią „svetimose rankose“. Tačiau per paskutinius kelis šimtus metų viskas pasikeitė. Visa tai materialiojo ir dvasinio vystymosi pasekmės.
O kai pradėsime jungtis tarpusavyje teisingais ryšiais, Aukštesnioji šviesa pradės mus taisyti, ir tada mūsų požiūris į pasaulį, į žmonių tarpusavio sąveiką pasikeis. Arba jis keisis santūrumo ir griežtumo linkme, arba, priešingai, mes visą laiką kilsime dvasiniame tarpusavio vienijimesi ir nekreipsime dėmesio į fizinį ryšį, jo neaukštinsime.

Iš 2016 m. kovo 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyriškosios ir moteriškosios sielos

Vyras, žmona ir sielos šaknis

Sutuoktiniai – draugai

Klausimas. Kuo skiriasi žmonijos krizė Abraomo laikais ir dabar? Kodėl jo vienijimosi metodikos nepanaudojo, o vietoje jos atsirado religija, kodėl tik dabar žmonijai vėl tos metodikos prireikė? Ar tai aiškinama tiesiog egoistinio noro vystymosi skirtumais?
Atsakymas. Abraomo laikais krizė kilo tam, kad būtų sukurta kabalistinė grupė, kad ji suskiltų ir pasiskirstytų po visas pasaulio tautas.
Mūsų laikais krizė atvedė žmoniją prie Abraomo grupės metodikos panaudojimo, ji jau aprašyta ir paruošta naudoti visiems, skirtinguose lygiuose – nuo paties pasyviausio iki aktyviausio.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu

Duoti krizei atkirtį

Babilono palikimas

Klausimas. Klausiu apie „gyvūną“ ir „žmogų“: dažnai kartojate, kad jei neužduodi sau klausimo „Kas aš ir dėl ko aš gyvenu?“, vadinasi, esi gyvūnas, o jei toks klausimas iškyla mintyse – vadinasi, tu vystaisi ir esi žmogus. Ir dar, kad mes visi esame gyvūninio pasaulio lygmenyje.
Sakykite, jei Kūrėjas tobulas ir žemėje taip pat sukūrė tobulumą, kitaip tariant, ir gyvūniją (dėl žmogaus), ir tobulą žmogų (sau), tai kodėl mes esame gyvūnai? Mokydamiesi kabalos, manau, mes visi jau seniai esame žmogaus lygmenyje, tik pats žmogaus vystymasis vyksta skirtingai, ir taip turi būti, juk nėra nieko, išskyrus Jį, Kūrėją?
Atsakymas. Mes esame gyvūninėje vystymosi stadijoje, kuri valdoma malonumais ir kančiomis. Kai kurios asmenybės gauna didesnį norą – jis pasireiškia siekiu pažinti gyvenimo prasmę. Šis noras – egoistinis, aukščiau gyvūninio, instinktyvaus, kai žmogus trokšta tik kuo patogiau įsitaisyti šiame pasaulyje.
Turėdamas norą suvokti gyvenimo prasmę, žmogus ateina studijuoti kabalos. Ir ima save vystyti, kad taptų panašus į Kūrėją – pagal šį panašumą jis ir vadinamas žmogumi – Adomu, nuo žodžio „adame“ („panašus“ hebrajiškai). O savo gyvūniniais norais lieka gyvūnu, kol visus juos ištaisys iki panašumo į Kūrėją, kitaip tariant, iki davimo ir meilės visiems savybės!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nukreipk visas jėgas į tai, kas svarbiausia

Apsigyventi dvasiniame pasaulyje

Kaip siela susijusi su kūnu?

Klausimas. Jei įsivaizduosime, kad žmonija – didžiulis ir galingas egoistinis organizmas, ar, staiga pajutęs ląstelę, tapusią jam priešinga – altruistine, nenukreips jis visos savo jėgos, kad ją sunaikintų?
Atsakymas. Mes, kabalistai, būtent tai ir jaučiame. Per visą žmonijos istoriją kabalistus menkindavo, be to, visi, kas tik norėjo, įskaitant pačius artimiausius žmones.
Toks požiūris į tuos, kurie studijuoja kabalą, vyrauja iki šiol. Sunku pasakyti, kad šį užsiėmimą palaiko, skatina ir gerbia kiti. Didžiulis egoistinis mechanizmas iš tiesų veikia, kad nuslopintų altruistinę ląstelę.
Deja, pasaulio požiūris į kabalą negali būti teigiamas. Jis ypač negatyvus, nepagarbus, niekinantis, grindžiamas baime ir dogmomis. Mūsų egoizmas išradinėja viską, kas įmanoma: įvairiausią mistiką, tikėjimus, praktikas, kad atitolintų žmones nuo kabalos.
Klausimas. Ir tai niekada nepasikeis?
Atsakymas. Turi pasikeisti. Manau, kad jau mūsų kartoje. Galbūt išgyvensime dar keletą nemalonių akimirkų, bet, galiausiai, viskas pasikeis.
Klausimas. Bet jei sakote, kad tokia žmogaus prigimtis, vadinasi, nekaltinate savo priešininkų?
Atsakymas. Aš jų nekaltinu. O kuo juos kaltinti? Jie neturi jokios valios laisvės, juos valdo Kūrėjas. Žinoma, aš nemyliu lazdos, kuri mane muša, bet ir suteikti jai kažkokią reikšmę, priskirti laisvę priimti asmeninius sprendimus negaliu, – taip yra valdoma iš aukščiau.
Todėl, kai girdžiu apie išpuolius prieš mane ir mūsų pasaulinę organizaciją, matau juos kaip stimulą mūsų darbui ir dar vieną patvirtinimą, kad Kūrėjas mūsų nepamiršta.
Klausimas. Jums nebaisu, kad šios jėgos gali sustabdyti platinimą?
Atsakymas. Aš turiu atlikti savo darbą tame fone, koks yra.

Iš 2016 m. kovo 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo ypatinga mūsų organizacija?

Kodėl mus kritikuoja

Ar ne per anksti kabalos mokslas atsiskleidė pasauliui?

Klausimas. Žmona suteikiama vyrui, atsižvelgiant į jo sielos šaknį, ar atvirkščiai?
Atsakymas. Tai labai sudėtingas sujungimas. Mūsų laikais tai labai painu, nes šiame pasaulyje nėra naujų sielų. Mes jau ne pirmą kartą nusileidžiame, ir todėl viskas taip vienas su kitu susipynę, kad mažai tikėtina, kad idealiai atitiksime vienas kitą. Būtent dėl šios priežasties dabar labai sunku sujungti poras.

Iš 2016 m. kovo 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Šeima – kaip visatos centras

Sutuoktiniai – draugai

Komentaras. Laikraštyje „Guardian“ paskelbtas pranešimas, kad „Kanados premjeras Džastinas Triudo, sudalyvavęs gėjų parade Toronte, pareiškė, jog Kanados vyriausybė svarsto neutralios lyties tapatybės įvedimą.
Praėjusią savaitę Kanados Ontarijo provincijos vyriausybė leido vairuotojo pažymėjime nurodyti trečiąją lytį.
Birželį Kanados Parlamento Atstovų Rūmai balsavo už valstybinio himno teksto pakeitimą, kur nebūtų akcentuojama lytis. „Tavo sūnų širdys liepsnoja meile tau“ bus pakeista į „mūsų širdys liepsnoja meile tau“.
Atsakymas. Esmė ta, kad homoseksualūs santykiai gamtoje egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Ir čia nieko naujo nėra. Tiesiog anksčiau visi žiūrėjo į šiuos reiškinius labai ramiai.
Tai buvo senovės pasaulio kultūros dalis. Ir nors senovės Romoje ir Graikijoje nebuvo rengiami gėjų paradai, į tokius santykius buvo žiūrima kaip į natūralius. Atėjus krikščionybei viskas pasislėpė kažkur viduje, o XX amžiaus pradžioje vėl kyla į paviršių.
Problema ta, kad mūsų laikais pasitelkus žiniasklaidą ir elito politiką, norima greitai, žymiai sumažinti planetos gyventojų skaičių ne karinėmis priemonėmis, o griaunant šeimą.
Tai tikslinga, elito apgalvota politika, mat siekiama palikti 20 procentų viso dabartinio gyventojų skaičiaus.
Klausimas. Jeigu tvirtinate, kad kažkas valdo elitą, tai kur čia aukščiausioji jėga? Ką ji čia išdarinėja?
Atsakymas. Kūrėjo, Gamtos yra numatyta programa, pagal kurią gamtos materija, t. y. noras mėgautis (egoizmas), tampa panašus į Šviesą  – į šį norą valdančią jėgą. Galiausiai materija ir ši jėga turi susijungti.
Į kiek dalių bus padalyta, suplėšyta, suskaldyta ši materija: į aštuonis milijardus, į aštuoniasdešimt milijardų ar tai tebus vienas žmogus – neturi reikšmės.
Omenyje turimas ne mūsų pasaulio žmogus, o egoizmo pavidalas. Ir kai jis tampa panašus į Kūrėją, tai vadinama „Adomu“, iš žodžio „domė“ (hebrajų k.) – „panašus“.
Todėl nesvarbu, kiek bus žmonių. Jei prieš 100 metų Žemėje buvo trys milijardai žmonių, o šiandien – septyni ar gal net aštuoni, tai kodėl negalime atlikti priešingo šuolio? Niekas nuo to nepasikeis. Gamta dirbs per bet kokį žmonių skaičių. Visos mintys iš Gamtos.
Tikriausiai taip bus galima sutrumpinti ir išsitaisymo, žmonių suartėjimo, laiką.
Klausimas. Ir netgi išvengti karo?
Atsakymas. Negalime kelti tokių klausimų, jie pernelyg globalūs žmogaus protui, nes apima šias būsenas: Aukščiausiąjį pasaulį ir valdymo sistemą.
Tačiau ką galime atlikti – tai iš tikrųjų suvokti, kad viskas vyksta natūraliai ir nėra jokių sąmokslų.
Aš už tai, kad susitelktume į auklėjimą, tai svarbiausia.

Klausimas. Kodėl mums nesukūrus mišrių kabalistinių grupių, kuriose vyrai ir moterys galėtų geriau vieni kitus papildyti?
Atsakymas. Tai neįmanoma, nes moteris vyrų grupę išveda iš pusiausvyros. Reikalas tas, kad vyrą traukia moterys, jų išorinis vaizdas sužadina įvairiausių jausmų, o tai atitraukia dėmesį nuo dvasinio darbo.
Todėl mokydamiesi vyrai ir moterys turi būti atskirai. Vyrams per pamokas draudžiama žiūrėti į moteris, kad neblaškytų dvasinio ketinimo. O moterys gali ramiausiai žiūrėti į vyrus ir perimti iš jų dvasinį potencialą.
Todėl ten, kur vyrai dirba dvasinį darbą, reikia sukurti tokias sąlygas, kad moterys jiems netrukdytų.

Iš 2016 m. kovo 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Be moters nėra vystymosi

Būtina mokyti žmones nuo kūdikystės žvelgti į savo kūną kaip į pašalietį, turintį savo matmenis, nuomonę, pojūčius ir kita.
Pavyzdžiui, kai skauda, sakyti, kad tai kūnas serga, arba, kad tai kūnui skauda, kad jis nėra sujungtas su pačiu žmogumi, o egzistuoja kaip pašalietis kartu su žmogumi tam tikrą laiką, kaip sakydavo Rabašas, turėdamas omenyje kūną: „Tegul kenčia!“
Pamažu taip auklėjami įgysime įprotį suvokti savo kūną kaip sielai duodamą priedą ir atskirsime ją nuo kūno. Ir taip pat kalbėkime apie sielą, kaip suteiktą tam tikram laikui su konkrečiu tikslu.
O pačiam reikia būti ir kūno, ir sielos šeimininku, kad abu valdydamas – kūno egoizmą ir aukštesnįjį sielos tikslą, kaip dvi linijas, kurtum trečiąją liniją kaip jų visumą – ir tame matytum save, savo realizaciją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Išeiti iš kūno rėmų

Į kokį kūną įsikūnija siela?