Valios laisvės paieškos, I d.

2017-04-2

Įgimta ir įgyta
Apskritai valios laisvės klausimu egzistuoja dvi viena kitai prieštaraujančios koncepcijos. Pirmoji teigia, kad žmogus turi galimybę laisvai apsispręsti, koreguoti ir iš esmės paveikti savo gyvenimą.
Antroji koncepcija priešingai – viską priskiria likimui arba Apvaizdai, atimdama iš žmogaus bet kokią valios laisvę ir deklaruodama išankstinę įvykių lemtį.
Kaip yra iš tikrųjų?
Pirmoji mano profesija buvo biokibernetika, tyrinėjanti žmogaus organizmo sistemas, valdančias jį, užtikrinančias jo funkcionavimą ir vedančias į tam tikrą uždavinį ar tikslą. Taigi, pagal biokibernetiką jokios valios laisvės nėra. Juk iš esmės kūnas – tai sudėtinga biologinė sistema su dviejų rūšių parametrais:
• įgimtos savybės;
• įgytos savybės.
Šiuose rėmuose paprastas žmogus neturi jokios galimybės veikti savo nuožiūra. Vienus parametrus paveldėjo iš tėvų, kitus – gavo iš auklėtojų ir aplinkos. Jo vystymąsi lemia šių veiksnių kompleksas.
Todėl kyla klausimas: ar žmogus renkasi kitus veiksnius, kurių padedamas galėtų pasikeisti? Jei renkasi, tai kuo vadovaudamasis? Argi ne tuo, ką jis jau gavo iš vidaus ir išorės – genais ir aplinka? Ir jeigu jam dar ką nors pakiš – tai juk irgi nuo jo nepriklausys, ar ne?
Dangaus valia
Žmogus nuspėjamai reaguoja į įvykius ir tęsia savo kelią. Manome, kad jis gali laisvai apsispręsti, atsižvelgdamas į atsitiktines aplinkybes. Bet iš tikrųjų niekur nėra atsitiktinumo ir laisvės.
Tiesiog mums trūksta žinių apie vieningą sistemą, vadinamą „Gamta“ arba „Elokim“ (Dievas). Ji skirstoma į tampriai susijusias posistemes, kur nėra nieko atsitiktinio. Priešingai, viskas griežtai nulemta.
Taigi, žmogus – įgimtos vidinės ir išorinės gamtos kūrinys. Jis negali laisvai priimti sprendimų, kurie priklausytų nuo jo paties.
O kaip tuomet į jį žiūrėti? Ar galima vertinti jo veiksmus kaip gerus ar blogus? Tiesą sakant – ne.
Taip, kaip nevertiname pačių sukurto agregato trūkumų. Jeigu jame sugedo kokia nors dalis, suprantame: tai sukėlė arba vidinis defektas, arba išoriniai veiksniai, su kuriais agregatas susidūrė. Kitų variantų tiesiog nėra.
Ir todėl, jei teisingai suprastume ir pajustume sistemą, pamatytume, kad žmogaus nėra už ką bausti. Neatsitiktinai Toroje nėra bausmių pagal šiuolaikinį supratimą, o yra ištaisymai. Žmogų reikia patalpinti į tokias sistemas, kuriose, veikiamas išorinių veiksnių, pasikeistų, o jo gyvenimas klostytųsi kitaip.
Tačiau esame susipainioję ir išsibarstę skalėje nuo fatalizmo ir tikėjimo lemtimi iki tikėjimo atsitiktinumu. Kai kas mano, kad viską lemia dangus, kiti dangaus valiai palieka tik dalį įvykių…
Iš tiesų „Dangus“ – tai mums nežinomas komponentas, su kuriuo stengiamės užmegzti kokį nors ryšį, kad pagerėtų mūsų gyvenimas.
Bus tęsinys…