Pateikti vasario, 2017 mėn. įrašai.


Dėl ko kenčiame? 4 d.

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Tikrasis tikslas – išsiaiškinti kančių šaltinį, jų funkciją ir išmokti jas teisingai naudoti gėriui.
Kančių šaltinis – tai pagrindas visos kūrinijos. Kančios sukurtos Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri nori pripildyti kūrinį, dėl to veda ir jį vysto. Mes galime vystytis tiktai kančių padedami, jos galų gale atveda prie klausimo apie gyvenimo prasmę.
Žmogus turi pakilti virš kūniškų malonumų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, valdžios, žinių ir suprasti, kad egzistuoja tikrasis ir amžinasis užpildymas. Ta pati Šviesa, kuri sukūrė kančią, dabar jas užpildys.
Nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas. Dėl to šiandien taip paplito narkotikai. Juk norų tiek daug! Pavartojęs narkotikų, jis jau nieko nenori, ir jam pavyksta nuraminti kančias.
Narkotikai atjungia protą, veikdami smegenų receptorius, o Aukštesnioji šviesa, užpildanti norą, padidina jį ir priverčia norėti vis daugiau, kad pasiektume amžiną ir tikrą pripildymą.
Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų.
Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lig malšinant alkį. Kaip prieš maistą stengiamės sužadinti apetitą: pasivaikščioti, suvalgyti ko nors aštraus, pakalbėti apie maistą. Teisingai naudojamos kančios atneša malonumą.
Žmonės pasiruošę mokėti nemažus pinigus, kad atgautų apetitą, seksualinį geismą, moka psichologams, kad palaikytų norą turėti šeimą, išvengti skyrybų. Visi norai atneša naudos, ir jų negalima užgniaužti. Net gi skausmas yra gerai, nes praneša apie ligą ir verčia eiti pas gydytoją ir pasirūpinti gydymu.
Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to negalima jų nuimti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame, 1 dalis

Kodėl mes kenčiame, 2 dalis

Kodėl mes kenčiame, 3 dalis

Komentarų nėra

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Kabala ir religija

Klausimas. Kas yra religija kabalos požiūriu ir dėl ko ji reikalinga?
Atsakymas. Religija vadinama teisingo žmogaus vystymosi bendroje gamtos sistemoje metodika. Skirtingai negu negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygiai, žmogiškas vystymasis numato aktyvų pačių žmonių dalyvavimą.
Kažkada pasaulis pradėjo vystytis nuo nulio. Pradžioje vystėsi negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, o pabaigoje – žmogus. Ši evoliucija vyko automatiškai dėl gamtą valdančios jėgos.


Tačiau kažkuriame vystymosi etape žmogus peržengia tam tikrą slenkstį, už kurio staiga atsiskleidžia, kad tai ne atsitiktinis, o tikslingas vystymasis. Pirmiausiai tai atskleidė žmogus vardu Adomas, dėl to ir buvo pavadintas pirmuoju žmogumi.
Adomas atskleidė, kad visa evoliucija – tai procesas, tiksliai suorganizuotas iš aukščiau. Tačiau šitas procesas nėra iki galo nulemtas, jame yra toks taškas, nuo kurio žmogus turi pradėti dalyvauti procese savarankiškai. Šitas savarankiškumas atsiranda nuo Adomo atskleidimo laikų, ir dėl to mes pradedame skaičiuoti laiką ne nuo pirmojo nulio ir pasaulio gimimo, o nuo pirmojo žmogaus – Adomo.
Adomo atradimai laikomi pasaulio pradžia, ir nuo to momento skaičiuojami 6000 metų, skirti pasauliui išsivystyti. Būtent nuo šito laiko mes aktyviai įsijungėme į vystymąsi, tapdami  partneriais aukštesniosios gamtos jėgos, kuri vadinama Kūrėju.
Taigi, tikroji religija – tai mūsų dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika, kuri mus moko, aiškina ir ruošia išpildyti mūsų misiją. Iš tikrųjų, nieko nėra ką daryti šitame pasaulyje, išskyrus mokytis teisingai dirbti su Aukštesniąja šviesa, kuri įpareigoja vystytis, norime to ar ne, t. y. natūraliu vystymosi keliu – „savo laiku“ (beito).
Natūralaus vystymosi kelias – tai kančių kelias. Mes gauname galimybę vystytis kitu keliu – teisingai, savarankiškai, sąmoningai, lyg „greitindami laiką“ (axišena). Taip mes savyje sukuriame Adomo, žmogaus, formą, kuri reiškia „panašus“ į Kūrėją.
Išeina, kad tikroji religija – tai visai ne tradicinė religija ir tikėjimas, kurie egzistuoja šiandien žmonijoje, o kabala. Religija – tai vienintelis žmogaus veiksmas gamtoje, per kurį jis tampa Kūrėjo partneriu evoliucijoje, padedantis aukštesniajai jėgai privesti prie baigtinės, iš anksto numatytos, teisingos ir ištaisytos formos. Tokiu būdu žmogus tampa visiškai toks kaip Kūrėjas.
Religijos tikslas – privesti prie suvokimo savo blogio ir išmokti atskirti gėrį nuo blogio. Šitame yra visas skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio. Kūrėjo savybės – tai gėris, o kūrinio savybės – blogis. Dėl to, kiek mes suvokiame savo egoizmo blogį, tiek atskleidžiame Kūrėjo gėrį.

Komentarų nėra

Kas lieka po gyenimo?

Gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela

Klausimas. Jeigu žmogus nori iš esmės susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą, tai ką galime laikyti gyvenimo šiukšlėmis?
Atsakymas. Žmogus gyvenimo pabaigą turi pasitikti, sukūręs ryšį su kitais žmonėmis, per kuriuos atsiskleidė Kūrėjas. Tai vienintelis dalykas, kuris lieka po gyvenimo, o visa kita – visiškas šlamštas!
Deja, praktiškai visi pragyvena gyvenimą veltui, išskyrus tuos, kas laiku ateina į kabalą ir teisingai ją praktikuoja.
Klausimas. Kodėl žmogus kuria šeimą?
Atsakymas. Jeigu jis gyvena dėl to, kad pasiektų egzistavimo tikslą, atskleistų Kūrėją šitame gyvenime, tuomet visi jo veiksmai pateisinami ir turi teisingą kryptį.
Kūrėjo atskleidimas kūriniams – tai suvokimas visos kūrinijos sistemos, sistemos valdančios mūsų ir visus likusius pasaulius. Žmogui atsiskleidžia tarsi didelis kompiuteris ir jame veikiantis protas, su kuriuo jis visiškai susijungia ir identifikuojasi. Jis iki galo supranta tą protą, yra susijęs su juo ir taip pat pradeda jį valdyti.
Būtent tokios būsenos turi pasiekti kiekvienas, kaip pasakyta: „Nugalėjo Mane Mano sūnūs“. Mes turime įgyti aukštesnįjį protą, ir tai galima padaryti gyvenimo bėgyje. Kviečiu!

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesniosios jėgos, arba kaip pakeisti likimą

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Komentarų nėra

Globalizacija: pradžios pabaiga

Krizė, globalizacija

Pranešimas. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų šalių lyderiai stengėsi sukurti tokias taisykles, kurios padėtų nepasikartoti praėjusiojo dešimtmečio siaubui. Jie bandė skatinti gerovę ir nepriklausomybę, kad karas taptų  ne tik neįsivaizduojamas, bet ir materialiai neįmanomas.
Jų pastangos pradėjo duoti vaisius – nuo to laiko Vakarų Europoje nebuvo nė vieno ginkluoto konflikto. Pasaulinės prekybos plėtojimas prisidėjo prie pajamų augimo visame pasaulyje, bet Breksitas – ženklas, kad globalizacijos procesas pasuko atgal. Dauguma ekonomistų buvo sukrėsti šios netikėtos nesėkmės.
Komentaras. Problema ne globalizacija, ją nustatė gamtos jėgos. Mes vystėmės iki tokios būsenos, kai turime pradėti artėti vieni prie kitų iki pajautimo visiškos vienybės kaip vienoje šeimoje, širdyje. Šitas procesas turi būti pastovus ir sąmoningas, kaip būtinybė laikytis gamtos dėsnių.
Nereikia išradinėti mūsų ateities. Galėjome ją planuoti, kol vystėme savo prigimtį, įprastą mūsų egoizmą. Tačiau prieš mus atsiskleidžia kitas vystymosi etapas – integrali vieninga žmonija. Kad eitume kartu su gamtos jėgomis į šią būseną, turime studijuoti integralius mūsų vystymosi dėsnius. Dėl to mes patys turime tokie tapti. Tai ir leidžia padaryti kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

Europai – Nobelio premijos rekviem

Europos klaida

Skyrybos pagal anglus, 1 dalis

Komentarų nėra

Gyvenimo vertybių rūšiavimas

Dvasinis darbas

Klausimas. Jei viskas, ką gauname iš Kūrėjo, skirta mūsų labui ir išsitaisymui, o visas negatyvas – tai mūsų norų transformacija, tai ką reikia valyti iš mūsų gyvenimo?
Atsakymas. Kūrėjas įmeta į mūsų gyvenimą labai daug šiukšlių. Mes turime iš jų išrinkti reikiamus daiktus, o visa kita atmesti, rūšiuoti, kas gerai, o kas blogai, kas reikalinga, kas ne. Toks rūšiavimas daro iš mūsų teisingas būtybes. Iš to mes suprantame, kaip veikia Kūrėjas.
Priešais mus guli kalnai šiukšlių, vadinamųjų vertybių: sportas, kinas, turizmas, pinigų galia ir t. t. Visa tai vilioja žmogų tam, kad jis išsiaiškintų ir išmoktų atskirti gėrį nuo blogio, šviesą nuo tamsos, tinkamą nuo netinkamo, tikslingą nuo tuščio.
Jei jis viską rūšiuoja tinkamai, tai mato, kad praktiškai nieko nelieka, išskyrus jo mintis ir jausmus. O visa tai, ką jis gauna iš išorės, tarkim, iš televizoriaus ar kompiuterio ekranų – iš esmės tušti dalykai.
Atskiriant reikalingą nuo nereikalingo, žmogus nuolat renkasi, o besiaiškinant, kas tinkama, atsiskleidžia milžiniškas mechanizmas, didžiulė sistema – Kūrėjas.

Iš 2016 m. balandžio 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Kodėl dvasiniame kelyje nėra įspėjamųjų ženklų?

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Komentarų nėra

Absoliutus postulatas

Kabala ir religija

Klausimas. Kodėl visi tikėjimai ne jungiasi, o tempia antklodę kiekvienas į save?
Atsakymas. Todėl, kad visi tikėjimai ir religijos absoliučiai egoistinės. Pažvelkite, kiek tūkstantmečių tęsėsi religiniai karai ir užpuolimai, kurie nesibaigia iki šiol, ypač judaizme. Kiek atsirado religinių partijų ir judėjimų, ir visi nusistatę vienas prieš kitą.
Religijos – tai žmogaus egoizmo vaisius ir todėl iš jų nieko gero nereikia tikėtis. Tai iš tikrųjų opiumas liaudžiai.
Religijos neįgyvendina taisyklės „pamilk artimą, kaip save“. Kur jūs matėte, kad šis priesakas būtų pildomas? Kame?
Todėl kabala neturi nieko bendra su religijomis. Tai ir yra problema – mes turime didžiulę konfrontaciją su bet kokiomis religinėmis organizacijomis. Juk jos visos tiki tuo, kad atlikdamas mechaniškus veiksmus žmogus užsitikrins sau būsimą pasaulį.
Kabala sako, kad tokiu atveju žmogus neturės būsimo pasaulio: jis lieka egoistu, nepakyla aukščiau savo egoistinės prigimties, – kokį jis gali turėti būsimą pasaulį? Būsimas pasaulis – tai altruizmo pasaulis, kurį žmogus kuria, būdamas šiame pasaulyje, įgyvendindamas principą „pamilk artimą, kaip save“. Vadinasi, religija tiesiog perka žmones, ir nieko daugiau.
Komentaras. Įdomu tai, kad žmonėms, kurie studijuoja kabalą, niekas netrukdo išlaikyti savo religiją.
Atsakymas. Kabala gali užsiimti kiekvienas norintis, nepriklausomai nuo religijos. Apie tai rašo Baal Sulamas knygoje „Paskutinioji karta“.
Žmogui tai netrukdo. Jis ramiai gali laikytis savo papročių, bet viduje turi save nukreipti į altruizmą, pakilti aukščiau egoistinės prigimties. Būtent tuo skiriasi kabala nuo religijų!
Visa kita – tradicijos. Galite atlikti, galite neatlikti – tai jūsų reikalas. Pakilimas aukščiau egoizmo kabaloje yra laikomas absoliučiuoju postulatu!

