Klausimas. Kodėl neįmanoma gyventi be kančių? Kokį vaidmenį atlieka kančios mūsų gyvenime?
Atsakymas. Kančios stumia mus pirmyn. Kaip lazda baksnoja gyvūną, kad jis eitų reikiama kryptimi, taip kančios stumia pirmyn žmogų.
Gaudamas dūrį į vieną iš savo norų (maistą, seksą, pinigus, garbę, žinias), jis pabunda išoriniam ir vidiniam veiksmui, kitaip tariant, pokyčiui, kad pašalintų kančias ir jų šaltinį ar bent jau atsitolintų nuo jo, kažkaip palengvintų kančias.
Todėl kančios atlieka labai svarbią funkciją, ir be jų mes nieko negalėtume padaryti. Pavyzdžiui, aš sėdžiu ir kalbuosi, stengdamasis elgtis taip, kad man nebūtų gėda –  tai penktoji kančių rūšis, susijusi su mano garbės troškimu. O pašnekovas kenčia nuo noro sužinoti, ką aš pasakysiu – tai šeštoji kančių rūšis.
Gyvenimas būtų neįmanomas be kančių. Net elektronai, molekulės, mūsų kūno ląstelės, kurios susiduria, susilieja ir dalijasi, taip pat kenčia nuo to.
Kančia – tai pojūčių pagrindas. Jei nebūtų kančių, mes nieko nejaustume. Vienintelis klausimas tas, kuo mes užgesiname kančias. Jei kentėdamas alkį aš einu pietauti, tai mėgaujuosi dėl šios kančios, kuri pažadina manyje alkį. Tą akimirką, kai alkio kančia dingsta, dingsta apetitas ir valgymo malonumas.
Viskas pagrįsta kančia, ir ji būtina, kad galėtume mėgautis. Kai tik pasisotiname, malonumas dingsta, ir taip – visur. Žmogus, kuris nebejaučia kančių, praranda malonumą ir nejaučia jokio stygiaus, tampa abejingas ir vysta. Tai tikroji mirtis. Kai nieko nenorime, mes mirštame.
Todėl taip rūpinamės tuo, kad vaikai turėtų stiprius ir teisingai nukreiptus norus, skatiname juos dovanomis ir bausmėmis. Kančios yra mūsų gyvenimo pagrindas. Nėra kančių – nėra gyvenimo, nėra pojūčių. Viskas matuojama pagal šią skalę: nuo kančios iki malonumo.

Iš 2016 m. birželio 23 d. 736-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Išvalyti sielos indą

Mokytis matyti gėrį

Klausimas. Jei laisvės troškimas ateina iš Kūrėjo, tai kur pagal šią programą mus veda mūsų individualizmas, liberalizmas, su kuriuo susiduria šiuolaikinis pasaulis?
Atsakymas. Į mūsų planų nepagrįstumo pojūtį, mūsų tikslų aklavietę ir nesugebėjimą pasiekti normalaus, racionalaus gyvenimo, t. y. į absoliučios krizės suvokimą. Žmogus pasiekia šį tašką ir tada pradeda suvokti, kad yra visai kitoks vystymosi kelias.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas veda pasaulį į aklavietę?

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Pasaulio individualumas ir egoizmo globalumas

Klausimas. Kur mūsų laikais pelningiausia investuoti pinigus?
Atsakymas. Į išsilavinimą. Tai visada buvo teisingiausia ir patikimiausia.
Vienintelis dalykas, ko mums trūksta pasaulyje, – tai iš tikrųjų išsilavinusių žmonių,– ne specialistų, o būtent išsilavinusių žmonių, kurie suprastų, dėl ko jie gyvena, koks gyvenimo tikslas, kaip pragyventi ne veltui.
Jei žmogus gali tai „nupirkti“,– o už tai  galima sumokėti tik savo pastangomis,– tai tada jam verta investuoti į išsilavinimą.

Iš 2016 m. kovo 27 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pusantro milijardo dolerių!

Pasaulis kilimo tako gale

Kabalistai – ne asketai

Klausimas. Kitą dieną po JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos Amerika ir visas pasaulis pasidalijo į dvi dalis:  protestuojančiuosius prieš jo valdymą ir palaikančiuosius. Kaip manote, ar tai laikinas reiškinys, ar atotrūkis didės?
Atsakymas. Iš tikrųjų, pasaulyje įvyko skilimas, kokio dar nebuvo. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulyje gimė liberalizmo mada. Žmonija nusprendė, kad vakarų, laisvajame, pasaulyje galima daug ką sau leisti be jokių religinių, politinių apribojimų, ir kiekvienas gali jaustis daugiau ar mažiau laisvas.
Pats liberalizmas – geras dalykas, bet jei jo pagrindas – žmogaus egoizmas, tai veda prie iškrypimo. Taip vyksta su viskuo, ką daro žmogus. Yra daugybė puikių savybių ir siekių, nuostabių planų, kuriuos žmogus siūlo iš širdies. Ir žmonija su susižavėjimu priima juos, neatsižvelgdama į tai, kad žmogaus prigimtis egoistinė nuo gimimo. Ir tik tada, kai šios nuostabios programos pradedamos įgyvendinti,  egoizmas prasimuša ir išverčia jas taip, kol galiausiai sudrasko į skutus.
Jei norime kažką ištaisyti, tai visų pirma turime ištaisyti savo egoizmą, ir tada išsitaisys visos mūsų gyvenimo sritys. O be ištaisymo visos programos tik kenks.
Todėl neoliberalizmas ir demokratija pradžioje labai viliojo, žadėdami kiekvienam gerą vystymąsi. Bėda ta, kad visa tai buvo grindžiama egoizmu, ir todėl atvedė prie griūties, kurią šiandien ir išgyvename.
Demokratija ir liberalizmas  atvedė prie tokių iškrypimų, nuo kurių visi kenčia. Kiekvienas daro tai, ko įsigeidžia ir egoistiškiausia, šlykščiausia iš visų galimų formų. Ypač mūsų laiku, kai egoizmas išsivystė iki neįsivaizduojamai iškreiptų troškimų, polinkių, savybių.
Vadinasi, nėra jokių apribojimų egoistinėms apraiškoms, jokios įtakos joms: nei laikraščiams, nei vyriausybei, nei finansiniams oligarchams, nei teisinei sistemai, policijai, universitetams. Neįmanoma auklėti vaiko, juk jis paskųs tėvus policijai. Visuomenėje nėra jokių apribojimų, kurie laikytų žmogų kažkokiuose rėmuose, kad nekiltų visiška anarchija.
Tai panašu į vaikus, kuriems suteikė laisvę šėlti, kaip tik norisi. Ir kas galiausiai bus su tokiais vaikais? Todėl mes ir priėjome iki tokios valstybinio aparato, finansų, žiniasklaidos, teisėsaugos ir teisinių organų krizės.
Problema kyla, nes neatsižvelgiame į tai, kad tikroji demokratija reikalauja pirmiausiai ištaisyti žmogaus egoistinę prigimtį. Demokratija turi būti kuriama ant ištaisyto pagrindo, kitu atveju ji žlugs.
Susiskaldymas, kuris įvyko šiandien pasaulyje – tai atotrūkis tarp žmonių, priklausančių ankstesnei kartai, kurie, tačiau, tikisi kažkokios tvarkos, ir jaunesniosios kartos, išauklėtos per pastaruosius trisdešimt metų bei nepripažįstančios jokios tvarkos, o įpratusios daryti tai, ko norisi.
Ir todėl jie po teisėtų rinkimų išeina protestuoti. Jei jie kovoja už demokratiją, tai kodėl nesutinka su prezidentu, kuris gavo balsų daugumą?
Matyt, jie mano, kad galimybė  išspjauti į išorę visą savo egoistinę prigimtį – tai demokratija ir šiuolaikinio, išsivysčiusio žmogaus požymis. Čia nėra jokio išsitaisymo, kūrinijos supratimo, net elementaraus supratimo, kaip funkcionuoja visuomenė. Juk visuomenė, kol jie protestuoja, veikia kitų žmonių sąskaita – tų, kurie ją saugo, vis dėlto dar dirba armija ir policija.
Bet jau sukurta daugvaldystės sistema. Kiekvienas nori valdyti: valstybinis aparatas, finansininkai, masinės informacijos priemonės, armija ir policija. Taip vyksta visame pasaulyje, bet tai turi baigtis.
Dabar atsirado galimybė panaikinti nesutarimus taikiu, ramiu keliu. Kol kas dar galima ištaisyti šią griūtį, kurią sukėlė liberalūs valdytojai Europoje ir ankstesnioji JAV vyriausybė.
Už tai dabar kovoja dvi Amerikos pusės, ir kova bus labai neįprasta. Nors procesas nepriklauso nei nuo vienų, nei nuo kitų, ir bet kuriuo atveju kryps išsitaisymo link. Klausimas tik tas, kokiu būdu – geruoju ar bloguoju. Tikėkimės, kad Trumpui nors kažkiek pavyks įgyvendinti savo pokyčių programą, ir blogio suvokimas vyks per protą, o ne kančių keliu.

Iš 2017 m. sausio 22 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (Forumas Arosoje, 2006 m.)