Už visko yra Kūrėjas

2017-01-29

Kongresas Maskvoje. 4 pamoka
Užsiimdami dvasiniu darbu, turime laikytis pirmojo pagrindinio kabalos principo „Nieko nėra, išskyrus Jį“ – nėra kūrinių, nėra nieko. Aš turiu reikalą tik su Kūrėju, ir tik aš vienas egzistuoju ir nuolat esu priešais Jį.
Pagal tai, ką Kūrėjas rodo man mano viduje ir išorėje, aš suvokiu, kad visa tai Jis rodo man, kad aš įgyčiau reikiamų pojūčių ir geriau atskleisčiau Kūrėją.
Jis nori auklėti mane, kaip kūdikį, kurį laikome ant rankų ir stengiamės išjudinti, parodyti, išmokyti, kad jis kuo greičiau taptų protingesnis, labiau išsivystęs, supratingesnis.
Todėl, kai prisirišu prie „Nieko nėra, išskyrus Jį“ ir tiksliai susitelkiu į tokį suvokimą, pradedu suvokti viską, kas vyksta pasaulyje, kaip Kūrėjo vaizdinį manyje.
Jis nori, kad aš atskleisčiau Jį teisinguose santykiuose su visais, kitaip tariant, žiūrėčiau į juos taip, kaip į Kūrėją. Juk viskas, kas vyksta aplink mane – Jo išraiška.
Iš čia kyla sąlygos „pamilk artimą, kaip save“ ir „nuo meilės kūriniams – į meilę Kūrėjui“. Mums nepavyks Jo atskleisti, jei nesuprasime, kad nėra nei svetimo, nei artimo – nieko! Tiesiog Kūrėjas iš toliau ar iš arčiau pasireiškia man įvairiomis formomis.
Aš matau Jį mokinių, negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos, visos žmonijos pavidaluose. Ir tiek, kiek aš galiu visus šiuos elementus priartinti prie savęs, žvelgdamas į juos, kaip į Kūrėjo išraišką, man išryškėja labai paprastas vaizdas: pasaulis, užpildytas tik Kūrėju.
O kur visi kiti? Pasirodo, jie – mano sielos dalys, kurios atskleidžia man Kūrėją. O kas aš pats esu? Tik taškas, iš kurio tai atskleidžiu.
Mes turime reikalą su Kūrėju! O techninius klausimus deriname tarpusavyje, nes esame normalaus materialaus pasaulio rėmuose ir privalome tai daryti. Mes žinome, kad už kiekvieno draugo yra Kūrėjas! Ir jei meluojame draugui, mes meluojame Kūrėjui.
Taip aš visą laiką turiu įsivaizduoti, kad Kūrėjas yra tarp mūsų, arba už draugų, arba save kartu su draugais, priklausančiais Kūrėjui. Mes turime kiekvieną kartą tai aiškintis. Ir kiekvieną kartą tai atrodys kitaip.
Tokiose situacijose žmogus ugdo reikiamus pojūčius, kuriuose paskui atsiskleidžia Kūrėjas. Jei vietoj to žmogus atsiduoda įprastam gyvenimui ir savyje nesuvirškina viso to, ką Kūrėjas jam siūlo suvokti, kad galėtų atsiskleisti, jei neieško, kaip teisingai sureaguoti į Kūrėjo kvietimus, jo minutės, dienos, mėnesiai, metai praeina veltui ir net blogiau, nei paprastų žmonių.
Juk paprasti žmonės nepuoselėja vilties suvokti aukštesnįjį pasaulį, o šis galvoja, kada jam atsiskleis Kūrėjas, tačiau visiškai nesirūpina kiekvieną minutę auklėti save taip, kad jaustų Kūrėją – tuo, kas jam suteikiama kiekvieną akimirką.
Todėl, kai žmogui kyla įvairiausių problemų, kurios painioja ir atitolina jį nuo tikslo, – tai reiškia, kad Kūrėjas daugiau dirba su juo. Ir jis turi padėkoti Kūrėjui už visas tas problemas ir kliūtis.
Reikia teisingai priimti tai, kas vyksta, nereikia ieškoti ramybės, o bandyti maksimaliai efektyviai išnaudoti laiką, ir tikrai nereikia gilintis į savo charakterį, nekristi į sąstingio, „mirties“ būseną, nes tokia forma nieko neįstengs padaryti.
Tai labai įdomus, kūrybinis darbas, ypač, kai pasineri vidun ir supranti, kad priešais tave – nuostabi sistema, kurioje Kūrėjas moko mus, kaip mažus vaikus: žiūrėk dar ir dar, iš ko tu sudarytas.
Mes suvokiame šį pasaulį savyje. Be mūsų nieko nėra! Sukaupę iš aplinkos pakankamą įvairiausių problemų kiekį ir pojūčių kokybę, mes atskleidžiame tame Kūrėją.