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šiatema skaitykite:

Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos

Egoizmas – religija – kabala

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela

Klausimas. Žmogui sunku įveikti kančią: artimųjų netektį, ligas. Kokia kančios įveikimo esmė?
Atsakymas. Kančios vaidmuo gyvenime yra ypatingas – ji mus tobulina. Žmonija perėjo daugybę evoliucijos etapų, visuomenės ir šeimos vystymąsi, ir visa tai – per kančią.
Tai kyla iš to, kad išeiname iš susiskaldymo, iš vienos susiskaldžiusios sielos, vadinamos Adam Rišon. Pradedame matyti, kad esame susiskaldę, tam, kad galėtume vis labiau taisytis.
Dėl to iš kartos į kartą ir netgi iš metų į metus, o mūsų laikais – kasdien pasaulyje atsiskleidžia vis naujų reiškinių, trūkumų, asmeninių ir visuomeninių problemų, – žmogaus ir visuomenės krizė. Anksčiau nebuvo tokių problemų, ir staiga išaugo lyg iš po žemių, – bet tai mus ir skatina tobulėti.
Kančia tobulina, bet iki kokios ribos?
Teisinga reakcija į kančią – tai, visų pirma, suprasti, koks jos tikslas. Kitaip mes kaip gyvuliai pievoje, kurie bėga nuo smūgių, bet jie nuolat pasiveja. Taip žmonės kankinasi gyvenime, iki numiršta, nieko gero ir nepasiekę.
Kokia gi gyvenimo prasmė iš tikrųjų? Ne gi tik bėgime nuo kančios, kaip mes darome? Kokia to prasmė?
Mes džiaugiamės, gimdydami vaikus, tačiau jie užauga ir išeina iš namų. Mes šitiek mokomės, kad įgytume profesiją, o po to visą gyvenimą dirbame ir liekame be nieko, juk viskas pasibaigia mirtimi.
Žmogus ieško kokios nors kompensacijos už savo nesibaigiančias kančias. Netgi mūsų malonumai – tik būdas pabėgti nuo kančios. Akivaizdu, kad gyvenimo tikslas visiškai ne tas. Iš tiesų, pati didžiausia kančia, kuri atsiveria žmogui šiuolaikiniame pasaulyje, suvokimas fakto, kad, turėdami tokį išvystytą protą, aukštą išsivystymo lygį, jėgą, technines galimybes, nieko nesuprantame apie savo gyvenimą.
Dėl ko mes gyvename, dėl kokio tikslo? Niekas neaišku. Kančia tik ir sulaiko mus gyvenime, nes bijome mirties, ir dedame milžiniškas pastangas, kad kaip nors atitolintume nuo savęs tą momentą. Nors galiausiai sutinkame su neišvengiamybe ir paklusniai atsiduodame tėkmei, kol mirštame.
Taigi, pati didžiausia kančia, kad žmogus nesijaučia savo gyvenimo šeimininku. Jis nežino, kodėl gyvena, kokia jam iš to nauda. Dėl to jauni žmonės nenori tuoktis, gimdyti vaikų, įgyti profesijos, o linksta prie narkotikų, stengdamiesi rasti pasitenkinimą.
Dabar nuodugniai tikriname savo gyvenimą, ir krizės fone, vis dėlto, norime suvokti gyvenimo tikslą, jo esmę. Kančia dėl betikslio gyvenimo tampa didžiulė, ir tai pasekmė mūsų aukšto išsivystymo lygio. Anksčiau žmonės apie tai nesusimąstydavo.
Prieš šimtą metų kančių buvo ne mažiau, tačiau nekilo klausimas, kam gyventi. Šiandien šitas klausimas kankina netgi vaikus, jie nesupranta, kodėl reikia mokytis, įgyti profesiją. Sielos vystymasis pasiekė tokį lygį, kad žmogui būtina žinoti, ar verta jam gyventi ir kodėl. Dėl to taip išplito antidepresantai ir narkotikai.
Reikia atlikti didelį darbą, kad atskleistume žmogui visų kančių šaltinių, t. y. išmokytume, kaip pripildyti visiems bendrą tuščią norą. Virš įprastų norų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, šlovės, žinių, kyla papildomas klausimas: dėl ko man visa tai? Kam man maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios?
Visi šie užpildymai – tam tikros rūšies narkotikas, kuriuo patenkinu ir nuraminu savo norą mėgautis. Kam stengtis dėl tokių malonumų, – paprasčiau iš karto išgerti tabletę. Toks požiūris žudo žmones.
Prekybos centrai lūžta nuo maisto produktų, drabužių įvairovės. Žmonės vis kažkur keliauja – jie tiesiog nebežino, kuo dar užsipildyti, kokių dar kvaišalų pavartoti, kad nejaustų kančios, bet ji vis tiek ateina.
Dėl to mūsų laikais atsiskleidžia kabalos mokslas, ir tikiuosi, kad jis padės žmonėms suvokti, jog laikas nustoti save raminti kvaišalais: maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia, žiniomis. Laikas atskleisti tikrus, natūralius, pirminius kančios šaltinius ir prisipildyti tuo, kas tikra.
Tikrasis užsipildymas mūsų nemigdo, kad apkvaitę sulauktume materialios, gyvūninės mirties. Kančia pakelia į viršų, ir vietoje žemiškos mirties randame amžiną gyvenimą. Tikiuosi, kad žmonija supras, kokios jai atsiveria galimybės.
Bet visa tai – tik dėl kančių, dėl to reikia jas ne malšinti, o vertinti, juk tai – gyvenimo pagrindas. Teisingas kančių valdymas ir jų pripildymas kiekvieną akimirką – tai teisingo vystymosi, vedančio į amžiną gyvenimą, variklis.
Bus tęsinys.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Klimatas. Nuo mūsų slepia tiesą

