Klausimas. Žmonija nori žinoti, kas yra už mūsų Žemės rutulio. Apie kitų civilizacijų paieškas sukurta daugybė knygų ir filmų, jos žadina žmonių vaizduotę. Tačiau kodėl tai mus taip jaudina? Kodėl negalime skirti viso dėmesio savo planetai ir neeikvoti jėgų kitoms?
Atsakymas. Vienų žmonių visiškai nejaudina gyvybė kitose planetose, o kitus ši tema nepaprastai domina. Pamenu, kaip vaikystėje svajojau nuskristi į kokią nors žvaigždę. Net jei man būtų pasakę, kad negalėsiu sugrįžti į Žemę, vis tiek būčiau ryžęsis tokiai kosminei kelionei.
Tiesa, tai buvo 50-ųjų metų pabaiga, pirmųjų skrydžių į kosmosą laikas. Todėl visus ši tema taip jaudino, visi svajojo pamatyti ir sužinoti, kas yra kitose planetose.
Po to šis domėjimasis užgeso, nes mūsų norai vystosi. Iš pradžių noras stūmė mus užkariauti kosmosą ir susuko galvas žvaigždžių romantika, o paskui ši euforija palaipsniui išblėso.
Žmonės tapo abejingi kosminiams tyrinėjimams ir liovėsi juos vystyti. Kosmosą paliko kariškiams, kurie jį naudojo tik neva gynybiniams tikslams, t. y. mūsų egoizmo, siekiančio viską valdyti, interesams.
Kartais laikraščiai išspausdina sensacingų naujienų apie atrastus kokius nors gyvybės egzistavimo kitose planetose požymius. Bet aš į tai žiūriu labai skeptiškai, dar daugiau – esu tikras, kad mokslininkai nieko neras. Nors gerai, kad žmones jaudina galimybė rasti gyvybę Visatoje.
Tik labai įdomu, kodėl žmonėms šito reikia. Ta pati jėga, vysčiusi mus nuo negyvosios gamtos iki augalų, gyvūnų ir žmonių, neleidžia nusiraminti ir vysto toliau. Ji skatina mus pamatyti, padaryti, valdyti, skristi į kitas žvaigždes. Bet, iš tiesų, nieko ypatinga ten nerasime.
Tarkime, kad atskridome į Marsą – ką gi ten galime rasti? Net jei pafantazuosime ir įsivaizduosime, kad radome ten primityvių gyvybės formų – ką mums tai duos?
Jei galėtume rasti kokią nors ypatingą, labai išvystytą civilizaciją, tai ateiviai jau seniai būtų pas mus atskridę. O gal jiems mes neįdomūs – primityvūs ir sugadinti? Taigi, bet kuriuo atveju – yra gyvybė kitose planetose ar ne, ji nieko gera mums nežada.
Vystymosi esmė – tai ne skraidymas nuo žvaigždės prie žvaigždės ir vėliavų smaigstymas jose, tarsi norėtume parodyti, kad planeta priklauso Žemės gyventojams. Todėl aišku, kodėl žmonija atvėso nuo kosmoso užkariavimo, juk iš tikrųjų jame nieko nėra.
Turime vystytis visiškai kita kryptimi: atskleisti jėgą, kuri mus išvystė nuo negyvosios materijos iki augalų, gyvūnų, o po to – žmonių. Šią jėgą turime atskleisti savyje, nes ji slypi mumyse, ir jos padedami vystytis toliau.
Matyt, ši jėga ruošiasi mus vystyti iki kitos formos – taip pat, kaip vystėmės negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje pakopose. Pažiūrėkime, koks gi kitas mūsų vystymosi etapas.
Tai gali būti labai įdomu. Galbūt sugebėsime patys stimuliuoti savo vystymąsi, pagreitinti jį. Ir tada nereikės svajoti apie tai, kaip nuskristi iki artimiausios žvaigždės, nutolusios kelis šviesmečius, nes aišku, kad tai neįgyvendinama, juk skrydis šiuolaikine technika truktų dešimtis tūkstančių metų. Vietoj to patys save kuo greičiau išvystysime ir virsime naujais kūriniais.
Kaip dabar skiriasi akmuo nuo augalo, augalas nuo gyvūno, gyvūnas nuo žmogaus, taip ir mes galime vystytis toliau iki visiškai naujo lygmens. Tai bus dar įspūdingesnis ir ypatingesnis vystymasis kiekybiškai, bet svarbiausia – kokybiškai, skirtumas bus daug didesnis, nei dabar esantis tarp gyvūnų ir žmogaus.

Iš 2016 m. rugpjūčio 30 d. 765-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą