Komentaras. Britų mokslininkai atliko seriją eksperimentų, norėdami išsiaiškinti, kokio amžiaus vyrai ir moterys tampa iš tiesų suaugusiais.
Jie mano, kad subręstama tada, kai žmonės yra pasiruošę prisiimti atsakomybę už savo ir savo artimųjų veiksmus. Pagal tyrimų rezultatus vyrai subręsta būdami keturiasdešimties, o moterys – trisdešimt dvejų metų.
Atsakymas. Tai šiandien, o pats augdamas aš stebėjausi, kaip greitai bręsta mano klasiokės, kaip keičiasi jų požiūris į gyvenimą. Aš jaučiau, kaip smarkiai nuo jų atsilieku.
Įdomu stebėti, koks didžiulis skirtumas tarp berniukų ir mergaičių: mergaitės žiūri į gyvenimą kaip mažos moterys, o berniukus domina tik futbolas, tinklinis ir panašiai.
Vyrai subręsta daug vėliau, jei apskritai subręsta.
Moteriai šiandien sunku rasti sau porą ir susituokti su žmogumi, kuris ją palaikys. Ji nori, kad šalia jos būtų ramstis, ir labiau psichologinis, nei fizinis, nes šiuolaikiniame pasaulyje moteris gali apsirūpinti pati, o psichologinė parama jai būtina. Deja, vyrai tam neauklėjami.
Klausimas. Kodėl dabar bręstama taip vėlai?
Atsakymas. Todėl, kad mes ilgiau gyvename. Gyvenimas nereikalauja iš mūsų suaugti. Vyras gali visą savo gyvenimą praleisti su tėvais. Jis gali įsidarbinti ir ramiai atnešti atlyginimą tėvams, jis turi viską: buitinę techniką, pusfabrikačių, jam nieko netrūksta.
Todėl nemanau, kad 40 metų vyrui – tai būtinai riba, kai jis tampa suaugusiu. Šiandien matau, kad būdami 50-60 vyrai – dar vaikai. Jie nieko nenori: nei prisiimti atsakomybės, nei sunkumų, nei dirbti dėl šeimos.
Moteris yra pasiruošusi prisiimti atsakomybę dėl šeimos ir vaikų, vyras – ne.
Žmogų reikia perdaryti į dvasinį, kad jis suvoktų, dėl kokio tikslo egzistuoja ir kokią aplinką turi sukurti aplink save. Jei mes pradėsime žmogų taip auklėti, tai jis pradės bręsti būdamas 15–20 metų, o dvidešimties jau bus susiformavęs vyras.

Iš 2016 m. gruodžio 5 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jaunimui santuoka darosi nebeįdomi

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Vyrai nemėgsta jausti svetimo liūdesio

Visas mūsų gyvenimas – tai pasiruošimas. Visas mūsų vystymasis – tai pasiruošimas pasiekti tikslą, baigti išsitaisymą. Šis pasiruošimas vyko milijardus metų. Kūrinija vystėsi iš negyvojo lygmens į augalinį, iš šio – į gyvūninį, o po to staiga atsirado žmogus, dėl smarkaus egoizmo pakilimo, prasidėjusio prieš šimtus tūkstančių metų, įvyko šuolis į žmogiškąjį lygmenį.
Augantis egoizmas vertė žmogų savo gyvenimą daryti vis sudėtingesnį: vystyti ekonomiką, finansus, prekybą. Galų gale egoizmas pasiekė savo vystymosi viršūnę, tai – kapitalizmo pabaiga, o kartu ir pasiruošimas naujam periodui.
Dabartinis laikotarpis – pati egoizmo, kuriam nebėra kur vystytis, eros pabaiga. Praktiškai egoizmo vystymasis baigėsi Karlo Markso laikais, kurie buvo pasiruošimas tolimesniam vystymuisi, pakilimui virš egoizmo. Tai reiškia išėjimą į visai naują pakopą.
Visas mūsų įveiktas kelias buvo egoistinis: nuo sukūrimo pradžios iki tos akimirkos, kai visas egoistinis kuras sudegė ir egoizmas išsisėmė. Karlas Marksas ir Baal Sulamas rašė, kad turi ateiti nauja karta, kaip pasiruošimas perėjimui į kokybiškai naują būseną: į gyvenimą ne dėl pasipelnymo ir materialios naudos, o dėl vienijimosi naudos.
Kiekvienas praeina ilgą vystymosi kelią, patiria daugybę būsenų, kol pajaučia būtinybę pakilti virš savęs tarsi lėktuvas, kuris pagaliau baigia įsibėgėjimą kilimo taku ir atsiplėšia nuo žemės.
Gyvename ypatingu laiku, nes egoistinis žmonijos vystymasis baigėsi. Egoizmas nebegali stimuliuoti papildomo augimo. Juk viską, ką darbininkas pagamina virš savo poreikių, pasiima šeimininkai, elitas. Galop jie atima iš jo viską, palikdami tik maisto, kad galėtų dirbti toliau. O visus turtus sukaupia elitas.
Susidaro situacija, kai darbininkas gali nusipirkti tik būtiniausių dalykų. Taip išeina, kad nebėra dėl ko gaminti. Todėl šiuolaikiniame pasaulyje matome prekių, kurių niekas neperka, perteklių. Jei iš darbininko atimami visi pinigai, paliekant tik truputį pragyvenimui, gamyba sunyksta. Visi turtai susikaupia viršuje, apačios galutinai nuskursta ir prasideda krizė.
Taip veikia egoizmas. Baal Sulamas rašė, kad elitas nieko nepaliko liaudžiai. Ir taip jis elgiasi ne iš pykčio, o dėl egoistinės savo prigimties. Taip elgtis juos verčia egoizmas. Todėl ateina kapitalizmo pabaiga, apie tai rašė dar Karlas Marksas.
Iš esmės tuo baigiasi egoizmo era. Kapitalistai iš žmogaus išspaudžia viską, ką šis gali pagaminti, iš to lobsta ir palieka tik minimumą, kad galėtų dirbti toliau. Bet yra riba, iki kurios galima taip išnaudoti žmones, nes po to jie praranda perkamąją galią. Todėl juokaujama, kad padėčiai pagerinti reikia iš sraigtasparnių mėtyti dolerius.
Kapitalizmo vystymosi procesas baigėsi, jį turi pakeisti kita, ne egoistinė, santvarka. Tačiau žmonės negali sukurti tokios santvarkos, nes egoizmas – jų prigimtis. Todėl vienintelis krizės sprendimo būdas – karas.
Taip prasidėjo Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, jau kalbama ir apie Trečiąjį. Pasaulis panašus į komos būsenos ligonį, kurio vos rusenanti gyvybė palaikoma infuzijomis. Būtent tokioje padėtyje šiandien atsidūrėme.
2008 m. krizė liko neįveikta. Išeitis – arba naujas pasaulinis karas, arba perėjimas į naują santvarką, pagrįstą visuotiniu integraliu švietimu. Žmogų reikia auklėti kitai visuomeninei formacijai, besiremiančiai ne egoizmu, o vienybe. Tai galima vadinti socializmu arba komunizmu.
Klausimas. Mūsų laikų problema ta, kad žmonės sulaukia  keturiasdešimties metų ir neranda darbo, gyvena iš pašalpų. Ką šiuo klausimu galima padaryti?
Atsakymas. Nieko negalima padaryti, kol visuomenę valdo egoizmas. Pakilkime virš visų valstybių, vyriausybių, tautų – į problemos šaknį. Tada pamatysime, kad jėgos, veikiančios visuomenėje, įstumia mus į tokią būseną.
Nei elitas, čiulpiantis liaudies kraują, nei didžiausi varguoliai, gyvenantys iš pašalpų, dėl to nekalti, juk taip veikti verčia mūsų egoizmas. Netgi turtingojoje Amerikoje Didžiosios depresijos metais iš bado mirė penki milijonai žmonių. Sprendimo nėra: arba pasaulis įsitraukia į naują pasaulinį karą, arba ima auklėti naują žmogų pagal kabalos metodiką.
Pasaulis turi suprasti, kad reikia ruoštis naujai visuomeninei santvarkai. Jokios D. Trumpo reformos nepadės. Jis tik pažadina visuomenę ir visiems parodo, kad sprendimo nėra.
Jei prezidente būtų išrinkta Hilari Klinton, be jokios abejonės pasaulis tiesiausiu keliu nusiristų į naują pasaulinį karą. O Donaldas Trumpas tarsi pašauktas mums parodyti, kad kelio atgal nebėra. Kapitalizmo restauruoti neįmanoma. Esame ypatingo pasiruošimo periode, kuomet reikia išanalizuoti bendrą pasaulio būseną ir padaryti mokslinę išvadą, kad neturime kitos išeities, tik vykdyti gamtos sistemos reikalavimus. Tai paaiškės labai greitai.

Iš 2016 m. lapkričio 30 d. pamokos tema „Pasiruošimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Harmonija, kurią kuriame mes patys

Klausimas. Žmonėms nepatinka, kai juos auklėja. Kas kabalos požiūriu yra auklėjimas?
Atsakymas. Pavyzdžiui, gyvūnai vystosi instinktyviai, bet tam tikrų įgūdžių jiems tenka mokytis. Paprastai motina vedasi jauniklius į medžioklę, visaip jiems padeda. Pati gamta moko juos tinkamai prisitaikyti prie aplinkos. Matome, kaip gerai išsivystė ši ypatybė, ypač žinduolių.
Žmonės to nesugeba. Žinoma, jei būtume pasilikę gyvūnų lygmenyje, elgtumės taip pat. Tačiau mes vystomės labai audringai ir visai skirtingomis kryptimis, todėl kartais nesuprantame, kaip turime tarpusavyje sąveikauti.
Gyvūnų tarpusavio sąveika labai paprasta: draugas – priešas, sava gauja – svetima gauja. O tarp žmonių egzistuoja galybė ryšių. Be to, jei tarp gyvūnų šie ryšiai instinktyvūs – teigiami arba neigiami, tai žmogus turi juos vystyti nežinia pagal kokią sistemą, o ypač mūsų laikais, kuomet pasaulis tampa vientisas, integralus.
Žmogiškoji esmė priešinga tinkamiems tarpusavio ryšiams, geriems santykiams, kai žmonės vienas apie kitą galvoja kaip geri giminės – būtent kaip „geri“, nes jų artimumas nuoširdus, pritraukiantis, sužadinantis tokį patį veiksmą iš aplinkinių. Gaila, kad tai neužprogramuota mūsų prigimtyje, esame labiausiai sugadinti gyvūnai, juk pastarieji vieni su kitais taip nesielgia, kaip žmonės. Jie nekenkia vieni kitiems, nepavydi, nebent tik instinktų lygmenyje. Pavyzdžiui, gaujos vadas atstumia kitus arba mėgina juos nugalėti kautynėse – visa tai vyksta instinktų lygmenyje. Taip jie vienas kitą tikrina: kas stiprus, o kas ne, ir pasidalija valdžią. O žmonių gaujoje atsiranda visai kitokių protrūkių – žiaurių, sąmoningų, kylančių iš nežaboto egoizmo, kuriam gera, kai kitam bloga.
Gyvūnų pasaulyje to nėra. Jie veikia pagal labai paprastą instinktų sistemą: noriu ėsti – nužudau, bet ne siekdamas daryti kitam bloga. Gyvūnai nežudo daugiau, negu reikia alkiui numalšinti, o žmonių elgesys nežabotas – gali pražudyti visą pasaulį, nors jiems to nereikia. Todėl žmogų reikia auklėti. Į jo žiaurią, neigiamą, egoistinę prigimtį iš supančio pasaulio reikia įterpti gėrio jėgą. Ši jėga yra gamtoje, tik ją būtina išgauti. Bet reikia žinoti, kaip tai padaryti, kaip ją sugretinti su neigiama jėga, ir dviejų jėgų sąveikoje auginti save.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Žmonės ar socialūs žvėrys?

Būsime priversti tapti altruistais

Tyrimas. Jaunimas praranda susidomėjimą santuoka, jiems tai yra kažkas visiškai svetimo. Santuoka neturi nieko bendra su meile, gyvenimu kartu, vaikų gimdymu, jaunimas nustojo suprasti religinį santuokos pobūdį.
Jie supranta, kodėl tėvai šventė santuokas, bet patys nesiruošia eiti jų pėdomis. Be santuokų nebūna skyrybų, turto dalybų ir kitokio bylinėjimosi. 30 procentų merginų ir 50 procentų vaikinų neįtraukia santuokos tarp trijų svarbiausių įvykių gyvenime.
Aukštojo mokslo diplomo gavimas, kraustymasis į savo būstą, dideli pirkiniai (namas, automobilis), vaiko gimimas – visa tai šiuolaikiniam jaunimui daug svarbiau negu santuoka. Ji tapo formalumu.
Komentaras. Augantis egoizmas atskiria ir vis labiau tolina žmones vieną nuo kito. Suartėjimas galimas tik su Aukštesniosios šviesos pagalba. Jos veikimą sukelia kabalos mokslo studijavimas. Be šių studijų tapsime visiško žmonių susvetimėjimo liudininkais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Kodėl jie nenori tuoktis…

Vienišas arba gyvenimas atskirai

Klausimas. Jei vyras ir žmona – vienas kito savybių atspindys, praktiškai dvyniai, turintys panašius norus ir vienas kitą jaučiantys, kaip jiems judėti į priekį kartu?
Atsakymas. Taip ir judėti. Jei jie taip susiję, jie turi jausti, kaip vienas kitam padeda ir kartu juda į priekį. Tarp jų kyla vis daugiau ginčų ir vis daugiau galimybių susijungti.

Iš 2016 m. kovo 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Integralios šeimos paslaptis

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeimos santykių adapteris

Klausimas. Ar gali žmogus pakeisti savo gyvenimo trukmę? Juk norisi gyventi ilgiau…
Atsakymas. Jeigu norisi ilgiau, tai prašom, galima šitame gyvenime pakilti į amžinybės lygį ir gyventi amžinai.
Klausimas. Ar galima pratęsti materialaus gyvenimo laikotarpį?
Atsakymas. Jeigu aš turiu savybių, kurios man leidžia pajusti laiką, tai galiu pakilti virš jo. Fizikai sako, kad laiko nėra.
Galima valdyti laiką, bet tai priklauso nuo to, kiek aš susijęs su kitais. Kai tik pakylu į lygį, kur kartu su kitais sudarau vieną bendrą kūną, manyje išnyksta laiko pojūtis ir nekyla jokių klausimų, dėl to, kad aš jau veikiu visai kitose koordinatėse.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Pakilti virš laiko

Pagreitintas laiko pulsas

Komentaras. Amerikiečių specialistai atliko keletą tyrimų ir eksperimentų su šimtu savanorių iš skirtingų JAV universitetų. Tyrimai parodė, kad šiuolaikinis jaunimas labiausiai bijo subręsti.
Dauguma šiuolaikinių paauglių labai anksti susimąsto apie tai, kad jau greitai taps suaugusiais, ir todėl jiems kils daugybė problemų.
Atsakymas. Mūsų laikais viskas buvo priešingai. Mes taip norėjome suaugti, pradėti dirbti, kažką daryti, kažko siekti, kažką atrasti. Mokykla atrodė mums kalėjimu.
O čia, priešingai – jiems ir taip gerai, mat visko yra. Jie užsidarę kaip koncentracijos stovykloje su savo telefonu ar kompiuteriu. Juos uždarė į „narvą“, suteikė pripildymą, nuo kurio nepabėgsi, ir nuolatos jame sukasi. Žinoma, jie nenori nuo to atsiplėšti. Jei galiu it vaikas praleisti visą laisvalaikį savo „ekranėlyje“, tai man daugiau nieko nereikia.
Vidutinis laiko tarpas, kai žmogus gali dirbti, užkariauti pasaulį, daryti atradimus – nuo 20 iki 60 metų. O jiems šiame amžiuje nėra nieko tokio, kas juos trauktų!
Kadaise svajojome būti lakūnai ar kosmonautai. O paskui visi ėmė žvelgti į lakūnus kaip į taksistus: „Tik pamanyk, vežioja keleivius šen bei ten…“
„O ką ypatingo veikia kosmonautai? Nuskrido, pasisukiojo, nusileido ir viskas“. Žmonės nebesiekia romantikos, ypatingo užsipildymo, niekas jų netraukia šiame pasaulyje.
Ir tai vyksta itin greitai. Mes sparčiai vystomės ir jau suprantame, kad šis pasaulis mūsų nepripildys. Nors to dar visiškai neįsisąmoninome, bet jau jaučiame.
Žmonija vystosi dviem kryptimis. Vieną iš jų pateikia mūsų pasaulio elitas, kurie mato, kas vyksta, ir bando viską dar labiau valdyti. Jie nesupranta, ką daryti su pinigais, nes vyksta jų perprodukcija. Ir svarbiausia – jie siekia ne kariniais metodais pamažu sumažinti planetos gyventojų skaičių.
Tai žmonija gali atlikti, jokių kitų sprendimų neturi. Pasaulis apskritai nežino, kas su juo vyksta.
O kabalos mokslas teigia, kad mes iš tiesų kylame, pereiname į kitą pakopą, kai turi pasikeisti mūsų požiūris į pasaulį ir vieni į kitus. Turi pasikeisti mūsų suvokimas!
Šiandien žvelgdamas į jaunus žmones nesupranti, kuo jie užsiima, o jie nesupranta tavęs, ir jūs gyvenate tarsi dviejose plokštumose: jie turi savo interesus, o jūs savo. Tai galima būtų pavadinti įprasta tėvų ir vaikų krize.
Bet remdamasis kabalos mokslu galiu pasakyti, kad tai iš tikrųjų nėra krizė, o naujos kartos kilimas į kitą matavimą. Ir jie to pasieks. Jų sąmonė visiškai pasikeis. Jie nekreips dėmesio į jokias materialias problemas – jų ir nebus.
Visa šiuolaikinė robotų technika ir visi mokslo pasiekimai atves prie to, kad mums nereikės apie nieką galvoti, išskyrus, kaip sukurti tinkamą visuomenę, antraip būsime sunaikinti.
Turime labai tiksliai išryškinti problemą: arba tampame viena, vieninga tarpusavio ryšių sistema arba čia mūsų laukia galas.
Klausimas. Žmonės supras esą kalėjime?
Atsakymas. Tai ne kalėjimas, o labai paprastas išėjimas į Visatą. Kaip, tarkime, gresiantis pasaulinis potvynis, prieš kurį turime kažko imtis, kitaip paskęsime.
Tas pats ir čia – ateina nauja sistema, visiškai nauja paradigma, naujas egzistavimo lygmuo ir turime jį atitikti. Kas neatitiks, išeis. Iš žmonijos gali likti pora tūkstančių žmonių – ir jie pasieks naują egzistavimo lygį ir, kaip po pasaulinio tvano, išeis į „naująją Žemę“. Karta atsinaujins.
Šis etapas prasideda mūsų dienomis ir tikiuosi, kad baigsis per artimiausius kelis dešimtmečius. Tada žmonija supras, kad vyksta.
Kabala siūlo praeiti šį laikotarpį greitai, lengvai, suprantant, mažiau kenčiant, kokybiškai. Ji ne šiaip duoda mums piliulę, kad pasaldintų neišvengiamą laikotarpį pereinant į kitą vieningos žmonijos būseną, ji siūlo įsisąmoninti ir atlikti tai patiems. Tada pasieksime naują kokybės lygmenį savarankiškai ir tai bus ne vien visiškai kitas pojūtis, bet ir rezultatas.

Iš 2016 m. liepos 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujajai kartai – naujoviškas darbas

Nauja streso rūšis – nuobodulys darbe

Žvilgsnis į augančią kartą, I dalis

Pirmojo žmogaus nuodėmė su gėrio ir blogio pažinimo medžiu buvo ta, kad Adomas paragavo, kokį didžiulį malonumą galima gauti suteikiant džiaugsmą Kūrėjui ir negalėjo susilaikyti, kad negautų jo egoistiškai.
Jis galėjo gauti šį malonumą su sąlyga, kad suvienys visą pasaulį – taip jis sukurtų ekraną virš egoistinio noro gauti, bet jis neturėjo tokio ekrano, ir todėl nusidėjo.
Šio didžiulio egoistinio noro atskleidimas vadinamas pirmagimio nuodėme, ir mes visi, visas mūsų pasaulis – šios nuodėmės pasekmė. Pirmąkart ji atsiskleidė dar Senovės Babilone. Dalis babiloniečių pastebėję, kad egoistinis vienijimasis veda mus į krizę, nusprendė išsiskirstyti. Lygiai tas pats dabar vyksta Europoje ir greitai prasidės Amerikoje.
O kiti babiloniečiai pasakė: „Ne! Mes turime mokytoją, Abraomą, jis sako, kad įmanoma rasti jėgą, kuri mus suvienys“. Ir nuo to laiko žmonija susiskaldė ir nuėjo dviem skirtingais keliais.
Bet paskui ir ta dalis, kuri sekė paskui Abraomą, pasivadinę Izraelio tauta, taip pat nukrito į tokį pat egoizmą, kaip ir kitos pasaulio tautos. Ir vis dėlto jie negalėjo tapti tokiais pat, kaip visi –atsiskyrimas Senovės Babilone tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Ir iki šiol vyksta ta pati kova.
Po to, kai Adomui atsiskleidė naujas noras – egoistinis, jis jau apie nieką negalvojo, tik apie tai, kaip gauti. Visas mūsų pasaulis – tai materializavusi šio veiksmo pasekmė ir todėl jis visas grįstas materialia sėkme. Jame visa matuojama pinigais, kurie yra visų žmogaus veiksmų ekvivalentas.
Negalime vertinti žmonių pagal jų psichologiją, kultūrinius pasiekimus ar išsilavinimą. Galiausiai viskas virsta pinigais. Taip sutvarkytas visas pasaulis, tačiau mūsų laikais šis matavimo etalonas ima svyruoti. Greitai pinigais nieko nebus galima matuoti ir jie išnyks, liausis buvę vieninteliu kriterijumi.
Griūtis jau prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur anksčiau nebuvo jokio kito išskaičiavimo, tik piniginis. Juk šią šalį kūrė žmonės, susirinkę iš įvairių tautų, visų kultūrų. Jie nekreipė dėmesio į tai, kokios spalvos tavo oda juoda, balta ar geltona, jų apskritai niekas tavyje nejaudino, išskyrus pinigus. Pinigai buvo svarbiausia jėga.
Nūnai pinigų galia silpsta ir galiausiai nelieka jokio matavimo etalono. Tačiau per tris egzistavimo šimtmečius Amerikai labai pagelbėjo tai, kad ji be pinigų nepaisė jokių kitų vertybių.
Europoje buvo kitaip. Amerika – viena šalis, kur gyvena daug tautų, o Europoje – daugybė valstybių su skirtingomis nuomonėmis, ideologijomis, laisvės ir lygybės idealais, ilga tarpusavio santykių ir konfliktų istorija tarp visų šalių. Todėl jungtis jiems nebuvo lengva ir užuot susivieniję, jie ėmė kariauti.
Po karų europiečiai mėgino susivienyti pagal amerikiečių pavyzdį, norėjo įgyvendinti amerikietišką svajonę. Bet tam reikėjo tapti „Jungtinėmis Amerikos Valstijomis“, o tai nėra taip paprasta. Jie neturėjo vienos vyriausybės, vienos tautos ir todėl tai nepavyko. Be to, jiems sutrukdė psichologinių principų skirtumas. Amerikoje buvo tik vienas principas – pinigai! O Europoje buvo dar daug kitų, juk vis dėl to tai ypatinga, sena kultūra.
Nors, kad ir kaip ten būtų, vieni griūna iš vienos pusės, kiti iš kitos, bet galiausiai abiejų laukia griūtis.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu

Senovės Babilono ir šiandienos krizė

Komentaras. Didžiojoje Britanijoje priskaičiuojama apie septyniasdešimt tūkstančių prostitučių, kurios uždirba iki dviejų tūkstančių svarų sterlingų per savaitę.
Šalies Parlamento vidaus reikalų komiteto deputatai pasiūlė legalizuoti šią profesiją ir netaikyti prostitutėms baudžiamosios atsakomybės, pateisinant jas tuo, kad jos yra vienišos motinos ir moterys, priverstos verstis tokiu verslu, kad save išmaitintų.
Atsakymas. Tai pati seniausia profesija, kuri egzistavo visais laikais visose tautose. Todėl kovoti su ja beprasmiška, bet verta ją įsprausti į šiek tiek daugiau ar mažiau padorius rėmus, kad neiširtų šeimos.
Sakoma, kad jei prostitucija legali, šeimos neyra, juk prostitutė nepasigrobia vyro nuo žmonos. Prostitucija nėra pati didžiausia visuomenės problema. Seksas – natūralus, prigimtinis žmogaus poreikis. Mes negalime jo įsprausti vidun, turime kažkaip rasti tinkamą būdą šiai energijai išlieti, juk ji užvaldo žmones jauname amžiuje ir neleidžia normaliai gyventi.
Kai jaunimui siautėja hormonai, jie negali nei mokytis, nei normaliai bendrauti tarpusavyje, jiems viskas sukasi aplink tai. Todėl į šį klausimą žvelgčiau švelniau, žmogiškiau ir suteikčiau vyrams, jaunuoliams, paaugliams galimybę sumažinti šią įtampą tiek, kiek tai yra būtina neperžengiant tam tikrų ribų, be iškrypimų.
Šiandien jaunuoliai neskuba tuoktis, merginos irgi neskuba tekėti. Tad, kol panors sukurti šeimą, jie turi turėti tokią galimybę, kad galėtų ramiai gyventi, tobulėti, mokytis, įgyti profesiją – apskritai eiti koja kojon su gamta.  Neįsivaizduoju, kas būtų, jei šiandien gyventume pirmykštėje bendruomenėje ir žmonės tarpusavyje nebendrautų, nesituoktų, nekurtų šeimos. Juk nuo 12 – 13 metų taip pradeda siautėti hormonai, kad jaunimas apskritai nesupranta, kas su jais vyksta, juk tai stipriai užvaldo jų širdis ir protą.
Todėl geriausia – suteikti jiems teisėtą, paprastą, protingą išeitį. Reikia paaiškinti, parodyti jiems praktiškai, kaip potraukis tarp žmonių, tinkamas tarpusavio ryšys turi būti grindžiamas supratimu, pagarba, kad žmogus tampa tau brangus, artimas dėl svarbių priežasčių, o ne todėl, kad staiga atliko trumpalaikį lytinį aktą ir tai priverstinai juos sujungė. Reikia atskirti viena nuo kito.
Vis tiek gyvenimas veda prie to, kad parodytų mums, jog šie du esminiai reiškiniai mūsų gyvenime nesusiję vienas su kitu: viena vertus, meilė, potraukis, pagarba, įpratimas, kita vertus, lytinių poreikių tenkinimas.
Tai, kas būdinga pagyvenusiems, visą gyvenimą kartu praleidusiems žmonėms (įpratimas, supratimas, priklausomybė nuo vienas kito), turėtų būti aktualu ir jauname amžiuje, kai mes – labiau draugai, gerai suprantame priklausą vienas nuo kito, jaučiamės ištikimi šeimai ir vaikams. Būtent tam turi būti skiriamas dėmesys auklėjant.
Manau, kad čia dar daug teks padirbėti psichologams ir šeimos specialistams, tačiau turime pertvarkyti savo santykius. Ir tada visa visuomenė, šeimos, bet koks žmonių tarpusavio ryšys atrodys kitaip.

Iš 2016 m. liepos 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Ar yra koks nors ryšys tarp dvasinio ir materialaus pasaulio, tarp kūno ir sielos?
Atsakymas. Jokio. Nebent jaudinantis ar atsipalaiduojant kinta spaudimas, įtampa, bet ne daugiau.
Mūsų kūnas – tai gyvūnas ir jame nėra nieko iš dvasinio pasaulio. Galima visiškai ramiai pakeisti visus jo organus. O siela, jei yra – yra, jei ne – ne.
Klausimas. Tai kas yra smegenys? Kokia jų funkcija? Jos mūsų ar mes joms priklausome?
Atsakymas. Smegenys – tai modemas, susiejantis mus su aukštesniuoju protu jo žemiausioje pakopoje, kitaip tariant, minimalus ryšys. O iš tikrųjų smegenyse nieko nėra, išskyrus pilkąją medžiagą. Nieko, išskyrus pilkumą.
Klausimas. Bet mes sakome „protingas žmogus“, „gamtos viršūnė“…
Atsakymas. Kažkada sakėme, bet šiandien jau negirdžiu šių žodžių. Jau ėmėme gėdytis savęs. Prieš penkiasdešimt metų dar tikėjome, kad būsime protingi, kalnus nuversime, o dabar viskas „subliuško“.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Klausėte? – Atsakau… – 12

Siela – tai Kūrėjo dalis