Krizė, globalizacija

Klimatas – tai pati didžiausia šiuolaikinio pasaulio paslaptis. Vyriausybės ir mokslininkai, kurie užsiima tyrimais ir statistika, informaciją laiko po ypatingu paslapties šydu. Tai yra slepiama nuo visų. Esmė ta, kad gamta mums ruošia tokį siurprizą, tokią ateitį, kad žmonėms geriau nežinoti. Nuo šito neįmanoma išsigelbėti! Tai ne bombardavimas, kurį galima išgyventi, ir ne trumpalaikiai oro sukrėtimai: audros, štormai ir žemės drebėjimai.
Klimatas pereina į visai kitą lygmenį, prie kurio mes visiškai neprisitaikę. Tarkime, bus 70°C karščio, kurį lydės didžiulis deguonies trūkumas atmosferoje ir kt. Tai net ne baisiausia, baisiau, kad staiga dideliu greičiu ims daugintis vabzdžiai, žiurkės, tarakonai, įvairiausios bakterijos, ir mes niekaip negalėsime to suvaldyti.
Klausimas. Tai ką daryti?
Atsakymas. Nieko nepadarysi, išskyrus viena – pakilti aukščiau gamtos jėgų. Tai iš tikrųjų įmanoma, jei mes pradėsime veikti ir galėsime pažadinti jėgas, glūdinčias aukščiau gamtos.
Jei šiame lygmenyje gamta išeina iš pusiausvyros, tai atstatyti ją galima tik aukštesniame lygmenyje! Einšteinas sakė: „Reikia visada kilti į kitą lygmenį, iš kurio galime subalansuoti esamą lygmenį, atkurti pusiausvyrą ir jį valdyti.“
Klausimas. Kitaip tariant, gamta stumia mus į kitą lygmenį?
Žinoma! Išeitis tik tokia.
Disbalansas gamtoje – tai žmonių tarpusavio išsiderinimo pasekmė, išdava to, kad ignoruojame valdymo galimybę, galimybę subalansuoti save ir, žinoma, visą gamtą. Mes prisidedame prie šio disbalanso, bet patys negalime jo ištaisyti, nebent išeisime į aukštesnį lygmenį. O jei ne, tai tęsime kančių kelią, kai šalia gamtinių kataklizmų mus užgrius dar ir karas.
Esmė ta, kad visa tai rimtai suvokti ir imti save keisti gali tik labai mažas žmonių skaičius pasaulyje. Tačiau jų pakanka, kad susitvarkytume su situacija. Net ir šį mažą žmonių skaičių reikia kažkaip pabudinti, pakelti, suartinti tarpusavyje, suformuoti iš jų rimtą sistemą.
Mes bandome tai atlikti mūsų Kabalos akademijoje, „Bnei Barucho“ organizacijoje – surinkti visus tikruosius pasaulio kabalistus. Bet kol kas dar negalime visų tokių žmonių išvesti į lygmenį, kad jie pajustų didžiulę atsakomybę už viską, kas vyksta, už visus žmones, už save ir, svarbiausia, atsakomybę pačiai Aukštesniajai gamtos jėgai. Tai labai svarbu.
Todėl čia nėra jokių kitų kelių, išskyrus priversti tuos, kurie gali vienytis, ir sukurti tarpusavyje teisingą ryšių sistemą, toks turi būti veiksmas! Jei mes to nedarysime iš vidaus, tai gamta per pasaulio tautas, per visą žmoniją ims spausti. Ir tai bus baisu!
Bet mes dirbame šia kryptimi, ir aš tikiuosi, kad mums pavyks.

Iš 2016 m liepos 3 d. TV programos  „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Globalių katastrofų rizika

Gamtos ir egoizmo kaprizai

Žmogus ir gamta: ryškėja santykiai

Komentarų nėra

Vyro ir moters dvasinis kelias

Dvasinis darbas, Moters dvasingumas

Klausimas. Kaip moteris pasiekia dvasingumą? Aš jau girdėjau, kad svarbiausia moteriai – palaikyti vyrą, rūpintis šeima, dalyvauti platinime. Bet nesuprantu, kokiu būdu moteris pasiekia dvasingumą, tik palaikydama vyrą (vyrų grupę)? Kaip moteriai melstis ir koks konkretus moters dvasinio suvokimo mechanizmas?
Atsakymas. Vyro kelias Kūrėjo atžvilgiu tas pats, koks moters kelias šeimos atžvilgiu arba vyriškosios grupės dalies. Moteris – šeimos šeimininkė, būtent todėl, kad ji jai dirba, aptarnauja. Toks turi būti vyrų darbas grupės ir Kūrėjo atžvilgiu. Galima pagal moters darbo mūsų pasaulyje pavyzdį suprasti, kaip vyrui kurti dvasinį darbą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip padėti vyrui?

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Dvasinė moters misija (klipas)

Komentarų nėra

Teisiame Kūrėją

Gyvenimo prasmė, Kūrėjas

Kiekvienas žmogus pasaulyje skundžiasi savo gyvenimu ir, žinoma, kiekvienas kažkiek teisus. Juk ne jis pats sukuria visus nemalonumus, o jo prigimtis, nesupratimas, nematymas ateities, pasaulio nenuspėjamumas.
Tai kaip mes galime už tai priekaištauti žmogui? Jeigu žvelgsime į žmogaus likimą, elgesį, pamatysime, kad kiekvienas iš mūsų gimė, gyvena ir mirs ne savo valia. Ir mūsų poelgiai priklauso nuo aplinkybių, nuo mūsų savybių, kurių nepasirenkame. Visi esame nelaisvi.
O jeigu taip yra, tai negalime savęs kaltinti!
Tačiau šiuo atveju ir atsiskleidžia visko, kas vyksta, kaltininkas, Tas, kuris viską sukūrė, ir Jis pasiruošęs, kad reikalautume Jo atsakyti. Jis pasiruošęs mūsų teismui.
Nes teisdami Kūrėją, su visomis mūsų pretenzijomis ir kaltinimais, sužinome Jo požiūrį į mus, priežastį, kodėl Jis sukūrė mus tokius niekingus, baudžiančius save ir baudžiamus gamtos. Sužinome mūsų sukūrimo tikslą ir likimą. Kodėl gimstame, gyvename ir mirštame kančiose.
Galų gale pradedame suprasti, kad visos mūsų pretenzijos skirtos Kūrėjui ir Jam mes norime surengti teismą!
Tai vienintelis veiksmas pasaulyje.
Kabalos mokslas aiškina žmogaus ir Kūrėjo santykį, todėl tai – svarbiausias mokslas pasaulyje, nėra nieko svarbesnio, nei išsiaiškinti šiuos santykius, visa kita neturi reikšmės. Nes gamtoje daugiau nieko nėra!
Viską daro Kūrėjas – o tu, ar gali atleisti, o vėliau ir dėkoti Jam už viską, ką Jis daro su tavimi, kad atvestų į tobulą būseną?

Daugiau šia tema skaitykite:

Dievas įvykdė teroro aktą

Laikyk ryšį!

Gali keikti, tik nepamirš Manęs

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai